¹ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Moabą:

„Vargas Nebojui, nes jis nuniokotas!

Kirjataimai sugėdinti ir paimti,

jų tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta,

² žuvo Moabo gyrius!

Hešbone jie susimokė prieš jį:

‘Ateikite! Padarykime jam galą, kad nebebūtų tauta!’

Ir tu, Madmene, ir tu būsi nutildytas;

kalavijas sėlins tau iš paskos.

³ Klausykitės! Klyksmas iš Horonaimų:

‘Niokojimas ir baisus sunaikinimas!’ ­

⁴ ‘Moabas sunaikintas!’ ­

klykia jo mažieji.

⁵ Jie kopia į Luhito kalvą,

be perstojo graudžiai verkdami,

nes girdėjo sunaikinimo klyksmą

nuo Horonaimų atšlaičių:

⁶ ‘Bėkite! Gelbėkite savo gyvybę!

Dykumoje būkite kaip laukinis asilas!’

⁷ Kadangi pasitikėjai savo laimėjimais ir turtais,

tikrai ir tu būsi užimtas.

Kemošas išeis į nelaisvę

drauge su savo kunigais ir didžiūnais.

⁸ Niokotojas užpuls kiekvieną miestą.

Nė vienas miestas neišsigelbės.

Slėnis bus sunaikintas,

Lyguma nuniokota taip, kaip sakė VIEŠPATS.

⁹ Parūpinkite druskos Moabui,

nes jis tikrai kris.

Jo miestai taps griuvėsiais,

nebebus juose gyventojų.“

¹⁰ Tebūna prakeiktas, kas nerangiai vykdo VIEŠPATIES darbą! Tebūna prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją nuo kraujo!

¹¹ Nuo jaunystės Moabas buvo saugus,

įsikūręs savo užuovėjoje.

Niekada nebuvo perpiltas iš indo į indą,

niekada nėjo į tremtį.

Todėl išlaikė savo skonį,

ir jo kvapas nepakito.

¹² „Todėl, tikėkite manimi, ateina dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai atsiųsiu pas jį pilstytojus, kad jį perpiltų, ištuštintų jo indus ir sudaužytų jo ąsočius. ¹³ Tuomet Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.

¹⁴ Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galiūnai,

narsuoliai mūšyje’?

¹⁵ Moabas nuniokotas, jo miestai paimti,

jo rinktiniai jauni vyrai krito žudynėse, ­

tai žodis Karaliaus, kurio vardas ­ Galybių VIEŠPATS! ­

¹⁶ Moabo nelaimė jau čia pat,

jo pražūtis atskuba risčia.

¹⁷ Apraudokite jį, visi jo kaimynai,

visi, kurie žinote jo vardą!

Sakykite: ‘Oi, kaip sulaužytas galingasis skeptras,

garbingoji lazda!’

¹⁸ „Lipk žemyn iš garbės sosto, dukterie Dibone,

ir sėskis asloje!

Moabo niokotojas atžygiavo prieš tave,

sunaikino tavo tvirtoves.

¹⁹ Stokis prie kelio ir stebėk,

Aroero dukterie!

Klausk bėglį vyrą ir ištrūkusią moterį,

sakydama: ‘Kas atsitiko?’

²⁰ Moabas pažemintas, netgi sutriuškintas.

Klyk ir šauk!

Praneškite Arnonui,

kad Moabas nuniokotas!“

²¹ Teismas atėjo į Lygumos kraštą ­ į Holoną, Jahacą, Mefaatą, ²² Diboną, Nebą ir Bet Diblataimus, ²³ Kirjataimus, Bet Gamulą ir Bet Meoną, ²⁴ Kerijotus ir Bocrą, į visus Moabo miestus, tolimus ir artimus.

²⁵ „Moabo ragas nulaužtas,

jo ranka sutriuškinta“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁶ Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ! Tesivolioja Moabas savo vėmaluose, tetampa ir jis pajuokos daiktu! ²⁷ Izraelis buvo tau pajuokos daiktas, nors ir nebuvo pagautas su vagimis; kada tik kalbėjai apie jį, purtei savo galvą!

²⁸ Palikite miestus, apsigyvenkite tarp uolų,

Moabo gyventojai!

Būkite kaip balandžiai, kraunantys lizdą

ant gilaus tarpeklio sienų.

²⁹ Girdėjome apie Moabo išdidumą ­

jis labai išdidus, ­

girdėjome apie jo puikybę,

įžūlų išdidumą, širdies pasipūtimą.

³⁰ „Aš pats pažįstu, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ jo įžūlumą:

meluoja jis pagyromis, meluoja ir darbais.

³¹ Todėl raudu Moabo,

dėl Moabo aimanuoju,

Kir Hereso vyrų liūdžiu.

³² Verkiu tavęs, Sibmos vynuogyne,

daugiau negu Jazero!

Tavo atžalos nusidriekė anapus jūros,

nusiraizgė iki pat Jazero.

Tavo vasaros pjūtį ir vynuogių rinkimą

užpuolė niokotojas.

³³ Džiaugsmas ir džiūgavimas pradingo

iš Moabo krašto vaisingų sodų.

Sustabdžiau vyną iš vyno spaustuvų,

nėra kam linksmai dainuojant traiškyti vynuogių,

nutilo vynuogių rinkimo džiaugsmas.“

³⁴ Nuo Hešbono ir Elealės iki pat Jahaco sklinda riksmai. Klyksmai aidi nuo Coaro iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Net Nimrimų vandenys virsta tyrais. ³⁵ „Padarysiu Moabe galą, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ tiems, kurie atnašauja aukas aukštumų alkuose ar degina smilkalus savo dievams.“

³⁶ Todėl mano širdis kaip fleita rauda Moabo, mano širdis kaip fleita rauda Kir Hereso žmonių, nes dingo jų susikrautieji turtai. ³⁷ Taip! Kiekviena galva nuskusta ir kiekviena barzda nukirpta; ant kiekvienos rankos įsipjautos žaizdos, ant kiekvieno juosmens ašutinė. ³⁸ „Ant kiekvieno stogo Moabe ir visose jo aikštėse vien aimanos. Sudaužiau Moabą kaip indą, kurio niekas nebenori“, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ³⁹ O, kaip jis sutriuškintas! Kaip jie aimanuoja! Kaip Moabas iš gėdos palenkė sprandą! Moabas tapo pajuoka ir siaubo reginiu visiems savo kaimynams! ⁴⁰ Taip! Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Žiūrėk! Jis puls žemyn kaip erelis,

išskleidęs sparnus prieš Moabą.

⁴¹ Miestai bus paimti, tvirtovės nugalėtos.

Tą dieną Moabo galiūnų drąsa bus

kaip drąsa moters gimdymo skausmuose.

⁴² Moabas bus sunaikintas; neišliks tauta,

nes ji didžiavosi prieš VIEŠPATĮ.

⁴³ Siaubas, duobė ir spąstai užklupo jus,

Moabo gyventojai! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

⁴⁴ Kas paspruks nuo klaiko, tas įpuls duobėn,

kas išlips iš duobės, tas pateks į spąstus.

Taip! Visa tai padarysiu Moabui jų bausmės metais“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

⁴⁵ Hešbono paunksnėje nuilsę bėgliai trumpai stabtelėjo.

Ugnis veržėsi iš Hebrono,

liepsna ­ iš Sihono namų.

Ji surijo Moabo kaktą,

triukšmadarių galvą.

⁴⁶ Vargas tau, Moabe!

Pražuvai, Kemošo tauta!

Tavo sūnūs išvedami tremtin,

tavo dukterys ­ į nelaisvę.

⁴⁷ „Tačiau dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Moabo tremtinius“, ­ tai VIEŠPATIES žodis. Kol kas toks teismas Moabui.

¹ Apie Amoną. Taip kalba VIEŠPATS:

„Argi neturi sūnų Izraelis?

Nejau jam nėra įpėdinio?

Kodėl gi Milkomas atėmė paveldą iš Gado,

ir jo tauta apsigyveno Gado miestuose?

² Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

kai aš paskelbsiu karo šūkį

prieš Amono Rabatą.

Ji taps griuvėsių krūva,

jos kaimai bus naikinami ugnimi.

Izraelis paveldės tuos,

kurie buvo atėmę iš jo paveldą, ­

sako VIEŠPATS. ­

³ Klyk, Hešbone, nes Ajas buvo sunaikintas!

Šaukite, Rabatos dukterys,

apsijuoskite ašutine, raudokite,

čaižykite save rimbais,

nes Milkomas išeina į tremtį

drauge su savo kunigais ir didžiūnais!

⁴ Kam didžiuojiesi savo galybe?

Gęsta tavo galybė, maištingoji dukterie!

Tu pasitikėjai savo turtais, sakydama:

‘Kas išdrįs žygiuoti prieš mane?’

⁵ Tikėk manimi, atvesiu prieš tave siaubą

iš visų pusių, ­ tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, ­

būsite išblaškyti, kiekvienas sau,

ir nebus kam suburti pabėgėlių.

⁶ Bet vėliau aš sugrąžinsiu Amono tremtinius“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

Pranašavimas Edomui

⁷ Apie Edomą.

Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Argi nebėra išminties Temane,

nejau protingieji nebeturi ką patarti,

nejau išseko jų išmintis?

⁸ Bėkite, traukitės atgal, slėpkitės giliai olose,

Dedano gyventojai!

Atsiųsiu jam Ezavo pražūtį,

kai ateisiu jo nubausti.

⁹ Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave,

tai argi nepaliktų jie išrankų?

Jei vagys ateitų nakčia,

tai net ir jie vogtų tik tiek, kiek norėtų!

¹⁰ Bet aš, aš pats apnuoginau Ezavą,

atidengiau jo slaptuosius guolius;

nebėra kur jam slėptis.

Išnaikinti ir jo palikuonys, ir giminės,

ir kaimynai; jo nebėra!

¹¹ Palik savo našlaičius, aš juos išlaikysiu;

tavo našlės tepasitiki manimi.“

¹² Taip kalba VIEŠPATS: „Net tie, kurie nenusipelnė gerti taurę, turės ją išgerti! Nejau tu liksi nenubaustas? Nenubaustas tu neliksi, turi ją gerti! ¹³ Dargi pats savimi prisiekiau, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ Bocra taps siaubo reginiu ir pajuokos daiktu, ty´rais, keiksmažodžiu, o visi jos miestai ­ amžinais griuvėsiais.“

¹⁴ Gavau žinią iš VIEŠPATIES,

pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms:

„Rinkitės! Žygiuokite prieš šią tautą!

Stokite į mūšį!

¹⁵ Ak, tikėk manimi, padarysiu tave mažiausią tarp tautų,

paniekintą tarp žmonių!

¹⁶ Siaubas, kurį sukėlei,

ir tavo įžūli širdis apgavo tave,

tave, gyvenančią Uolos plyšiuose,

įsikibusią į kalno viršūnę.

Nors kaip erelis aukštai sau lizdą krauni,

nulaipinsiu tave žemyn“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁷ Edomas taps siaubo reginiu. Kiekvienas praeivis, matydamas visas jo žaizdas, baisėsis ir neteks žado. ¹⁸ „Kaip po Sodomos ir Gomoros bei jų kaimyninių miestų sunaikinimo, ­ sako VIEŠPATS, ­ nebebus ten jokio gyventojo. Joks žmogus nebesikurs ten gyventi!

¹⁹ Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina

iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą,

aš staiga juos iš ten išvaikysiu

ir pavesiu ją savo išrinktajam!

Juk kas man prilygs?

Kas patrauks mane į teismą?

Koks ganytojas galėtų prieš mane atsilaikyti?“

²⁰ Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį,

kaip jis užsimojo prieš Edomą,

ką nusprendė dėl Temano gyventojų:

„Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius,

net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!“

²¹ Nuo jų kritimo trenksmo drebės žemė,

ir jų klyksmo aidas bus girdėti prie Nendrių jūros.

²² Tikėk manimi! Kaip erelis jis pakils

ir šaus žemyn, išskleidęs sparnus virš Bocros.

Tą dieną Edomo galiūnų drąsa bus

kaip drąsa moters gimdymo skausmuose.

²³ Hamatas ir Arpadas priblokšti,

nes juos pasiekė bloga žinia.

Jie blaškosi, tirpdami iš baimės,

kaip negalinti nurimti jūra.

Pranašavimas Damaskui

Apie Damaską.²⁴ Damaskas nusilpo, apsigręžė bėgti,

jį apėmė siaubas.

Jį pagavo nerimas

ir skausmai kaip gimdančią moterį.

²⁵ Koks apleistas tas mano šlovės miestas,

ta mano linksmybės tvirtovė!

²⁶ „Tikrai jo jauni vyrai kris jo aikštėse,

ir visi jo kariai bus nutildyti tą dieną, ­

tai Galybių VIEŠPATIES žodis. ­

²⁷ Ant Damasko sienų užkursiu ugnį,

ji prarys Ben Hadado tvirtoves.“

Pranašavimas Kedarui ir Hacorui

²⁸ Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Babilono karalius Nebukadnecaras, taip kalba VIEŠPATS:

„Pakilkite, žygiuokite prieš Kedarą,

sunaikinkite rytiečius!

²⁹ Pasigrobkite jų palapines ir kaimenes,

palapinių dangas ir reikmenis.

Išsiveskite jų kupranugarius ir šaukite:

‘Siaubas visur!’

³⁰ Bėkite! Sprukite toli, slėpkitės giliai olose,

Hacoro gyventojai, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

nes Babilono karalius Nebukadnecaras užsimojo prieš jus,

apsisprendė prieš jus!

³¹ Pakilkite! Žygiuokite prieš tautą,

gyvenančią jaukiai ir saugiai, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

ji neturi nei vartų, nei velkių,

ji gyvena viena nuošaliai.

³² Jų kupranugariai taps grobiu,

jų gausios galvijų bandos ­ karo laimikiu.

Atiduosiu vėjams tuos vyrus skustais smilkiniais,

siųsiu jiems pražūtį iš visų pusių! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

³³ Hacoras taps šakalų lindyne,

amžina dykyne.

Niekas ten nebegyvens,

joks žmogus nebesikurs ten gyventi.“

Pranašavimas Elamui

³⁴ VIEŠPATIES žodis pranašui Jeremijui apie Elamą Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje.

³⁵ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Tikėk manimi! Sulaužysiu Elamo lanką,

jų galybės pagrindą.

³⁶ Atvesiu Elamui keturis vėjus

iš keturių dangaus skliauto kraštų.

Vėtysiu juos visais šiais vėjais,

kol nebeliks tautos,

neturinčios Elamo benamių.

³⁷ Padarysiu, kad elamitai drebės nuo savo priešų,

nuo ieškančių jų gyvybės.

Užtrauksiu jiems nelaimę,

savo degantį įniršį, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Siųsiu jiems iš paskos kalaviją,

kol visiškai juos sunaikinsiu.

³⁸ Elame pasistatysiu sostą,

sunaikinsiu jų karalių ir didžiūnus, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

³⁹ Bet dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Elamo tremtinius“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

¹ VIEŠPATIES žodis Babilonui, chaldėjų kraštui, per pranašą Jeremiją.

² „Praneškite ir paskelbkite tautoms,

iškelkite ženklą, paskelbkite!

Neslėpkite, bet sakykite:

‘Babilonas paimtas,

Belis sugėdintas,

Merodachas sudaužytas,

Babilono dievų statulos sugėdintos,

sudaužyti jo stabai.’

³ Mat iš šiaurės prieš jį atžygiavo tauta,

kuri pavers jo kraštą ty´rais.

Niekas jame nebegyvens,

žmonės ir gyvuliai išlakstys.

⁴ Tomis dienomis ir tuo metu, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

Izraelio tauta drauge su Judo tauta ateis

ir verkdami eis ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo.

⁵ Jie klaus kelio į Sioną,

gręš savo veidus ten link.

Jie ateis ir glausis prie VIEŠPATIES

amžinąja Sandora, kuri niekada nebus užmiršta.

⁶ Mano tauta buvo paklydusios avys;

jų piemenys juos paklaidino,

išgindami į kalnus klajoti.

Klajodami nuo kalno prie kalvos,

jie užmiršo savo avidę.

⁷ Rijo juos visi, kas tik sutiko,

o jų priešai sakė:

‘Mes nenusikalstame;

jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei,

VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai.’

⁸ Bėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto,

būkite kaip ožiai kaimenės priekyje!

⁹ Štai sukelsiu ir atvesiu prieš Babiloną

būrį galingų tautų iš šiaurės krašto.

Jos išsirikiuos mūšiui,

ir jis bus paimtas.

Jų strėlės kaip įgudusio galiūno,

kuris niekada negrįžta tuščiomis rankomis.

¹⁰ Chaldėja virs grobiu,

ir visi jos grobėjai bus sotūs, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

¹¹ Nors jūs džiaugiatės, nors jūs džiūgaujate,

mano paveldo grobikai,

nors jūs laigote kaip veršiai pievoje

ir žvengiate kaip eržilai,

¹² jūsų motina bus labai sugėdinta,

jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos.

Tikėk manimi! Ji bus paskutinė tarp tautų,

išdžiūvusi ir nevaisinga dykuma!

¹³ Dėl VIEŠPATIES pykčio Babilonas taps negyvenamas

ir visas virs tyrais.

Kas tik eis pro Babiloną, tas baisėsis,

neteks žado, pamatęs jo žaizdas.

¹⁴ Rikiuokitės aplink Babiloną mūšiui, kilpininkai,

leiskite į jį strėles, netaupykite,

nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI.

¹⁵ Iš visų pusių rėkite kovos šūkius!

Jis pasidavė,

krito jo pylimai,

nugriauti jo sienų mūrai!

Juk tai VIEŠPATIES kerštas:

keršykite jam,

darykite, kaip jis jums darė!

¹⁶ Atimkite iš Babilono sėjėją

ir laikantį pjautuvą pjūties metu!

Bijodami niokojančio kalavijo,

visi grįš pas savo tautas,

ir kiekvienas bėgs į savo kraštą.

¹⁷ Izraelis ­ išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, galop Babilono karalius Nebukadnecaras graužė jo kaulus. ¹⁸ Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ tikėk manimi! Nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių. ¹⁹ Bet Izraelį sugrąžinsiu į jo ganyklą; jis ganysis ant Karmelio ir Bašane, numalšins savo alkį Efraimo kalvose ir Gileade. ²⁰ Tomis dienomis ir tuo metu, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų nebeatsiras, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau.

²¹ Žygiuok į Merataimų kraštą,

žygiuok į jį,

pulk Pekodo gyventojus!

Žudyk ir paskirk sunaikinti, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

padaryk visa, ką tau įsakiau!

²² Krašte mūšio sąmyšis,

baisus sunaikinimas!

²³ Koks sumažintas ir sutrupintas visos žemės kūjis!

Kokiu siaubo reginiu tapo Babilonas tautoms!

²⁴ Tu sau pačiam pasistatei spąstus

ir buvai pagautas, Babilone,

bet to nesuvokei.

Tu buvai pastebėtas ir pagautas,

nes drįsai mesti iššūkį VIEŠPAČIUI.

²⁵ VIEŠPATS atidarė savo ginklų sandėlį

ir pasiėmė savo rūsčio ginklus,

nes Viešpats, Galybių DIEVAS,

turi darbo chaldėjų krašte.

²⁶ Žygiuokite į jį iš visų pusių,

atidarykite jo svirnus!

Supilkite jį tarsi grūdus į krūvas

ir visiškai sunaikinkite!

Nepalikite jam nė likučio!

²⁷ Išpjaukite visus jo jaučius,

tebūna jie visi paskersti!

Vargas jiems, nes atėjo jų diena,

jų bausmės metas!

²⁸ Klausykitės!

Bėgliai ir pabėgėliai iš Babilono krašto atskuba

skelbti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, keršto,

keršto už jo Šventyklą.

²⁹ Sušaukite kilpininkus į Babiloną,

visus pajėgiančius įtempti lanką.

Apsupkite jį iš visų pusių,

niekam neleiskite ištrūkti.

Atlyginkite jam pagal jo darbus,

elkitės su juo, kaip jis elgėsi su kitais,

nes jis įžeidė VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.

³⁰ Taip jo aikštėse kris jo jauni vyrai,

ir tą dieną bus sunaikinti visi jo kariai, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

³¹ Žiūrėk! Aš priešingas tau, įžūlusis žmogau, ­

tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, ­

nes atėjo tavo diena,

tavo bausmės metas.

³² Įžūlusis žmogus svirduliuos ir parkris,

niekas jo nepakels.

Užkursiu ugnį jo miestuose,

ir ji surys visa aplink jį.“

³³ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Izraelio žmonės engiami,

drauge su jais ir Judo žmonės.

Visi, išvariusieji į nelaisvę, tvirtai juos laikė,

atsisakė paleisti.“

³⁴ Galingas jų Atpirkėjas,

jo vardas ­ Galybių VIEŠPATS!

Jis tikrai juos gins,

kad duotų ramybę žemei

ir sąmyšį Babilono gyventojams.

³⁵ „Kalavijas chaldėjams, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

Babilono gyventojams,

didžiūnams ir išminčiams!

³⁶ Kalavijas jo žiniuoniams; tesukvailėja!

Kalavijas jo galiūnams; teapima juos siaubas!

³⁷ Kalavijas jo žirgams ir vežimams,

samdiniams jo gretose; tebūna jie kaip moterys!

Kalavijas jo turtams; tebūna jie išgrobstyti!

³⁸ Kalavijas jo vandenims; teišdžiūva!

Tas kraštas pilnas stabų,

dėl pamėklių jie sukvailėjo.

³⁹ Tad gyvens ten laukiniai žvėrys su hienomis,

ten kursis ir stručiai.

Niekada jame nebegyvens žmonės,

niekas nebesikurs jame per amžius.

⁴⁰ Kaip Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą bei jų kaimynus, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ taip ir ten nebegyvens nei žmogus, nei apsistos jame marusis.

⁴¹ Žiūrėk! Ateina tauta iš šiaurės,

galinga tauta,

ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių.

⁴² Ginkluoti lankais ir ietimis,

jie žiaurūs ir kietaširdžiai.

Jų ūžesys kaip jūros šniokštimas;

jie joja ant ristūnų,

išsirikiavę mūšio gretomis

prieš tave, dukterie Babilone!

⁴³ Babilono karalius išgirdo žinią apie juos

ir nuleido rankas;

jį pagavo išgąstis ir skausmai

tarsi gimdančią moterį.

⁴⁴ Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina

iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą,

aš staiga juos iš ten išvaikysiu

ir pavesiu ją savo išrinktajam.

Juk kas man prilygs?

Kas patrauks mane į teismą?

Kur tas ganytojas, kuris galėtų prieš mane atsilaikyti?

⁴⁵ Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį,

kaip jis užsimojo prieš Babiloną,

ką nusprendė dėl chaldėjų krašto:

‘Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius,

net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!’

⁴⁶ Nuo riksmo: ‘Babilonas paimtas!’ drebės žemė,

šauksmas nuaidės tarp tautų.“

¹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Žiūrėk! Pakelsiu nuožmų vėją Babilonui

ir Leb Kamajo gyventojams.

² Pasiųsiu vėtytojus į Babiloną,

kad jį išvėtytų ir nuniokotų kraštą.

Ak, puls jie nelaimės dieną jį iš visų pusių!

³ Tenetempia kilpininkas savo lanko

ir tenesigiria savo krūtinės šarvais!

Nesigailėkite jo jaunų vyrų,

sunaikinkite visą jo kariuomenę!“

⁴ Nukauti jie gulės chaldėjų krašte,

sužeisti ­ jo gatvėse.

⁵ Izraelio ir Judo karalystės

nepaliktos jų Dievo, Galybių VIEŠPATIES, našlėmis,

nors jų kraštas buvo pilnas nusikaltimų

Izraelio Šventajam.

⁶ Bėkite iš Babilono,

tegelbsti kiekvienas savo gyvybę!

Nežūkite dėl jo kaltės,

nes dabar ­ VIEŠPATIES keršto metas;

jis gaus, ko nusipelnęs.

⁷ Babilonas buvo aukso taurė VIEŠPATIES rankoje,

nugirdanti visą žemę.

Tautos gėrė iš jos vyną,

todėl išėjo iš proto.

⁸ Staiga krito Babilonas

ir buvo sutriuškintas; apraudok jį!

Atneškite balzamo jo žaizdai,

galbūt ji dar užgydoma.

⁹ ‘Bandėme Babiloną gydyti,

bet jis nepagydomas.

Palikite jį!

Eikime kiekvienas į savo kraštą!’

Taip, jo teismas pasiekė dangų,

pakilo iki pat debesų.

¹⁰ VIEŠPATS parodė mūsų teisumą;

ateikite, paskelbkime Sione,

ką padarė VIEŠPATS, mūsų Dievas.

¹¹ Aštrinkite strėles, pripildykite strėlines!

VIEŠPATS pažadino medų karalių dvasią, nes nutarė sunaikinti Babiloną. Ak, tai VIEŠPATIES kerštas, kerštas už jo Šventyklą!

¹² Iškelkite mūšio vėliavą prie Babilono sienų!

Padidinkite sargybą, pastatykite sargybinius,

renkite pasalas,

nes VIEŠPATS nutarė ir įvykdė,

ką buvo kalbėjęs apie Babilono gyventojus.

¹³ Tau, kuri gyveni prie galingų vandenų

ir esi paskendusi turtuose,

atėjo galas, tavo gyvenimo siūlas nutrauktas.

¹⁴ Galybių VIEŠPATS prisiekė pats savimi:

„Ak, pripildysiu tave karių kaip skėrių;

jie šauks pergalės šauksmą.“

¹⁵ Savo galybe jis padarė žemę,

savo išmintimi sukūrė pasaulį

ir savo išmanymu išskleidė dangų.

¹⁶ Jam sugriaudus, kyla vandenų sąmyšis danguje,

jis pakelia garus nuo žemės pakraščių,

lietų pripildo žaibų,

vėją paleidžia iš savo svirnų.

¹⁷ Kiekvienas žmogus yra kvailas ir neišmanėlis;

visus auksakalius gėdina jų stabai,

nes ką jie nulieja, tai melas; jie neturi gyvybės.

¹⁸ Jie nieko neverti,

juoko darbas;

jų bausmės metu jie žus.

¹⁹ Ne tokia Jokūbo dalia,

nes jis yra tas, kuris visa padarė,

Izraelis ­ jo paveldo gentis,

Galybių VIEŠPATS ­ jo vardas.

²⁰ „Tu ­ mano vėzdas,

mano kovos ginklas;

tavimi daužau tautas,

tavimi naikinu karalystes.

²¹ Tavimi daužau žirgą ir raitelį,

tavimi daužau kovos vežimą ir vežiką.

²² Tavimi daužau vyrą ir žmoną,

tavimi daužau senį ir vaiką,

tavimi daužau jaunuolį ir merginą.

²³ Tavimi daužau piemenį ir jo kaimenę,

tavimi daužau artoją ir jo jaučių jungą,

tavimi daužau valdytoją ir jo įgaliotinius.

²⁴ Aš atsilyginsiu jūsų akyse Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams už visas blogybes, kurias jie padarė Sione, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁵ Tikėk manimi! Aš prieš tave, niokotojų kalne,

visos žemės niokotojau! ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Aš ištiesiu savo ranką į tave,

nuritinsiu tave nuo uolų

ir paversiu tave perdegusiu kalnu.

²⁶ Iš tavo griuvėsių nebus imama nei kertinio akmens,

nei akmens pamatams.

Tu liksi amžina dykynė, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

²⁷ Duokite ženklą kraštui,

pūskite ragą tautoms!

Pašventinkite tautas karui su juo,

pašaukite prieš jį visas karalystes:

Araratą, Minį ir Aškenazą!

Paskirkite jo priešams vadą,

rikiuokite žirgus kaip skėrių knibždynę.

²⁸ Pašventinkite tautas karui su juo ­

medų karalių

drauge su jo valdytojais bei visais įgaliotiniais

ir kiekvieną jam pavaldų kraštą.

²⁹ Žemė dreba ir raitosi,

nes vykdomas VIEŠPATIES užmojis prieš Babiloną ­

paversti Babilono kraštą ty´rais,

kur nėra jokio gyventojo.

³⁰ Babilono galiūnai liovėsi kovoję

ir lindi savo tvirtovėse.

Išseko jų drąsa, jie elgiasi kaip moterys.

Dega pastatai, sulaužytos vartų velkės.

³¹ Pasiuntinys bėga įkandin pasiuntinio,

šauklys įkandin šauklio pranešti karaliui,

kad visas miestas paimtas,

³² brastos užimtos,

pelkės padegtos ir

kariai siaubo apimti.“

³³ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas:

„Duktė Babilonas ­ kaip klojimas per kūlimą;

dar truputis, ir ateis jos pjūties metas.“

³⁴ „Babilono karalius Nebukadnecaras surijo mane,

sugriovė mane,

padarė iš manęs tartum tuščią indą.

Kaip slibinas prarijo mane,

pripildė savo pilvą mano skanėstų

ir išvarė mane.

³⁵ Tebūna atkeršyta Babilonui už mano žaizdas!“ ­

sakys Siono miestas.

„Tebūna atkeršyta Chaldėjos žmonėms už mano kraują!“ ­

sakys Jeruzalė.

³⁶ O dabar taip kalba VIEŠPATS:

„Tikėk manimi! Aš ginsiu tave,

atkeršysiu už tave.

Nusausinsiu jo jūrą,

išsekinsiu jo šaltinį;

³⁷ Babilonas virs griuvėsių krūva,

šakalų landyne,

siaubo reginiu ir pajuoka,

be gyvo žmogaus.

³⁸ Kaip liūtai jie drauge riaumos,

kaip liūtukai jie urgs.

³⁹ Jiems nerimstant, aš sutaisysiu gėrimą

ir girdysiu juos, kol pralinksmės.

Tuomet jie užmigs amžinu miegu

ir niekada neatsibus, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

⁴⁰ Nuvesiu juos į skerdynių vietą kaip ėriukus,

kaip avinus ir ožius.

⁴¹ Taip buvo užimtas Šešachas,

į nelaisvę paimtas visos žemės gyrius!

Kokiu pasibaisėjimu tautoms tapo Babilonas!

⁴² Jūra apsėmė Babiloną,

šniokščiančios bangos jį užliejo.

⁴³ Jo miestai tapo siaubo reginiu,

sausros šalimi ir tyrais,

kur niekas negyvena,

joks žmogus nekelia kojos.

⁴⁴ Aš nubausiu Babilone Belį

ir ištrauksiu iš jo nasrų, ką buvo prarijęs.

Ateityje tautos pas jį daugiau nebeplūs,

sugriuvo Babilono siena!

⁴⁵ Išeik iš jo, mano tauta!

Gelbėkite kiekvienas savo gyvybę

nuo VIEŠPATIES degančio pykčio!

⁴⁶ Nuo šiol nenustokite drąsos ir nenuogąstaukite dėl gandų, kurie sklinda krašte, nes vienoks gandas ateina vienais metais, kitoks kitais, gandai apie smurtą krašte ir apie valdovą, kuris kovoja su valdovu.

⁴⁷ Tikėk manimi! Ateina dienos,

kai aš nubausiu Babilono stabus.

Jo visas kraštas bus sugėdintas,

ir visi jo užmuštieji gulės jame.

⁴⁸ Tuomet dangus ir žemė,

jie ir visa, kas juose,

džiūgaus dėl Babilono žuvimo,

kai iš šiaurės ateis jo niokotojai, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

⁴⁹ Taip, Babilonas turi žūti

dėl Izraelio užmuštųjų,

kaip visos žemės užmuštieji žuvo

per Babiloną.

⁵⁰ Jūs, pabėgėliai nuo kalavijo,

skubėkite, negaiškite!

Prisiminkite VIEŠPATĮ iš tolo,

Jeruzalė teateina jums į širdį!

⁵¹ Mes sugėdinti,

nes patyrėme pajuoką.

Veidai mums kaista iš gėdos,

nes svetimieji įėjo

į mū-sų VIEŠPATIES Namų Šventyklą.

⁵² „Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

kai aš nubausiu jo stabus,

ir visame jo krašte dejuos sužeistieji.

⁵³ Nors Babilonas ir pakiltų į dangų,

nors įsitvirtintų galingoje aukštybėje,

mano niokotojai jį pasieks“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

⁵⁴ Klausykitės! Ataidi riksmas iš Babilono,

baisus bildesys iš Chaldėjos krašto!

⁵⁵ Ak, niokoja VIEŠPATS Babiloną,

tildo jo siaubingą ūžesį!

Šniokščia jo bangos kaip galingi vandenys,

aidi jų siautėjantis ūžesys,

⁵⁶ nes niokotojas atėjo į jį,

į Babiloną.

Jo galiūnai paimti nelaisvėn,

jų lankai sulaužyti,

nes VIEŠPATS yra atlyginimo Dievas,

ir jis tikrai atlygins.

⁵⁷ „Taip nugirdysiu jo didžiūnus ir išminčius,

jo valdytojus, įgaliotinius ir galiūnus,

kad jie užmigs amžinu miegu

ir niekada nepabus“, ­ tai žodis Karaliaus,

kurio vardas ­ Galybių VIEŠPATS.

⁵⁸ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme,

aukštieji vartai sudeginti ugnimi.

Taigi tautos tuščiai triūsia

ir gentys dėl liepsnų varginasi.“

Pranašavimas siunčiamas į Babiloną

⁵⁹ Štai kokį reikalą pranašas Jeremijas patikėjo Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui Serajai, kai tas ėjo į Babiloną drauge su Judo karaliumi Zedekiju ketvirtais jo valdymo metais. Seraja buvo stovyklų tvarkytojas. ⁶⁰ Jeremijas atskiroje knygoje buvo aprašęs visas nelaimes, kurios turėjo ištikti Babiloną, ir visus anuos žodžius, kurie buvo rašyti Babilonui. ⁶¹ Jeremijas tarė Serajai: „Kai pasieksi Babiloną, žiūrėk, kad perskaitytum garsiai visus šituos žodžius. ⁶² Paskui tarsi: ‘VIEŠPATIE, tu pats grasinai sunaikinti tą vietą taip, kad nei žmonės, nei gyvuliai joje nebegyvens, kad ji amžinai liks tyrais.’ ⁶³ Baigęs skaityti knygą, pririšk prie jos akmenį, įmesk į Eufratą ⁶⁴ ir tark: ‘Taip Babilonas nuskęs! Nebepakils iš nelaimės, kurią jam atsiųsiu.’“

Žodžiu „varginasi“ baigiasi Jeremijo žodžiai.

¹ Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir valdė Jeruzalę vienuolika metų. Jo motina, Jeremijo iš Libnos duktė, buvo vardu Hamutalė. ² Jis darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs Jehojakimas. ³ Iš tikrųjų tai, kas buvo daroma Jeruzalėje ir Jude, taip pykdė VIEŠPATĮ, kad jis atstūmė juos nuo savęs.

Zedekijas pakėlė maištą prieš Babilono karalių. ⁴ Devintų jo valdymo metų dešimto mėnesio dešimtą dieną atsitiko taip, kad Babilono karalius Nebukadnecaras su visa savo kariuomene atžygiavo į Jeruzalę, apsupo ją ir pastatė aplinkui apgulos įtvirtinimus. ⁵ Miesto apgula tęsėsi iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų. ⁶ O tų metų ketvirto mėnesio devintą dieną, kai badas buvo prispaudęs miestą ir žmonės nebeturėjo duonos, ⁷ buvo pralaužta miesto siena. Visi kariai pabėgo iš miesto nakčia pro vartus tarp dviejų sienų prie karaliaus sodo, nors chaldėjai ir buvo visur aplink miestą. Jie pasuko Arabos link. ⁸ Bet chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Zedekiją lygumose prie Jericho, kai visa jo kariuomenė pakriko ir jį paliko.

⁹ Sugavę karalių, jie nuvedė jį į Riblą Hamato krašte pas Babilono karalių ir šis surengė jam teismą. ¹⁰ Babilono karalius mirtimi nubaudė Zedekijo sūnus jo akyse. Taip pat Ribloje jis išžudė visus Judo didžiūnus. ¹¹ Po to Babilono karalius įsakė išlupti Zedekijui akis, uždėti grandines, išvaryti į Babiloną ir laikyti jį kalėjime ligi mirties.

¹² Devynioliktų Babilono karaliaus Nebukadnecaro metų penkto mėnesio dešimtą dieną karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus palydos narys Nebuzaradanas atvyko į Jeruzalę. ¹³ Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės pastatus, kiekvieno svarbesnio asmens namus. ¹⁴ Be to, chaldėjų kariuomenė, buvusi su karaliaus asmens sargybos vadu, išgriovė visas sienas aplink Jeruzalę. ¹⁵ Po to karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į tremtį kai ką iš beturčių, likutį gyventojų, išlikusių mieste ir perbėgusių pas Babilono karalių, drauge su amatininkų likučiu. ¹⁶ Tik kai ką iš kaimo žmonių karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paliko kaip vynuogynų darbininkus ir žemdirbius.

¹⁷ Žalvario stulpus, stovėjusius prie VIEŠPATIES Namų, pastovus su ratais ir žalvario jūrą, buvusią VIEŠPATIES Namuose, chaldėjai sulaužė į gabalus ir visą žalvarį išgabeno į Babiloną. ¹⁸ Jie paėmė ir ąsočius, bertuves, žnyples, dubenis, semtuvus bei visus žalvario rykus, naudotus Šventyklos apeigoms. ¹⁹ Be to, karaliaus asmens sargybos vadas paėmė taures, smilkytuvus, dubenis, ąsočius, žvakides, semtuvus ir dubenis liejamosioms aukoms, padarytus iš aukso ir sidabro. ²⁰ Abiejų stulpų, žalvario jūros bei dvylikos žalvario jaučių, ant kurių ji stovėjo, ir pastovų su ratais, kuriuos Saliamonas buvo padaręs VIEŠPATIES Namams, visų šitų rykų žalvario nė pasverti nebūtų buvę galima. ²¹ Kiekvienas stulpas buvo aštuoniolikos mastų aukščio ir dvylikos mastų apimties. Sienos buvo keturių pirštų storio, o vidus tuščias. ²² Stulpo viršuje buvo penkių mastų aukščio žalvario antgalis, kurį supo pinučiai ir granatai, ir visa tai iš žalvario. Ir kitas stulpas buvo lygiai toks pat, su granatais. ²³ Granato obuolių ant visų šonų buvo devyniasdešimt šeši. Iš viso aplink pinučius buvo šimtinė granato obuolių.

²⁴ Be to, karaliaus asmens sargybos vadas suėmė vyriausiąjį kunigą Serają, kunigą padėjėją Sofoniją ir tris slenksčio sargus. ²⁵ Iš miesto jis suėmė vieną karaliaus rūmų dvariškį, vadovavusį kariams, septynis asmeninės karaliaus tarybos vyrus, kurie buvo rasti mieste, kariuomenės vado raštininką, telkusį gyventojus į karinę tarnybą, ir šešiasdešimt paprastų vyrų, kuriems pasitaikė būti mieste. ²⁶ Tuomet karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paėmė juos ir nuvarė į Riblą pas Babilono karalių. ²⁷ Ribloje, Hamato krašte, Babilono karalius juos sumušė ir nužudė.

Taip Judas buvo ištremtas iš savo žemės. ²⁸ Štai skaičius žmonių, kuriuos Nebukadnecaras išvarė į tremtį: septintais savo valdymo metais ­ tris tūkstančius ir dvidešimt tris judėjus, ²⁹ aštuonioliktais Nebukadnecaro metais ­ aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis iš Jeruzalės, ³⁰ dvidešimt trečiais Nebukadnecaro metais karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus ir keturiasdešimt penkis judėjus; iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus asmenų.

Jehojachino likimas

³¹ Atsitiko taip, kad trisdešimt septintų Judo karaliaus Jehojachino tremties metų dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną Babilono karalius Evil Merodachas pirmais savo valdymo metais atkreipė dėmesį į Judo karalių Jehojachiną ir paleido jį iš kalėjimo. ³² Jis kalbėjosi su juo taikingai ir paskyrė jam sostą, šaunesnį už sostus kitų karalių, buvusių pas jį Babilone. ³³ Jehojachinas nusivilko kalėjimo drabužius ir visą likusį savo gyvenimą valgė prie karaliaus stalo. ³⁴ Jo išlaikymui Babilono karalius skyrė nuolatinį aprūpinimą diena po dienos, kol tik jis buvo gyvas, ligi pat jo mirties dienos.