¹ „Štai mano tarnas, kurį aš remiu,

mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.

Apgaubiau jį savo dvasia,

kad neštų tautoms teisingumą

² ne šauksmu ar pakeltu balsu;

gatvėje nebus girdėti jo balso.

³ Nei palaužtos nendrės jis nelauš,

nei blėstančio dagčio negesins.

Jis neš tikrą teisingumą.

⁴ Nepails ir nepasiduos nevilčiai,

kurdamas žemėje teisingumą.

Jo mokymo lauks tolimosios salos.“

⁵ Taip kalba Dievas, VIEŠPATS,

kuris sukūrė ir išskleidė dangų,

patiesė žemę su visais pasėliais,

joje duoda gyvybę žmonėms

ir dvasią joje gyvenantiems:

⁶ „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei,

paėmiau tave už rankos.

Aš sukūriau ir padariau tave

tautos sandora, tautų šviesa,

⁷ kad atvertum neregių akis,

išvestum iš kalėjimo belaisvius,

išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.

⁸ Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas.

Savo garbės neperleisiu kitam,

nei savo šlovės stabams.

⁹ Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko;

dabar skelbiu naujus dalykus;

pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau.“

Pergalės giesmė

¹⁰ Užtraukite naują giesmę VIEŠPAČIUI,

skelbkite jo šlovę visoje žemėje!

Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse,

tolimosios salos ir jų gyventojai!

¹¹ Teskelbia dykuma bei jos miestai

ir žmonės Kedaro kaimuose!

Tedžiūgauja Selos gyventojai,

tešaukia nuo kalnų viršūnių!

¹² Teikite garbę VIEŠPAČIUI,

skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!

¹³ Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys,

kaip karys žadina savo narsą;

jis šaukia, pakeltu balsu surinka mūšio šūkį

ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus.

Dievo pažadas padėti

¹⁴ Ilgai tylėjau, lūkuriavau ir susilaikiau,

bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė,

dūstu ir aikčioju.

¹⁵ Sunaikinsiu kalnus ir kalvas,

visur nuvytinsiu žolę.

Upes paversiu pelkėmis,

o pelkes išdžiovinsiu.

¹⁶ Aš vesiu keliaujančius akluosius,

keliais nežinomais juos vesiu.

Tamsą jiems paversiu šviesa,

o vingiuotus kelius ištiesinsiu.

Visa tai darau dėl jų;

jų aš neapleisiu.

¹⁷ Trauksis į šalį visiškai susigėdę,

kas tiki stabais,

kas sako nuliedintoms statuloms:

„Jūs mūsų dievai.“

Izraelio aklumas

¹⁸ Klausykitės kurtieji!

Pažvelkite ir išvyskite, aklieji!

¹⁹ Kas aklesnis už mano tarną

ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu?

Kas toks aklas, kaip mano siųstasis,

ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas?

²⁰ Žūrėti jis žiūri, bet neima širdin,

jo ausys atviros, bet nieko negirdi.

²¹ Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI

savo įstatymą padaryti didingą ir šlovingą.

²² Tačiau ši tauta apiplėšta ir nusiaubta;

visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus.

Jie tapę grobiu, ir nėra kam jų užstoti;

jie apiplėšiami, ir nėra kam pasakyti: „Grąžink atgal!“

²³ O, kad jūs tai išgirstumėt!

Išgirskite ir dėkitės nuo šiol į širdį!

²⁴ Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas,

kas atidavė Izraelį plėšikams?

Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome?

Jo keliais eiti jie atsisakė ir neklausė jo Įstatymo.

²⁵ Todėl jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą,

įniršį ir karo baisumus.

Jis apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato,

nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį.

¹ O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai,

kuris tave padarė, Izraeli:

„Nebijok, nes aš išpirkau tave;

pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.

² Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi,

ir upėse tu nepaskęsi.

Kai eisi per ugnį, nesudegsi,

ir liepsnos tavęs neprarys,

³ nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,

Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti.

Tavo išpirkai atiduodu Egiptą,

mainais už tave ­ Kušą ir Sebą.

⁴ Kadangi tu man brangus,

vertingas ir mylimas,

aš atiduodu už tave kraštus

ir mainais už tavo gyvybę tautas.

⁵ Nebijok, nes aš su tavimi!

Tavo palikuonis parvesiu iš rytų,

surinksiu tave iš vakarų.

⁶ Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’

ir pietums: ‘Nesulaikykit!’

Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų

ir mano dukteris iš žemės pakraščių,

⁷ kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu,

kiekvieną, kurį savo garbei

aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau.“

Viešpats ­ vienintelis Dievas

⁸ Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis,

kurčią, nors ir turinčią ausis.

⁹ Tegu susirenka apžiūrai visos tautos,

tesueina draugėn gentys!

Kas iš jų kada nors tai paskelbė

ar pranašavo apie tai praeityje?

Tegu kviečia savo liudytojus, kad jiems paliudytų,

teišgirsta juos žmonės ir tepasako: „Tai tiesa!“

¹⁰ „Jūs mano liudytojai, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

mano tarnai, kuriuos išsirinkau,

idant žinotumėte, tikėtumėte mane

ir suprastumėte, jog aš tas pats.

Nebuvo kito dievo prieš mane

ir nebus po manęs.

¹¹ Tai aš, aš esu VIEŠPATS,

be manęs kito gelbėtojo nėra.

¹² Tai aš apreiškiau, aš gelbėjau,

aš paskelbiau,

o ne koks svetimas jūsų dievas;

jūs mano liudytojai, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Aš esu Dievas,

¹³ amžinai tas pats!

Nėra, kas išvaduotų iš mano rankos;

kas gali pakeisti tai, ką aš darau?“

Išėjimas iš Babilono

¹⁴ Taip kalba VIEŠPATS, jūsų Atpirkėjas,

Izraelio Šventasis:

„Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną,

visų kalėjimų skląsčius nukelsiu,

o chaldėjai prapliups aimanuoti.

¹⁵ Aš ­ VIEŠPATS, jūsų Šventasis,

Izraelio kūrėjas, jūsų karalius.“

¹⁶ Taip kalba VIEŠPATS,

kuris per jūrą nutiesia kelią,

per galingus vandenis padaro taką,

¹⁷ kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus,

galingą kariuomenę.

Jie krinta parblokšti ir nebepakyla,

užgesę ir užblėsę kaip dagtis:

¹⁸ „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,

nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.

¹⁹ Štai aš kuriu naują dalyką!

Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?

Net per dykumą tiesiu kelią,

net tyruose atveriu upes.

²⁰ Man teiks garbę laukiniai žvėrys,

šakalai ir stručiai,

nes aš duodu vandens dykumoje

ir upes atveriu tyruose,

kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai.

²¹ Jie ­ tauta, kurią sau sukūriau,

kad skelbtų mano šlovę.

Izraelio nedėkingumas

²² Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,

aš nusibodau tau, Izraeli!

²³ Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai,

negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis.

Neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų,

nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos.

²⁴ Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų,

negaivinai savo aukų taukais.

Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis,

varginai mane nusikaltimais.

²⁵ Aš, aš ­ tas, kuris dėl savęs

naikina tavo nusižengimus, ­

aš tavo nuodėmių neatminsiu.

²⁶ Primink man ir stokime drauge prieš teismą!

Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą!

²⁷ Man nusidėjo tavo protėvis,

sukilo prieš mane tavo atstovai,

²⁸ suteršė mano šventyklą tavo didžiūnai,

todėl ir atidaviau Jokūbą pražūčiai,

išstačiau Izraelį paniekai.

¹ O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne,

Izraeli, kurį išsirinkau!“

² Taip kalba VIEŠPATS, tavo kūrėjas,

kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo:

„Nebijok, Jokūbai, mano tarne,

brangusis, kurį išsirinkau!

³ Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę,

palaistysiu srovėmis sausumą;

išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių

ir savo palaiminimą ant tavo vaikų.

⁴ Jie sužels kaip žolė,

kaip gluosniai paupiuose.

⁵ Vieni sakys: ‘Aš esu VIEŠPATIES!’ ­

kiti vadinsis Jokūbo vardu,

o dar kiti ant rankos užsirašys ‘VIEŠPATIES’

ir didžiuosis Izraelio vardu.“

Tikrasis Dievas ir stabai

⁶ Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas,

Galybių VIEŠPATS:

„Aš esu pirmas, aš esu paskutinis,

be manęs kito dievo nėra.

⁷ Kas prilygsta man? Tegu pasirodo,

tegu pasako, pareiškia ir paaiškina!

Kas žiloje senovėje sukūrė tautą?

Tai, kas turi įvykti, jie tepasako!

⁸ Nenusigąskite, nebijokite:

argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau?

Juk jūs mano liudytojai!

Ar yra gi kitas Dievas be manęs?

Ar yra kokia nors Uola be manęs?“

⁹ Niekingi visi tie, kurie daro stabų statulas; jų branginamieji negali jiems niekuo padėti. Jų garbintojai akli, jiems stinga išmanymo, jie tik patys save kvailina. ¹⁰ Kas dievą daro ar liedina stabą be noro užsidirbti? ¹¹ Žiūrėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai ­ tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir prisistatys, juos pagaus baimė ir apims gėda.

¹² Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta.

¹³ Stalius pamatuoja medį virvele ir nusibraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro ­ dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventykloje.

¹⁴ Jis kertasi kedrą, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net pasodina kedrą, kad lietus jį užaugintų. ¹⁵ Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį. ¹⁶ Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: „O, kaip man šilta, net karšta!“ ¹⁷ O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą ­ savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu mano dievas!“

¹⁸ Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi. ¹⁹ Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: „Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?“

²⁰ Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: „Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?“

Viešpats ­ Kūrėjas ir Atpirkėjas

²¹ Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli,

nes tu mano tarnas!

Sukūriau tave būti mano tarnu,

nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli!

²² Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį,

tavo nuodėmes kaip miglą.

Sugrįžk pas mane, nes tave išpirkau.

²³ Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS tai padarė,

valiuokite, žemės gelmės!

Kalnai, šokite giedodami,

drauge su miškais ir visais jų medžiais!

Juk VIEŠPATS išpirko Jokūbą,

per Izraelį jis parodys savo šlovę.

²⁴ Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas,

kuris tave sukūrė motinos įsčiose:

„Aš ­ VIEŠPATS, kuris sukūrė Visatą

ir vienas pats išskleidė dangus.

Kai klojau žemę, kas buvo su manimi?

²⁵ Aš ­ tas, kuris nieku paverčia kerėtojų ženklus

ir burtininkus padaro žiopliais.

Aš ­ tas, kuris išminčius priverčia pergalvoti

ir jų pažinimą padaro kvailą.

²⁶ Aš ­ tas, kuris savo tarno žodį patvirtina

ir įvykdo užmojį, paskelbtą jo pasiuntinių.

Aš sakau Jeruzalei: ‘Būk apgyventa!’

Judo miestams: ‘Būkite atstatyti!’

Aš prikelsiu jų griuvėsius!

²⁷ Aš ­ tas, kuris sako marių gelmėms: ‘Išdžiūkite!

Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!’

²⁸ Aš ­ tas, kuris taria Kyrui: ‘Tu ­ mano kerdžius!’

Visa, ką aš noriu, jis įvykdys.

Jis tars Jeruzalei: ‘Būk atstatyta!’,

o apie Šventyklą sakys: ‘Tebūna dedami pamatai!’“

¹ Taip kalba VIEŠPATS Kyrui, savo pateptajam,

kurį jis paėmė už dešinės rankos,

kad pajungtų jam tautas ir nuginkluotų karalius,

kad atvertų jam duris ir vartai būtų atsklęsti:

² „Aš pats žygiuosiu pirma tavęs

ir sulyginsiu kalvas.

Vario duris sutrupinsiu, nukaposiu geležies skląsčius.

³ Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas,

kad žinotumei, jog aš VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

kuris šaukia tave vardu.

⁴ Dėl Jokūbo, savo tarno,

dėl Izraelio, savo išrinktojo,

pašaukiau tave vardu, teikdamas tau garbę,

nors tu manęs ir nepažinojai.

⁵ Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito;

be manęs nėra dievo!

Aš ­ tas, kuris tave apginkluoja,

nors tu manęs ir nepažįsti,

⁶ kad nuo saulės tekėjimo iki jos laidos būtų žinoma,

jog kito be manęs nėra.

Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito!

⁷ Darau šviesą ir kuriu tamsą,

sukuriu gerovę ir sukeliu negandas;

aš, VIEŠPATS, visa tai padarau.

⁸ Rasokite, dangūs, iš aukštybių,

ir debesys teišlyja teisumą.

Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas,

drauge tesuželdo teisumą!

Aš, VIEŠPATS, tai padariau.

Dievas ­ Visatos ir istorijos Viešpats

⁹ Vargas tam, kuris bylinėjasi su savo Kūrėju,

būdamas šukė tarp žemės šukių!

Argi molis sako puodžiui: ‘Ką tu iš manęs darai?’

arba: ‘Tavo dirbinys neturi ąsos’?

¹⁰ Vargas kūdikiui, kuris sako tėvui: ‘Ką gimti tu pašauki?’

arba motinai: ‘Ką tu gimdai?’“

¹¹ Taip kalba VIEŠPATS,

Izraelio Šventasis ir Kūrėjas:

„Ar man priekaištausite dėl mano vaikų likimo

ir nurodysite, koks turi būti mano rankų darbas?

¹² Aš sukūriau žemę,

žmoniją sukūriau žemėje.

Dangus savo rankomis išskleidžiau,

suteikiau darną visoms jų galybėms.

¹³ Aš jį dėl teisumo pergalės išjudinau,

visus kelius jam padariau lygius.

Ne dėl algos ar dovanų

jis mano miestą atstatys

ir mano tremtinius išlaisvins,“ ­

sako Galybių VIEŠPATS.

¹⁴ Taip kalba VIEŠPATS:

„Egipto turtai, Kušo prekės

ir aukštaūgiai Sebos žmonės

ateis pas tave ir tau priklausys.

Paskui tave jie eis grandinėmis apkalti,

parpuls priešais tave maldaudami:

„Tik su jumis yra Dievas, niekur kitur!

Kitų dievų nėra!“

¹⁵ Tikrai tu esi pasislėpęs Dievas,

Izraelio Dieve, Išvaduotojau!

¹⁶ Gėda ir nemalonė kris ant jų visų;

stabų dirbėjai pražus nemalonėje.

¹⁷ Izraeli, tu VIEŠPATIES išvaduotas

amžinu išganymu!

Gėda ir nemalonė niekada nekris ant jūsų

per amžių amžius.

¹⁸ Taip kalba VIEŠPATS,

kuris sukūrė dangų,

jis, Dievas,

kuris paruošė ir padarė žemę,

davė jai pradžią,

jis,

kuris nesukūrė jos dykos,

bet padarė gyvenamą:

„Aš esu VIEŠPATS, ir be manęs nėra kito!

¹⁹ Nekalbėjau nei paslapčiomis,

nei iš buveinės tamsybės šalyje

ir Jokūbo palikuonims nesakiau:

‘Ieškokite manęs dykvietėje.’

Aš, VIEŠPATS, apreiškiu teisumą,

paskelbiu, kas dora.

²⁰ Susirinkite ir ateikite,

prieikite arčiau, tautų likučiai!

Neišmano nieko tie,

kurie nešiojasi stabus iš medžio

ir meldžiasi dievui,

negalinčiam išgelbėti.

²¹ Eikite šen, drauge pasitarę, ir pasakykite,

kas paskelbė tai kadaise,

išpranašavo tai iš anksto?

Argi ne aš, VIEŠPATS,

be kurio nėra kito dievo?

Tik aš vienas ­ teisingas ir išvaduojantis Dievas!

²² Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti,

visi žemės pakraščiai,

nes aš Dievas, ir kito nėra!

²³ Prisiekiau savimi,

mano lūpos ištarė tiesą,

neatšaukiamą žodį:

‘Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane,

manimi prisieks kiekvienas liežuvis.’

²⁴ Man sakys: ‘Tik per VIEŠPATĮ rasime pergalę ir jėgą.’

Gėdydamiesi ateis pas jį visi,

kurie ant jo niršta.

²⁵ Tik per VIEŠPATĮ visi Izraelio palikuonys

ras teisumą ir šlovę.“