¹ Mano vaike, jei laidavai savo kaimynui,

jei kitam už jį padavei ranką,

² esi susisaistęs savo lūpų pareiškimu,

esi įkliuvęs per savo ištartą žodį,

³ daryk ką nors, mano vaike, ir išsinarpliok,

nes esi patekęs į savo kaimyno rankas:

eik keliais ir maldauk savo kaimyno.

⁴ Neužmik

ir neužmerk akių,

⁵ kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo,

kaip paukštis nuo gaudytojo.

⁶ Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni,

patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties.

⁷ Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo,

⁸ ji pripildo savo sandėlius vasarą

ir surenka peną per pjūtį.

⁹ Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni?

Kada kelsiesi iš miego?

¹⁰ „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti,

truputį rankas sudėjus pailsėti“, ­

¹¹ ir skurdas užklups tave kaip plėšikas,

o nepriteklius ­ kaip ginkluotas karys.

¹² Suktas ir nedoras žmogus

gyvena apgaulingai kalbėdamas,

¹³ jis merkia akimi, nenustovi vietoje,

rodo ženklus pirštais,

¹⁴ klastinga širdimi rengia pikta,

nuolat sėdamas vaidus.

¹⁵ Žūtis tokį žmogų ištiks staiga,

akimirksniu, be vilties atsitiesti.

¹⁶ Šešių dalykų VIEŠPATS nekenčia,

o septyni jam kelia pasibjaurėjimą:

¹⁷ išpuikusios akys, melagingas liežuvis,

nekaltą kraują liejančios rankos,

¹⁸ nedoras pinkles rezganti širdis,

pikta daryti skubančios kojos,

¹⁹ neteisingai liudijantis melagingas liudytojas

ir šeimoje vaidus sėjantis žmogus.

²⁰ Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo

ir neatmesk savo motinos mokymo.

²¹ Laikyk juos pasirišęs prie širdies,

pasikabink ant kaklo.

²² Kad ir ką darysi, jie tau padės;

kai gulsiesi miego, jie tave saugos,

kai atsibusi, su tavimi bendraus.

²³ Juk įsakymas yra žiburys,

mokymas ­ šviesa,

o drausmės pamokymai ­ gyvenimo kelias;

²⁴ jie apsaugos tave nuo palaidos moters,

nuo svetimautojos vilionių.

²⁵ Negeisk jos grožio savo širdyje,

nesileisk užburiamas jos žvilgsnių,

²⁶ nes kekšei atlyginti užtenka duonos kepalo,

o svetima žmona yra spąstai žmogaus gyvasčiai.

²⁷ Argi gali žmogus užsikurti ugnį sterblėje,

nesudegindamas savo drabužių?

²⁸ Argi gali jis vaikščioti žarijomis,

nenusvildamas kojų?

²⁹ Taip nutinka žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona;

kas ją paliečia, tas neliks nenubaustas.

³⁰ Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia,

kad numalšintų alkį.

³¹ Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai

ir atiduoti visą savo namų turtą.

³² Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi;

tai darydamas, jis žudo patį save.

³³ Jis susilauks antausių ir nemalonės,

niekada nebus ištrinta jo gėda,

³⁴ nes pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį,

ir keršto pagautas jis nesivaldo.

³⁵ Išpirkos jis nepriims,

o kyšio, net didžiausio, atsisakys.

¹ Mano vaike, laikykis mano žodžių

ir brangink mano įsakymus.

² Laikykis mano įsakymų, kad rastumei gyvenimą;

saugok mano mokymą, lyg jis būtų tavo akies vyzdys.

³ Užsirišk juos sau ant pirštų,

įsirašyk savo širdies plokštėje.

⁴ Sakyk Išminčiai: „Tu mano sesuo“, ­

vadink supratimą artimu draugu,

⁵ kad apsaugotų tave nuo palaidūnės,

nuo svetimautojos vilionių.

⁶ Prie savo namų lango

žvalgiausi pro pinučius

⁷ ir pamačiau tarp neišmanėlių

bernioką be sveikos nuovokos.

⁸ Jis ėjo gatve netoli kampo,

žengdamas keliu jos namų link

⁹ prieblandoje, dienai blėstant,

sutemose, nakčiai temstant.

¹⁰ Žiūriu, moteris eina jo link,

išsipuošusi kaip kekšė, suktos širdies.

¹¹ Ji veržli ir įžūli,

jos kojos namie nenustovi.

¹² Tai gatvėje, tai aikštėse

ir prie kiekvieno gatvės kampo ji tyko.

¹³ Pastvėrusi bučiuoja jį

ir akiplėšiškai sako jam:

¹⁴ „Turėjau atnašauti bendravimo auką.

Šiandien įvykdžiau savo įžadus,

¹⁵ todėl išėjau tavęs pasitikti,

ieškoti tavęs ir suradau!

¹⁶ Išpuošiau savo guolį užvalkalais,

spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis;

¹⁷ iškvėpinau savo lovą mira,

alaviju ir cinamonu.

¹⁸ Eime ir skęskime meilėje iki ryto,

mėgaukimės glamonėmis.

¹⁹ Juk mano vyro nėra namie,

jis išvykęs į tolimą kelionę.

²⁰ Jis pasiėmė maišelį pinigų

ir ligi pilnaties negrįš namo.“

²¹ Daugybe vilionių jį paveikia,

viliojančia šneka įtikina.

²² Tučtuojau jis seka paskui ją, eina kaip veršis,

vedamas skersti, šuoliuoja kaip elnias spąstų link,

²³ kol strėlė neperveria jam vidurių.

Jis tarsi paukštis, skubantis į kilpą

ir nežinantis, kad tai kainuos jam gyvastį.

²⁴ Tad, vaikai, klausykitės manęs

ir dėkitės į širdį mano žodžius.

²⁵ Neleiskite savo širdžiai sukti jos keliais,

nenuklyskite į jos takus,

²⁶ nes ji pražudė daugelį,

jos aukos gausios.

²⁷ Jos namai ­ kelias į Šeolą,

vedantis žemyn į mirties kambarius.

¹ Argi nešaukia Išmintis,

ar nekelia balso supratimas?

² Ant kalvų palei kelią

ir kryžkelėse ji atsistoja;

³ priešais miesto vartus,

prie įėjimo, ji šaukia:

⁴ „Žmonės, jus aš šaukiu,

kreipiuosi į visą žmoniją!

⁵ Neišmanėliai, mokykitės apdairumo,

bukapročiai, imkitės proto.

⁶ Klausykitės, nes kalbėsiu apie kilnius dalykus,

iš mano lūpų ateis, kas teisinga,

⁷ mano burna tars tiesą,

nes nedorumas pasibjaurėtinas mano lūpoms.

⁸ Visi žodžiai iš mano lūpų yra teisūs;

juose nėra nieko sukto ar iškraipyto.

⁹ Visi jie aiškūs žmogui, kuris supranta,

jie teisingi išprususiam žmogui.

¹⁰ Priimkite mano pamokymą, užuot ėmę sidabrą,

ir pažinimą, užuot ėmę gryną auksą.

¹¹ Juk išmintis vertingesnė už brangakmenius,

ir jokie turtai negali su ja lygintis.

¹² Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu

ir įgyju sveiko proto išmanymą.

¹³ Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES reiškia nekęsti to, kas pikta.

Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio

ir suktos kalbos aš nekenčiu.

¹⁴ Turiu gerų patarimų ir sveikos nuovokos,

turiu supratimo ir jėgų.

¹⁵ Per mane viešpatauja karaliai

ir valdovai leidžia teisius įstatymus.

¹⁶ Per mane didžiūnai valdo

ir kilmingieji yra teisūs valdytojai.

¹⁷ Aš myliu mane mylinčius,

o manęs stropiai ieškantys mane suranda.

¹⁸ Aš turiu turtų ir garbę,

išliekantį lobį ir gerovę.

¹⁹ Mano vaisius geresnis už auksą, net už gryniausią,

o pelnas, kurį duodu, vertesnis už geriausią sidabrą.

²⁰ Aš einu teisumo keliu,

teisingumo takais,

²¹ suteikdama turtų mane mylintiems

ir pripildydama jų iždus.

²² VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje,

kaip pirmą savo ankstesnių darbų.

²³ Prieš amžius buvau patepta,

pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.

²⁴ Kai dar nebuvo gelmių, aš buvau pagimdyta,

kai dar nebuvo tekančių šaltinių.

²⁵ Prieš padedant kalnų pamatus,

prieš kalvas aš gimiau.

²⁶ Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs

nei pirmųjų molio grumstų.

²⁷ Aš ten buvau, kai jis dėjo dangaus skliautą į vietą,

kai nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus,

²⁸ kai tvirtino aukštai dangaus skliautą,

kai įrengė bedugnės šaltinius,

²⁹ kai paskyrė jūrai ribas,

kad jos vandenys niekada neperžengtų jo įsakymo,

kai nustatė žemės pamatus.

³⁰ Tuomet aš buvau jo talkininkė,

kasdienis jo džiaugsmas,

visada džiūgaudama jo akivaizdoje,

³¹ džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje,

rasdama džiaugsmo žmonijoje.

³² Tad dabar, mano vaikai, paklausykite manęs.

Laimingi, kurie laikosi mano kelių!

³³ Klausykitės pamokymo, būkite išmintingi

ir neatmeskite jo!

³⁴ Laimingas žmogus, kuris manęs klauso,

ateidamas kasdien anksti prie mano vartų,

budėdamas prie mano durų.

³⁵ Juk kas randa mane, tas randa gyvenimą

ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.

³⁶ Bet kas prasilenkia su manimi, tas daro sau žalą.

Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį.“

¹ Išmintis pasistatė namus,

ji išsikirto septynis stulpus.

² Ji surengė vaišes,

išpilstė vyną ir net padengė stalą.

³ Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti

miesto aukštumose:

⁴ „Teateina čionai neišmanėliai!“

Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:

⁵ „Ateikite ir valgykite mano duonos,

gerkite vyno, kurio įpyliau.

⁶ Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte

ir eitumėte suvokimo keliu.

⁷ Kas sudraudžia pašaipūną, tas būna išplūstamas,

kas išbara nedorą žmogų, tas nukenčia.

⁸ Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs;

pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės.

⁹ Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis,

mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų.

¹⁰ Pagarbi VIEŠPATIES baimė ­ išminties pradžia, o Šventojo pažinimas ­ protas.

¹¹ Taip, per mane tavo dienos bus padaugintos

ir metų metai prie tavo gyvenimo pridėti.

¹² Ar tu išmintingas? Tu išmintingas savo naudai.

Ar tu pašaipūnas? Tu tik naštą neši.“

¹³ Kvaila moteris nepastovi,

ji nemokša ir nieko neišmano.

¹⁴ Ji sėdi savo namų tarpduryje

ar ant krėslo miesto aukštumose,

¹⁵ šaukdama praeivius,

einančius tiesiai savo keliu:

¹⁶ „Neišmanėliai, užsukite čionai!“

Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:

¹⁷ „Vogtas vanduo saldus,

o duona, valgoma vogčiomis, skani.“

¹⁸ Bet kvailasis nežino, kad ten šešėliai,

o jos svečiai jau Šeolo gelmėse.