¹ VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau! ² Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ ­ atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę! ³ Keturias rykštes nutariau jiems skirti, ­ tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. ⁴ Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje.’

⁵ Kam tavęs bus gaila, Jeruzale,

kas tave paguos?

Kas sustos tavęs paklausti,

kaip gyvuoji?

⁶ Tu pati mane atmetei, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

tu pati man atgręžei nugarą.

Todėl pakėliau prieš tave ranką,

kad tave sunaikinčiau,

nes pavargau besigailėdamas.

⁷ Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes.

Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą,

nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.

⁸ Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių.

Atvedžiau jiems ­ motinoms ir jaunuoliams ­

niokotoją viduryje dienos.

Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.

⁹ Septynetą pagimdžiusioji alpsta,

merdi, gaudydama orą.

Jos saulė nusileido dienai nesibaigus;

ji sugėdinta, apimta nevilties.

Jų likutį atiduosiu kalavijui,

jų priešams į rankas“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Skundas ir atsakas

¹⁰ Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane ­

žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą!

Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,

tačiau visi mane keikia.

¹¹ Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,

kad dėl jų labo tau tarnavau,

užtariau tau priešą,

pavojaus ir nelaimės ištiktą.

¹² „Ar gali kas sutrupinti geležį,

ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?

¹³ Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti

kaip atpildą už tavo nuodėmes,

padarytas visose tavo valdose.

¹⁴ Padarysiu tave vergu priešų krašte,

kurio tu nepažįsti;

mano pyktis užkūrė ugnį,

kuri jus sudegins.“

¹⁵ Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane!

Pasirūpink manimi!

Atkeršyk už mane mano persekiotojams!

Nepasiduok savo kantrybei!

Neleisk man pražūti ir atmink,

jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!

¹⁶ Gavęs tavo žodžius,

juos ryte prarijau;

tavo žodis atnešė man džiaugsmą

ir širdies linksmybę,

nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!

¹⁷ Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis.

Tavo rankos paliestas, vienišas sėdėjau,

nes mane pripildei apmaudo.

¹⁸ Kodėl mano skausmui nėra galo,

o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma?

Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,

vandenys, kuriais negalima pasitikėti!

¹⁹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Jei atsigręši, atnaujinsiu tave,

ir vėl būsi mano tarnas.

Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga,

tu vėl būsi tarsi mano lūpos.

Tegu jie gręžiasi į tave,

o tu nesigręžk į juos!

²⁰ Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru.

Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks,

nes aš esu su tavimi,

kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

²¹ Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų,

iš negailestingų nagų tave išvaduosiu.“

¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Neimk sau žmonos ir neturėk nei sūnų, nei dukterų šioje vietoje, ³ nes VIEŠPATS taip kalbėjo apie sūnus ir dukteris, kurie gims šioje vietoje, ir apie motinas, kurios juos pagimdys, ir apie tėvus, iš kurių jie gims šiame krašte: ⁴ jie mirs baisia mirtimi! Neapraudoti ir nepalaidoti jie gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti. Kalavijas ir badas juos sudoros. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukų žvėrys.“

⁵ Taip kalba VIEŠPATS: „Neužeik į namus, kur gedima, nedalyvauk jų raudoje, nereikšk jiems užuojautos, nes aš atėmiau iš šios tautos savo ramybę, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ atėmiau malonę ir pasigailėjimą. ⁶ Didžiūnai ir varguoliai mirs šiame krašte be laidotuvių ir be raudų. Niekas dėl jų nei draskysis iki kraujo, nei galvą skusis. ⁷ Nebus, kas laužytų duoną su liūdinčiu, idant liūdesyje dėl mirusio jį paguostų, nebus, kas pripiltų jam paguodos taurę, kad galėtų išgerti net tėvo ar motinos netekęs.

⁸ Nekelk kojos į namus, kur žmonės puotauja, nesėsk su jais už stalo valgyti ir gerti.“ ⁹ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Štai jūsų akyse ir jūsų dienomis nutildysiu šioje vietoje linksmybės ir džiaugsmo garsus, jaunikio ir nuotakos balsus.

¹⁰ Kai paskelbsi visa tai šiai tautai ir kai jie ims klausinėti: ‘Kodėl VIEŠPATS nutarė mus taip baisiai bausti? Kuo mes nusikaltome? Kokia mūsų nuodėmė, kuria nusidėjome VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui?’ ­ ¹¹ tu jiems atsakysi: ‘Todėl, kad jūsų tėvai mane paliko, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Jie sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mane paliko ir nesilaikė mano Įstatymo. ¹² Bet jūs, savo ruožtu, elgėtės blogiau negu jūsų tėvai. Taip! Pasižiūrėkite į save: visi kaip vienas elgiatės pagal savo nedoros širdies palinkimus, atsisakydami manęs klausyti. ¹³ Išvarysiu jus iš šito krašto į šalį, kurios nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. Ten dieną naktį tarnausite kitiems dievams, nes aš tikrai jūsų daugiau nebepasigailėsiu.’

¹⁴ Tačiau štai ateina dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ ­ ¹⁵ bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir iš visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs.’ Parvesiu juos atgal į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.

¹⁶ Štai siunčiu daug žvejų, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kad juos sužvejotų. Paskui pasiųsiu daug medžiotojų, kad juos sumedžiotų visuose kalnuose bei kalvose ir visų uolų urvuose. ¹⁷ Visi jų keliai man prieš akis, nuo manęs jie negali pasislėpti, jų kaltė negali būti nuslėpta nuo mano akių. ¹⁸ Atlyginsiu už jų kaltę ir nuodėmę dvigubai, nes jie suteršė mano kraštą šlykščiais savo stabų griaučiais ir pripildė mano paveldą savo netikrų dievų.“

¹⁹ VIEŠPATIE, mano stiprybe, mano tvirtove,

mano priebėga pavojaus dieną!

Tautos pas tave ateis nuo žemės pakraščių ir tars:

„Mūsų tėvų palikimas ­ vien apgaulė,

tušti stabai ­ niekam nenaudingi.

²⁰ Argi gali žmogus pasidaryti sau dievų?

Ne! Tai ne dievai!“ ­ ²¹ „Tad žiūrėk! Aš juos pamokysiu,

visiems laikams jiems parodysiu

savo ranką ir savo galybę,

kad jie žinotų, jog mano vardas yra VIEŠPATS.

¹ Judo nuodėmė įrašyta geležine plunksna,

įrėžta deimanto antgaliu

jų širdies plokštėje ir jų altorių raguose.

² Tuo tarpu jų sūnūs atmena

jų aukurus ir šventuosius stulpus

po kiekvienu ūksmingu medžiu

ir aukštumų alkuose ­

³ kalnuose ir laukuose.

Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti

kaip atpildą už tavo nuodėmes,

padarytas visose tavo valdose.

⁴ Dėl savo elgesio prarasi paveldą,

kurį tau daviau.

Padarysiu tave vergu priešų krašte,

kurio tu nepažįsti,

nes mano pyktis užkūrė ugnį,

kuri degs amžinai.“

⁵ Taip kalba VIEŠPATS:

„Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis

ir ieško stiprybės trapiame žmoguje,

kai jo širdis nusigręžia nuo VIEŠPATIES.

⁶ Toks žmogus­ tarsi skurdus tyrų krūmokšnis,

be vilties sulaukti ko nors gero,

skurstantis sausoje dykumoje,

sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.

⁷ Laimingas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU,

kurio viltis ­ tik VIEŠPATS.

⁸ Toks žmogus ­ tarsi medis,

pasodintas prie vandens,

leidžiantis savo šaknis srovės link,

nebijantis kaitros, kai ji užeina;

jo lapai nuolat žaliuoja,

nepabūgsta sausros metų,

nenustoja duoti vaisių.

⁹ Širdis už viską vylingesnė

ir nepataisomai pasiligojusi.

Kas gali ją perprasti?

¹⁰ Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį,

išbandau jausmus,

kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį,

pagal jo darbų vaisius.“

¹¹ Žmogus, neteisėtai kraunantis sau turtus,

yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus kiaušinius.

Turtai paliks jį gyvenimo pusiaukelėje,

ir amžiaus pabaigoje jis bus laikomas mulkiu.

¹² Šlovės sostas, išaukštintas nuo pat pradžios, ­ tokia yra mūsų Šventyklos vieta!

Malda

¹³ O Izraelio viltie, VIEŠPATIE!

Visi, kurie tave palieka,

bus sugėdinti;

visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave,

bus pažeminti,

nes jie paliko VIEŠPATĮ, gyvojo vandens šaltinį.

¹⁴ Gydyk mane, VIEŠPATIE,

kad tikrai būčiau išgydytas;

gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas,

nes tu ­ mano gyrius.

¹⁵ Girdi, ką jie man sako:

„Kurgi tas VIEŠPATIES žodis?

Teišsipildo!“

¹⁶ Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo tarnyboje;

nelaimės dienos aš netroškau.

Tu pats gerai žinai, kas buvo mano lūpose; ­

tau aišku, ką aš sakiau.

¹⁷ Nebūk man siaubas,

tu ­ priebėga nelaimės dieną!

¹⁸ Tebūna sugėdinti mano persekiotojai, o ne aš!

Tenustoja drąsos jie, o ne aš!

Siųsk jiems nelaimės dieną,

triuškink juos ir triuškink!

Šabo šventimas

¹⁹ Taip kalba VIEŠPATS: „Nueik, pastovėk Tautos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose ²⁰ ir sakyk: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai, ir jūs, visa Judo šalis ir Jeruzalės gyventojai, einantys pro šiuos vartus!’“ ²¹ Taip kalba VIEŠPATS: „Dėl savęs pačių žiūrėkite, kad neneštumėte nešulių šabo dieną ir nevilktumėte jų pro Jeruzalės vartus. ²² Neneškite jokio nešulio iš savo namų šabo dieną ir nesiimkite jokio darbo, bet švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau, ²³ nors jie neklausė ir nekreipė dėmesio, bet sąmoningai užsispyrę atsisakė klausyti ar būti pamokomi. ²⁴ O dabar, jeigu manęs nuoširdžiai paklausysite, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ ir šabo dieną nešulio pro šio miesto vartus nenešite, švęsite šabą ir susilaikysite nuo bet kokio darbo, ²⁵ tai pro šio miesto vartus ir toliau žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste, karietose ar ant arklių, drauge su savo didžiūnais, Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais. Šis miestas amžiais bus gyvenamas. ²⁶ Čionai ateis žmonės iš Judo miestų ir Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš Šefelos, iš kalnų ir iš Negebo su deginamosiomis ir skerdžiamosiomis aukomis, su javų atnašomis, smilkalais ir bendravimo aukomis VIEŠPATIES Namams. ²⁷ Bet jeigu jūs neklausote manęs, liepusio švęsti šabą, jeigu velkate nešulius ir einate pro Jeruzalės vartus šabo dieną, aš padegsiu jos vartus ugnimi, kuri sunaikins Jeruzalės rūmus ir niekada neužges.“

¹ Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Kelkis ir eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti.“ ³ Tad aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie žiestuvo. ⁴ Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, kai molis būdavo puodžiaus rankose, jis perdirbdavo molį į kitą puodą, koks jam labiausiai patikdavo. ⁵ Tuomet mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁶ „Argi negaliu ir aš su jumis, Izraelio namai, pasielgti kaip šis puodžius? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai. ⁷ Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, ⁸ bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. ⁹ O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, ¹⁰ bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.

¹¹ Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir puoselėju užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus.’ ¹² Tačiau jie atsakys: ‘Tuščios pastangos! Laikysimės savo užmačių; kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą.’“

Tauta atmeta Viešpatį

¹³ Todėl taip kalba VIEŠPATS:

„Klauskite tautų,

ar kuri yra ką panašaus girdėjusi.

Tikrai pasibaisėtinai pasielgė

mergelė, Izraelio tauta!

¹⁴ Ar akmenys pasitraukia iš dirvų,

Libano sniegynai iš uolėtų aukštumų?

Ar išsenka trykštančios versmės,

šalto vandens kalnų upės?

¹⁵ Tačiau mano tauta mane pamiršo:

ji degina smilkalus niekingiems stabams!

Jie išklysta iš savo kelio,

iš seniai pramintų takų,

ir nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu.

¹⁶ Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta,

amžina pajuoka;

kas tik keliaus per jį, tas pasibaisės

ir linguos galvą.

¹⁷ Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos

priešų akivaizdoje.

Nugarą, o ne veidą aš jiems atgręšiu

jų nelaimės dieną.“

Sąmokslas prieš Jeremiją

¹⁸ „Eikite šen! ­ sakė jie. ­ Surenkime sąmokslą prieš Jeremiją, nes ir be jo niekada nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikite šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu; dėmėkimės visa, ką jis sako.“

¹⁹ Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE!

Klausykis, ką sako mano priešai!

²⁰ Ar galima už gera atlyginti piktu?

Jie man duobę iškasė, norėdami nužudyti.

Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave,

kalbėdamas dėl jų gero,

nukreipdamas nuo jų tavo pyktį!

²¹ Todėl atiduok jų vaikus badui,

sunaikink juos pačius kalaviju.

Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės!

Teišguldo jų vyrus maras,

o jų jaunuolius ­ kalavijas kare.

²² Teaidi šauksmai iš jų trobų,

kai tu staiga atvesi niokotojų gaują,

nes jie iškasė duobę man pagauti,

jie paspendė spąstus mano kojoms.

²³ Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai

visus jų kėslus mane nužudyti.

Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk,

neištrink jų nuodėmės iš savo akių!

Parblokšk juos savo akivaizdoje,

įpykęs elkis su jais negailestingai!