¹¹ Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;

kalbėsiu dvasios skausme,

skųsiuosi gyvasties kartėlyje.

¹² Argi aš jūra ar jūros pabaisa,

kad tu pastatei prie manęs sargybą?

¹³ Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,

mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, ­

¹⁴ tu gąsdini mane sapnais

ir siaubą man keli regėjimais,

¹⁵ idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį,

negu šiuos griaučius.

¹⁶ Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!

Tad pasitrauk nuo manęs,

nes mano dienos tik ūkanos.

¹⁷ Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?

Kodėl kreipi į jį dėmesį!

¹⁸ Kasdien jį lankai,

kiekvieną akimirką jį bandai!

¹⁹ Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs

ir neatstosi,

kol nurysiu seiles?

²⁰ Jei ir nusidėjau,

tai ką padariau tau, žmogaus sarge?

Kodėl pavertei mane savo taikiniu?

Kodėl tapau tau našta?

²¹ Kodėl neatleidi mano nusižengimo

ir nepanaikini mano kaltės?

Juk netrukus gulėsiu dulkėse;

ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus.“