¹ Nagi visi, kurie trokštate,

ateikite prie vandens!

Net jei neturite pinigų,

ateikite, pirkite duonos ir valgykite!

Ateikite, pirkite vyno ir pieno

be pinigų ir be kainos!

² Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona,

ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina?

Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera,

gardžiuositės skanėstais.

³ Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės,

kad turėtumėte gyvenimą.

Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą,

remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui.

⁴ Štai padariau jį liudytoju tautoms,

vadu ir tautų valdovu.

⁵ Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai,

o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave

dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo,

ir dėl Izraelio Šventojo,

kuris tau suteikė tokią garbę.

⁶ Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti,

šaukitės jo, kai jis arti.

⁷ Tepalieka nedorėlis savo kelią

ir nusidėjėlis ­ savo kėslus!

Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,

pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.

⁸ „Juk mano mintys ­ ne jūsų mintys,

o mano keliai ­ ne jūsų keliai, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

⁹ Kaip a´ukštas dangus viršum žemės,

taip mano keliai viršija jūsų kelius

ir mano mintys ­ jūsų mintis.

¹⁰ Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus

ir negrįžta atgalios,

kol nepalaisto žemės,

kad joje dygtų ir želtų augalai,

kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam,

¹¹ taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos,

nesugrįš pas mane bergždžias,

bet įvykdys tai, ko trokštu,

ir atliks, kam buvo siųstas.“

¹² Taip! Džiaugsmo kupina širdimi išeisite

ir būsite saugiai vedami į namus.

Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks džiaugsmo giesme,

visi medžiai laukuose ims jums ploti.

¹³ Vietoj erškėčių augs kiparisai,

vietoj dilgėlių ­ mirtos.

Ir visa tai ­ VIEŠPATIES šlovei,

kaip amžiais nemarus ženklas.

¹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Laikykitės teisingumo ir būkite dori,

nes greitai ateis mano išganymas,

greitai ims reikštis mano dorumas.

² Palaimintas žmogus, kuris tai daro,

ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi,

švenčia šabą, jo neišniekindamas,

ir sergstisi bet kokio pikto darbo.“

³ Svetimšalis, atėjęs pas VIEŠPATĮ, tenesako:

„VIEŠPATS tikrai išskirs mane iš savo tautos.“

Eunuchas tenekalba: „Štai aš ­ medis nudžiūvėlis.“

⁴ Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Eunuchams, švenčiantiems mano šabus,

noriai darantiems tai, kas man patinka,

ir besilaikantiems mano Sandoros,

⁵ aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose

paminklą ir vardą,

vertingesnį už sūnus ir dukteris,

duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.

⁶ Ir svetimšalius, ateinančius pas VIEŠPATĮ,

kad man tarnautų,

kad mylėtų mano vardą

ir taptų mano tarnais,

visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina,

visus, kurie laikosi mano Sandoros,

⁷ aš nuvesiu į savo šventąjį kalną

ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose.

Malónios man bus jų deginamosios atnašos

ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus,

nes mano Namai bus vadinami

maldos namais visoms tautoms.“

⁸ Tai žodis Viešpaties DIEVO,

kuris renka Izraelio išblaškytuosius:

„Aš surinksiu per jį ir daugiau

kitų, be jūsų, kurie jau esate surinkti.“

Akli vadai

⁹ Jūs, visi lauko žvėrys, ateikite prisiėsti,

jūs, visi miško žvėrys!

¹⁰ Mano sargai ­ akli, jie visi nieko nepastebi.

Jie ­ kurti šunys, negalintys loti;

tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti.

¹¹ Jie rajūs šunys, jiems niekuomet negana,

jie ­ piemenys be išmanymo;

visi jie eina savais keliais,

kiekvienas paiso vien savo naudos.

¹² „Ateikite, ­ sako, ­ aš atnešiu vyno!

Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą;

kaip šiandien, taip bus ir rytoj,

ir net dar smagiau.“

¹ Teisusis žūva,

bet niekas to neima į širdį.

Geri žmonės paglemžiami,

ir niekas nesuvokia,

kad teisųjį paglemžė artėjantis blogis.

² Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį

ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.

Neištikima tauta

³ O jūs, burtininkės sūnūs,

svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,

ateikite čionai!

⁴ Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę

ir kam rodote liežuvį?

Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?

⁵ Jūs degate gašla ąžuolyne

ir po kiekvienu žaliu medžiu;

jūs pjaunate vaikus upių vagose

ir uolų plyšiuose!

⁶ Tavo dalis ­ tarp slidžiųjų upės akmenų;

taip, tai tavo dalia.

Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!

Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?

⁷ Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,

ir kopdavai ten aukos aukoti.

⁸ Už durų ir staktų

pasistatei savo nešvankųjį ženklą.

Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,

lipai į jį ir jį padidinai.

Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,

kad jie tau dažnai būtų priegulais,

ir šitaip tenkinai savo gašlumą.

⁹ Tu ėjai pas Melechą su aliejumi

ir gausiai liejai kvapius tepalus.

Tu toli siuntei savo pasiuntinius,

vertei juos eiti į patį Šeolą.

¹⁰ Nuo tolimo kelio tu labai pavargai,

bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“

Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą,

todėl niekuomet ir nesisielojai.

¹¹ Ko gi taip pabūgai?

Ko pabijojai, kad tapai melagė?

Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei?

Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,

tu nebijojai manęs?

¹² Aš parodysiu, koks tavo teisumas

ir kokie tavo darbai;

jie tau nenaudingi.

¹³ Kai šauksiesi pagalbos,

tepadeda tau pulkas tavo stabų!

Visus juos išnešios vėjas,

vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.

Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą

ir paveldės mano šventąjį kalną.

Bausmė ir atleidimas

¹⁴ Pasigirsta balsas:

„Tieskite, tieskite vieškelį!

Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis

nuo kelio mano tautai!“

¹⁵ Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,

kurio vardas ­ Šventasis, sako taip:

„Šventose aukštybėse gyvenu

ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,

kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią

ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.

¹⁶ Aš ne amžinai kaltinsiu,

ne visuomet pyksiu,

nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia

ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.

¹⁷ Dėl jo kaltės pykau kurį laiką,

plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,

bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.

¹⁸ Mačiau, kuriuo keliu jis eina,

bet pagydysiu jį ir nuvesiu,

gausiai paguosiu. Jo raudotojams

¹⁹ aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.

Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! ­

sako VIEŠPATS, ­ aš jį pagydysiu!“

²⁰ Nedorėliai ­ kaip jūra, pašiaušta audros

ir negalinti nurimti.

Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.

²¹ „Nedorėliai neras ramybės!“ ­ sako mano Dievas.

¹  „Visa gerkle šauk, nesitausok!

Teskardi tavo balsas kaip trimitas!

Parodyk mano tautai jos nedorybę,

Jokūbo namams ­ jų nuodėmes.

² Tiesa, jie ieško manęs diena po dienos,

trokšta pažinti mano kelius,

lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu,

ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako.

Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių

ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų.

³ „Kodėl mes pasninkaujame, o tu nematai?

Kodėl mes darome atgailą, o tu nepastebi?“

Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo

ir engiate visus savo darbininkus!

⁴ Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis,

jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų.

O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte,

jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse!

⁵ Argi man prie širdies šitoks pasninkas ­

diena, kai žmogus nusižemina,

nuleidžia galvą kaip nendrė

ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose?

Ar tai tu vadini pasninku,

VIEŠPAČIUI malonia diena?

⁶ Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius,

atrišti jungo valkčius,

duoti laisvę pavergtiesiems,

sulaužyti bet kokį jungą,

⁷ dalytis su alkstančiu savo duona,

priglausti pastogėn vargšą ir benamį,

aprengti, ką pamačius, nuogą,

neatsukti nugaros saviesiems.

⁸ Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa,

ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.

Tavo teisumas žengs pirma tavęs,

o VIEŠPATIES šlovė lydės iš paskos.

⁹ Tada šauksiesi, ir VIEŠPATS atsilieps,

prašysi pagalbos, ir jis tars: „Aš čia!“

Kai tarp savųjų pašalini priespaudą,

nedarai skriaudos, nekalbi ko blogo,

¹⁰ duodi alkstančiam duonos

ir palengvini varguolio gyvenimą,

šviesa tau užtekės tamsoje,

tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.

¹¹ VIEŠPATS visuomet bus tavo vadovas,

ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.

Jis atnaujins tavo jėgas,

ir tu būsi kaip laistomas sodas,

kaip niekada neišsenkantis šaltinis.

¹² Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai,

tu atstatysi praeities amžių mūrus.

‘Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju’

tu būsi vadinamas.

¹³ Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų

ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais,

jei šabą laikysi žavesio diena,

VIEŠPATIES šventą dieną ­ šlovinga,

jei švęsi ją, neidamas savo keliais,

neieškodamas, kas tau naudinga,

ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms,

¹⁴ tai džiaugsiesi VIEŠPATYJE,

ir aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų,

pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, ­

taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos.