¹ Iš tikrųjų, svarstydamas visa tai širdimi, supratau, kad net teisiųjų ir išmintingųjų darbai Dievo rankose. Ar tai meilė, ar neapykanta, žmogus nepajėgia suprasti! ² Juk toks pat likimas ištinka visus: teisųjį ir nedorėlį, gerąjį ir blogąjį, švarųjį apeigoms ir nešvarųjį, atnašaujantį auką ir neatnašaujantį aukos, tiek dorąjį, tiek nusidėjėlį, tiek žmogų, kuris prisiekia, tiek žmogų, kuris bijo prisiekti. ³ Tarp blogybių, vykstančių po saule, visų blogiausia tai, kad toks pat likimas ištinka visus. Vadinasi, žmonių širdys kupinos nedorumo, ir, kolei jie gyvi, kvailybė tykoja jų širdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius! ⁴ Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! ⁵ Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. ⁶ Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.

⁷ Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. ⁸ Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! ⁹ Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule. ¹⁰ Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokiõs veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui.

¹¹ Be to, pastebėjau po saule, kad greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje, išmintingieji ne visuomet užsidirba sau pragyvenimą, gudrieji ne visuomet tampa turtingi ir mokytieji ne visuomet įgyja palankumo, nes nesėkmės metas ištinka juos visus. ¹² Mat žmogus savo nesėkmės meto nė žinoti negali. Tarsi žuvis, pagauta lemtingu tinklu, tarsi paukščiai, patekę į kilpas, yra nesėkmės pagauti mirtingieji, kai ji staiga juos užklumpa.

Išmintis ir kvailumas

¹³ Be to, mačiau po saule ir tokį išminties atvejį. Man jis pasirodė labai reikšmingas. ¹⁴ Buvo vienas mažas miestas. Nedaug jame buvo gyventojų. Jo pulti atžygiavo galingas karalius. Pastatęs aukštus apgulos bokštus, jis apsupo jį. ¹⁵ Tame mieste gyvenęs beturtis išminčius savo išmintimi išgelbėjo miestą. Bet vėliau šio beturčio žmogaus niekas neatminė. ¹⁶ Tad tariau: „Išmintis veiksmingesnė už nuogą jėgą, tačiau beturčio žmogaus išmintis nevertinama, ir jo žodžių nepaisoma.“

¹⁷ Išmintingųjų ramiai tartų žodžių paisoma mieliau, negu kvailių valdovo riksmo!

¹⁸ Išmintis vertesnė už karo ginklus, bet vienui vienas nedorėlis daug gera sugadina.

¹ Viena negyva musė gali sugadinti visą kvapųjį aliejų! Maža kvailystė nusveria išmintį ir pagarbą.

² Išmintingo žmogaus širdis veda jį į dešinę, kvailojo ­ į kairę. ³ Kvailasis ir kelyje būdamas stokoja nuovokos, nes skelbia visiems be išimties, kad jis kvailas.

⁴ Jei kiltų ant tavęs valdovo pyktis, nepasitrauk iš savo vietos, nes, pykčiui aprimus, atleidžiamos didelės kaltės.

⁵ Mačiau po saule kitą blogį tarsi klaidą, kylančią iš paties valdovo: ⁶ kvailybė iškelta į daugelį aukštų vietų, o turtingieji turi sėdėti ant žemų krėslų. ⁷ Mačiau raitų vergų ir didžiūnų, einančių pėsčiomis, tarsi jie būtų vergai.

⁸ Kas kasa duobę, tas įpuls į ją;

kas ardo akmeninę tvorą, tą įgels gyvatė.

⁹ Kas skaldo akmenis, tą jie sužeis;

kas kerta medžius, tam jie sukels pavojų.

¹⁰ Jei kirvis būtų atšipęs ir žmogus prieš tai jo nepagaląstų,

reikėtų įtempti jėgas. Sėkmingiau ­ pasinaudoti išmintimi.

¹¹ Jei gyvatė įgelia, kol dar nebuvo apkerėta,

tai jokios naudos kerėtojui.

¹² Išmintingo žmogaus žodžiai jam laimi palankumą,

o ką kvailasis sako, tai jį pražudo;

¹³ jo žodžiai prasideda nesąmone,

o šneka baigiasi visiška kvailyste.

¹⁴ Kvailasis tiesiog daugina žodžius!

Nė vienas nežino, ką atneš ateitis;

kas gali kam nors pasakyti, kas įvyks po jo?

¹⁵ Kvailojo triūsas taip jį nuvargina,

kad jis net nebežino, kaip nueiti į miestą.

Patarimai

¹⁶ Vargas tau, šalie, kurios karalius jaunuolis

ir kurios didžiūnai pradeda puotauti ryto metą!

¹⁷ Laiminga tu, šalie, kurios karalius iš kilmingųjų

ir kurios didžiūnai puotauja tinkamu laiku,

santūriai, o ne kaip girtuokliai!

¹⁸ Dėl tingumo įlinksta sijos,

dėl tingių rankų prilaša į trobą.

¹⁹ Puota keliama pramogai,

vynas daro gyvenimą linksmesnį,

ir pinigai viskam naudingi.

²⁰ Net tarp savo artimųjų neniekink karaliaus,

net savo miegamajame nekeik turtuolio,

nes padangių paukščiai gali nunešti tavo balsą,

sparnuotis gali pasakyti, ką tu sakei.

¹ Mesk savo duoną į vandenis,

ir po daugelio dienų ją atrasi.

² Išdalyk, ką turi, septyniems

ar net aštuoniems, nes nežinai,

kokia nelaimė gali ištikti žemę.

³ Kai debesys pilni vandens,

jie palaisto lietumi žemę;

kad ir kur medis kristų, į pietus ar į šiaurę,

kur kris,

ten jis ir gulės.

⁴ Kas paiso vėjo, niekada nesės,

o kas stebi debesis, niekada nepjaus.

⁵ Kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas

į kaulus motinos įsčiose,

taip nežinai,

kaip Dievas elgiasi Visatoje.

⁶ Rytą sėk savo sėklą,

iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis,

nes niekada nežinai,

ar šis ar anas darbas pasiseks,

o gal abu bus sėkmingi.

⁷ Smagi dienos šviesa,

malonu akims matyti saulę.

⁸ Nors žmogus ir daug metų gyventų,

jais visais tesimėgauja prisimindamas,

kad bus daug tamsių dienų.

Visa, kas ateina, yra migla!

⁹ Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas!

Leisk savo širdžiai mėgautis

savo jaunystės dienomis.

Eik, kur veda tavo širdies troškimai,

daryk, kas patinka tavo akims,

tačiau žinok, kad dėl viso to

tave Dievas pašauks į teismą.

¹⁰ Iš savo širdies pašalink rūpestį

ir neapsunkink savęs,

nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra migla!

¹ Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis,

dar skausmo dienoms neatėjus

ir dar neatėjus metams,

apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ ­

² dar neužtemus saulės,

mėnulio ir žvaigždžių šviesai

ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.

³ Tai dienai atėjus, namų sargai drebės

ir galiūnai sukniubs,

malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko,

o žvelgiantys pro langą matys tamsą,

⁴ kai durys į gatvę uždaromos,

ir girnų garsas tilstelėja,

kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla,

⁵ kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje,

kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka,

ir kapario uoga tampa bejėgė.

Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus,

raudotojai būriuojasi gatvėje, laukdami,

⁶ kol bus nutrauktas sidabro siūlas

ir sudaužytas aukso dubuo,

ąsotis sudaužytas prie šaltinio

ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.

⁷ Dulkės sugrįš į žemę,

kur kadaise jos ir buvo,

o gyvybės alsavimas ­ pas Dievą, kuris jį davė.

⁸ Miglų migla! ­ sako Mokytojas. Viskas migla!

Pabaiga

⁹ Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių. ¹⁰ Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.

¹¹ Išminčių posakiai ­ tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo. ¹² O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.

¹³ Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. ¹⁴ Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­ ir gerą, ir blogą.