¹ Tad dabar, Jobai, klausykis mano kalbos,

įsiklausyk į kiekvieną žodį.

² Štai atveriu aš burną,

ir mano žodžiai ant liežuvio galo.

³ Mano žodžiai eis iš pačios širdies,

mano lūpos tars gryną tiesą.

⁴ Dievo Dvasia mane sukūrė,

Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.

⁵ Jei pajėgi, atsakyk man;

pasirenk ir kibk į mane!

⁶ Dievo akyse aš tau lygus;

aš irgi paimtas iš molio.

⁷ Tad nėra tau ko manęs bijoti,

ir mano ranka tavęs neprislėgs.

⁸ Iš tikrųjų tu kalbėjai man tiesiai į ausis,

aš girdėjau tavo žodžių skambesį.

⁹ Tu sakai: ‘Esu tyras, nenusižengęs;

esu nekaltas, nėra manyje kaltės.

¹⁰ Bet jis randa dingsčių prieš mane,

laiko mane savo priešu;

¹¹ mano kojas jis deda į šiekštą,

stebi visus mano takus.’

¹² Čia tu neteisus, aš tau sakau,

nes Dievas didesnis už žmogų.

¹³ Kam gi bylinėjiesi su juo,

kad jis neatsako tau žodis į žodį?

¹⁴ Juk Dievas kalba daug kartų,

nors žmonės to ir nesupranta,

¹⁵ sapne, nakties regėjime,

žmonėms giliai įmigus ir gulint lovose.

¹⁶ Tada jis atveria žmonėms ausis

ir, juos įspėdamas, sukelia baimę,

¹⁷ kad užkirstų kelią žmogui pikta daryti,

kad apsaugotų jį nuo puikybės,

¹⁸ kad išgelbėtų jo gyvastį nuo kapo,

o gyvybę ­ nuo kalavijo.

¹⁹ Žmogų pamoko ir skausmai lovoje,

ir nesiliaujanti kaulų gėla.

²⁰ Sergančiam žmogui koktu pasižiūrėti į maistą,

net skanėstų jis negali pakęsti.

²¹ Jo kūnas taip sunyksta, kad sunku į jį žiūrėti,

o kaulai, kadaise nematomi, dabar kyšo.

²² Prie kapo duobės jis priartėja,

jo gyvastis ­ prie mirusiųjų buveinės.

²³ Jeigu tuomet prie jo prieitų angelas,

vienas tarpininkas iš tūkstančių,

norėdamas parodyti žmogui jo pareigą,

²⁴ atjaustų jį ir sakytų:

‘Neleisk jam žengti į kapą,

radau jam išpirką.

²⁵ Teatjaunėja jo kūnas,

tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!’ ­

²⁶ žmogus melstųsi Dievui, ir jis išklausytų,

leistų eiti į jo Artumą su džiaugsmu,

nes Dievas grąžintų mirtingajam jo teisumą.

²⁷ Tas žmogus skelbtų kitiems sakydamas:

‘Nusidėjau, nusižengiau,

bet Dievas nebaudė manęs kaip buvau nusipelnęs.

²⁸ Jis išgelbėjo mano gyvastį nuo kapo,

ir aš matau gyvenimo šviesą.’

²⁹ Iš tikrųjų Dievas daro visa tai

žmogui ne vieną kartą,

³⁰ norėdamas pargrąžinti nuo kapo,

kad jis pamatytų gyvenimo šviesą.

³¹ Dėmėkis tai, Jobai, klausykis manęs!

Tylėk, o aš kalbėsiu.

³² Jei turi ką atsakyti, sakyk;

kalbėk, nes man malonu būtų tave pateisinti.

³³ Jei ne, tai klausykis manęs;

tylėk, aš pamokysiu tave išminties.“

¹ Tada Elihuvas toliau sakė: ² „Klausykitės, išminčiai, mano žodžių,

ištempkite, žinovai, savo ausis.

³ Juk ausis taip svarsto žodžius,

kaip gomurys ragauja maistą.

⁴ Pažinkime, kas teisinga,

nuspręskime tarpusavy, kas gera.

⁵ Juk Jobas sakė: ‘Esu teisus,

bet Dievas nepripažino mano teisumo.

⁶ Nepagrįstai esu laikomas melagiu;

nepagydomai žaizdotas, nors esu be kaltės.’

⁷ Kas per žmogus tas Jobas?

Jis gurkšnoja pajuoką kaip vandenį,

⁸ bendrauja su piktadariais

ir susideda su nedorais vyrais.

⁹ Juk jis sako: ‘Žmogui nėra jokios naudos

patikti Dievui.’

¹⁰ Taigi, protingieji vyrai, klausykitės manęs!

Ne Dievui daryti tai, kas nedora,

ne Visagaliui daryti tai, kas pikta!

¹¹ Juk jis atlygina pagal žmogaus darbus,

su kiekvienu elgiasi pagal jo elgesį.

¹² Juk Dievas iš tikrųjų nedaro, kas nedora,

Visagalis nėra neteisingas.

¹³ Argi kas nors kitas patikėjo jam žemę

ir pavedė jam visą pasaulį?

¹⁴ Jei tik jis panorėtų

atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą,

¹⁵ visi gyvūnai tuoj pražūtų,

ir žmonija sugrįžtų į dulkes.

¹⁶ Tad jei turi supratimo, išgirsk!

Klausykis, ką sakau.

¹⁷ Argi nekenčiantis teisingumo galėtų valdyti?

Nejau tu pasmerksi Teisųjį ir Galingąjį,

¹⁸ kuris karaliui sako: ‘Tu niekšas!’

ir kilmingiesiems: ‘Jūs nedori!’ ­

¹⁹ kuris nerodo šališkumo nei didžiūnams,

nei gerbia turtuolį labiau už vargšą?

Juk jie visi ­ jo rankų kūriniai.

²⁰ Akies mirksniu jie miršta vidurnaktį;

žmonės parbloškiami ir išnyksta,

galingieji pašalinami ne žmogaus ranka.

²¹ Juk jo akys stebi mirtingojo kelią

ir mato kiekvieną jo žingsnį.

²² Nėra tamsos ar juodos nakties,

kurioje galėtų slėptis nedorėliai.

²³ Nereikia jam šaukti

nė vieno į teismą.

²⁴ Jis sutriuškina galinguosius be tardymo

ir kitus pasodina jų vieton.

²⁵ Kadangi pažįsta jų darbus,

jis parbloškia juos ir sutriuškina naktį.

²⁶ Parbloškia juos dėl jų nedorumo

viešoje vietoje kaip nusikaltėlius,

²⁷ nes jie buvo neištikimi jam

ir nė kiek nepaisė jo įsakymų.

²⁸ Taip jie privertė vargšus šauktis Dievo,

ir jis išgirdo prislėgtųjų pagalbos šauksmą.

²⁹ Jei jis tyli, kas gali jį smerkti?

Jei jis slėptų savo veidą, kas galėtų jį matyti ­

už tai būtų tauta ar žmogus, ­

³⁰ kad neviešpatautų nedoras žmogus,

nė tie, kurie suvilioja žmones?“

³¹ Tarkime, kas nors sakė Dievui:

‘Iškentėjau bausmę, daugiau nenusižengsiu;

³² pamokyk mane, kad galėčiau matyti;

jei pikta padariau,

daugiau to nedarysiu.’

³³ Argi jis turėtų atlyginti, kaip tau patinka,

dėl to, kad tu atmeti ką jis daro?

Juk tu turi rinktis, o ne aš;

užtat sakyk, ką žinai.

³⁴ Protingi žmonės man sakys,

ir išmintingas vyras, mane išgirdęs, tars:

³⁵ ‘Jobas kalba nežinodamas,

jo žodžiai neapgalvoti.’

³⁶ O, kad Jobas būtų iki galo išmėgintas,

nes jis kalba kaip nedoras vyras!

³⁷ Juk jis savo nuodėmę papildo maištu,

mūsų akyse skeryčiojasi

ir vis daugiau burnoja prieš Dievą.“

¹ Tada Elihuvas toliau sakė: ² „Argi manai, kad teisinga sakyti:

‘Aš teisus Dievo akyse?’

³ Jei tu klausi: ‘Kokia man iš to nauda?

Ką laimėjau nenusidėdamas?’ ­

⁴ turiu tau ką atsakyti,

tau ir tavo bičiuliams drauge.

⁵ Pasižiūrėk į dangų ir pamatysi,

pastebėsi, kokie aukštesni už tave debesys!

⁶ Jeigu nusidedi, tai kaip jam pakenki?

Net jeigu tavo kalčių daug, tai kaip jį paveiki?

⁷ Jeigu esi teisus, tai ką jam duodi?

Ką jis gauna iš tavo rankų?

⁸ Tavo nedorumas paveikia tik panašius į tave,

o tavo teisumas padeda tik žmonėms.

⁹ Ir jie dejuoja sunkios priespaudos slegiami,

šaukiasi pagalbos galingųjų engiami.

¹⁰ Bet nė vienas nesako: ‘Kur Dievas, mano Kūrėjas,

kuris duoda jėgų naktyje,

¹¹ kuris pamoko mus daugiau negu žemės žvėris,

daro mus išmintingesnius už padangių paukščius?’

¹² Jie šaukiasi, bet jis neatsako,

nes tai išdidūs ir nedori žmonės.

¹³ Iš tiesų Dievas nesiklauso tuščių žodžių,

Visagalis nekreipia dėmesio į juos.

¹⁴ Nors tu sakai, kad jo nematai,

bylinėtis turi su juo ir jo laukti!

¹⁵ Bet dabar tu manai, kad Dievas nebaudžia

ir mažai dėmesio tekreipia į nuodėmę.

¹⁶ Tuščia tau, Jobai, aušinti burną;

aišku, kad nežinai, ką sakai.“

¹ Paskui Elihuvas tęsė kalbą sakydamas:

² „Pakęsk mane dar šiek tiek, pamokysiu tave,

nes dar turiu šį tą pasakyti Dievo vardu.

³ Savo žinojimą atsinešu iš toli

ir pateisinsiu savo Kūrėją.

⁴ Iš tikrųjų mano žodžiai ­ ne melas;

prieš save matote žmogų, kuris tikrai žino.

⁵ Štai Dievas yra galingas, bet neniekina nė vieno;

jis galingos jėgos ir širdies.

⁶ Nedorėliui gyventi jis neleidžia,

bet kenčiantiems yra teisingas.

⁷ Nuo teisiųjų jis nenugręžia akių,

į sostą su karaliais juos amžiams sodina

ir išaukština juos.

⁸ Įsipainiojusiems į grandines

ir skausmo pinklių pagautiems

⁹ jis parodo, ką jie padarė ­

ir kaip nusikalto, įžūliai pasielgę.

¹⁰ Jis atveria jų ausis perspėjimo žodžiui,

įsako jiems gręžtis nuo pikta.

¹¹ Jeigu paklauso ir jam tarnauja,

savo dienas jie užbaigia laimingai

ir savo metus prabangiai.

¹² Bet jei nepaklauso, žūva nuo kalavijo

ir miršta nieko nesuvokę.

¹³ Nedorieji tik tūžta širdyje,

kai jis ištinka juos, ir pagalbos nesišaukia.

¹⁴ Jie miršta dar savo jaunystėje,

baigdami gyvenimą tarp apeigoms skirtų kekšių.

¹⁵ Bet kenčiantįjį Dievas išgelbsti per jo kančią

ir jo ausį atveria per nelaimę.

¹⁶ Ir tave jis viliojo iš nežinios nasrų

į erdvią vietą, kur niekas nevaržo,

o stalas nukrautas geriausiais valgiais.

¹⁷ Bet jei tu spręsi kaip nedorėlis,

patį tave ištiks teismas ir teisingumas.

¹⁸ Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas

ir kyšių dydis tavęs neišvestų iš kelio.

¹⁹ Argi ištikus bėdai tau padės tavo turtai

ir visos galingos pastangos?

²⁰ Nelauk, kad ateitų naktis,

kai tautos staiga pranyks.

²¹ Saugokis, kad nesigręžtum į pikta!

Juk dėl to turėjai kentėti skausmą.

Dievo didybė

²² Atmink, kokia didinga Dievo galybė!

Kas gali taip pamokyti, kaip daro jis?

²³ Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis,

arba prikišti jam: ‘Tu neteisingai pasielgei’?

²⁴ Atmink, kad turi šlovinti jo darbus,

apie kuriuos mirtingieji giedojo giesmes.

²⁵ Visa žmonija mato Dievo darbus,

kiekvienas žvelgia į jį iš toli.

²⁶ Iš tikrųjų Dievas ­ didis, ir viršija mūsų pažinimą;

jo metų skaičius neištiriamas.

²⁷ Juk savo buveinėje jis sukuria vandens lašus,

ir iš gausybės jie susiburia į lietų,

²⁸ kurį debesys

gausiai išlieja ant mirtingųjų.

²⁹ Ar gali kas suprasti debesų išskleidimą

ir perkūno griausmus iš jo buveinės?

³⁰ Štai jis žaibuoja per visą padangę,

jūros gelmės yra jo sostas.

³¹ Juk taip jis maitina tautas

ir parūpina apsčiai maisto.

³² Savo rankose jis laiko žaibą,

nurodo jam, kur trenkti.

³³ Už jį kalba jo perkūnija

ir uždega pyktį dėl nedorybės.

¹ Ir dėl to man dreba širdis,

nerimsta savo vietoje.

² Klausykitės visi jo griausmingo balso

ir iš jo burnos kylančio garso.

³ Visur po dangumi, ligi pat žemės pakraščių

jis paleidžia jį drauge su savo žaibu.

⁴ Paskui pasigirsta riaumojantis garsas,

Dievas griaudžia savo didingu balsu.

Savo žaibų jis nesulaiko,

kol nenutyla jo balsas.

⁵ Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,

daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.

⁶ Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’,

o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’

⁷ Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant,

kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.

⁸ Tada žvėrys lenda į urvą

ir išsitiesia savo guolyje.

⁹ Vėtra išsiveržia iš savo buveinės

ir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.

¹⁰ Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas,

platūs vandenys greitai užšąla.

¹¹ Jis prikrauna debesis drėgmės

ir skleidžia žaibų kupinus debesis.

¹² Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,

kad įvykdytų visa, ką jis įsako,

visame gyvenamos žemės paviršiuje.

¹³ Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei ­

jis padaro, kad tai atsitinka.

¹⁴ Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnį

ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.

¹⁵ Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis

ir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?

¹⁶ Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis ­

nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą?

¹⁷ Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais,

kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo.

¹⁸ Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą,

stiprų kaip nuliedintą veidrodį?

¹⁹ Pasakyk mums, ką turime jam sakyti,

nes negalime ginčytis, būdami tamsoje.

²⁰ Ar apie tai bus jam pasakyta, kai kalbėsiu?

Nejau žmogus kada nors norėjo būti prarytas?

²¹ Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę,

ji per šviesi danguje,

kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis.

²² Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę;

Dievą gaubia šiurpulinga didybė.

²³ Visagalis ­ negalime jo pasiekti!

Jis didingas jėga ir teisingumu,

tad nepažeis didelio teisumo.

²⁴ Todėl žmonės jo pagarbiai bijo,

bet jis negerbia žmogaus,

laikančio save išmintingu.“