¹ Taip kalba VIEŠPATS: „Eik, nusipirk iš puodžiaus molio ąsotį ir, pasiėmęs keletą tautos seniūnų bei keletą vyresnių kunigų, ² nueik į Ben Hinomo slėnį prie pat Šukių vartų. Ten paskelbk žodžius, kuriuos tau sakau. ³ Sakyk: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Štai pasiųsiu šiai vietai tokią nelaimę, jog kiekvienam, kas apie ją išgirs, ims spengti ausyse. ⁴ Tai įvyks dėl to, kad jie mane paliko, šią vietą padarė man svetimą, degindami joje smilkalus kitiems dievams, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažinojo. O Judo karaliai šią vietą pripildė nekaltųjų kraujo. ⁵ Jie pastatė Baalui aukurus, kad galėtų deginti savo sūnus ugnyje kaip deginamąsias aukas Baalui. Tokios aukos aš niekuomet neįsakiau, niekuomet apie ją nekalbėjau, niekuomet jos nė mintyje neturėjau. ⁶ Todėl ateis dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai ši vieta nebebus vadinama Tofetu ar Ben Hinomo slėniu, bet Žudynių slėniu. ⁷ Šioje vietoje sutrupinsiu Judo ir Jeruzalės užmačias, padarysiu, kad jie kris nuo kalavijo, kovodami su savo priešais, kris nuo rankos žmonių, norinčių jų gyvybės. Jų lavonus atiduosiu kaip mitalą padangių paukščiams ir laukų žvėrims. ⁸ Šį miestą padarysiu siaubo ir paniekos vieta; kiekvienas praeivis baisėsis ir švilps, regėdamas jį ištikusias nelaimes. ⁹ Priversiu juos maitintis jų sūnų ir dukterų kūnais. Taip! Jie maitinsis ir vieni kitų kūnais, verčiami nuožmios apgulos, kuria uždarys juos mieste priešai ir visi kiti, norintys juos sunaikinti.’

¹⁰ Tuomet sudaužyk ąsotį akivaizdoje vyrų, atėjusių su tavimi, ¹¹ ir sakyk jiems: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Šią tautą ir šį miestą aš sutrupinsiu, kaip puodžius sutrupina indą, jog nebeįmanoma vėl jo sulipdyti. Mirusieji bus laidojami Tofete, nes kitur vietos kapams nebebus. ¹² Taip pasielgsiu su šita vieta ir su jos gyventojais; padarysiu šį miestą kaip Tofetą, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ ¹³ Namai Jeruzalėje ir Judo karalių rūmai, visi namai, ant kurių stogų žmonės degino smilkalus visoms dangaus skliauto Galybėms ir aukojo liejamąsias atnašas kitiems dievams, bus suteršti kaip Tofeto vieta.’“ ¹⁴ Sugrįžęs iš Tofeto, kur VIEŠPATS buvo jį pasiuntęs pranašauti, Jeremijas nuėjo ir atsistojo Dievo Namų kieme ir kreipėsi į visą tautą: ¹⁵ „Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tikrai atsiųsiu šiam miestui visas nelaimes, kuriomis jam grasinau, nes jis atstatė savo kietą sprandą ir nenorėjo manęs klausyti.’“

¹ Jeremiją, pranašaujantį šiuos dalykus, išgirdo kunigas Pašhūras, Imero sūnus ir VIEŠPATIES Namų vyriausiasis prievaizdas. ² Pašhūras nuplakdino Jeremiją ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose. ³ Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: „VIEŠPATS vadina tave ne Pašhūru, o Magor Misabibu!“ ⁴ Taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, atiduosiu tave siaubui, tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo jų priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu Babilono karaliui į rankas; jis ištrems juos į Babiloną arba išžudys kalaviju. ⁵ Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įgijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną. ⁶ Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai.“

Jeremijo skundas

⁷ Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE,

ir aš leidausi suvedžiojamas.

Tu buvai stipresnis už mane

ir nugalėjai.

Aš nuolat traukiamas per dantį,

kiekvienas šaiposi iš manęs.

⁸ Kalbėdamas, turiu rėkti,

turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“

VIEŠPATIES žodis man atnešė

nuolatinę užgaulę ir pajuoką.

⁹ Bet kai sakau: „Užmiršiu jį!

Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ ­

Jis būna kaip ugnis,

įsiliepsnojusi mano širdyje,

užsklęsta mano kūne.

Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,

bet nepajėgiu.

¹⁰ Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur!

Įskųskite jį! Įskųskime jį!“

Juk visi mano bičiuliai laukia,

kad padaryčiau klaidingą žingsnį:

„Galbūt jis įsipainios į pinkles;

tada jis bus mūsų rankose

ir galėsime jam atsikeršyti!“

¹¹ Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas,

todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės.

Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti!

Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė.

¹² Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį,

tu permatai jausmus ir širdį;

leisk man matyti, kaip jiems keršysi,

nes tau patikėjau savo reikalą.

¹³ Giedokite VIEŠPAČIUI,

šlovinkite VIEŠPATĮ,

nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę

iš nedorėlių rankų!

¹⁴ Tebūna prakeikta diena,

kurią aš gimiau!

Diena, kurią motina mane pagimdė,

tenebūna palaiminta!

¹⁵ Tebūna prakeiktas žmogus,

kuris pranešė mano tėvui žinią:

„Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ ­

jį didžiai pradžiugindamas.

¹⁶ Tebūna tas žmogus kaip miestai,

kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo!

Tegirdi jis karo šauksmus rytą

ir mūšio balsus vidudienį

¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs įsčiose.

Mano motina būtų buvusi mano kapas,

jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios.

¹⁸ Kam gi išėjau iš įsčių?

Pamatyti vien vargą ir skausmą,

baigti savo dienas gėdingai?

¹ Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis, kai karalius Zedekijas atsiuntė pas jį Malkijos sūnų Pašhūrą ir Maasėjos sūnų Sofoniją paprašyti: ² „Prašom pasiteirauti VIEŠPATĮ dėl mūsų, nes Babilono karalius Nebukadnecaras mus puola. Gal VIEŠPATS pasielgs su mumis, kaip elgėsi darydamas visus savo nuostabiuosius darbus, ir Nebukadnecaras nuo mūsų pasitrauks.“ ³ Jeremijas jiems atsakė: „Perduokite atsakymą Zedekijui: ⁴ ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Atgręšiu prieš jus jūsų pačių ginklus, kuriais priešinatės Babilono karaliui ir chaldėjams, apgulusiems jūsų mūrus. Atvesiu juos į patį miestą. ⁵ Aš pats kovosiu prieš jus sugniaužtu kumščiu ir galinga ranka, degdamas iš pykčio ir apimtas didžio įniršio! ⁶ Parblokšiu šio miesto gyventojus, žmones ir gyvulius, ir visi išmirs nuo nuožmaus maro. ⁷ Paskui, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ atiduosiu Judo karalių Zedekiją, jo dvariškius ir žmones, išlikusius šiame mieste po maro, kalavijo ir bado, Babilono karaliui Nebukadnecarui į rankas, į rankas jų priešams, kurie nori juos sunaikinti. Išžudys jie juos kalaviju be gailesčio, be pasigailėjimo, be užuojautos.’ ⁸ O šiai tautai sakysi: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Žiūrėkite! Duodu jums pasirinkti arba gyvenimo kelią, arba mirties kelią. ⁹ Kas tik pasiliks šiame mieste, tas mirs nuo kardo, bado ir maro. Bet kas išeis pasiduoti chaldėjams, kurie jus supa, tas išliks gyvas ir išgelbės bent savo gyvybę. ¹⁰ Atsigręžiau į tą miestą jo nelaimei, o ne gerovei, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Jis bus atiduotas į rankas Babilono karaliui, kuris sunaikins jį ugnimi.“

Pranašavimai karaliams

¹¹ Judo karaliaus namams:

¹² „Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Dovydo namai!

Taip kalba VIEŠPATS: ‘Vykdykite kasdien teisingumą,

gelbėkite nuskriaustąjį iš skriaudiko nagų,

antraip mano pyktis suliepsnos tarsi ugnis,

jis liepsnos, ir niekas jo neužgesins

dėl jūsų nedorų darbų.

¹³ Aš prieš tave, Slėnio gyvenviete,

prieš tave, Uola lomoje! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Aš prieš jus, kurie sakote: ‘Kas gali mus užpulti?

Kas gali įsiveržti į mūsų olas?’

¹⁴ Aš nubausiu jus pagal jūsų darbus! ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Jo miške užkursiu ugnį,

kuri surys viską, kas tik yra aplinkui.“

¹ Taip kalba VIEŠPATS: „Nueik į Judo karaliaus rūmus ir ten perduok šį žodį. ² Sakyk: ‘Judo karaliau, sėdintis Dovydo soste, klausykis VIEŠPATIES žodžio tu pats, tavo dvariškiai ir valdiniai, įeinantys pro šiuos vartus!“ ³ Taip kalba VIEŠPATS: „Darykite, kas teisinga ir teisu! Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį! Nesielkite neteisingai ir neskriauskite svetimšalio, našlaičio ir našlės, nepraliekite nekalto kraujo šioje vietoje. ⁴ Jei tikrai jūs vykdysite šį įsakymą, tai pro šiuos rūmų vartus visuomet žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste. Važiuoti karietose, raiti ant žirgų jie patys, jų dvariškiai ir valdiniai. ⁵ Bet jei šių žodžių neklausysite, ­ prisiekiu pats savimi! ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ šie rūmai pavirs griuvėsių krūva.’“

⁶ Taip kalba VIEŠPATS apie Judo karaliaus rūmus:

„Nors tu esi man kaip Gileadas,

kaip Libano kalnų viršūnė,

paversiu tave dykuma,

negyvenamu miestu.

⁷ Prieš tave pasiųsiu naikintojus,

ginkluotus savo įnagiais;

jie iškirs tavo geriausius kedrus

ir sumes juos į liepsnas.

⁸ Kai daug pagonių pro šitą miestą eidami klausinės vieni kitus: ‘Kodėl gi taip padarė VIEŠPATS tokiam puikiam miestui?’ ­ ⁹ jiems bus atsakyta: ‘Todėl, kad jie atsimetė nuo Sandoros su VIEŠPAČIU, savo Dievu, garbino kitus dievus ir jiems tarnavo.’“

¹⁰ Neverkite mirusiojo,

neraudokite jo!

Geriau verkite to, kuris išeina,

nes jis niekuomet nebegrįš

nei savo gimtojo krašto nebematys.

¹¹ Taip kalba VIEŠPATS apie Jošijo sūnų Judo karalių Šalumą, kuris buvo savo tėvo Jošijo sosto įpėdinis: „Jis išėjo iš tos vietos ir niekada nebegrįš. ¹² Toje vietovėje, į kurią buvo ištremtas, jis mirs. Šio krašto jis niekada nebematys.

¹³ Vargas tam, kuris statosi namus neteisumu,

menes ­ neteisingumu,

kuris verčia savo bičiulį jam dirbti be atlygio

ir neatiduoda jam jo algos,

¹⁴ kuris sako: ‘Pasistatysiu erdvius rūmus

su vėsiomis menėmis‘, ­

platina jų langus, apmuša jų sienas kedro lentomis

ir nudažo juos skaisčiai raudonai.

¹⁵ Argi esi karališkesnis,

kai kedru varžaisi su karaliais?

O tavo tėvas argi nevalgė ir negėrė?

Tačiau jis vykdė ir tai, kas teisu ir teisinga,

todėl ir lydėjo jį sėkmė.

¹⁶ Jis gynė vargšų ir skurdžių teises,

todėl jam ir sekėsi.

Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas? ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

¹⁷ O tavo akims ir širdžiai rūpi vien ieškoti naudos,

tiktai lieti nekaltųjų kraują,

prievartauti ir smurtauti.“

¹⁸ Todėl taip kalba Galybių VIEŠPATS apie Jošijo sūnų, Judo karalių Jehojakimą:

„Vargas šiam vyrui!

Jo niekas neraudos:

‘Ak, mano broli! Ak, seserie!’

Jo niekas neapverks:

‘Ak, valdove! Ak, didenybe!’

¹⁹ Jo laidotuvės bus kaip asilo;

jis bus išvilktas ir išmestas už Jeruzalės vartų.

²⁰ Užlipk ant Libano kalnų ir klyk,

tebūna girdėti tavo balsas Bašane!

Klyk nuo Abarimų,

nes visi tavo meilužiai sunaikinti!

²¹ Kai klestėjai, kreipiausi į tave,

tačiau tu atsakei: ‘Neklausysiu!’

Toks buvo tavo kelias nuo pat tavo jaunystės;

mano balso tu neklausei!

²² Visus tavo ganytojus vėjas ganys,

o tavo meilužiai eis į tremtį.

Tada tikrai būsi sugėdinta ir pažeminta

už visus savo nedorus darbus.

²³ Tupėdama Libane, kedruose lizdą susisukusi,

tu vaitosi, kai užpuls tave kančios,

kai surems tave skausmai, kaip suremia gimdyvę!

²⁴ Kaip aš gyvas, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ net jeigu Jehojakimo sūnus Konijas, Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, net nuo ten jį nuplėščiau. ²⁵ Atiduosiu tave į rankas tiems, kurie ieško tavo gyvybės, į rankas tiems, kurie tau kelia siaubą, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui ir chaldėjams. ²⁶ Nublokšiu tave drauge su tavo motina, kuri tave pagimdė, į kitą kraštą, kuriame negimėte, ir ten jūs mirsite. ²⁷ Į kraštą, į kurį trokš grįžti, jie nebesugrįš.

²⁸ Ar šis žmogus, Konijas, nėra puodas,

šlamštas, skirtas sudaužyti,

indas, kurio niekas nenori?

Tai kodėl jis ir jo palikuoniai išbloškiami?

Kodėl nubloškiami į kraštą,

kurio jie nepažįsta?

²⁹ O, šalie, šalie, šalie!

Išgirski VIEŠPATIES žodį!“

³⁰ Taip kalba VIEŠPATS:

„Įrašykite šį žmogų kaip bevaikį,

nevykėlį per visą gyvenimą!

Nė vienam iš jo palikuonių nebepavyks

vėl atsisėsti į Dovydo sostą

ir valdyti Judo karalystę.

¹ Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško mano ganyklos avis!“ ­ tai VIEŠPATIES žodis. ² Todėl taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ganytojams, ganantiems jo tautą: „Jūs išblaškėte mano kaimenę ir ja nesirūpinote! Tikėkite manimi, aš bausiu jus už jūsų nedorus darbus, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ ³ Aš pats surinksiu savo kaimenės likutį iš visų kraštų, į kuriuos buvau išbloškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą. Čia jie bus vaisingi ir dauginsis. ⁴ Paskirsiu jiems ganytojus, kurie juos ganys. Nebereikės jiems daugiau bijoti ir nuogąstauti; nė vienas jų nepradings“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

⁵ „Tikėkite manimi, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą.

Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai

vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.

⁶ Jo dienomis Judas bus išgelbėtas,

ir Izraelis saugiai gyvens.

Jis bus vadinamas šitokiu vardu:

‘VIEŠPATS ­ mūsų teisumas.’

⁷ Todėl žiūrėkite, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ ateina metas, kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraelitus iš Egipto!’ ­ ⁸ Bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris parvedė Izraelio namų palikuonis iš šiaurės krašto ir iš visų kraštų, kuriuose buvau juos išblaškęs, kad jie vėl gyventų savo pačių žemėje.“

Klaidingi pranašai

⁹ Apie pranašus.

Plyšta man širdis krūtinėje,

dreba visi mano kaulai.

Esu kaip girtas,

kaip žmogus, įveiktas vyno,

dėl VIEŠPATIES ir dėl jo šventų žodžių.

¹⁰ Kraštas pilnas svetimautojų;

dėl jų suskirdo žemė,

išdžiūvo tyrlaukių ganyklos.

Jie eiklūs daryti, kas nedora,

ir savo narsa piktnaudžiauja.

¹¹ „Net kunigai ir pranašai ­ bedieviai!

Net savo Namuose atradau jų nedorybes, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

¹² Todėl jų kelias pavirs jiems slidžiu šunkeliu.

Tamsoje jie slidinės ir pargrius,

nes aš siųsiu jiems nelaimę,

kai ateis jų atpildo metas, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

¹³ Tarp Samarijos pranašų mačiau šlykštų dalyką:

jie pranašavo Baalo vardu

ir vedė iš kelio mano tautą Izraelį.

¹⁴ Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų,

tai tikrai baisu:

jie svetimauja, veidmainiauja,

drąsina nedorėlius, daro visa,

kad niekas nesigręžtų nuo savo nedorumo.

Man jie visi kaip Sodoma,

jos gyventojai kaip Gomora.“

¹⁵ Todėl taip kalba Galybių VIEŠPATS apie pranašus:

„Štai maitinsiu juos metėlėmis

ir girdysiu juos vandeniu su nuodais,

nes iš Jeruzalės pranašų

bedievybė pasklido po visą kraštą.“

¹⁶ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Neklausykite, ką tie pranašai jums pranašauja!

Jie jus apgaudinėja!

Savo pačių vaizduotės regėjimus jie skelbia,

o ne žodžius iš VIEŠPATIES lūpų.

¹⁷ Be perstojo kartoja mane niekinantiems:

‘VIEŠPATS kalbėjo: Taika garantuota!’ ­

visiems, sekantiems savavalę širdį, teigia:

‘Neištiks jūsų jokia nelaimė!’“

¹⁸ Bet kas dalyvavo VIEŠPATIES taryboje, kad jį regėtų ir jo žodžio klausytųsi? Kas rūpestingai klausėsi jo žodžio, kad jį paskelbtų?

¹⁹ Žiūrėkite! Atūžia VIEŠPATIES audra!

Jo įniršis prasiveržia baisiu viesulo siautuliu,

kad išsilietų ant nedorėlių galvų.

²⁰ VIEŠPATIES įnirtis nesulėtės,

kol savo užmojų jis neįvykdys ir neužbaigs.

Kai ta diena praeis,

jūs aiškiai tai suvoksite.

²¹ „Šių pranašų aš nesiunčiau,

tačiau jie atskubėjo!

Aš nieko jiems nekalbėjau,

tačiau jie pranašavo!

²² Jei jie būtų dalyvavę mano taryboje,

tai būtų galėję skelbti mano tautai mano žodžius,

būtų grąžinę juos iš nedoro kelio,

nuo jų nedorų darbų.

²³ Nejau aš Dievas tik tada, kai esu ranka pasiekiamas? ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

ir ne Dievas, kai toli?

²⁴ Ar gali pasislėpti žmogus pakampyje,

kad aš jo nematyčiau? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁵ „Girdėjau, ką sako pranašai, pranašaują melus mano vardu. ‘Aš sapnavau! ­ šaukia jie. ­ Aš sapnavau!’ ²⁶ Kiek ilgai tai tęsis? Ar turi mano vardą širdyje pranašai, pranašaujantys melus ir savo pačių apgaulingas užgaidas? ²⁷ Savo sapnais, kuriuos pasakoja vienas kitam, jie nori priversti mano tautą užmiršti mano vardą, kaip jų tėvai užmiršo mano vardą dėl Baalo. ²⁸ Pranašas, kuris sapnavo sapną, tepasakoja savo sapną! O tas, kuris turi mano žodį, ištikimai jį teskelbia!

Ką bendra turi kviečio grūdas su pelais? ­ Tai VIEŠPATIES žodis. ­

²⁹ Ar mano žodis nėra kaip ugnis? ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip trupinantis uolą kūjis?

³⁰ Todėl aš prieš tuos pranašus, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kurie vagia mano žodžius vienas iš kito. ³¹ Taip, aš prieš tuos pranašus, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kurie mala liežuviais, kartodami: ‘Taip kalba Viešpats.’ ³² Taip, aš prieš pranašus, kurie skelbia apgaulingus sapnus, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ ir suvedžioja mano tautą, kartodami savo melus ir tuščiai girdamiesi. Nei aš juos siunčiau, nei įgaliojau! Jie neduoda šiai tautai jokios naudos“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

³³ „O jei šie žmonės, ­ ar pranašas, ar kunigas ­ imtų klausinėti tave: ‘Kas ta VIEŠPATIES našta?’ ­ atsakyk jiems: ‘Jūs esate ta našta, ir aš jus numesiu!’ ­ tai VIEŠPATIES žodis. ³⁴ Jei pranašas ar kunigas, ar kas nors kitas kalbėtų apie ‘VIEŠPATIES naštą’, tą žmogų ir jo šeimą aš nubausiu. ³⁵ Kalbėdami tarpusavyje, jūs šitaip klauskite: ‘Kokį atsakymą davė VIEŠPATS?’ ­ arba: ‘Ką VIEŠPATS kalbėjo?’ ³⁶ Bet posakio ‘VIEŠPATIES našta’ daugiau nebeminėkite, nes jis skirtas žmogui, kuriam Viešpats patiki savo žodį. Jei jį minite, iškraipote gyvojo Dievo, Galybių VIEŠPATIES, mūsų Dievo žodžius. ³⁷ Šitaip tu klausi pranašą: ‘Ką tau VIEŠPATS atsakė?’ ­ arba: ‘Ką kalbėjo VIEŠPATS?’“ ³⁸ Bet jeigu klausiate apie ‘VIEŠPATIES naštą’, tai VIEŠPATS šitaip atsako: „Kadangi jūs vartojate posakį ‘VIEŠPATIES našta’, nors jums liepiau jo nevartoti, ³⁹ aš pats nešiu jus kaip naštą ir atstumsiu nuo savęs jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams. ⁴⁰ Paženklinsiu jus amžina gėda, amžina nešlove, kuri niekada nebus užmiršta.“