¹ Sandora su Abromu Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo VIEŠPATIES žodis. Jis tarė: „Nebijok, Abromai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis.“ ² Bet Abromas atsakė: „Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezeras!“ ³ Abromas pridūrė: „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis.“ ⁴ Ir štai išgirdo jis VIEŠPATIES žodį: „Jis nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties.“ ⁵ Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti.“ Po to tarė: „Tokie gausūs bus tavo palikuonys.“ ⁶ Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.

⁷ Tuomet jis tarė jam: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.“ ­ ⁸ „Viešpatie DIEVE, ­ paklausė jis, ­ iš ko aš pažinsiu, kad jį paveldėsiu?“ ⁹ Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį.“ ¹⁰ Jis visus juos parūpino, perkirto pusiau ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto. ¹¹ Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abromas juos nuvaikė.

¹² Saulei leidžiantis, Abromą apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa. ¹³ Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų. ¹⁴ Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu. ¹⁵ Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. ¹⁶ O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė“.

¹⁷ Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. ¹⁸ Tą dieną VIEŠPATS sudarė sandorą su Abromu, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi didžiosios upės ­ Eufrato, ­ ¹⁹ kraštą kainitų, kenazų, kedemiečių, ²⁰ hetitų, perizų, refajų, ²¹ amoritų, kanaaniečių, girgašų ir jebusiečių“.

¹ Abromo žmona Saraja nebuvo pagimdžiusi jam vaikų. Ji turėjo egiptietę tarnaitę, vardu Hagara. ² Saraja kreipėsi į Abromą: „Žiūrėk, VIEŠPATS sulaikė mane nuo gimdymo. Todėl sueik su mano tarnaite. Gal nors per ją aš turėsiu sūnų“. Abromas paklausė Sarajos prašymo. ³ Taigi tada, kai Abromas buvo išgyvenęs dešimt metų Kanaano krašte, Abromo žmona Saraja paėmė savo egiptietę tarnaitę Hagarą ir davė ją savo vyrui Abromui kaip žmoną. ⁴ Jis suėjo su Hagara, ir ji pastojo. Pamačiusi, kad tapo nėščia, ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę su panieka. ⁵ Tuomet Saraja tarė Abromui: „Tu kaltas dėl man daromos skriaudos! Daviau savo tarnaitę tau į glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, žiūri į mane su panieka. Tebūna VIEŠPATS tavo ir mano teisėjas!“ ⁶ Abromas atsakė Sarajai: „Tavo tarnaitė tavo rankose. Daryk su ja, kas tau tinka“. Saraja tat su ja taip šiurkščiai elgėsi, kad ši nuo jos pabėgo.

⁷ VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie šaltinio pakeliui į Šūrą, ⁸ ir tarė: „Hagara, Sarajos verge, iš kur ateini ir kur eini?“ Ji atsakė: „Bėgu nuo savo šeimininkės Sarajos“. ⁹ VIEŠPATIES angelas tarė jai: „Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai rankai, ¹⁰ nes, ­ kalbėjo toliau jai VIEŠPATIES angelas, ­

padarysiu tavo palikuonis tokius gausius,

kad jie per daugumą bus nesuskaitomi.“

¹¹ VIEŠPATIES angelas tęsė, sakydamas jai:

„Žiūrėk, tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų;

pavadinsi jį Izmaeliu,

nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvarto šauksmus. ¹² Jis bus smarkus žmogus,

ranką pakėlęs prieš visus,

o visi ­ prieš jį.

Pykdamasis su visa savo gimine gyvens.“

¹³ Su ja kalbėjusį VIEŠPATĮ ji taip pavadino: „Tu esi ‘Matymo Dievas’, ­ sakė ji, ­ nes argi aš iš tikrųjų mačiau Dievą ir pamačiusi išlikau gyva?“ ¹⁴ Todėl šaltinis buvo pavadintas ‘Šaltiniu Gyvojo, kuris mane mato’. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.

¹⁵ Hagara pagimdė Abromui sūnų. Sūnų, kurį jam pagimdė Hagara, Abromas pavadino Izmaeliu. ¹⁶ Abromas buvo aštuoniasdešimt šešerių metų, kai Hagara jam pagimdė Izmaelį.

¹ Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto. ² Aš sudarysiu Sandorą tarp manęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą.“ ³ Abromas parpuolė kniūbsčias, o Dievas toliau kalbėjo: ⁴ „Štai mano Sandora su tavimi: tu būsi tautų daugybės protėvis. ⁵ Daugiau nebebūsi vadinamas Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave tautų daugybės tėvu. ⁶ Padarysiu tave be galo vaisingą; iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai. ⁷ Palaikysiu Sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs per jų kartas kaip amžiną Sandorą ­ būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu. ⁸ Tau ir tavo palikuonims po tavęs duosiu kraštą, kuriame gyveni kaip ateivis, visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas.“

⁹ Dievas kalbėjo Abraomui: „O tu savo ruožtu laikysiesi mano Sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas. ¹⁰ Štai Sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. ¹¹ Apipjaustysite apyvarpio odą, ir tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir jūsų. ¹² Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. ¹³ Abu ­ vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktasis už tavo pinigus ­ turi būti apipjaustyti. Taip mano Sandora bus jūsų kūne amžina Sandora.“ ¹⁴ Neapipjaustytas vyriškis, ­ kiekvienas, kurio apyvarpio oda nėra apipjaustyta, ­ bus atkirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano Sandorą.“

¹⁵ Dievas kalbėjo Abraomui: „O savo žmonos Sarajos nebevadinsi Saraja, nes jos vardas bus Sara. ¹⁶ Aš palaiminsiu ją ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu; ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai.“ ¹⁷ Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas: „Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimtmetė, gimdyti? ¹⁸ Tad Abraomas Dievui ir sakė: „O kad Izmaelis gyvuotų tavo malone!“ ¹⁹ O Dievas tarė: „Vis dėlto Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu savo Sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims. ²⁰ Ir dėl Izmaelio tave išklausiau: štai laiminsiu jį, padarysiu be galo gausingą. Jis bus dvylikos vadų tėvas; padarysiu iš jo didelę tautą. ²¹ Bet savo Sandorą aš palaikysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais.“ ²² Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas pakilo nuo Abraomo.

²³ Tuomet Abraomas paėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vergus, gimusius jo namuose bei pirktus jo pinigais, visus savo namų vyriškius, ir tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo įsakęs, apipjaustė jų apyvarpio odą. ²⁴ Abraomas buvo devyniasdešimt devynerių metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpio oda. ²⁵ O jo sūnus Izmaelis buvo trylikametis, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpio oda, ²⁶ Abraomas ir Izmaelis buvo apipjaustyti tą pačią dieną. ²⁷ Drauge su jais apipjaustyti visi jo namų vyrai ­ vergai, gimę namuose, ir pirktiniai iš pašaliečių.

¹ VIEŠPATS pasirodė prie Mamrės ąžuolų, Abraomui sėdint pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. ² Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Pamatęs juos, jis atbėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės, ³ tarė: „Mano viešpatie, jei susilaukiau malonės tavo akyse, neaplenk savo tarno. ⁴ Tebūna atnešta truputį vandens; nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. ⁵ Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte pasistiprinti. Po to galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną.“ Jie atsakė: „Daryk, kaip sakai.“ ⁶ Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė: „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių.“ ⁷ Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė tarnui, ir šis greitai jį paruošė. ⁸ Tuomet, paėmęs varškės bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats patarnavo jiems valgant po medžiu.

⁹ „Kurgi tavo žmona Sara?“ ­ paklausė jie. Jis atsakė: „Va ten, palapinėje.“ ¹⁰ Tuomet vienas jų tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų.“ Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi. ¹¹ Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, pagyvenę. Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis. ¹² Tad Sara juokėsi, sau sakydama: „Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą? Mano vyras toks senas!“ ¹³ VIEŠPATS tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokiasi, sakydama: ‘Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?’ ¹⁴ Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų.“ ¹⁵ O Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“, ­ nes buvo išsigandusi. Bet jis atsakė: „Tu tikrai juokeisi.“

¹⁶ Vyrai pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas lydėdamas ėjo kartu su jais. ¹⁷ VIEŠPATS mąstė: „Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, ¹⁸ žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? ¹⁹ Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui“. ²⁰ Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, ²¹ kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne ­ sužinosiu.“

²² Vyrai pasuko Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas liko stovėti priešais VIEŠPATĮ. ²³ Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų kartu su nedorėliu pražudysi teisųjį? ²⁴ Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum dėl penkiasdešimt mieste esančių teisiųjų? ²⁵ Ne tavo būdas daryti tokį dalyką ­ žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ ²⁶ VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos šios vietos“. ²⁷ O Abraomas vėl tarė: „Žiūrėk, kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. ²⁸ O jeigu trūktų penkių ligi penkiasdešimt teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis.“ ²⁹ Bet jis vėl kalbėjo, sakydamas: „O jei keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimt to nedarysiu.“ ³⁰ „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, ­ tarė jis, ­ kad aš toliau kalbu. O jei trisdešimt?“ Jis atsakė: „Nedarysiu, jeigu rasiu trisdešimt.“ ³¹ Jis tarė: „Žiūrėk, kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimt nesunaikinsiu.“ ³² Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, kad dar kalbėsiu. O jei dešimt?“ „Nesunaikinsiu dėl dešimt,“ ­ atsakė jis.

³³ Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.