¹ Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja,

o teisusis drąsus kaip liūtas.

² Kai kraštas maištauja, jame daug valdovų;

tik su protingu ir patyrusiu žmogumi bus saugu.

³ Nedoras žmogus, engiantis beturčius,

yra kaip siaubingas lietus, naikinantis derlių.

⁴ Kas laužo įstatymą, tas giria nedorėlį,

o kas laikosi įstatymo, tas jam priešinasi.

⁵ Blogi žmonės nesupranta, ką reiškia teisingumas,

o tie, kurie ieško VIEŠPATIES, supranta viską.

⁶ Geriau vargšas, kuris dorai gyvena,

negu nesąžiningas turtuolis.

⁷ Protingas vaikas laikosi įstatymo,

o bendraująs su lėbautojais daro gėdą savo tėvui.

⁸ Kas kraunasi turtus lupikavimu ir palūkanomis,

tas kaupia juos vargšų globėjo naudai.

⁹ Kai žmogus nusisuka nenorėdamas klausyti įstatymo,

net jo malda tampa pasibjaurėtina.

¹⁰ Žmogus, kuris veda dorus žmones į blogą kelią,

pats įpuls į savo duobę,

o nekaltieji gaus didelį paveldą.

¹¹ Turtuolis gudrus savo akyse,

bet įžvalgus beturtis jį kiaurai permato.

¹² Kai dori žmonės vyrauja, viskas puiku,

kai nedorėliai paima viršų, žmonės bėga slėptis.

¹³ Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks,

o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo.

¹⁴ Laimingas žmogus, visada pagarbiai bijantis [Dievo],

o kas užkietina savo širdį, tas patenka į nelaimę.

¹⁵ Kaip riaumojantis liūtas ir raji meška

yra nedoras vargingas tautos valdovas.

¹⁶ Valdovas, kuriam trūksta supratimo, nuožmiai engia,

o tas, kuris bjaurisi neteisinga nauda, ilgai gyvens.

¹⁷ Žmogus, vejamas dėl kraujo kaltės, bėgs iki kapo;

tenepadeda jam niekas.

¹⁸ Kas dorai elgiasi, tas saugus,

o kas eina kreivais keliais, tas įpuola į kapą.

¹⁹ Kas dirba savo žemę, tas turės duonos iki soties,

o kas vaikosi vėjų, tas kęs neišbrendamą skurdą.

²⁰ Patikimą žmogų lydi gausi palaima,

o kas skuba pralobti, tas neliks be kaltės.

²¹ Negera būti šališkam,

tačiau net už duonos riekę žmogus nusikalsta.

²² Šykštuolis skuba pralobti

ir nežino, kada jį užklups skurdas.

²³ Kas pataiso žmogų, tas galiausiai susilauks daugiau padėkos,

negu tas, kuris jam meilikauja liežuviu.

²⁴ Kas apiplėšia tėvą ar motiną ir sako: „Tai ne nuodėmė!“ ­

tas plėšikų sėbras.

²⁵ Šykštuolis sukelia ginčus,

o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tam seksis.

²⁶ Kas pasitiki savo protu, tas kvailys,

o kas gyvena pagal išmintį, tas saugus.

²⁷ Kas duoda vargšui, tas pats nieko nestokos,

o kas užmerkia akis, tas bus labai iškeiktas.

²⁸ Kai nedorėliai paima viršų, žmonės bėga slėptis,

o kai jie pražūva, teisieji vėl klesti.

¹ Kas dažnai įspėtas įsižeidžia ir užsispiria,

tas bus staiga ir visiškai palaužtas.

² Kai teisieji vyrauja, tauta džiaugiasi,

o kai nedorėliai valdo, tauta dejuoja.

³ Žmogus, mėgstantis išmintį, neša savo tėvui laimę,

o kas bendrauja su kekšėmis, tas eikvoja savo turtą.

⁴ Teisingumu karalius padaro savo kraštą saugų,

o tas, kuris užkrauna didelius mokesčius, jį pražudo.

⁵ Žmogus, kuris pataikauja savo artimui,

spendžia pinkles jo kojoms.

⁶ Nedoro žmogaus kaltėje slypi jam spąstai,

o teisusis dainuoja ir džiaugiasi.

⁷ Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis,

o nedorėlis tokio rūpinimosi negali suprasti.

⁸ Pašaipūnai sukelia mieste sąmyšį,

o išmintingieji numalšina žmonių įniršį.

⁹ Jei išmintingas žmogus eina su kvailiu į teismą,

kvailys tik niršta ir be saiko juokiasi.

¹⁰ Kraugeriški žmonės nekenčia doro žmogaus,

o dorieji rūpinasi jo gyvastimi.

¹¹ Kvailys išlieja visą savo įniršį,

o išmintingas žmogus santūriai susilaiko.

¹² Jei valdovas klausosi melo,

visi jo pareigūnai taps nedori.

¹³ Vargšas ir jo engėjas turi ryšį:

jų abiejų akims VIEŠPATS duoda šviesos.

¹⁴ Jei karalius sąžiningai teisia beturčius,

jo sostas bus amžinai tvirtas.

¹⁵ Rykštė ir pabarimas duoda išminties,

o vaikas, paliktas sau, yra motinos gėda.

¹⁶ Kai nedori žmonės paima viršų, padaugėja nusikaltimų,

bet teisieji matys jų žlugimą.

¹⁷ Drausmink savo vaiką, ir būsi ramus,

o jis tau teiks paguodos.

¹⁸ Kai nebėra svajonių, tauta praranda savitvardą,

bet tie, kurie laikosi Įstatymo, būna laimingi.

¹⁹ Tarnas vien žodžiais neišprusinamas;

nors ir supranta, ką sakai, jis nekreipia dėmesio.

²⁰ Ar matei žmogų, skubantį neapgalvotai kalbėti?

Iš kvailio galima daugiau tikėtis, negu iš jo!

²¹ Vergas, lepintas nuo mažens,

galų gale taps neklaužada.

²² Pikto būdo žmogus sukelia ginčą,

o karštakošis pridaro daug nusikaltimų.

²³ Žmogaus puikybė jį pažemins,

o nuolankiõs dvasios žmogus bus pagerbtas.

²⁴ Nekenčia savo gyvasties, kas sėbrauja su vagimi,

kas girdi keiksmą, bet nutyli.

²⁵ Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus,

o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas apsaugomas.

²⁶ Daugelis ieško malonės valdovo akyse,

bet tik iš VIEŠPATIES žmogus gauna teises.

²⁷ Nedoru žmogumi bjaurisi teisieji,

o doro kelio žmogumi bjaurisi nedorėlis.

¹ Agūro, Jakės Masiečio sūnaus, žodžiai,

šio žmogaus ištarmė.

Dievo nėra su manimi,

Dievo nėra su manimi, ir aš bejėgis.

² Juk aš per kvailas būti žmogumi;

net žmogiško supratimo man trūksta.

³ Nesimokiau išminties

ir neturiu šventojo pažinimo.

⁴ Kas užžengė į dangų ir vėl nužengė?

Kas pagavo vėją savo sauja?

Kas susėmė vandenis savo drabužiu?

Kas sužymėjo žemės ribas?

Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus?

Iš tikrųjų tu tai žinai!

⁵ Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas!

Jis skydas tų, kurie juo pasitiki.

⁶ Nieko prie jo žodžių nepridėk,

kad jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.

Skaitmeninės patarlės

⁷ Dviejų dalykų iš tavęs prašau,

neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį:

⁸ atitolink nuo manęs vylių bei melą,

ir neduok man nei skurdo, nei turtų,

⁹ tik suteik kasdienės duonos,

kad, būdamas sotus, neišsiginčiau tavęs

ir nesakyčiau: „Kas tas VIEŠPATS?“ ­

arba, būdamas skurde, vogčiau

ir paniekinčiau savo Dievo vardą.

¹⁰ Neskųsk tarno jo šeimininkui,

kad tarnas tavęs nekeiktų ir tu nenukentėtum.

¹¹ Yra tokių, kurie keikia savo tėvus

ir neneša palaimos savo motinoms.

¹² Yra tokių, kurie tariasi esą švarūs,

tačiau savo purvo nėra nusivalę.

¹³ Yra tokių, kurių išpuikusios akys,

valdingas žvilgsnis!

¹⁴ Yra tokių, kurių dantys it kalavijai,

nasrai it peiliai

šalies beturčiams, žmonijos vargšams suryti.

¹⁵ Siurbėlė turi dvi dukteris: „Duok!“ ir „Duok!“

Tos trys niekada nėra sočios,

o „Gana!“ niekada nesako keturi:

¹⁶ Šeolas, bevaisės įsčios,

nuolat vandens trokštanti žemė

ir ugnis, niekada nesakanti: „Gana“.

¹⁷ Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo

ir niekina savo seną motiną,

bus slėnio kranklių iškapota

ir erelio jauniklių sulesta.

¹⁸ Trys dalykai man perdėm nuostabūs,

ir keturių iš tikrųjų negaliu suprasti:

¹⁹ kaip erelis skrenda padangėmis,

kaip žaltys šliaužia statmena uola,

kaip laivas plaukia plačia jūra

ir kaip vaikinas randa kelią pas merginą.

²⁰ Taip elgiasi svetimautoja:

pavalgo, nusišluosto burną ir sako:

„Nieko pikta nepadariau!“

²¹ Trys dalykai sudrebina žemę,

ir keturių ji jau nebegali pakelti:

²² vergo, kai jis tampa karaliumi,

nepagydomo kvailio, kai jis sotus,

²³ bjaurios moters, kai ji išteka,

ir vergės, kai ji užima šeimininkės vietą.

²⁴ Keturi gyvūnai žemėje maži,

bet nepaprastai išmintingi:

²⁵ skruzdės ­ bejėgė tauta,

bet apsirūpinanti maistu vasarą,

²⁶ barsukai ­ negalinga padermė,

tačiau besistatanti namus uolose,

²⁷ skėriai, neturintys karaliaus,

bet besileidžiantys į žygį pulkais,

²⁸ driežas, kurį galima pagauti rankomis,

tačiau kuris randa kelią į karalių rūmus.

²⁹ Trys gyvūnai didingi savo eisena

ir keturi didingi savo žingsniu:

³⁰ liūtas, žvėrių galiūnas,

nenusileidžiantis niekam,

³¹ gaidys, išdidžiai žingsniuojantis, ožys

ir karalius, kai nėra kas jam priešintųsi.

³² Jeigu buvai toks kvailas, kad įžūliai elgeisi,

ar buvai pinklių spendėjas, stabtelk ir pagalvok!

³³ Juk kaip grietinę mušant, sumušamas sviestas,

ir kaip sumušus nosį, pasilieja kraujas,

taip žadinant pyktį, kyla vaidas.

¹ Masos karaliaus Lemuelio žodžiai. Pamokymas, kurį jam davė jo motina:

² „Ne, mano sūnau! Ne, mano įsčių sūnau!

Ne, mano įžadų sūnau!

³ Nedalyk savo stiprybės moterims,

nė savo jėgų karalių naikintojoms.

⁴ Vynas ­ ne karaliams, Lemueli!

Ne karaliams gerti vyną,

ne valdovams mėgti svaigųjį gėrimą,

⁵ kad gerdami nepamirštų, ką įstatas liepia,

ir nepažeistų visų vargo žmonių teisių.

⁶ Verčiau duok svaigųjį gėrimą žūstančiam,

o vyną ­ žmogui, kuriam gyvenimas apkarto.

⁷ Tegeria, teužmiršta savo skurdą

ir tenebegalvoja apie savo nelaimę.

⁸ Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti,

ir dėl skurdžiaus teisių.

⁹ Atverk burną! Tark teisų nuosprendį,

gink vargšus ir beturčius!“

Pavyzdinga žmona

¹⁰א Koks retas radinys ­ sumani žmona!

Brangesnė už perlus jos vertė!

¹¹ב Vyras jai patiki savo širdį

ir turi tikrą turtą.

¹²ג Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu

per visas savo gyvenimo dienas.

¹³ד Ji pasirūpina vilnų bei linų

ir darbuojasi įgudusiomis rankomis.

¹⁴ה Kaip pirklio laivai,

ji pargabena iš toli maisto atsargų.

¹⁵ו Ji keliasi, kai dar tamsu,

duoda maisto namams

ir dienos nurodymų tarnaitėms.

¹⁶ז Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka,

iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną.

¹⁷ח Ji susijuosusi jėga,

jos rankos stiprios.

¹⁸ט Ji mato, kad jos verslas klesti;

naktį jos žibintas niekada neprigęsta.

¹⁹י Ji ima į rankas ratelį,

o jos pirštai stveriasi verpstės.

²⁰כ Ji dosniai duoda vargšui

ir ištiesia ranką elgetai.

²¹ל Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga,

nes visi jos namiškiai šiltai aprengti.

²²מ Ji pati pasigamina antklodžių,

plona drobė ir purpuras ­ jos drabužiai.

²³נ Jos vyras įžymus miesto vartuose

ir sėdi ten tarp šalies seniūnų.

²⁴ס Ji siuva ir parduoda lino drabužius,

ir tiekia juostas pirkliams.

²⁵ע Stiprybė ir orumas ­ jos drabužis;

ji su šypsniu žiūri į ateitį.

²⁶פ Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai,

o ant jos liežuvio ­ malonus pamokymas.

²⁷צ Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį

ir niekada nevalgo dykaduonio duonos.

²⁸ק Jos vaikai ją giria,

jos vyras irgi liaupsina ją:

²⁹ר „Daug sumanių moterų,

bet tu viršiji jas visas!“

³⁰ש Žavumas ­ apgaulė,

o grožis ­ migla;

moteris turi būti giriama

už pagarbią VIEŠPATIES baimę.

³¹ת Duokite jai atlyginimą už jos triūsą!

Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!