¹ Elifazui Tada Jobas atsakydamas tarė: ² „Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta,

ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių!

³ Juk jos nusvertų jūros smiltis.

Todėl mano žodžiai buvo aštrūs.

⁴ Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane,

ir mano dvasia čiulpia jų nuodus,

Dievo siaubas gaubia mane.

⁵ Argi bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės?

Argi baubia jautis, turėdamas pašaro?

⁶ Argi kas valgo prėską beskonį maistą?

Argi turi skonį piktžolių sunka?

⁷ Toks maistas man koktus;

jis tarsi maistas ligonio.

⁸ O, kad mano prašymas būtų patenkintas

ir Dievas suteiktų, ko trokštu!

⁹ Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti,

duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti,

¹⁰ tai būtų man paguoda!

Džiaugčiausi net veriančiu skausmu,

nes neatmečiau Šventojo žodžių.

¹¹ Kokios gi mano jėgos, kad galėčiau tai pakelti?

Kiek ilgai man gali užtekti kantrybės?

¹² Nejau mano jėgos ­ akmens stiprumo,

o mano trapi prigimtis ­ žalvario?

¹³ Iš tikrųjų pats sau padėti negaliu,

man atimtos visos išgalės.

¹⁴ Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių,

ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne.

¹⁵ Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai,

išdžiūstantys per sausrą.

¹⁶ Tirpstančio sniego ir ledų jie būna prigrūsti,

¹⁷ bet kaitrai užėjus pranyksta,

kai karšta, pasitraukia iš savo vietos.

¹⁸ Karavanai suka iš kelio jų ieškodami,

klajoja ir pražūva dykumoje.

¹⁹ Karavanai iš Temos jų ieško,

vilkstinės iš Šebos jų viliasi.

²⁰ Bet jie nusivilia, tuščiai tikėjęsi,

pasiekia tas vietas ir apstulbsta.

²¹ Tad tokie dabar man esate:

matote mano negandas, bet išsigandote.

²² Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’?

Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?

²³ Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’?

Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’?

²⁴ Mokykite mane, ir aš tylėsiu,

parodykite, kur mano suklysta.

²⁵ Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai!

Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai?

²⁶ Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams

ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais?

²⁷ Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio

ir parduotumėte savo bičiulį.

²⁸ Bet malonėkite pažvelgti į mane:

į akis jums nemeluosiu.

²⁹ Prašyčiau pasvarstyti, kad nebūtų neteisybės;

apsvarstykite, aš vis dar teisus!

³⁰ Argi mano liežuvis suktas?

Ar aš neatskiriu nelaimės, kai ją patiriu?

¹ Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba?

Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

² Tarsi vergas jis trokšta pavėsio,

tarsi samdinys laukia savo atlygio.

³ Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo,

mano dalia ­ naktys, kupinos širdgėlos.

⁴ Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’

Bet naktis ilga,

ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

⁵ Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas,

mano oda pleišėja ir pūliuoja.

⁶ Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę,

be vilties jos skuba prie savo galo.

⁷ Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;

niekada daugiau neberegėsiu laimės.

⁸ Akis, stebinti mane, nebematys manęs;

tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.

⁹ Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina,

taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.

¹⁰ Į savo buveinę jis nebesugrįš,

jo namai daugiau jo nebepažins.

¹¹ Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;

kalbėsiu dvasios skausme,

skųsiuosi gyvasties kartėlyje.

¹² Argi aš jūra ar jūros pabaisa,

kad tu pastatei prie manęs sargybą?

¹³ Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,

mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, ­

¹⁴ tu gąsdini mane sapnais

ir siaubą man keli regėjimais,

¹⁵ idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį,

negu šiuos griaučius.

¹⁶ Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!

Tad pasitrauk nuo manęs,

nes mano dienos tik ūkanos.

¹⁷ Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?

Kodėl kreipi į jį dėmesį!

¹⁸ Kasdien jį lankai,

kiekvieną akimirką jį bandai!

¹⁹ Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs

ir neatstosi,

kol nurysiu seiles?

²⁰ Jei ir nusidėjau,

tai ką padariau tau, žmogaus sarge?

Kodėl pavertei mane savo taikiniu?

Kodėl tapau tau našta?

²¹ Kodėl neatleidi mano nusižengimo

ir nepanaikini mano kaltės?

Juk netrukus gulėsiu dulkėse;

ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus.“

¹ Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:

² „Kiek ilgai tu dar šitaip kalbėsi?

Žodžiai iš tavo lūpų ­ tarsi smarki vėtra!

³ Argi Dievas iškraipys teisėtvarką?

Argi Visagalis iškraipys teisumą?

⁴ Kai tavo vaikai jam nusidėjo,

jis atlygino jiems už jų kaltę.

⁵ Kai tu ieškosi Dievo

ir maldausi Visagalį, ⁶ jeigu būsi be priekaištų ir doras,

jis tikrai tavimi pasirūpins

ir atstatys teisėtą tavo namų židinį.

⁷ Tavo pirmykštė būklė atrodys kaip niekas,

nes ateityje tu labai praturtėsi.

⁸ Paklausk senosios kartos

ir apsvarstyk protėvių patirtį.

⁹ Juk mes patys ­ lyg vakar užgimę

ir nieko nežinome.

Mūsų dienos žemėje ­ tik šešėlis!

¹⁰ Argi jie tavęs nepamokys, nepapasakos

ir netars žodžių iš širdies?

¹¹ Argi papirusas gali augti ten,

kur nėra pelkių?

Argi nendrės gali žaliuoti ten,

kur nėra vandens?

¹² Būdamos žalios ir dar nekirstos,

jos vysta greičiau už kitus augalus.

¹³ Toks likimas visų,

kurie užmiršta Dievą;

bedievio žmogaus viltis virsta niekais.

¹⁴ Tik voratinklio siūlas ­ jo viltis,

voratinklis ­ jo pasitikėjimas.

¹⁵ Jis remsis savo namais, bet jie nepalaikys;

laikysis į juos įsikibęs, bet jie neišliks.

¹⁶ Nedorėlis klesti saulėje,

jo atžalos dygsta visame sode.

¹⁷ Jo šaknys apsiveja aplink akmenų krūvą,

jis gyvena tarp akmenų.

¹⁸ Kai jis išraunamas iš savo vietos,

ši nenori pažinti jo, sakydama:

‘Niekada nemačiau tavęs!’

¹⁹ Tikėk manimi, toks jo kelio džiaugsmas,

o iš žemės išaugs dar kiti.

²⁰ Tikėk manimi, Dievas nei atmes dorą žmogų,

nei išties ranką nedorėliams.

²¹ Juokas vėl pripildys tavo burną,

ir džiugesio šauksmai bus tavo lūpose.

²² Tavo priešai bus apvilkti gėda,

nedorėlių palapinė pradings.“

¹ Tada Jobas atsakydamas tarė: ² „Taip, aš žinau, kad taip yra.

Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?

³ Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą,

negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

⁴ Jis išmintingos širdies, galingos jėgos;

kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?

⁵ Jis perkelia kalnus jiems nežinant,

nuverčia juos, kai supyksta;

⁶ pajudina iš vietos žemę,

ir jos stulpai sudreba.

⁷ Jis sako saulei: ‘Netekėk!’

ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’

⁸ Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą

ir žengia jūros bangomis.

⁹ Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius,

Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.

¹⁰ Jis įvykdo didžius darbus ­

suprasti jų neįmanoma, ­

daugiau nuostabių darbų,

negu žmogus gali suskaičiuoti.

¹¹ Štai, jis eina pro šalį,

bet aš jo nematau;

jis pražingsniuoja,

bet aš jo nepajuntu.

¹² Tikėk manimi, jis atima,

bet kas gali jam uždrausti?

Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’

¹³ Dievas neslopina savo pykčio;

po juo sukniubus Rahabo kariauna.

¹⁴ Tad kaip aš galiu jam atsakyti,

ar žodžiais priešgyniauti?

¹⁵ Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;

aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

¹⁶ Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti,

netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.

¹⁷ Juk jis plėšo audra mane

ir mano žaizdas daugina be priežasties.

¹⁸ Atsikvėpti man neleidžia,

sotina mane kartėliu.

¹⁹ Jeigu tai jėgų bandymas,

tai Dievas sako: ‘Štai aš!’

Jei tai teismo reikalas,

tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?

²⁰ Nors ir esu nekaltas,

mano lūpos pasmerktų mane;

nors esu be priekaištų,

jis parodytų mano ydas.

²¹ Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats;

aš nebenoriu gyventi!

²² Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau:

‘Abu ­ ir nekaltą, ir kaltą ­ jis sunaikina!’

²³ Nelaimei staiga atnešus žūtį,

jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.

²⁴ Žemė atiduota nedorėliams į rankas;

jis uždengia teisėjų veidus.

Jei tai ne jis, tai kas?

²⁵ Mano dienos eiklesnės už bėgiką;

jos prabėga ir neatneša man laimės.

²⁶ Jos praskuba kaip nendrinės valtelės,

kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.

²⁷ Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą,

atsikratysiu liūdno veido

ir būsiu linksmas’, ­

²⁸ darosi baisu dėl visos mano kančios,

nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

²⁹ Jeigu turiu būti laikomas kaltas,

tai kam veltui stengtis?

³⁰ Jei net apsiplaučiau sniegu

ir nusivalyčiau rankas šarmu,

³¹ tu taip panardintumei mane į purvus,

kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.

³² Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane,

kad galėčiau jam atsakyti

ar stoti kartu į teismą!

³³ O, kad būtų taikintojas tarp mūsų

ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!

³⁴ Tenuima nuo manęs savo rykštę,

tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.

³⁵ Tada kalbėčiau jo nebijodamas,

nes žinau, kad toks nesu.