¹ Tomis dienomis Ezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie pat mirties. Pranašas Izaijas, Amoco sūnus, atėjo pas jį ir tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS. ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes tuojau mirsi, nebeišgysi.’“ ² Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:

³ „Atmink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas, kas tau patinka!“ Ir ėmė Ezekijas graudžiai verkti.

⁴ Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: ⁵ „Eik pas Ezekiją ir pasakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Išgydysiu tave; po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES Šventyklą. Penkiolika metų pridėsiu prie tavo dienų! ⁶ Be to, tave ir šį miestą išgelbėsiu nuo Asirijos karaliaus. Aš būsiu skydas šiam miestui!

⁷ Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką pažadėjo, bus toks. ⁸ Žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį, leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų.’“ Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis buvo nusileidusi.

⁹ Giesmė, kurią Judo karalius Ezekijas sudėjo, pasveikęs iš ligos:

¹⁰ Aš pagalvojau:

„patį savo dienų vidurdienį turiu iškeliauti!

Šeolo vartai atims man likusius metus.“

¹¹ Aš tariau:

„Niekada daugiau nebematysiu VIEŠPATIES gyvųjų šalyje,

niekada daugiau nebežvelgsiu į jokį žemėje

gyvenantį žmogų.“

¹² Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta

ir numesta šalin nuo manęs.

Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas,

nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos.

Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.

¹³ Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos.

Tarsi liūtas jis triuškina visus mano kaulus.

Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.

¹⁴ Čirškiu tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis.

Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų:

aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane!

¹⁵ Ką galiu jam sakyti? Jis man kalbėjo!

Jis pats tai padarė!

Eisiu pirmyn žingsniukais per visus savo metus,

nors mano siela ir pilna kartėlio.

¹⁶ Kuriuos Viešpats globoja, tie gyvuoja;

tau [priklauso] mano gyvenimo dvasia.

Tu man davei sveikatą ir gyvybę,

¹⁷ todėl mano kartėlis pavirto ramybe.

Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės

ir visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros.

¹⁸ Juk Šeole niekas tau nedėkoja,

nė mirtis tavęs nešlovina;

kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki tavo gerumo.

¹⁹ Gyvasis, tiktai gyvasis tau dėkoja,

kaip šiandien darau aš.

Apie tavo ištikimybę tėvai pasakos vaikams.

²⁰ VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti!

Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES Namuose

visas savo gyvenimo dienas.

²¹ Kai Izaijas pasakė: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis pagis“, ²² Ezekijas paklausė: „O koks bus ženklas, kad aš vėl pakilsiu į VIEŠPATIES Namus?“

¹ Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach Baladanas, išgirdęs apie Ezekijo ligą ir išgijimą, atsiuntė jam laišką ir dovanų. ² Ezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė savo iždą, sidabrą ir auksą, prieskonių ir geriausio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, visus turtus, kokių tik turėjo rūsiuose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje karalystėje, ko nebūtų jiems parodęs.

³ Tada pranašas Izaijas atėjo pas karalių Ezekiją ir paklausė: „Ką sakė tau tie vyrai? Iš kur jie atėjo pas tave?“ Ezekijas atsakė: „Jie atėjo pas mane iš tolimo krašto, iš Babilono.“

⁴ „Ką jie matė tavo rūmuose?“ ­ toliau klausė Izaijas. Ezekijas atsakė: „Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų rūsiuose, ko nebūčiau jiems parodęs.“

⁵ Tada Izaijas pasakė Ezekijui: „Išgirsk Galybių VIEŠPATIES žodį: ⁶ ‘Štai ateis dienos, kai visa, kas tik yra tavo rūmuose, visa, ką tavo protėviai sukrovė iki šios dienos, visa bus išgabenta į Babiloną. Nieko neliks, ­ sako VIEŠPATS! ⁷ ­ Ir iš tavo palikuonių, kurių susilauksi, kai kurie bus paimti; jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!’“ ⁸ Ezekijas atsakė Izaijui: „VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus.“ Mat jis pagalvojo sau: „Vadinasi, mano dienomis dar tvers taika ir saugumas.“

¹ „Paguoskite mano tautą, ­ sako jūsų Dievas, ­ paguoskite ją!

² Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai,

kad jos lažas baigėsi,

kad jos kaltė išpirkta,

nes ji dvigubai atsiėmė iš VIEŠPATIES rankų

už visas savo nuodėmes.“

³ Pasigirsta balsas:

„Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią!

Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!

⁴ Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas,

kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta.

Uolėta žemė pavirs lyguma,

kalvotos apylinkės­ slėniais.

⁵ Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta!

Visa žmonija drauge ją išvys,

nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“

⁶ Pasigirsta balsas: „Skelbk!“

Atsakau: „O ką man skelbti?“ ­

„Visa žmonija ­ kaip žolė,

jos gražumas ­ kaip laukų gėlės.

⁷ Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,

kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją.

Tikrai žmonės ­ tik žolė.

⁸ Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,

bet Dievo žodis tveria amžinai.“

⁹ Užlipk ant aukšto kalno,

džiugiosios žinios skelbėjau Sione!

Galingai pakelk savo balsą,

gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!

Skelbk, nebijok!

Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“

¹⁰ Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe,

o jo ranka ­ valdinga.

Atlygį jis turi su savimi,

o algą moka į priekį.

¹¹ Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę,

savo rankomis surinks ėriukus,

nešios juos prie krūtinės

ir švelniai vedžios vedekles.

Kūrėjo galia išganyti

¹² Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis,

kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą?

Kas saiku atseikėjo žemės dulkes,

kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus

ir svertuvu ­ kalvas?

¹³ Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti,

pamokyti jį ar duoti patarimą?

¹⁴ Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti?

Kas išmokė jį teisingumo tako

ir parodė jam išminties kelią?

¹⁵ Štai tautos jam ­ lyg lašas kibire,

lyg dulkės ant svarstyklių.

Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai.

¹⁶ Libano medžių neužtektų aukurui pakurti,

nė jo gyvulių ­ deginamosioms aukoms.

¹⁷ Visos tautos jo Artume ­ niekų niekas;

jas Dievas laiko visiškai nieku!

¹⁸ Į ką jums bus panašus Dievas

ir kokį jo paveikslą susikursite?

¹⁹ Į stabų statulą, meistro nulietą,

auksakalio paauksuotą

ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą?

²⁰ Kas nuskurdęs, tas pasirinks nepuvų šilkmedį

ir susiras nagingą meistrą,

kad pastatytų nedūlų stabą.

²¹ Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote?

Argi tai jums neskelbta nuo pradžios?

Ar jūs nesupratote?

Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai,

²² jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės,

ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai.

Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida,

išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.

²³ Didžiūnus jis paverčia nieku,

o žemės valdovus ­ tuščiu burbulu.

²⁴ Jie vos pasodinti, vos pasėti,

jų kamienai vos žemėn įleido šaknis;

jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva;

viesulas juos nuneš kaip šapus.

²⁵ „Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?“

­ sako Šventasis.

²⁶ Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes!

Kas jas sukūrė?

Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja

ir šaukia kiekvieną jų vardu.

Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos

nė viena nedrįsta neateiti!

²⁷ Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti,

Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis:

„Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES,

mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?“

²⁸ Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs?

VIEŠPATS ­ amžinasis Dievas,

visų žemės šalių kūrėjas.

Jis nepailsta, nepavargsta;

jo išmintis neištiriama.

²⁹ Nuvargusiam jis duoda jėgų,

bejėgiui atšviežina gyvastį.

³⁰ Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta,

vaikinai klupte klumpa,

³¹ bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas,

pakils tarsi erelių sparnais,

ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.

¹ Tylėkite, tolimosios salos, mano akivaizdoje!

Laukite mano žodžių, tautos!

Teateina ir tepareiškia jos savo skundą;

drauge rinkimės į teismą.

² Kas išjudino iš Rytų kovotoją už teisumą

ir pašaukė jį būti savo tarnu?

Jis atiduoda jam tautas

ir sutrypia jų karalius.

Savo kalaviju jis paverčia juos dulkėmis,

savo lanku ­ vėjo nešamais pelais.

³ Jis vejasi juos

ir pralenkia nepažeistas,

vos kelią kojomis siekdamas.

⁴ Kas tai nuveikė ir padarė?

Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios?

Tai aš, VIEŠPATS,

kuris esu pirmas

ir su paskutine jų toks būsiu.

⁵ Išvydo jį tolimosios salos, ir apėmė jas baimė,

dreba žemės pakraščiai:

artėja, jau čia pat!

⁶ Kiekvienas jų padeda kitiems,

kiekvienas drąsina savo bičiulį.

⁷ Meistras skatina auksakalį,

svidintojas ­ kalvį prie priekalo.

„Nuliedinta gerai“, ­ sako jis

ir sutvirtina kniedėmis,

kad nesvyruotų į šalis.

⁸ O tave, mano tarne Izraeli,

Jokūbai, mano išsirinktasis,

mano bičiulio Abraomo palikuoni,

⁹ iš žemės pakraščių aš pasiėmiau,

iš tolimiausių užkampių pasišaukiau.

Aš tau tariau: „Tu mano tarnas;

išsirinkau tave ir neatmesiu!“

¹⁰ Nebijok, nes aš su tavimi,

nebūgštauk, nes aš tavo Dievas!

Stiprinsiu tave, padėsiu tau,

remsiu tave savo teisumo dešine.

¹¹ Nešlovę ir gėdą užsitrauks visi,

kas niršta ant tavęs.

Taps nieku ir eis prapultin visi,

kas kovoja su tavimi.

¹² Ieškosi, tačiau neberasi tų,

kurie vaidijosi su tavimi.

Galą gaus ir nieku taps,

kas kėlė karą prieš tave,

¹³ nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,

laikau tavo dešinę.

Aš ­ tas, kuris tau sako:

„Nebijok, aš tau padėsiu!“

¹⁴ Nebijok, kirmine Jokūbai,

kirminėli Izraeli! „Aš tau padėsiu!“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Tavo atpirkėjas ­ Izraelio Šventasis.

¹⁵ Tu būsi mano kuliamasis velenas,

aštrus, su nauju volu ir daugeliu dantų;

tu kulsi kalnus ir triuškinsi juos,

kalvas paversi pelais.

¹⁶ Kai vėtysi, vėjas juos nuneš,

audra juos išblaškys.

O tu džiaugsiesi VIEŠPAČIU,

šlovinsi Izraelio Šventąjį.

¹⁷ Užguitieji ir vargšai ieško vandens,

o jo nėra,

ir liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio.

Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu,

aš, Izraelio Dievas, jų neapleisiu.

¹⁸ Ant plikų kalvų atversiu upes

ir slėniuose šaltinius.

Dykumą paversiu tvenkiniais,

išdžiūvusią žemę ­ vandens versmėmis.

¹⁹ Prisodinsiu dykumoje kedrų,

akacijų, mirtų ir alyvmedžių.

Tyrlaukiuose auginsiu kiparisus

drauge su guobomis ir pušimis,

²⁰ kad žmonės matytų ir žinotų,

stebėtų ir suprastų,

jog visa tai padarė ranka VIEŠPATIES,

jog tai sukūrė Izraelio Šventasis.

Iššūkis pagonių dievams

²¹ „Pateikite savo bylą, ­ sako VIEŠPATS, ­

dėstykite savo įrodymus“, ­ sako Jokūbo Karalius.

²² Teprieina ir tepranašauja jie mums, kas įvyks!

Pasakykite, kas įvyko žiloje senovėje,

kad įsidėmėtume

ir suvoktume, kuo tai baigsis,

arba apreikškite, kas dar turi įvykti!

²³ Pranašaukite, kas bus ateityje,

kad žinotume, jog esate dievai!

Padarykite ką nors, gera ar pikta,

kad būtume nustebinti ir įbauginti.

²⁴ Kodėl ne! Jūs esate niekis ir jūsų darbai ­ niekai!

Kas jus pasirenka, tas renkasi pasibjaurėjimą.

²⁵ Išjudinau jį iš šiaurės, ir jis ateina;

iš krašto, kur teka saulė, pašaukiau jį vardu.

Galiūnus jis sutryps it molį,

kaip puodžius minko šlyną.

²⁶ Kas iš anksto tai paskelbė, kad žinotume?

Prieš laiką, kad galėtume sakyti: „Tai tiesa!“?

Niekas to neapskelbė, niekas neapgarsino,

niekas negirdėjo jūsų žodžių.

²⁷ Įvykiai, kadaise pranašauti Sionui,

štai štai jau vyksta!

Ir aš siunčiu Jeruzalei šauklį su džiugia naujiena.

²⁸ Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno,

nėra tarp jų kam duoti patarimą,

kad galėtų atsakyti, kai klausiu.

²⁹ Visi jie ­ niekas,

niekas jų darbai;

jų stabai ­ tuščias vėjas!