¹ Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros tardamas:

² „Kas temdo mano užmojį,

kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?

³ Susijuosk diržu strėnas kaip vyras;

aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!

⁴ Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?

Pasakyk, jei esi toks supratingas!

⁵ Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai!

Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę?

⁶ Į ką buvo įleisti jos stulpai,

ir kas padėjo jos kertinį akmenį,

⁷ kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės

ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo?

⁸ O kas uždarė jūrą už durų,

kai ji prasiveržė iš gelmių,

⁹ kai apdengiau ją debesų apdaru

ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais,

¹⁰ kai padariau bangų mūšą jos ribomis

ir įstačiau duris su skląsčiais,

¹¹ tardamas: ‘Iki čia ateik, bet ne toliau,

čia tavo galingos bangos suduš!’?

¹² Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs,

kad ateitų aušra ir prasidėtų diena,

¹³ kad paimtų žemę už kampų

ir iškratytų iš jos nedorėlius?

¹⁴ Žemė keičiama kaip molis po antspaudu

ir dažoma tarsi drabužis.

¹⁵ Nedorėliai nustoja savo šviesos,

ir palūžta pakelta ranka.

¹⁶ Argi esi įžengęs į jūros versmes

ir vaikščiojęs po bedugnės gelmes?

¹⁷ Argi tau buvo atvertos mirties durys?

Ar tu matei Šeolo vartus?

¹⁸ Argi išmatavai žemės plotą?

Jeigu visa tai žinai, pasakyk man!

¹⁹ Kuris kelias veda į šviesos buveinę,

ir kur yra tamsos vieta,

²⁰ kad galėtumei nuvesti jas į jų valdas

ir parodyti joms takus į jų namus?

²¹ Tu tai žinai, nes ten kadaise gimei,

ir tavo metų skaičius didelis!

²² Argi esi kada nors įžengęs į sniego sandėlius

ir matęs krušos išteklius,

²³ kuriuos taupau nelaimės metui,

puolimo ir karo dienoms?

²⁴ Kaip rasti, iš kur sklinda šviesa

ir iš kur rytys plinta žemėje?

²⁵ Kas iškirto griovį lietaus srautams

ir kelią perkūnijos debesiui,

²⁶ kad palytų žemėje, kur niekas negyvena,

dykumoje, kur nėra jokio žmogaus,

²⁷ kad pagirdytų vienišus tyrus

ir žemė išželdintų žolę?

²⁸ Argi lietus turi tėvą?

Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai?

²⁹ Kas ledo motina?

Kas dangaus šerkšno gimdytoja?

³⁰ Vanduo tampa kietas kaip akmuo,

ir bedugnės paviršius užšąla.

³¹ Argi gali surišti Sietyno grandines

ar atrišti Šienpjovių virves,

³² ar išvesti laiku Zodiaką,

ar parodyti kelią Grįžulo Ratams ir palydai?

³³ Argi išmanai dangaus skliauto dėsnius,

ar gali padaryti, kad jie valdytų žemę?

³⁴ Argi gali pakelti balsą debesyje

ir apsigaubti audros vandenimis?

³⁵ Argi gali siųsti žaibus su pavedimu

ir ar jie tau sakys: ‘Tavo paslaugoms!’

³⁶ Kas pasako ibiui, kada Nilas patvins,

ar gaidžiui praneša, kad bus lietaus?

³⁷ Kas išmintingai suskaičiuoja debesis

ir išlieja dangaus vandens ąsočius,

³⁸ kai žemės dulkės sukietėja

ir grumstai sulimpa?

³⁹ Argi gali sumedžioti grobį liūtei

ar nuraminti jauniklių alkį,

⁴⁰ kai jie tykoja savo urve

ar guli pasalomis savo guolyje?

⁴¹ Kas aprūpina varną penu,

kai jos jaunikliai šaukiasi Dievo,

tiesdami alkanas rykles?

¹ Ar tu žinai metą, kada kalnų ožkos ožkuojasi,

ar stebi, kai stirnos vaikuojasi?

² Ar gali suskaičiuoti, kiek mėnesių jos turi išnešioti,

ar nustatai joms vados metą?

³ Jos susiriečia, kad galėtų išeiti jų jaunikliai,

ir atveda juos.

⁴ Sustiprėja jų jaunikliai,

užauga po atviru dangumi,

išeina ir pas jas nebegrįžta.

⁵ Kas paleido laukinį asilą,

kas atrišo jam pančius?

⁶ Aš padariau dykumą jo namais,

druskingąsias žemes jo buveine.

⁷ Iš miesto sąmyšio jis šaiposi

ir varovo šauksmų negirdi.

⁸ Klajoja po kalnus tarsi po savo ganyklą

ir susiieško ėsti, kas žalia.

⁹ Argi laukinis jautis sutiktų tau tarnauti,

ar praleistų jis naktį prie tavo ėdžių?

¹⁰ Argi galėtumei pririšti jį virvėmis prie vagos,

ar jis tau suakėtų tavo slėnius?

¹¹ Argi pasitikėsi juo dėl jo didelės jėgos

ir pavesi jam sunkų triūsą?

¹² Argi esi tikras, kad jis sugrįš

ir parneš javus į tavo klojimą?

¹³ Stručio sparnai smagiai plazdena,

bet jie neturi plunksnų.

¹⁴ Jis palieka savo kiaušinius žemėje

ir leidžia smiltims juos šildyti,

¹⁵ užmiršęs, kad koja gali juos sumindžioti

ar laukinis žvėris sutrypti.

¹⁶ Savo jauniklius jis šiurkščiai atstumia, tarsi būtų ne jo,

ir nesijaudina, kad jo pastangos buvo bergždžios.

¹⁷ Juk Dievas padarė jį kvailą

ir nedavė jam supratimo.

¹⁸ Tačiau kai išskleidęs sparnus jis leidžiasi bėgti,

padaro gėdą žirgui ir raiteliui.

¹⁹ Argi tu teiki žirgui stiprybę,

ar tu apdengei sprandą jam karčiais?

²⁰ Argi tu šokdini jį kaip žiogą

ir gąsdini žmones jo piktu prunkštimu?

²¹ Kanopa noriai jis kasa slėnio žemę,

visa savo stiprybe verždamasis į mūšį.

²² Iš baimės jis tyčiojasi, jis nebūgštauja,

nešoka į šalį nuo kalavijo.

²³ Ant jo barška strėlinė,

blizga iešmas ir ietis.

²⁴ Virpėdamas iš nekantrumo, jis šuoliuoja;

išgirdęs rago gausmą, nustovėti negali.

²⁵ Kiekvienąkart ragui gaudžiant, jis prunkščia: ‘Aha!’

Iš tolo jis girdi mūšį,

vadų įsakymus ir karių šauksmus.

²⁶ Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti

ir išskleisti sparnus pietų link?

²⁷ Argi tavo įsakymu erelis sklando

ir aukštai suka lizdą?

²⁸ Ant uolos jis gyvena,

stačios uolos tvirtovėje įsikuria.

²⁹ Iš ten jis žvalgosi grobio;

jo akys mato laimikį iš tolo.

³⁰ Jo jaunikliai gurkia kraują;

kur yra užmuštųjų, ten ir jis.“

¹ Atsakydamas Jobui, VIEŠPATS sakė:

² „Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu?

Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti.“

³ Tada, Jobas atsakydamas VIEŠPAČIUI, tarė:

⁴ „Esu menkutis! Ką galiu tau atsakyti?

Ranka užsiimu burną.

⁵ Kartą jau kalbėjau, tad nebekalbėsiu,

net dusyk, tad daugiau to nebedarysiu.“

⁶ Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros tardamas:

⁷ „Susijuosk diržu strėnas kaip vyras;

aš tave klausiu, o tu man atsakyk!

⁸ Argi paneigsi net mano teisingumą?

Nejau mane pasmerksi, kad pats būtum pateisintas?

⁹ Argi tavo ranka kaip Dievo

ir gali griausti tokiu balsu kaip jis?

¹⁰ Jei taip, pasipuošk didybe ir orumu,

apsirenk garbe ir spindesiu.

¹¹ Duok valią savo pykčio įniršiui,

pažvelk į kiekvieną išdidų žmogų ir jį pažemink.

¹² Taip, pažvelk į kiekvieną išdidų žmogų, pažemink jį;

sutrypk nedorėlius, kur jų yra.

¹³ Palaidok juos visus drauge žemėje,

užrakink juos tamsiajame mirusiųjų pasaulyje.

¹⁴ Tada ir aš pripažinsiu,

kad tavo dešinė gali tave išgelbėti.

¹⁵ Pagalvok apie begemotą,

kurį padariau kaip ir tave;

jis ėda žolę it jautis.

¹⁶ Jo jėga šlaunyse,

jo galybė pilvo raumenyse.

¹⁷ Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras,

jo šlaunų raumenys suausti į viena.

¹⁸ Jo kaulai tarsi vario vamzdžiai,

galūnės tarsi geležies lazdos.

¹⁹ Jis pirmas tarp didžiųjų Dievo darbų;

tik jo Kūrėjas gali ištraukti prieš jį kalaviją.

²⁰ Juk žolės jam duoda kalnai,

kur žaidžia visi laukų žvėrys.

²¹ Po lotosu jis guli,

pelkės nendrių prieglaudoje.

²² Lotosas globia jį ūksme,

upelio gluosniai jį gaubia.

²³ Net kai upė patvinsta, jis neišsigąsta;

išlieka ramus, nors Jordanas tekėtų į nasrus.

²⁴ Kas gali pagauti jį kabliu

ar perverti jo šnerves vąšu?

²⁵ Argi gali pagauti meškere Leviataną,

ar surišti jo nasrus virve?

²⁶ Argi gali įverti virvę jam į šnerves,

kabliu perdurti nasrus?

²⁷ Argi jis maldaus tavęs, kad paleistum,

gerinsis tau švelniais žodžiais?

²⁸ Argi jis sudarys sandorą su tavimi,

ar priimsi jį kaip amžiną vergą?

²⁹ Argi žaisi su juo kaip su paukščiu,

ar laikysi jį pririštą savo merginų pramogai?

³⁰ Argi derėsis dėl jo prekiautojai,

ar išsidalys jį pirkliai?

³¹ Argi gali prismaigstyti jam odą žeberklų,

ar galvą žūklės iečių?

³² Kartą kėlęs prieš jį ranką,

atmink kovą ir daugiau nebebandyk!

¹ Kas tik pamato Leviataną,

netenka drąsos ir puola ant žemės.

² Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina?

Kas galėtų stoti prieš jį?

³ Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų?

Po visu dangumi tokio nėra!

⁴ Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas,

jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą.

⁵ Kas gali nuplėšti jo išorinį dangalą

ar perdurti dvigubus jo šarvus?

⁶ Kas gali priversti jį pražioti nasrus?

Siaubą kelia pliki jo dantys!

⁷ Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų,

glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo.

⁸ Vienas skydas prišlietas prie kito,

kad net oras negali tarp jų praeiti.

⁹ Sujungti vienas su kitu,

jie neatskiriami.

¹⁰ Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa;

jo akys tarsi aušros prošvaistė.

¹¹ Iš jo nasrų šoka liepsnos,

veržiasi kibirkščių srovės.

¹² Iš jo šnervių kyla dūmai,

tarsi verdant puodui ant žabų ugnies.

¹³ Jo alsavimas uždega anglis,

iš jo nasrų veržiasi liepsnos.

¹⁴ Jo sprande slypi jėga;

baimė apima visus jį sutinkančius.

¹⁵ Jo raumenų sluoksniai glausti,

tvirtai nulieti ir nepajudinami.

¹⁶ Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo,

kieta kaip apatinė girnapusė.

¹⁷ Kai jis stoja piestu, net galiūnai dreba

ir, nustėrę iš siaubo, traukiasi.

¹⁸ Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju;

nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.

¹⁹ Geležį jis laiko šiaudais,

varį ­ sudūlėjusiu medžiu.

²⁰ Strėlė neprivers jo bėgti;

svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.

²¹ Vėzdai jam panašūs į šiaudus;

jis juokiasi iš iečių zvimbimo.

²² Jo pilvas aštriai kiautėtas;

jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.

²³ Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą,

sumaišo jūrą it smilkyklę.

²⁴ Paskui save jis palieka blizgantį taką;

būtų galima manyti, kad gelmė žila.

²⁵ Žemėje lygaus jam nėra;

tai kūrinys be baimės.

²⁶ Jis mato visa, kas didinga;

jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius.“

¹ Tada Jobas, atsakydamas VIEŠPAČIUI, tarė:

² „Žinau, kad tu gali visa padaryti;

ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti.

³ ‘Kas temdo mano užmojį,

kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?’

Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau,

apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu,

kurių neišmaniau.

⁴ ‘Klausykis, aš kalbėsiu;

aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk.’

⁵ Buvau girdėjęs gandus apie tave,

bet dabar mano akys mato tave;

⁶ todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs,

ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“

Gerovės sugrąžinimas

⁷ Baigęs kalbėti Jobui, VIEŠPATS tarė Elifazui Temanui: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane tiesiai, kaip mano tarnas Jobas. ⁸ Tad dabar pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, kad atsižvelgęs į jo maldą nepasielgčiau su jumis pagal jūsų kvailybę, kadangi nekalbėjote teisingai apie mane, kaip mano tarnas Jobas.“ ⁹ Tad Elifazas Temanas, Bildadas Šuachas ir Cofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą.

¹⁰ VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs. ¹¹ Tada suėjo pas jį visi jo broliai bei seserys ir visi, kurie jį anksčiau pažinojo. Jie valgė duoną jo namuose su juo, atjausdami ir paguosdami dėl nelaimės, kuria VIEŠPATS buvo jį ištikęs. Kiekvienas jų davė po vieną kesitą ir po aukso žiedą. ¹² VIEŠPATS laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią. Jobas turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. ¹³ Jis turėjo taip pat septynis sūnus ir tris dukteris. ¹⁴ Pirmąją pavadino Jemima, antrąją Kecija ir trečiąją Keren Hapucha. ¹⁵ Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldą lygiai su broliais. ¹⁶ Paskui Jobas gyveno šimtą keturiasdešimt metų, matė savo sūnus ir savo vaikaičius iki ketvirtos kartos. ¹⁷ Pertekęs metų Jobas mirė žiloje senatvėje.