¹ Atsitiko taip, kad, Jeremijui pakartojus žmonėms visus šiuos VIEŠPATIES, jų Dievo, žodžius, su kuriais VIEŠPATS buvo jį atsiuntęs pas juos, ² Hošajos sūnus Azarija, Kareacho sūnus Johananas ir visi kiti įžūlūs vyrai šaukė Jeremijui: „Tu meluoji! Ne VIEŠPATS, mūsų Dievas, atsiuntė tave pasakyti mums: ‘Neikite į Egiptą, kad tenai įsikurtumėte gyventi.’ ³ Ne! Nerijos sūnus Baruchas sukurstė tave prieš mus, kad išduotum mus chaldėjams į nagus, idant būtume išžudyti ar ištremti į Babiloną.“

⁴ Nei Kareacho sūnus Johananas, nei kas kitas iš karių vadų, nei kas kitas iš žmonių nepakluso VIEŠPATIES raginimui likti Judo krašte. ⁵ Užuot pasilikę, Kareacho sūnus Johananas ir visi karių vadai išsivedė visą Judo likutį, visus sugrįžusius iš įvairių tautų, tarp kurių buvo išblaškyti, ir apsigyvenusius Judo krašte ­ ⁶ vyrus, moteris ir vaikus, karaliaus dukteris ir visus žmones, kuriuos karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas buvo palikęs Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui, drauge ir pranašą Jeremiją bei Nerijos sūnų Baruchą. ⁷ Neklausydami VIEŠPATIES balso, jie ėjo į Egiptą ir atkeliavo prie Tachpanheso.

Jeremijas Egipte

⁸ Tachpanhese Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁹ „Pasiimk keletą didelių akmenų ir, Judo vyrams regint, paslėpk juos po kalkėmis verandoje prie įėjimo į faraono rūmus Tachpanhese. ¹⁰ Paskui jiems paaiškink: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tikėkite manimi, pasiųsiu ir atvesiu čionai savo tarną Babilono karalių Nebukadnecarą. Ant akmenų, kuriuos paslėpiau, pastatysiu jo sostą, o viršum jų jis pasistatys savo karališkąją palapinę. ¹¹ Jis ateis ir nuniokos Egipto kraštą: mirtimi ­ skirtus mirčiai, tremtimi ­ skirtus tremčiai, kalaviju ­ skirtus kalavijui. ¹² Padegsiu Egipto dievų namus, jis sudegins juos ir nelaisvėn paims dievus. Egipto žeme jis apsisiaus, kaip piemuo apsisiaučia savo apdaru, ir saugiai iš čia išžygiuos. ¹³ Jis sutrupins obeliskus Bet Šemešo šventykloje, kuri yra Egipte, ir ugnimi sunaikins egiptiečių dievų šventyklas.’“

¹ Jeremiją pasiekė žodis, skirtas visiems judėjams, gyvenantiems Egipto žemėje ­ Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte: ² „Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Jūs patys matėte, kokią nelaimę siunčiau Jeruzalei ir kitiems Judo miestams. Šiandien jie tapę griuvėsiais, kuriuose niekas negyvena ³ dėl savo nedorų darbų, kuriais erzino mane, eidami aukoti smilkalų ir tarnauti svetimiems dievams, kurių nei jie patys, nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. ⁴ Nors aš primygtinai ir be perstojo siunčiau visus savo tarnus pranašus, prašydamas jūsų: ‘Ak, nedarykite to bjauraus dalyko, kurio aš nekenčiu!’, ­ ⁵ jie nei klausė, nei paisė, kad gręžtųsi nuo savojo nedorumo ir liautųsi aukoję smilkalus svetimiems dievams. ⁶ Mano pyktis ir įniršis išsiliejo liepsnomis Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, paversdamas juos griuvėsiais ir dykyne, kaip šiandien ir yra.

⁷ Dabar taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas: ‘Kodėl darote sau patiems mirtiną žalą, išraudami iš Judo save, vyrus ir žmonas, vaikus ir kūdikius, nepalikdami nė likučio? ⁸ Kodėl erzinate mane savo rankų darbais, aukodami svetimiems dievams Egipto žemėje, kur atėjote įsikurti? Nejau jūs norite būti išrauti ir tapti keiksmažodžiu bei pajuoka tarp žemės tautų? ⁹ Nejaugi pamiršote savo protėvių, Judo karalių ir jų žmonų nusikaltimus, jūsų pačių ir jūsų žmonų nusikaltimus, padarytus Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse? ¹⁰ Iki šios dienos jie nedarė atgailos; nei jie bijo, nei laikosi mano mokymo ir įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams.

¹¹ Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ tikėkite manimi, atgręžiau jums savo veidą nelaimei ir išrausiu visą Judą! ¹² Pagriebsiu Judo likutį, tuos, kurie žūtbūt veržėsi eiti į Egipto žemę ir ten įsikurti, ir jie visi pražus. Egipto žemėje jie kris nuo kalavijo arba bus badu sunaikinti. Nuo mažo iki didelio jie mirs nuo kalavijo ir bado, taps neapykantos ir siaubo reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka. ¹³ Gyvenančius Egipto žemėje bausiu taip, kaip nubaudžiau Jeruzalę: kalaviju, badu ir maru. ¹⁴ Iš Judo likučio, atėjusio kurtis Egipto žemėje, nė vienas neištrūks, neišliks ir negrįš į Judo kraštą. Nors jie ir trokštų grįžti ir ten gyventi, negrįš. Tik tie, kurie pabėgs, sugrįš.’“

¹⁵ Tuomet vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos aukoja smilkalus svetimiems dievams, drauge su ten stovėjusiomis moterimis, didžiule minia, ir visi žmonės, gyvenę Patrose Egipto žemėje, Jeremijui atsakė: ¹⁶ „Mes nesame linkę klausyti žodžio, kurį mums pasakei VIEŠPATIES vardu. ¹⁷ Verčiau mes kruopščiai vykdysime žodį, kuris išėjo iš mūsų burnos: mes ir toliau deginsime smilkalus Dangaus karalienei ir aukosime liejamąsias atnašas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir didžiūnai Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tuomet turėjome maisto iki soties ir puikiai gyvenome, nelaimės nematėme. ¹⁸ Bet nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir aukoti jai liejamąsias atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado.“ ¹⁹ O moterys pridūrė: „Taip! Mes ir toliau smilkalus deginsime Dangaus karalienei, aukosime jai liejamąsias atnašas! Argi mes be savo vyrų žinios kepėme papločius su jos atvaizdu ir atnašavome jai liejamąsias aukas?“

²⁰ Visiems žmonėms, vyrams ir moterims, visiems, davusiems šį atsakymą, Jeremijas tarė: ²¹ „Argi neatminė VIEŠPATS tos smilkalų aukos, kurią aukojote jūs ir jūsų protėviai, jūsų karaliai ir didžiūnai, žmonės Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? Argi jis nepaėmė jos į širdį? ²² Kai VIEŠPATS nebegalėjo daugiau pakelti jūsų nedorų įpročių ir pasibjaurėtinų darbų, kuriuos darėte, jūsų kraštas tapo griuvėsiais, ty´rais ir prakeiksmu, negyvenamas kaip šiandien. ²³ Dėl to, kad deginote smilkalus ir nusidėjote VIEŠPAČIUI, neklausydami VIEŠPATIES balso ir nepaklusdami jo mokymui, įstatams bei potvarkiams, ištiko jus dabartinė nelaimė.“

²⁴ Jeremijas dar kreipėsi į visus žmones, ypač į visas moteris: „Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje. ²⁵ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. ‘Jūs ir jūsų žmonos padarėte rankomis, ką pažadėjote lūpomis, būtent: ‘Mes tikrai tesėsime savo įžadus deginti smilkalus Dangaus karalienei ir aukosime jai liejamąsias atnašas.’ Trūks plyš laikykitės savo įžadų ir vykdykite savo sprendimus! ²⁶ Bet tada klausykitės VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje. Štai prisiekiu savo didinguoju vardu, ­ sako VIEŠPATS, ­ kad niekas iš Judo žmonių visoje Egipto žemėje niekuomet nebesišauks mano vardo, sakydamas: ‘Kaip gyvas Viešpats DIEVAS!’ ²⁷ Štai budžiu aš prie jų nelaimei, o ne palaimai. Visi Judo vyrai Egipto žemėje žus nuo kalavijo ar bado ir bus išnaikinti. ²⁸ Tik mažas skaičius pabėgėlių nuo kalavijo sugrįš iš Egipto žemės į Judo kraštą. Visas Judo likutis, atėjusieji įsikurti Egipto žemėje, sužinos, kieno žodis įvyks ­ mano ar jų!’

²⁹ Štai jums ženklas, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kad bausiu jus šioje vietoje, idant suvoktumėte, jog tikrai įvyks mano žodžiai jūsų pražūčiai. ³⁰ Taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėkite! Atiduosiu Egipto karalių faraoną Hofrą jo gyvybės tykantiems priešams į rankas taip pat, kaip atidaviau Judo karalių Zedekiją į rankas jo mirtinam priešui Babilono karaliui Nebukadnecarui.“

¹ Pranašo Jeremijo žodis Nerijos sūnui Baruchui, kai jis užrašinėjo į knygą pranašavimus iš Jeremijo lūpų ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais: ² „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, tau, Baruchai. ³ Kadangi tu sakei: ‘Vargas man! Mano kančią VIEŠPATS širdgėla pasunkino. Pavargau dejuodamas, atilsio sau rasti negaliu’, ­ ⁴ pasakysi jam, ­ taip kalba VIEŠPATS: ‘Žiūrėk! Griaunu, ką pastačiau, išraunu, ką pasodinau! Net visą kraštą! ⁵ O tu, tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų! Žiūrėk, aš sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga, bet tau paliksiu tavo gyvybę, kaip karo laimikį, kad ir kur tu eitum.’“

¹  VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie tautas.

² Egiptui apie Egipto karaliaus faraono Nekojo kariuomenę, kuri stovėjo ties Karkemišu prie Eufrato ir kurią sumušė Babilono karalius Nebukadnecaras ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais.

³ Parenkite skydus ir priedangas!

Pirmyn į mūšį!

⁴ Žabokite žirgus!

Raiteliai, sėskite į balnus!

Šalmuoti rikiuokitės į gretas,

šveiskite ietis,

vilkitės šarvus!

⁵ Kodėl matau juos klaiko apimtus?

Jie traukiasi atgal!

Sutriuškintos galiūnų gretos,

jie bėga kiek įkabindami,

atgal nesidairydami.

Siaubas visur, ­ tai VIEŠPATIES žodis! ­

⁶ Greituolis neįstengia pabėgti,

galiūnas neįstengia pasprukti;

šiaurėje, prie Eufrato upės,

jie svirduliuoja ir krinta.

⁷ Kas ten tvinsta tarsi Nilas,

kieno vandenys tarsi patvinusios upės?

⁸ Egiptas tvinsta tarsi Nilas,

jo vandenys tarsi patvinusios upės.

Jis sako: „Pakilsiu ir apsemsiu žemę,

sunaikinsiu miestus ir jų gyventojus.“

⁹ Pirmyn, žirgai!

Riedėkite su įniršiu, vežimai!

Žygiuokite, galiūnai!

Kuše ir Pute, skydais nešini,

Ludo vyrai įtemptais lankais!

¹⁰ Tačiau ši diena ­ Viešpaties, Galybių DIEVO, atpildo diena, kai jis atmokės savo priešams. Kalavijas rys, bus pasotintas ir girtas nuo jų kraujo, nes Viešpats, Galybių DIEVAS, švenčia auką šiaurės krašte, prie Eufrato upės.

¹¹ Pasikelk į Gileadą ir pasiimk balzamo,

Egipte, mergele dukterie!

Veltui daugini vaistus;

išgijimo tau nėra!

¹² Tautos girdėjo apie tavo sugėdijimą,

tavo dejonės pripildė žemę,

nes galiūnas klupo prieš galiūną,

ir abu žuvo drauge.

¹³ VIEŠPATIES žodis pranašui Jeremijui apie tai, kad Babilono karalius puola Egipto kraštą.

¹⁴ Praneškite Egipte, paskelbkite Migdole,

paskelbkite Nofe ir Tachpanhese!

Sakykite: „Stok į gretas! Būk pasirengęs gintis!“

Kalavijas jau ryja visus aplink tave.

¹⁵ Kodėl pabėgo Apis?

Kodėl jūsų galingasis nesigynė?

Dėl to, kad VIEŠPATS jį parbloškė.

¹⁶ Jūsų daugybė svirduliavo ir krito,

sakydami vienas kitam:

„Stokimės! Grįžkime pas savuosius,

į savo gimtąjį kraštą,

šalin nuo nuožmaus kalavijo.“

¹⁷ Vadinkite Egipto faraoną pravarde ­

„Pagyrūnu, prasnaudusiu progą.“

¹⁸ „Kaip aš gyvas, ­ sako Karalius,

kurio vardas Galybių VIEŠPATS, ­

kaip tikrai Taboras yra tarp kalnų ir

kaip Karmelis ­ prie jūros,

taip tikrai tai įvyks.

¹⁹ Pasidaryk ryšulius tremčiai,

dukterie Egipte!

Nofas virs dykuma,

apleistas, be gyventojų.

²⁰ Egiptas­ puiki telyčia;

sparva iš šiaurės nutupia ant jos.

²¹ Net samdiniai jo gretose ­

kaip garde penėti veršiai.

Ir jie atsuko nugarą,

savo gretų negindami, drauge pabėgo,

nes jiems atėjo pavojaus diena,

užklupo bausmės laikas.

²² Jis šnypščia kaip šalin šliaužianti gyvatė,

nes galingai atžygiuoja jo priešai,

ateina prieš jį su kirviais kaip medžių kirtėjai.

²³ Jie iškirs jo mišką, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

nors jis ir būtų neįžengiamas,

nes jų daugiau negu skėrių,

jie nesuskaičiuojami.

²⁴ Sugėdinta bus duktė Egiptas,

atiduota į nagus tautai iš šiaurės.“

²⁵ Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: „Ak! Aš nubausiu Nojo Amoną, Egiptą, jo dievus ir karalius, faraoną ir visus, kurie juo pasitiki. ²⁶ Aš atiduosiu juos į rankas tiems, kurie ieško jų gyvybės, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui ir jo pareigūnams. Po to Egiptas bus vėl gyvenamas kaip senovėje“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁷ „O tu, mano tarne Jokūbai, nebijok,

nenuogąstauk, Izraeli

nes, tikėk manimi, aš išgelbėsiu tave iš tolimosios vietos,

tavo palikuonis iš tremties krašto!

Tada Jokūbas sugrįš ir ras ramybę,

gyvens saugiai, ir nebus kam jo gąsdinti.

²⁸ Taigi tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

nes aš su tavimi!

Padarysiu galą visoms tautoms, kuriose tave išblaškiau,

bet tau galo nepadarysiu.

Tačiau ir nebausto tavęs nepaliksiu,

nuplaksiu tave pagal teisingą saiką.“

¹ VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie filistinus, faraonui dar neužpuolus Gazos. ² Taip kalba VIEŠPATS:

„Žiūrėk! Vandenys atplūsta iš šiaurės,

jie taps šėlstančiu srautu,

apsems kraštą ir visa, kas jame,

miestą ir jo gyventojus.

Žmonės šauks,

visi krašto gyventojai klyks.

³ Jie girdi ristūnų kanopų dundesį,

vežimų bildesį ir ratų dardėjimą.

Tėvai nebesidairo, kur vaikai,

jie kaip be rankų

⁴ nuo dienos, kuri atėjo, kad būtų sunaikinti visi filistinai,

kad būtų atkirstas nuo Tyro ir Sidono jų paskutinis sąjungininkas.

Taip! VIEŠPATS sunaikina filistinus,

likutį iš Kaftoro pajūrio.

⁵ Gaza nupliko,

Aškelonas neteko žado.

O, jų galybės likučiai!

Kiek ilgai žalosite save?“

⁶ „Ak, VIEŠPATIES kalavijau!

Kiek ilgai nenurimsi?

Grįžk į savo makštis,

liaukis ir nurimk!“

⁷ Kaip gali jis nurimti,

jei VIEŠPATS davė jam įsakymą?

Prieš Aškeloną ir prieš pajūrį

jis pasiuntė jį.