¹ Ištarmė apie Moabą. Ak, tą naktį, kai Aro miestas buvo apiplėštas,

Moabas buvo sunaikintas!

Ak, tą naktį, kai Kiro miestas buvo apiplėštas,

Moabas buvo sunaikintas!

² Dibono gyventojai lipa verkti į aukštumų alką.

Moabo žmonės klykia iš širdgėlos

dėl Nebojo ir Madebos likimo.

Visų ga´lvos plikos,

visų barzdos nukirptos.

³ Žmonės gatvėse vilki ašutines,

dejuoja ir verkia,

ant stogų ir aikštėse

visi plūsta ašaromis.

⁴ Hešbonas ir Elealė šaukiasi pagalbos,

jų šauksmas girdėti net Jahace.

Dėl to net Moabo kariai virto bailiais,

jų drąsa dingo.

⁵ Mano širdis verkia dėl Moabo!

Jo bėgliai pasiekia net Coarą, Eglat Šelišiją;

vieni Luhito keliu kopia verkdami,

kiti ant kelio į Horonaimus klykia iš sielvarto.

⁶ Ak, Nimrimų vandenys tapo tyrlaukiais!

Pievos išdžiūvusios,

žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos.

⁷ Todėl žmonės savo labą gabena,

visą susikrautą turtą gabena

į kitą Gluosnių sausvagės pusę.

⁸ Ak, visame Moabo krašte

girdėti klyksmo aidai!

Ligi pat Eglaimų miesto tas verksmas,

net ligi Beer Elimų miesto tas dejavimas.

⁹ Ak, plūsta krauju Dimono vandenys!

Bet aš užleisiu dar didesnę negandą ant Dimono:

liūtus ant bėglių iš Moabo

ir ant pasiliekančių krašte!

¹ Ėriukų siųskite krašto valdovui

iš Selos dykumoje į Siono dukters kalną.

² Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono brastų

kaip išbaidyti paukščiai,

kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo:

³ „Duoki patarimą, užjauski!

Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis

vidurdienio karštyje;

duoki pastogę benamiams,

neišduok pabėgėlių.

⁴ Tegyvena Moabo benamiai pas tave,

būk jiems prieglobstis nuo grobiko.“

Kai pasibaigs siautėjimas,

liausis plėšikavimas,

ir niokotojai pasitrauks iš krašto,

⁵ sostas bus saugus dėl ištikimos meilės

Dovydo palapinėje.

Jame sėdės ištikimas teisėjas,

siekiantis teisingumo

ir stropiai vykdantis teisumą.

⁶ Girdėjome apie Moabo išdidumą ­

be saiko buvo išdidus, ­

apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą.

Tai tik tušti plepalai!

⁷ Terauda Moabo žmonės Moabo,

terauda visas kraštas!

Kir Hareseto razinų plokštainių jie liūdi, širdgėlos apimti.

⁸ Hešbono atšlaičių vynuogynai

ir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti,

nors jų raudonos kekės kadaise

ir nugirdė tautų viešpačius,

nors kadaise jie raizgėsi

iki pat Jazero ir driekėsi per dykumą,

nors kadaise jų šakos plėtojosi

ir tiesėsi anapus jūros.

⁹ Todėl verkiu Sibmos vynmedžių,

lygiai kaip verkiu Jazero.

Laistau tave ašaromis, o Hešbone ir Eleale,

nes tavo vasaros vaisius ir pjūtį

užgožė kovos šūksniai.

¹⁰ Iš sodų

prapuolė džiaugsmas ir linksmybė,

vynuogynuose

nebėra dainų ir džiugaus klegesio,

vyno spaudyklose

nėra kam traiškyti kekių;

nutilo vynuogių rinkėjų garsai.

¹¹ Todėl dėl Moabo

mano širdis rauda tarsi lyra,

aš dejuoju dėl Kir Hereso.

¹² Pavargę savo aukštumų alkuose, Moabo žmonės eis melstis į savo šventyklą. Bet iš to nebus jiems jokios naudos.

¹³ Tai žodis, kurį anksčiau buvo ištaręs VIEŠPATS apie Moabą. ¹⁴ Dabar VIEŠPATS sako: „Po trejų metų ­ samdinio metų ­ Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas.“

¹ Ištarmė apie Damaską. Tikėk manimi, Damaskas liausis buvęs miestu;

jis taps griuvėsiais.

² Aroero miestai bus apleisti

ir priklausys kaimenėms;

ten jos ramiai gulinės,

ir nebus kam jų baidyti.

³ Efraimas praras savo tvirtoves,

o Damaskas ­ karalystę.

Aramo likutis turės tą pačią didybę,

kaip ir izraelitai. ­

Tai Galybių VIEŠPATIES žodis! ­

⁴ Tą dieną

Jokūbo didybė sunyks,

jo apkūnumas sumenks.

⁵ Tarsi glėbys šiaudų pjovėjui,

kai pjūties metu jis nuima dirvos derlių,

arba kai renkamos varpos Refajų slėnyje,

⁶ iš jo liks tik išrankos,

panašiai, kaip raškant alyvmedį,

lieka dvi ar trys alyvos pačioje viršūnėje,

keturios ar penkios žemiau ant šakų. ­

Tai VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis.

⁷ Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį. ⁸ Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų rankos padarė šventaisiais stulpais ar smilkalų aukurais.

⁹ Tą dieną jų galingieji miestai bus tušti kaip miestai, kuriuos paliko amoritai ir hivai, pabūgę izraelitų. Nusiaubti bus visi!

¹⁰ Juk tu pamiršai Dievą, kuris tave gelbsti,

neatmeni Uolos, savo priebėgos.

Todėl veisk, jei nori, šventuosius sodus

ir sodink juose svetimų vynuogių atžalas!

¹¹ Nors ir užaugintum jas tą pačią dieną,

kai sodinai,

ir padarytum, kad kitą rytą

tavo daigai pražystų,

derlius pradings baisios nelaimės ir

tikros pražūties dieną.

¹² Ak, koks ūžesys nesuskaitomų tautų,

jų šniokštimas tarsi marių mūša!

Triukšmauja, ūžia tautos, kaip galingos bangos;

toks ūžesys tautų!

¹³ Nerimsta, ūžia tautos kaip šėlstantis potvynis,

bet VIEŠPATS pagrūmos joms, ir visos išlakstys toli,

bus išsklaidytos, kaip šapus kalnuose išsklaido vėjas,

kaip dulkių verpetą nuneša vėtra.

¹⁴ Koks siaubas vakare! Nors rytas dar neišaušo,

jo jau nebėra!

Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia,

toks likimas tų, kurie mus plėšia.

¹ Ak, dūzgiančių vabzdžių žeme anapus Kušo upių,

² siunčianti pasiuntinius per jūrą,

papiruso laivais per vandenis!

Keliaukite atgal, eiklieji pasiuntiniai,

pas žmones aukštaūgius ir švelniaodžius,

pas gentį, kurios bijoma arti ir toli,

pas stiprią ir pergalingą tautą,

kurios valdas vagoja upės.

³ Visi, kurie esate pasaulyje,

visi žemės gyventojai,

kai ženklas bus iškeltas ant kalno,

žiūrėkite!

Kai sugaus ragas,

klausykitės!

⁴ Juk taip man kalbėjo VIEŠPATS:

„Aš stebėsiu iš savo būsto ramus

kaip kaitra saulės blizgesyje,

kaip rasos garai pjūties kaitroje.

⁵ Dar prieš vynuogių rinkimą, žiedams nužydėjus

ir vynuogių kekėms ėmus sirpti,

jis genekliu apgenės šakeles

ir šalin numes nupjaustytus metūglius.

⁶ Visi jie bus palikti plėšrūnams kalnų paukščiams

ir laukų žvėrims.

Plėšrūnai paukščiai maitinsis jais vasarą,

o laukų žvėrys ­ žiemą.“

⁷ Tuomet tauta žmonių, aukštaūgių ir švelniaodžių, gentis, kurios bijoma arti ir toli, stiprioji ir pergalingoji tauta, kurios kraštą vagoja upės, atneš dovanų Galybių VIEŠPAČIUI į Siono kalną ­ vietą, kurioje būna Galybių VIEŠPATIES vardas.

¹ Ištarmė apie Egiptą. Žiūrėk! VIEŠPATS, keliaudamas ant greito debesies,

ateina į Egiptą.

Egipto stabai dreba prieš jį,

apmiršta širdis krūtinėje egiptiečiams.

² Sukelsiu egiptiečius prieš egiptiečius;

jie stos į kovą vienas prieš kitą:

brolis prieš brolį, kaimynas prieš kaimyną,

miestas prieš miestą, karalystė prieš karalystę.

³ Blėsta drąsa egiptiečių širdyse;

jų planus aš paversiu niekais.

Jie kreipsis į stabus ir kerėtojus,

iššaukiančius mirusiųjų vėles

ir buriančius žmogui ateitį.

⁴ Egiptą atiduosiu nuožmiam valdovui į rankas,

žiaurus karalius jiems viešpataus. ­

Tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis. ­

⁵ Jūros vandenys nuseks, išdžius nuslūgęs Nilas.

⁶ Dvoks jo kanalai, Egipto upės nuseks ir išdžius.

Nuvys nendrės ir meldai,

⁷ liūnsargės Nilo pakrantėse,

pasėliai laukuose palei Nilą;

viskas nudžius, pakils su vėjais ir išnyks.

⁸ Dejuos ir aimanuos žvejai;

visi, kas merkia meškeres į Nilą

ir meta tinklus į vandenis,

vilties netekę skųsis.

⁹ Ir linų apdirbėjai bus nevilties pagauti,

linų plūkėjos ir audėjai išblykš.

¹⁰ Audėjai bus sužlugdyti,

visi samdiniai prislėgti.

¹¹ Tikri pakvaišėliai ­ tie Coano valdovai!

Išmintingiausi faraono patarėjai

duoda kvailą patarimą.

Kaip drįstate sakyti faraonui:

„Aš ­ sūnus išminčių,

aš ­ sūnus senovės karalių“?

¹² Kur jie? Kur tie tavo išminčiai?

Tepasako jie tau, kad žinotumėte,

ką Galybių VIEŠPATS Egiptui yra lėmęs.

¹³ Coano valdovai tapo pakvaišėliais,

Nofo valdovai patys save prigavo.

Kilčių vadai nuvedė Egiptą į klystkelius.

¹⁴ VIEŠPATS juos apkvaišino svaigulio dvasia;

jie padarys, kad Egiptas šlitinės savo žygiuose,

kaip girtas šlitinėja savo vėmale.

¹⁵ Egipte nebus ką daryti

nei galvai, nei uodegai,

nei palmei, nei nendrei.

¹⁶ Tą dieną egiptiečiai bus lyg moterys, jie drebės iš baimės, kai Galybių VIEŠPATS pakels ranką prieš juos. ¹⁷ Ir Judo kraštas kels egiptiečiams siaubą. Kai tik prisimins Judą, sudrebės iš baimės dėl užmojo, kurį Galybių VIEŠPATS bus jiems sumanęs.

¹⁸ Tą dieną Egipto krašte bus penki miestai, kurie kalbės Kanaano kalba ir duos priesaikas Galybių VIEŠPATIES vardan. Vienas jų vadinsis Ir Haheresas ­ Saulės miestas.

¹⁹ Tą dieną Egipto krašto viduryje stovės aukuras Galybių VIEŠPAČIUI, o prie krašto sienų ­ akmens stulpas VIEŠPAČIUI. ²⁰ Tai bus ženklas ir liudijimas Galybių VIEŠPAČIUI, kai jie šauksis VIEŠPATIES prieš savo engėjus, kad atsiųstų gelbėtoją ir gynėją jiems išvaduoti. ²¹ VIEŠPATS apsireikš Egipte, ir tą dieną egiptiečiai pripažins VIEŠPATĮ. Jie tarnaus jam aukomis bei atnašomis, duos įžadus VIEŠPAČIUI ir vykdys juos. ²² Tada VIEŠPATS, nors ir smarkiai nuplakęs Egiptą, jį išgydys. Egiptiečiai kreipsis į VIEŠPATĮ, jis išgirs jų maldas ir juos išgydys.

²³ Tą dieną iš Egipto į Asiriją eis vieškelis; asirai juo keliaus į Egiptą, o egiptiečiai ­ į Asiriją. Tada egiptiečiai su asirais drauge garbins [VIEŠPATĮ].

²⁴ Tą dieną Izraelis bus su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis, kaip palaima žemėje, ²⁵ nes Galybių VIEŠPATS laimins ją, sakydamas: „Tebūna palaiminta mano tauta Egiptas, mano rankų darbas Asirija ir mano paveldas Izraelis.“