¹ Hilkijo sūnaus Jeremijo iš kunigų šeimos Anatote, Benjamino žemėje, žodžiai.

² VIEŠPATIES žodis pasiekė jį Amono sūnaus Judo karaliaus Jošijo dienomis, tryliktais jo valdymo metais. ³ Taip pat pasiekė Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo dienomis iki vienuoliktų Judo karaliaus Jošijo sūnaus Zedekijo metų pabaigos, iki Jeruzalės tremties penkto mėnesio.

Jeremijo pašaukimas

⁴ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

⁵ „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau,

dar prieš tau gimstant, tave pašventinau,

pranašu tautoms tave paskyriau.“

⁶ „Ak, Viešpatie DIEVE! ­ sudejavau. ­

Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“

⁷ Bet VIEŠPATS man atsakė:

„Nesakyk: ‘Esu tik vaikas!’

Kur tik tave siųsiu, ten eisi,

ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi!

⁸ Nebijok nieko, nes aš su tavimi

ir tave apsaugosiu“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

⁹ Tuomet VIEŠPATS ištiesė ranką ir

palytėjo mano lūpas, tardamas:

„Štai dedu savo žodžius į tavo lūpas!

¹⁰ Įsidėmėk! Šią dieną paskiriu tave

tautų ir karalysčių prievaizdu,

kad išrautum ir nugriautum,

sunaikintum ir nuverstum,

atstatytum ir atsodintum.“

¹¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką matai, Jeremijau?“ ­ „Migdolmedžio šaką“, ­ atsakiau. ¹² Tuomet VIEŠPATS tarė man: „Matai labai gerai! Aš budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį.“

¹³ Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką matai?“ ­ „Matau verdantį katilą, svyrantį iš šiaurės“, ­ atsakiau.

¹⁴ Tuomet VIEŠPATS tarė man: „Iš šiaurės išsilies nelaimė ant visų krašto gyventojų!

¹⁵ Štai aš šaukiu visas šiaurės karalystes, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Jos ateis, ir kiekvienas karalius pasistatys

savo sostą prie Jeruzalės vartų,

priešais jos mūro sieną

ir prieš visus Judo miestus.

¹⁶ Taip aš ištarsiu jiems savo nuosprendį

už visą jų nedorumą,

už tai, kad jie mane paliko,

degino smilkalus kitiems dievams

ir garbino savo pačių rankų dirbinius.

¹⁷ Ogi tu susijuosk strėnas!

Stokis ir skelbk jiems visa, ką tau liepiu!

Nepalūžk nuo jų,

kad nepalaužčiau tavęs jų akyse!

¹⁸ O aš štai šiandien padariau tave

sutvirtintu miestu,

geležies stulpu ir vario siena,

kad stovėtum prieš visą kraštą:

prieš Judo karalystės karalius ir didžiūnus,

prieš kunigus ir visą liaudį.

¹⁹ Su tavimi jie kovos, bet neįveiks tavęs,

nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

² „Eik ir paskelbk Jeruzalei, kad ji išgirstų:

‘Taip kalba VIEŠPATS.

Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę,

kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine,

sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę.

³ Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis,

jo pjūties pirmasis derlius.

Ryjantys jį užsitraukia kaltę,

nelaimė juos ištinka,’“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

⁴ Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai

ir visos Izraelio namų giminės!

⁵ Taip kalba VIEŠPATS:

„Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai,

kad atsitraukė taip toli nuo manęs?

Eidami paskui beverčius stabus,

jie patys pasidarė beverčiai.

⁶ Jie niekuomet nepakla´usė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS,

išvedęs mus iš Egipto žemės,

dykumoje mums rodęs kelią

per tyrlaukius ir smėlio daubas,

per sausą ir pavojingą kraštą,

per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja,

kuriame negyvena joks žmogus?’

⁷ Kai atvedžiau jus į sodų kraštą,

kad mistumėte jo gausiais vaisiais,

jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą,

mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.

⁸ Kunigai nekla´usė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’

Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė,

ganytojai maištavo prieš mane.

Pranašai kalbėjo Baalo vardu

ir vaikėsi bejėgius stabus.

⁹ Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą, ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.

¹⁰ Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite,

pasiųskite ką nors į Kedarą

ir atidžiai apsvarstykite,

ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?

¹¹ Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus?

Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai!

O mano tauta išmainė mano Šlovę

į bejėgius stabus!

¹² Išsigąskite dėl to, dangūs,

drebėkite iš siaubo, ­ tai VIEŠPATIES žodis! ­

¹³ Juk mano tauta nusikalto dvigubai:

mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko

ir išsikasė vandens talpyklas,

kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.

¹⁴ Ar Izraelis vergas? Ar gimė jis vergijoje?

Jei ne, tai kodėl jis virto grobiu?

¹⁵ Kodėl ant jo riaumoja ir urzgia liūtai?

Jie pavertė jo kraštą tyrais,

jo miestai ­ dyki apanglėję griuvėsiai.

¹⁶ Net Nofo ir Tachpanheso žmonės

skuta tavo viršugalvį.

¹⁷ Ar ne todėl, kad tu palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą?

¹⁸ O dabar, kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą

ir gertum Šihoro vandenį?

Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją

ir gertum Upės vandenį?

¹⁹ Tavo paties nedorumas nubaus tave,

tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave.

Taigi apsvarstyk ir praregėk,

kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą,

ir neturėti mano Baimės, ­

tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

²⁰ Tu jau seniai sulaužei savo jungą,

sutraukei savo pančius,

tardama: ‘Netarnausiu!’

Ant kiekvienos aukštos kalvos,

po bet kokiu kupliu medžiu

tu kaip kekšė tysojai.

²¹ Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį,

tikrai taurios rūšies!

Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu

laukiniu vynmedžiu?

²² Nors tu ir šarmu šveistumeisi,

ir muilo nešykštėtum,

tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis. ­

²³ Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta!

Baalams iš paskos nelaksčiau’?

Pažvelk, kaip elgeisi Slėnyje!

Suprask, ką padarei!

Tu ­ ūmi, jauna kupranugarė,

šuoliais lakstanti be tikslo,

²⁴ laukinė asilė, įjunkusi į dykumą,

uostydama vėją savo įkarštyje;

pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti?

Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras,

kai jai užeis vaikymosi metas.

²⁵ Tausok savo kojas, jos kone basos,

o savo gerklę gelbėk nuo troškulio!

Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesivilk!

Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu’.

²⁶ Kaip sučiuptas vagis susigėsta,

taip bus sugėdinti Izraelio žmonės:

jie patys, jų karaliai ir didžiūnai,

kunigai ir pranašai.

²⁷ Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu ­ mano tėvas!’

ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’,

man atgręžė nugarą, o ne veidą,

tačiau, bėdai užėjus, šaukia: ‘Ateik ir gelbėk mus!’

²⁸ Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai?

Tegu jie ateina!

Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje?

Juk kiek tavo miestų,

tiek tavo dievų, Judai!

Kiek gatvių Jeruzalėje,

tiek aukurų pasistatėte Baalui.

²⁹ Kaip galite dar maldauti manęs?

Jūs visi maištavote prieš mane, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

³⁰ Veltui plakiau jūsų vaikus,

jie nesileido mokomi.

Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus

lyg plėšrus liūtas.“

³¹ O jūs, ši karta,

imkite į širdį VIEŠPATIES žodį:

„Argi Izraeliui aš buvau lyg dykuma,

lyg tamsybių šalis?

Kodėl mano tauta sako: ‘Esame laisvi!

Daugiau pas tave nebeateisime’?

³² Ar gali pamiršti mergaitė savo puošmenas

ir nuotaka savo kaspinus?

Tačiau mano tauta mane pamiršo

jau nebesuskaitomas dienas.

³³ Kaip lengvai tu surandi kelią,

kai ieškai meilužių!

Savo nedorumu tu mokei kaip elgtis

net pačias nedoriausias moteris!

³⁴ Net tavo drabužių kraštai apskretę

nuo nekaltų varguolių kraujo!

Jie ­ ne vagys, pagauti įsilaužiant,

³⁵ o tu vis dėlto sakai: ‘Aš nekalta!

Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’

Štai ir teisiu tave dėl to,

kad sakei: ‘Nenusidėjau’.

³⁶ Ko taip bėgioji,

kaitaliodama savo kelius?

Tu būsi ir Egipto apvilta,

kaip turėjai apsivilti Asirija.

³⁷ Ir iš ten išeisi, susiėmusi rankomis galvą,

nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki.

Gerovės su jais nesulauksi!

¹ Jeigu vyras paleistų savo žmoną

ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už kito,

tai ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją?

Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas?

Juk tu svetimavai su tiek meilužių

ir dar norėtum sugrįžti pas mane! ­

Tai VIEŠPATIES žodis. ­

² Pakelk akis į aukštas, plikas kalvas ir pagalvok,

ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi su tavimi.

Laukdama jų, sėdėjai pakelėse kaip arabas dykumoje.

Savo nedoru svetimavimu suteršei kraštą.

³ Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai,

nebeužėjo vėlyvieji lietūs.

Bet kadangi tavo kakta įžūli it kekšės,

tu nematei reikalo rausti iš gėdos.

⁴ Net dabar argi nesišauki manęs:

‘Tėve mano! Tu ­ mano jaunystės sužadėtinis!

⁵ Nejau jis neapykantą jaus amžinai,

niekuomet nesiliaus pykti?’

Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta,

kiek įstengei!“

Judo ir Izraelio karalystės

⁶ Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! ⁷ Aš maniau: ‘Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane.’ Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. ⁸ Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė. ⁹ Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. ¹⁰ Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, o apsimetusi,“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Izraelio atkūrimas

¹¹ VIEŠPATS sako man: „Maištingoji Izraelio karalystė ne tokia kalta, kaip neištikimoji Judo karalystė. ¹² Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark:

‘Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

nebūsiu tau piktas,

nes esu maloningas, ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

neapykantos amžinai aš nejaučiu.

¹³ Tik prisipažink, kad esi kalta,

nes prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, maištavai,

savo palankumą švaistei svetimiems dievams

po bet kokiu kupliu medžiu

ir mano balso klausyti nenorėjai’“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁴ „Sugrįžkite, atsimetėliai vaikai, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

nes aš esu jūsų Viešpats.

Paimsiu jus po vieną iš miesto,

po du iš kilties ir atvesiu į Sioną.

¹⁵ Ten duosiu jums ganytojų pagal savo širdį;

jie ganys jus išmintingai ir protingai.

¹⁶ Kai tapsite gausūs ir būsite vaisingi krašte, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

tomis dienomis žmonės daugiau nebesakys:

‘VIEŠPATIES Sandoros Skrynia!’

Į galvą niekam ji nebeateis,

niekas jos nebeminės,

nepasiges ir naujos nebedarys.

¹⁷ Tuo metu Jeruzalė bus vadinama ‘VIEŠPATIES sostu’; visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų VIEŠPATIES vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukiams jos daugiau nebepasiduos. ¹⁸ Tomis dienomis Judo namai susijungs su Izraelio namais, ir abeji drauge ateis iš šiaurės šalies į kraštą, kurį jūsų tėvams daviau kaip paveldą.

¹⁹ Tuomet sau maniau,

kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką,

duoti tau malonų kraštą,

gražiausią palikimą tarp tautų!

Vadintum mane: ‘Mano Tėve!’ ­ maniau,

ir nuo manęs nenusigręžtum.

²⁰ Tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima,

taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Kvietimas grįžti

²¹ Girdėti balsas nuo plikų aukštumų!

Maldaujantis Izraelio vaikų verksmas,

nes jie paklydo, eidami savo keliais,

ir pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą.

²² „Sugrįžkite, maištingieji vaikai,

aš pagydysiu jūsų atsimetimą.“

„Mes čia! Dabar einame pas tave,

nes tu esi VIEŠPATS, mūsų Dievas!

²³ Išties apgaulė ­ kalvose,

klegesys ­ aukštumose!

Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio išganymas.

²⁴ Toji Gėda nuo mūsų jaunų dienų rijo visa,

ką pelnė mūsų tėvai:

avis ir galvijus,

sūnus ir dukteris.

²⁵ Mes gėdą pasiklojome ir nešlove apsiklojome,

nes VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, nusidėdavome

nuo pat jaunystės iki šios dienos

ir mes, ir mūsų tėvai;

neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso.“

¹ „Jei nori sugrįžti, Izraeli, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

turi sugrįžti pas mane.

Jei pašalintum tavo šlykštybes iš mano akivaizdos

ir neišklystum iš doro kelio,

² ir prisiektum: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’

pagal teisybę, teisingumą ir teisumą,

tautos jo vardu linkėtų sau palaimos

ir pačios juo didžiuotųsi.“

³ Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei:

„Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!

⁴ Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI,

pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą,

Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai,

idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis

ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų.

Grėsmė Judo karalystei

⁵ Paskelbkite Judo karalystėje,

praneškite Jeruzalėje!

Sakykite: ‘Pūskite ragą visame krašte!’

Šaukite ir sakykite:

‘Rinkitės! Žygiuokime į miestus su mūrais!’

⁶ Iškelkite ženklą: ‘Į Sioną!’

Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite!

Mat nelaimę siunčiu iš šiaurės,

didį nuniokojimą.

⁷ Pakilo liūtas iš tankmės,

tautų naikintojas atžygiavo,

atėjo iš savo namų

tavo kraštą paversti dykuma.

Tavo miestai bus sugriauti ir liks be gyventojų.

⁸ Todėl apsivilkite ašutine,

dejuokite ir aimanuokite:

‘Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis nenusigręžė nuo mūsų.’

⁹ Tą dieną, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

apstulbs nusigandęs karalius, apmirs širdis didžiūnams,

kunigai pastirs iš baimės,

ir pranašai bus priblokšti.

¹⁰ ‘Deja! Viešpatie DIEVE, ­ sakys jie, ­

kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę,

sakydamas jiems: „Visa išeis jums į gera!“ ­

tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės.’“

¹¹ Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei bus sakoma:

„Nuo nuožmių aukštumų per dykumą

kyla deginantis vėjas prieš dukterį, mano tautą.

Ne vėtymo, ne dulkių vėjas;

¹² man paliepus, papučia stipresnis už juos vėjas.

Dabar aš pats juos apkaltinsiu!“

¹³ Štai jis pakyla tarsi audros debesis.

Jo vežimai tarsi viesulas,

greitesni už erelius jo žirgai:

„Vargas mums! Esame žuvę!“

¹⁴ Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies,

kad dar galėtum būti išgelbėta!

Kiek ilgai tu puoselėsi savo pražūtingas užmačias?

¹⁵ Klausykis! Ateina žinia iš Dano,

neganda skelbiama iš Efraimo kalnų:

¹⁶ „Praneškite tautoms, garsinkite Jeruzalėje:

‘Apgulėjai ateina iš tolimo krašto,

žygiuoja prieš Judo miestus, karingai šaukdami.’

¹⁷ Kaip laukų sargai jie apsupo ją iš visų pusių,

nes ji maištavo prieš mane“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁸ Tavo elgesys, tavo darbai tai padarė, ­

tavo nedorumas kaltas, kartėlis

gula tau ant širdies!

¹⁹ „Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo!

Netelpa krūtinėje mano širdis!

Man plyšta širdis, negaliu tylėti,

nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.

²⁰ ‘Nelaimė vejasi nelaimę’, ­ pranešama.

Visas kraštas niokojamas,

kaip mat sunaikintos mano palapinės,

akimirksniu ­ mano pastogės.

²¹ Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą,

klausytis tų rago garsų?

²² Deja, mano tauta paika!

Manęs jie nepažįsta!

Jie ­ neprotingi vaikai,

be jokios nuovokos.

Jie gudrūs vien pikta daryti,

o gera daryti nemoka.“

²³ Pažiūrėjau į žemę, ir štai

ji nualinta ir dyka!

Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!

²⁴ Pažiūrėjau į kalnus, ir štai

jie drebėjo,

o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!

²⁵ Žvalgiausi, ir štai

nebuvo žmonių;

net padangių paukščiai buvo išskridę!

²⁶ Pažiūrėjau, ir štai

derlinga žemė buvo tapusi dykuma;

visi jos miestai ­ griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,

sunaikinti jo aitraus pykčio.

²⁷ Taip kalba VIEŠPATS: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu.

²⁸ Dėl to dejuos žemė,

ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,

nes aš pasakiau ir nesigailiu,

nutariau ir neatšauksiu.“

²⁹ Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,

išbėgioja visų miestų gyventojai.

Jie šliaužia į urvus,

slepiasi miškų tankmėse,

kopia ant uolų:

visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.

³⁰ O tu, pasmerktoji pražūčiai,

ką tu manai, rengdamasi purpuru,

puošdamasi aukso puošmenomis,

dažydamasi savo akis?

Veltui gražiniesi!

Tavo meilužiai tave paniekina,

tavo gyvybė jiems rūpi!

³¹ Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė,

tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.

Tai šaukia duktė Sionas.

Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:

„Ak, vargas man!

Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!

¹ Paklajokite Jeruzalės gatvėmis,

žvalgykitės ir stebėkite!

Ieškokite jos aikštėse!

Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų,

vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės,

idant galėčiau jai atleisti? ­ sako VIEŠPATS. ­

² Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ ­

jų priesaika būtų kreiva.“

³ VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės?

Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė,

tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi.

Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.

⁴ Tariau sau: „Jie ­ tik varguoliai;

užtat ir elgiasi paikai,

kad nežino VIEŠPATIES kelio

nei savo Dievo teisingumo.

⁵ Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu,

nes jie žino VIEŠPATIES kelią

ir savo Dievo teisingumą.“

Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą

ir nutraukę ryšius.

⁶ Todėl miškų liūtas juos plėšo,

tyrų vilkas juos pjauna,

ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus,

kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus.

Gausūs buvo jų nusikaltimai,

nesuskaičiuojami jų atsimetimai.

⁷ „Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti?

Tavo vaikai mane paliko

ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas.

Pasotinau juos, bet jie svetimavo,

į kekšės namus grūdosi.

⁸ Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs;

kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.

⁹ Kaip už tai jų nebausti? ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

¹⁰ Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse

ir nuniokiokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai!

Nugenėkite nukarusias šakas,

nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.

¹¹ „Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai ­

ir Izraelio, ir Judo namai“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹² Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami:

„Jo nė būti nėra!

Neištiks mūsų jokia nelaimė,

nematysime nei kalavijo, nei bado.

¹³ Pranašai tik vėjų vaikosi;

jų kalba ­ ne žodis iš Dievo.

Teištinka jų grasinimai juos pačius!“

¹⁴ Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas:

„Kadangi jie tai pareiškė,

štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi.

Ši tauta ­ malkų krūva,

kurią surys ugnis!

¹⁵ Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli,

Izraelio namai! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Tvirtą tautą,

ilgaamžę tautą,

tautą, kurios kalbos nemoki

ir nesupranti, ką jie sako.

¹⁶ Jų strėlinės ­ kaip atviros kapų duobės,

visi jie ­ šaunūs kovotojai.

¹⁷ Jie surys tavo pjūtį ir maistą,

tavo sūnus ir dukteris,

tavo avis ir galvijus,

tavo vynmedžius ir figmedžius.

Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus,

kuriais tu pasitiki.

¹⁸ Tačiau net tomis dienomis, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ visiškai jūsų nesunaikinsiu. ¹⁹ Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ ­ atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte.’

²⁰ Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei paskelbk:

²¹ ‘Klausykis, paika ir nenuovoki tauta!

Jūs turite akis, bet nematote,

turite ausis, bet negirdite.

²² Argi neturėtumėte manęs garbinti, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

argi neturėtumėte drebėti prieš mane?

Juk aš padariau smėlį jūros siena,

amžina riba, kurios jai peržengti nevalia.

Nors ji ir ūžauja, bet veltui,

nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.

²³ Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta;

ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.

²⁴ Nepagalvojo širdimi: „Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą,

kuris duoda mums lietus ­

ankstyvuosius ir vėlyvuosius, atėjus metui,

kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką.“

²⁵ Jūsų kaltės suardė šią seką,

jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.

²⁶ Mano tautoje yra nedorėlių,

metančių tinklus.

Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai,

bet gaudo žmones.

²⁷ Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių,

taip jų namai pilni klastų.

Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,

²⁸ tampa apkūnūs ir nutunka.

Jų nedori darbai ­ nuodėmė ant nuodėmės;

teisingumo jie nė paisyti nepaiso,

našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi.

²⁹ Kaip už tai jų nebausti? ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?

³⁰ Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte:

³¹ pranašai pranašaudami meluoja,

kunigai valdo, kaip pranašai liepia,

o mano tauta tai mėgsta!

Bet ką darysite, kai ateis galas?’