¹ Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės!

Pūskite ragą Tekojoje, Bet Kereme duokite ženklą,

nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.

² Gražioji ir trapioji dukterie Sione, tu žuvusi!

³ Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis,

statosi aplink savo palapines,

kiekvienas gano, kur nori.

⁴ „Pasirenkite mūšiui su ja! Būkite pasirengę!

Mes pulsime vidudienį!

Deja, bėda mums! Diena jau temsta,

ilgėja vakaro šešėliai.

⁵ Būkite pasirengę! Pulsime ją nakčia

ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“

⁶ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Iškirskite jos medžius

ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.

Tai miestas, paskirtas bausmei,

jos gatvėse visur tik priespauda!

⁷ Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,

taip iš jos liejasi nedorumas.

Smurtas ir plėšikavimas joje siaučia,

ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.

⁸ Leiskis pamokoma, Jeruzale,

kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs

ir nepaversčiau tavęs tyrais ­

žeme, kurioje niekas negyvena.“

⁹ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Surink, tarsi vynuoges surink

Izraelio likutį!

Tarsi vynuogių raškytojas

rankomis keliskart pereik jo šakas.

¹⁰ Į ką aš kreipsiuosi?

Per ką perspėsiu, kad jie mane išgirstų?

Štai jų ausys neapipjaustytos,

ir jie negali girdėti.

Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka,

ir polinkio jam jie neturi.

¹¹ Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,

išvargintas pastangų jį suvaldyti.

Išliesiu jį ant mažylių gatvėje

ir ant vaikinų būrių!

Visi bus paimti į nelaisvę:

vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.

¹² Kitiems atiteks jų namai,

taip pat laukai ir žmonos,

kai aš pakelsiu ranką

prieš šio krašto gyventojus, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

¹³ Nuo mažiausio iki didžiausio, visi iki vieno jie

gobšūs savanaudžiai;

nuo pranašo iki kunigo, visi jie apgavikai.

¹⁴ Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ ­

nors nėra gerai.

¹⁵ Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio,

tačiau nesidrovi

ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu“,­ sako VIEŠPATS.

¹⁶ Taip kalba VIEŠPATS:

„Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite!

Pasiklauskite senovės takų,

kur yra gerasis kelias!

Eikite juo ir rasite ramybę.

Bet jie atsakė: ‘Mes neisime juo!’

¹⁷ Daviau jums ir sargybinių:

‘Paklausykite rago garso!’

Bet jie atsakė: ‘Neklausysime!’

¹⁸ Todėl išgirskite, tautos,

ir žinok, bendrija, kas jų laukia!

¹⁹ Girdėk, žeme!

Šiai tautai štai siunčiu nelaimę,

jų pačių piktų pinklių vaisių,

nes jie neklausė mano žodžių,

atmetė mano Įstatymą.

²⁰ Kam gi man smilkalai iš Šebos

ir kvapieji meldai iš tolimo krašto?

Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos,

nemalonios man jūsų atnašos.

²¹ Todėl, ­ taip kalba VIEŠPATS, ­

padėsiu štai kliūčių ant šios tautos kelio,

kad ji ant jų sukluptų.

Tėvai ir vaikai,

kaimynai ir bičiuliai drauge pražus.“

²² Taip kalba VIEŠPATS:

„Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto,

didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.

²³ Ginkluoti lankais ir ietimis,

žiaurūs ir negailestingi; jų ūžesys ­ tarsi jūros šniokštimas.

Raiti ant žirgų, išsirikiavę mūšiui,

prieš tave, dukterie Sione!“

²⁴ „Išgirdome pranešimą apie juos

ir nuleidome rankas,

pagavo mus baimė

ir kančios kaip gimdyves.

²⁵ Neik iš namų į laukus,

nesileisk į kelionę vieškeliu,

nes priešo kalavijas ­ siaubas visur!

²⁶ Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę,

voliokis pelenuose,

gedėk kaip vienturčio sūnaus,

liek gailias ašaras,

nes staiga mus užklumpa žudikas.

²⁷ Vertintoju savo tautoje paskyriau tave,

valytoju,

kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.

²⁸ Jie ­ varis ir geležis;

visi jie ­ užkietėję maištininkai,

šmeižtų nešiotojai ­ elgiasi nedorai.

²⁹ Dumplės šniokščia,

šviną suryja ugnis.

Veltui valytojas valė;

nedorieji nebuvo atskirti.

³⁰ „Atmestuoju sidabru“ jie bus vadinami,

nes VIEŠPATS juos atmetė.“

¹ Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: ‘Visi judėjai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!’“ ³ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. ⁴ Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, ⁵ sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, ⁶ jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, ⁷ aš būsiu su jumis šioje vietoje ­ krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.

⁸ Štai jūs pasitikite nepagrįsta viltimi ­ beverčiu melu! Iš to turėsite tik žalos! ⁹ Kaip? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate, ¹⁰ o paskui ateinate pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, ir sakote: ‘Mes apsaugoti! Galime vėl daryti visus nedorus darbus!’ ¹¹ Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, netapo jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ ¹² Taip! Nueikite, jei norite, į Šiloją, kurį buvau padaręs savo vardo vieta pradžioje. Pasižiūrėkite, ką aš padariau jam už nedorus darbus, kurių pridarė mano tauta Izraelis. ¹³ Ir dabar, kadangi jūs padarėte visas šias nuodėmes, ­ tai Galybių VIEŠPATIES žodis, ­ kadangi neklausėte, nors ir kalbėjau jums taip primygtinai, kadangi neatsiliepėte, nors ir šaukiau jus, ¹⁴ su šiais Namais, vadinamais mano vardu, o jais jūs pasitikite, ir su vieta, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, pasielgsiu taip, kaip su Šiloju. ¹⁵ Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis.

Tauta neklauso

¹⁶ O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu. ¹⁷ Argi nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? ¹⁸ Vaikai rankioja malkas, tėvai kuria ugnį, o motinos minko tešlą paplotėliams Dangaus karalienei. Mane įskaudinti norėdami, jie aukoja liejamąsias atnašas svetimiems dievams. ¹⁹ Argi mane jie įskaudina? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Ne! Argi ne save pačius, savo pačių gėdai? ²⁰ Tikrai taip kalba Viešpats DIEVAS: mano liepsnojantis pyktis išsilies ant šitos vietos, ant žmonių ir ant gyvulių, ant lauko medžių ir ant dirvų derliaus. Jis degins, ir nebus kam jį užgesinti“.

²¹ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Dėkite savo deginamąsias aukas ant skerstinių atnašų ir valgykite paaukotą mėsą! ²² Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, nieko jiems neįsakiau dėl deginamųjų ar skerstinių aukų. ²³ Bet daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.’

²⁴ Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savo nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą. ²⁵ Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto žemės, ligi šiandien primygtinai vis siunčiau ir siunčiau jums savo tarnus pranašus. ²⁶ Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jų tėvai.

²⁷ Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, jie tavęs neklausys, nors juos ir šauksi, jie neatsilieps. ²⁸ Todėl pasakyk jiems: ‘Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingęs nuo jų lūpų.’

Žudynių slėnis

²⁹ Nusikirpk nazyro plaukus ir mesk juos šalin!

Kalvose užtrauk liūdną raudą!

Juk VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą,

sukėlusią jo pyktį.

³⁰ Judėjai padarė nedorybę mano akyse, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. ³¹ Ben Hinomo slėnyje jie pasistatė tofetą ­ aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į galvą. ³² Todėl, tikėkite manimi, ­ tai VIEŠPATIES žodis,­ ateis dienos, kai bebus minimas ne tofetas ir Ben Hinomo slėnis, o Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti. ³³ Tada šios tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims; nebus kam jų nuvaikyti. ³⁴ Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse aš nutildysiu džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio balsą ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.

¹ Tuo metu, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ Judo karalių, didžiūnų, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus iškasti iš kapų ² ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, mėnulį, visas dangaus Galybes, kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsti ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti. ³ Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, kad ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti, negu gyventi, ­ tai Galybių VIEŠPATIES žodis.

Nusikaltimas ir bausmė

⁴ Pasakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS.

Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia?

Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?

⁵ Tad kodėl ši tauta ­ Jeruzalė ­ amžinai neklusni?

Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų

ir atsisako sugrįžti?

⁶ Klausiausi atidžiai ir neišgirdau

nė vieno tiesos žodžio.

Niekas neapgaili savo nedorumo,

nesako: ‘Ką aš padariau!’

Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu

tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.

⁷ Net gandras padangėse žino, kada keliauti,

burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką,

kada sugrįžti,

bet mano tauta nežino

VIEŠPATIES teisingumo!

⁸ Kaip galite sakyti: ‘Mes išmintingi!

Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą’?

Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!

⁹ Išminčiai sugėdinti,

apstulbinti, įkliuvę į spąstus.

Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį;

iš kur gi jų išmintis?

¹⁰ Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems,

o jų laukus ­ užkariautojams.

Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio,

godžiai ieško sau naudos;

nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.

¹¹ Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ ­

nors nėra gerai.

¹² Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio,

tačiau nesidrovi

ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, ­ sako VIEŠPATS.

¹³ „Tikrai surengsiu jų pjūtį! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Nebus vynuogių ant vynmedžio,

nei figų ant figmedžio,

net lapai bus nuvytę!

Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.“

¹⁴ Ko gi dar sėdime?

Susirinkime! Eime į įtvirtinintus miestus,

kad ten žūtume,

nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti.

Jis davė mums gerti nuodų,

nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.

¹⁵ Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,

laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!

¹⁶ Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai;

nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.

Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,

miestus ir jų gyventojus.

¹⁷ Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių,

angių, kurių jokie kerai neveiks.

Jos gels jus mirtinai!“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Sielvartas dėl tautos

¹⁸ Mano liūdesys nepagydomas,

mano širdis pasiligojusi.

¹⁹ Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas

aidi skersai išilgai kraštą:

„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?

Argi nebėra ten jo karaliaus?

Kodėl jie skaudina mane savo stabais,

savo beverčiais svetimais dievais?

²⁰ Pjūtis jau praėjo,

vasara pasibaigė,

bet mes tebesame neišgelbėti!“

²¹ Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;

aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

²² Ar nėra balzamo Gileade,

ar nėra ten gydytojo?

Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

²³ O, kad mano galva būtų vandenys,

mano akys ­ ašarų šaltinis!

Dieną naktį raudočiau

dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.

¹ O, kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę!

Tada palikčiau savo tautą,

galėčiau atsitraukti nuo jų.

Visi jie ­ svetimautojai,

sukčių minia.

² „Liežuvis ­ jų ginklas, įtemptas lankas;

melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.

Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos,

bet manęs nepažįsta, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

³ Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu,

nepasitikėkite nė vienu broliu!

Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas, kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.

⁴ Visi apgaudinėja vienas kitą

ir nesako tiesos.

Savo liežuviais jie įgudo meluoti,

elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.

⁵ Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės;

manęs pripažinti jie nenori“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

⁶ „Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, ­

valysiu juos ir bandysiu;

ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?

⁷ Jų liežuvis ­ mirtina strėlė,

apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.

Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,

bet širdyje rengia jam pasalas!

⁸ Kaip už tai jų nebausti? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

⁹ Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,

dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,

nes jie nusiaubti;

niekas į juos nebekelia kojos,

nebegirdėti kaimenių bliovimo.

Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.

¹⁰ „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,

šakalų landyne,

Judo miestus ­ baisiu tyrlaukiu,

kur niekas negyvena.“

¹¹ Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:

„Kodėl nuniokotas kraštas,

išdegintas kaip dykuma,

per kurią niekas nebekeliauja?“

¹² VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, ¹³ bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę. ¹⁴ Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. ¹⁵ Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų.“

¹⁶ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų.

Kvieskite pačias geriausias.

¹⁷ Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų,

kad mūsų akys plūstų ašaromis,

nuo blakstienų sruventų kaip vanduo.

¹⁸ Iš Siono girdėti rauda:

‘Kaip baisiai mes nuniokoti!

Kokia mums gėda!

Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos!’

¹⁹ Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio,

teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį!

Pamokykite savo dukteris aimanuoti,

tepamoko viena kitą tos raudos.

²⁰ Mirtis įlipo pro mūsų langus,

įsilaužė į mūsų pilis.

Ji nušluoja nuo gatvių vaikus,

nuo miesto aikščių jaunuolius.

²¹ Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis.

Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje,

tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją.’“

Tikroji šlovė

²² Taip kalba VIEŠPATS:

„Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi,

nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu,

nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.

²³ Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja,

kad turi išminties pažinti mane,

pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS,

kuris myli ištikimai,

vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.

Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁴ „Žiūrėkite! Ateis dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu: ²⁵ Egiptą, Judą, Edomą ir Amoną, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius smilkinius. Juk visos tautos ­ neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį.“