¹ Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!

² Taip kalba VIEŠPATS:

„Nemėgdžiokite tautų elgesio,

nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute,

nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.

³ Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė,

nes stabas ­ tik rąstigalis iš miško medžio,

išskobtas meistro skaptuku,

⁴ papuoštas auksu ar sidabru,

prikaltas plaktuku ir vinimis,

kad nenugriūtų.

⁵ It paukščių baidyklės melionų darže,

jie negali kalbėti.

Juos reikia nešioti,

nes patys jie nepaeina.

Nebijokite jų, nes jie negali

nei žalos padaryti, nei naudos atnešti.“

⁶ Tokio, kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra!

Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!

⁷ Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau?

Tai pridera tau,

nes tarp visų išminčių tautose,

visų tautų valdose,

tokio, kaip tu, kito nėra!

⁸ Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo;

tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?

⁹ Jie ­ iš Taršišo atvežtas,

plaktuku kalstytas sidabras

ir auksas iš Ufazo!

Jie ­ meistro išmonė

ir auksakalio rankų darbas.

Violetinis ir purpurinis jų apdaras.

Visi ligi vieno jie ­ nagingų amatininkų dirbiniai.

¹⁰ VIEŠPATS ­ tikrai Dievas,

jis ­ gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.

Nuo jo pykčio dreba žemė,

jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.

¹¹ Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“

¹² Jis sukūrė žemę savo galybe,

padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi,

išskleidė dangaus skliautą savo išmone.

¹³ Kai sugriaudžia jo balsas,

šniokščia vandenys dangaus skliaute.

Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,

padaro tviskančius žaibus lietui,

išleidžia viesulus iš aptvarų.

¹⁴ Kiekvienas žmogus ­ kvailas, nesupratingas;

sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais,

nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.

¹⁵ Jie niekam tikę, vien juoko verti.

Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.

¹⁶ Nepanaši į juos Jokūbo dalis;

jis ­ visa ko kūrėjas,

Izraelis ­ jo paveldo gentis,

o jo vardas ­ Galybių VIEŠPATS.

Siaubas krašte

¹⁷ Susidėk ryšulį ir palik kraštą,

apgultasis mieste!

¹⁸ Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto,

taip prislėgsiu, kad jie pajus!“

¹⁹ Vargas man! Aš žuvęs!

Mano žaizda nepagydoma.

O aš tariau: „Tai tik liga;

aš galiu ją ištverti.“

²⁰ Mano palapinė nusiaubta,

visos jos virvės nutrauktos.

Mano vaikai paliko mane, jų nebėra;

niekas mano palapinės nebestatys,

nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.

²¹ Ganytojai buvo kvaili,

neieškojo VIEŠPATIES,

todėl ir nelydėjo jų sėkmė,

o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

²² Klausykis! Girdėti ūžesys!

Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,

kad paverstų Judo miestus ty´rais,

šakalų landyne.

Malda

²³ Aš žinau, VIEŠPATIE,

kad ne žmogus sau kelią lemia.

Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio,

nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.

²⁴ Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku,

ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

²⁵ Savo pyktį išliek ant tautų,

kurios tavęs nepripažįsta,

ir ant tų karalijų,

kurios tavo vardo nesišaukia.

Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį,

nuniokojo jo sodybas!

¹ Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Klausykitės šios Sandoros nuostatų! ² Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, ³ sakydamas: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios Sandoros nuostatų, ⁴ nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies lydyklos, būtent: Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas, ⁵ idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog duosiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, tą kraštą, kurį šiandien turite.’“ ­ „Tikrai taip, VIEŠPATIE!“ ­ atsakiau.

⁶ VIEŠPATS man tarė: „Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šios Sandoros nuostatų ir vykdykite juos.’ ⁷ Juk aš primygtinai vis įspėdavau ir įspėdavau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau tai daręs iki šios dienos. ⁸ Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs.“

⁹ VIEŠPATS tarė man: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai surengė suokalbį. ¹⁰ Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o Sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė.“ ¹¹ Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, aš jų negirdėsiu. ¹² Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, tie dievai nelaimėje jiems nieko nepadės.

¹³ Kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai!

Kiek Jeruzalėje gatvių,

tiek aukurų pasistatėte Gėdai,

aukurų aukoms Baalui deginti.

¹⁴ O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės metu.“

¹⁵ Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose,

kai ji daro bjaurius darbus?

Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti

nuo tavęs nelaimę?

Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?

¹⁶ „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ ­

taip VIEŠPATS praminė tave.

Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu

padega jo lapus, ir liepsnoja jo šakos.

¹⁷ Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.

Suokalbis prieš Jeremiją

¹⁸ VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas.

Tik tada tu leidai man permatyti jų užmačias!

¹⁹ Mat aš buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti,

ir net nenujaučiau,

kad jie slapta prieš mane mezga sąmokslus:

„Sunaikinkime medį su jo vaisiais,

išraukime jį iš gyvųjų žemės,

kad jo nė vardas nebebūtų minimas.“

²⁰ Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai,

ištiri jausmus ir širdį!

Leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi,

nes tau patikėjau savo reikalą!

²¹ Todėl taip kalba VIEŠPATS Anatoto žmonėms, besistengiantiems mane užmušti ir sakantiems: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos.“ ²² Taigi taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado. ²³ Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę prieš Anatoto žmones ­ jų pražūties metą.“

¹ Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,

jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi.

O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi.

Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?

Kodėl visi sukčiai tarpsta?

² Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis;

vešliai sau auga ir net vaisių neša.

Tu jų lūpose,

bet toli nuo jų širdies.

³ VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane,

ištiri mano širdį

ir žinai, kad ji tavo rankose.

Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,

atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.

⁴ Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėti

ir žolė visur laukuose vysti?

Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to,

kad nedorai elgiasi jo gyventojai?

O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“

Dievo atsakas

⁵ „Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino,

tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?

Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,

tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?

⁶ Juk net tavo broliai ir namiškiai

klastingai pasielgė su tavimi.

Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.

Nepasitikėk jais,

nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.

⁷ Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.

Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.

⁸ Mano paties tauta prieš mane atsigręžė

kaip liūtas miške.

Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,

elgiuosi su ja kaip su priešu.

⁹ Mano tauta ­ lyg paukštis,

iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.

Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!

Ateikite ir rykite!

¹⁰ Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną,

nutrypė kojomis mano paveldą.

Jie pavertė mano žavųjį lauką

apleista dykyne, ¹¹ padarė jį niūria dykyne;

nuniokotas jis guli prieš mane.

Visas kraštas nuniokotas,

bet nė vienas to neima į širdį.

¹² Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai,

nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę

nuo vieno krašto iki kito.

Nėra ramybės žmonėms.

¹³ Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius;

nusiplūkė be jokios naudos.

Jie kenčia dėl savo pjūties,

dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio.“

¹⁴ Taip kalba VIEŠPATS: „Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo. ¹⁵ Tačiau kai būsiu išrovęs, vėl pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į jo paveldą ir į jo kraštą. ¹⁶ Ir tuomet, jei iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, jie prisieks mano vardu: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ Jie, pirma mokę mano tautą prisiekinėti Baalu, turės vietos mano tautoje. ¹⁷ „Bet jeigu nepaklausys, tą tautą išrausiu ir visiškai sunaikinsiu,“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹ Štai ką man sako VIEŠPATS: „Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant strėnų. Nemerk jo į vandenį.“ ² Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau ant strėnų. ³ Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁴ „Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie Perato ir paslėpk jį uolos plyšyje.“ ⁵ Nuėjau prie Perato, kaip VIEŠPATS buvo liepęs, ir paslėpiau jį uolos plyšyje. ⁶ Praėjus daug laiko, VIEŠPATS man tarė: „Dabar vėl eik prie Perato ir parsinešk juosmens aprišalą, kurį buvau liepęs ten paslėpti.“ ⁷ Nuėjau vėl prie Perato, susiieškojau ir pasiėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! ⁸ Tada mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁹ „Taip kalba VIEŠPATS. Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. ¹⁰ Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaujanti ir juos garbinanti, taps kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. ¹¹ Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ idant jie būtų mano tauta, garsintų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti.

¹² Perduok jiems ir šį žodį: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. „Vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno!“ Jeigu jie tau atsakys: „Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?“ ­ ¹³ pasakyk jiems: „Taip kalba VIEŠPATS. Saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus: karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. ¹⁴ Sudaužysiu juos vieną į kitą, senus ir jaunus drauge“, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas ­ niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau.’“

¹⁵ Klausykitės ir įsidėmėkite!

Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalba!

¹⁶ „Teikite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui,

kol dar nesutemo,

kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų,

kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa,

nepersimainė į tamsius debesis.

¹⁷ Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio,

išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo.

Be perstojo plūs mano akys ašaromis,

nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį.

¹⁸ Sakykite karaliui ir karaliaus motinai:

‘Lipkite žemyn nuo savo sostų,

sėskitės žemai,

nes nukrito nuo jūsų galvų

jūsų puikiosios karūnos.’

¹⁹ Negebo miestai apgulti,

nėra kam jų gelbėti.

Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį,

visi ištremti.

²⁰ Pakelk akis, Jeruzale!

Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės!

Kurgi ta kaimenė, kuri buvo tau patikėta,

kaimenė, kuria taip didžiuojiesi? ²¹ Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip užkariautojai

tie, kuriuos tu mokei būti meilužiais?

Ar nesurems tavęs skausmai,

kaip suremia gimdančią moterį?

²² Kai klausi širdyje: ‘Kodėl man taip atsitiko?’ ­

žinok, kad dėl savo didžios kaltės esi apnuoginta

ir prievartaujama.

²³ Argi gali etiopas pakeisti savo odą,

o leopardas ­ savo dėmes?

Tad ar, įgudę blogai elgtis,

galėtumėte daryti gera?

²⁴ Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos,

dykumos vėjui papūtus!

²⁵ Toks bus tavo likimas,

mano tau atseikėta dalia, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

dėl to, kad mane pamiršai

ir pasitikėjai melu.

²⁶ Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos,

kad pasirodytų tavo gėda.

²⁷ Tavo svetimavimą, tavo gašlų žvengimą,

tavo begėdišką pasileidimą,

jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose.

Ak, vargas tau, Jeruzale, nes tu nenori būti švari!

Kiek ilgai?“

¹ VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.

² „Judo karalystė liūdi.

Jos miestų vartai sunykę,

žmonės guli ant žemės iš sielvarto,

o iš Jeruzalės kyla šauksmas.

³ Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens;

tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda

ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.

Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.

⁴ Sustojo darbas laukuose,

nes krašte nebuvo lietaus.

Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.

⁵ Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį,

nes nėra žolės.

⁶ O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų,

dvėsuodami kaip šakalai;

jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro.“

⁷ Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus,

gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo!

Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami,

nors mes nusidėjome tau,

⁸ tu ­ Izraelio viltis, VIEŠPATIE,

jo gelbėtojas nelaimėje!

Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,

lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?

⁹ Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus,

lyg galiūnas, negalintis išgelbėti?

Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,

tavo vardu mes vadinami;

neapleisk mūsų!

¹⁰ Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai:

„Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,

kad net savo kojų netausoja.

Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI.

Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes.“

¹¹ VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk! ¹² Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte padarysiu jiems galą.“

¹³ Atsakiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: ‘Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje.’“ ­ ¹⁴ „Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! ­ atsakė man VIEŠPATS. ­ Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ ¹⁵ Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Pranašai, pranašaujantys mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto!’ ­ patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. ¹⁶ O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo aukomis. Nebus kam laidoti nei jų pačių, nei žmonų, sūnų ir dukterų, nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą.

¹⁷ O tu perduosi jiems šį žodį:

‘Tesrūva mano akys ašaromis,

nakčia ir dieną, be perstojo,

nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda

nukankino mergelę dukterį, mano tautą.

¹⁸ Išeinu į laukus ­ štai kritę nuo kalavijo!

Ateinu į miestą ­ štai pasiligoję iš bado!

Net pranašas ir kunigas klajoja po kraštą,

sutrikę, nežinodami, ką daryti.’“

¹⁹ Nejau tu visiškai atmetei Judą?

Ar Sionas tapo tau bjaurus?

Nejau mus taip pribloškei,

kad jau nebėra mums išgydymo?

Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti;

laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!

²⁰ Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą

ir kaltę mūsų tėvų,

nes tikrai tau nusidėjome.

²¹ Savo vardo dėlei neatmesk mūsų,

nepadaryk negarbės savo šlovės sostui!

Atmink savo Sandorą su mumis

ir nenutrauk jos!

²² Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus?

Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų?

Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE?

Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave,

nes tik tu visa tai padarei!