¹א O kokia vieniša dabar sostinė,

kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių!

Kadaise didinga tarp tautų,

dabar ji lyg našlė!

Kadaise šalių valdovė,

dabar ji tapo verge!

²ב Karčiai ji verkia nakčia,

ašaros vilgo jos skruostus.

Tarp visų jos meilužių nėra

kas ją paguostų.

Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja

ir tapo jos priešais.

³ג Judo tauta išėjo į tremtį

vargti ir sunkiai vergauti.

Gyvendama išblaškyta tautose,

ji poilsiui vietos neranda.

Visi jos persekiotojai ją nusivijo

kenčiančią.

⁴ Keliai į Sioną liūdi,

nes nėra kam eiti į šventes.

Visi jos vartai išgriauti,

jos kunigai dejuoja.

Visos jos mergaitės sielvartauja,

karti jos dalia.

⁵ Jos engėjai dabar šeimininkauja,

jos priešai puikiai gyvena,

nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu

už jos nusikaltimų daugybę.

Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę

engėjų varomi.

⁶ Išėjo iš Siono dukters

visa jos didybė.

Jos didžiūnai tarsi elniai,

nerandantys sau ganyklos,

vos galėjo paeiti

persekiotojų priekyje.

⁷ Jeruzalė atsimena visus brangumynus,

priklausiusius jai senovėje,

jos skausmo ir klajonių dienomis.

Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas,

nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų,

engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.

⁸ Jeruzalė sunkiai nusidėjo,

todėl virto pajuoka.

Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,

nes pamatė jos gėdą.

Net ji pati vaitoja,

negali į save pažiūrėti.

⁹ Jos nešvarumai lipo jai prie sijono,

apie savo ateitį ji nepagalvojo.

Jos kritimas buvo baisus,

ir nebuvo, kas ją paguostų.

„VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,

nes priešas puikuojasi!“

¹⁰ Engėjas ištiesė ranką į visa,

kas jai brangu.

Ji net matė į jos Šventyklą

įeinant pagonis,

kuriems tu uždraudei

įeiti į savo bendriją.

¹¹ Visi jos žmonės dejuoja,

ieškodami duonos.

Jie maino savo brangumynus į valgį

gyvybei palaikyti.

„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk,

kaip aš suniekinta!

¹² Jums taip niekada tenebūna!

Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite,

ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas,

kuris ištiko mane,

kai VIEŠPATS man kirto

savo degančio pykčio dieną?

¹³ Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį

giliai į mano kaulus.

Mano kojoms paspendė pinkles,

parvertė mane.

Paliko mane apstulbusią,

kenčiančią visą laiką.

¹⁴ Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti,

jo rankos supinti.

Uždėtas man ant kaklo

jis sekina mano jėgas.

Viešpats atidavė mane į rankas,

kurioms nepajėgiu priešintis.

¹⁵ Visus galiūnus, kuriuos turėjau,

VIEŠPATS atmetė.

Jis pašaukė prieš mane kariuomenę

mano jaunų vyrų sunaikinti.

Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį,

vynuogę vynuogių spaudykloje.

¹⁶ Dėl šių dalykų aš verkiu,

mano akys plūsta ašaromis.

Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti

ir atgaivinti mano dvasią.

Mano vaikai bejėgiai,

nes priešas nugalėjo.“

¹⁷ Sionas grąžo rankas,

bet jį paguosti nėra kam.

VIEŠPATS pašaukė Jokūbo

kaimynus tapti jam priešais.

Tarp jų Jeruzalė virto

nešvariu skuduru.

¹⁸ „VIEŠPATS teisus,

nes aš maištavau prieš jo žodį.

Betgi klausykitės, visos tautos!

Pasižiūrėkite į mano skausmą!

Mano jaunuolės ir jaunuoliai

išėjo į nelaisvę.

¹⁹ Šaukiausi savo meilužių,

bet jie mane apvylė.

Mano kunigai ir seniūnai

žuvo mieste,

ieškodami valgyti,

norėdami išlikti gyvi.

²⁰ Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu!

Aš visa sukrėsta,

širdis blaškosi krūtinėje,

nes labai maištavau.

Lauke mirtį neša kalavijas,

viduje ­ maras.

²¹ח Kai jie girdėjo mane dejuojančią,

nebuvo kam manęs paguosti.

Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę

ir džiaugiasi, nes tu tai padarei.

Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei;

tebūna jiems kaip man.

²²ת Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas!

Pasielk su jais,

kaip pasielgei su manimi

dėl visų mano nusikaltimų,

nes aš dejuodama gyvenu,

serga mano širdis.“

¹א O, kaip pažemino Viešpats

Siono dukterį, būdamas įniršęs!

Jis nubloškė iš dangaus žemėn

Izraelio didybę,

neatminė savo įniršio dieną

savo pakojo.

²ב Viešpats negailestingai sunaikino

visas Jokūbo buveines.

Įniršęs sulygino su žeme

Judo dukters tvirtoves.

Parbloškė žemėn sugėdintą

karalystę ir jos didžiūnus.

³ג Degdamas pykčiu, jis nulaužė

Izraelio ragus.

Atitraukė nuo jų savo dešinę

priešų akivaizdoje.

Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna,

visa visur suryjanti.

⁴ד Savo lanką įtempė lyg priešas,

savo dešinę pakėlė lyg engėjas.

Išžudė visus,

kuriais mes didžiavomės

Siono dukters palapinėje.

Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.

⁵ה Viešpats elgėsi kaip priešas

ir sunaikino Izraelį.

Sunaikino visus jo rūmus,

griuvėsiais pavertė jo tvirtoves,

sustiprino Judo dukters

verksmą ir raudą.

⁶ו Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę,

sunaikino savo Padangtę.

VIEŠPATS panaikino Sione

iškilmę ir šabą.

Savo pykčio įniršyje

atmetė karalių ir kunigą.

⁷ז Viešpats paniekino savo aukurą,

išsižadėjo savo Šventyklos.

Atidavė į priešų rankas

jos rūmų sienas.

Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuose

kaip iškilmių dieną.

⁸ח VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais

Siono dukters sieną.

Ištiesė matavimo virvę

ir nesulaikė rankos nuo naikinimo.

Sieną ir pylimą privertė raudoti,

ir guli abiejų griuvėsiai.

⁹ט Žemėn įgrimzdo jos vartai,

jis nuėmė ir sulaužė velkes.

Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais,

dingo kunigų mokymas.

Ir jos pranašai nebegauna

regėjimo iš VIEŠPATIES.

¹⁰י Siono dukters seniūnai

tylėdami sėdi ant žemės.

Jie dulkėmis pasibarstė galvas

ir apsijuosė ašutine.

Jeruzalės mergaitės

nuleido galvas ligi žemės.

¹¹כ Nuo ašarų aptemo man akys,

aš visas sukrėstas.

Man širdis plyšta

dėl dukters, mano tautos, sunaikinimo.

Vaikai ir kūdikiai alpsta

miesto aikštėse.

¹²ל Savo motinų jie nesiliauja klausinėti:

„Kur grūdai ir vynas?“ ­

alpdami kaip sužeistieji

miesto gatvėse,

iškvėpdami gyvastį

ant savo motinų rankų.

¹³מ Ką galiu tau pasakyti?

Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale?

Su kuo galiu tave lyginti,

kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie?

Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai; kas gali tave išgydyti?

¹⁴נ Tavo pranašų tau skelbti regėjimai

buvo tušti ir apgaulingi.

Jie neatidengė tavo kaltės,

idant sugrąžintų tau palaimą.

Jie regėjo ištarmes tau,

tuščias ir klaidinančias.

¹⁵ס Kas tik praeina tavo keliu,

tas, matydamas tave, ploja rankomis.

Jie švilpia ir kraipo galvas,

žvelgdami į dukterį Jeruzalę.

„Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu,

visos žemės džiugesiu?“

¹⁶פ Visi tavo priešai

žiojasi prieš tave.

Jie švilpia, griežia dantimis

ir šaukia: „Mes ją prarijome!

Tai tikrai mūsų lauktoji diena!

Sulaukėme ir pamatėme!“

¹⁷ע VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs,

įvykdė savo žodį,

ištartą labai seniai.

Jis sunaikino negailestingai,

leido tavo priešui džiaugtis pergale,

išaukštino tavo engėjų galybę.

¹⁸צ Šaukis širdimi Viešpaties,

dejuok, Siono dukterie!

Liek ašaras upeliais

dieną naktį.

Neleisk sau atsikvėpti

nei akims ilsėtis!

¹⁹ק Atsikelk ir šaukis naktį

kiekvienos sargybos pradžioje!

Išliek savo širdį kaip vandenį

Viešpaties akivaizdoje!

Kelk į jį rankas

dėl gyvasties savo vaikų,

mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe.

²⁰ר Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk:

su kuo esi taip pasielgęs?

Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių,

savo naujagimius kūdikius?

Nejaugi kunigas ir pranašas

turi būti užmušti Viešpaties Šventykloje?

²¹ש Jauni ir seni guli

gatvėse sukritę.

Mano merginos ir vaikinai

krito nuo kalavijo.

Savo įniršio dieną juos užmušei,

negailestingai išžudei.

²²ת Sukvietei mano priešus iš visų pusių

tarsi iškilmių dieną.

Ir VIEŠPATIES įniršio dieną

nė vienas nepabėgo ir neišliko.

Mano priešas sunaikino tuos,

kuriuos pagimdžiau ir išauginau.

¹א Aš esu žmogus, matęs skausmą

nuo Dievo pykčio lazdos.

² Jis varė mane vis giliau ir giliau

į tamsybes be jokios šviesos.

³ Tik prieš mane jis vis kelia

ir kelia ranką visą dieną.

⁴ב Jis sunešiojo mano kūną ir odą,

sutrupino man kaulus.

⁵ Jis apgulė ir apsupo mane

kartėliu ir vargais.

⁶ Jis apgyvendino mane tamsybėse

kaip tuos, kurie seniai numirė.

⁷ג Jis aptvėrė mane siena, kad neištrūkčiau,

prislėgė mane sunkiomis grandinėmis.

⁸ Nors aš šaukiuosi ir maldauju,

jis užgožia mano maldą.

⁹ Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis,

iškraipė mano takus.

¹⁰ד Man jis ­ tykojanti meška,

sėlinantis liūtas.

¹¹ Jis nutempė mane nuo mano kelio ir sudraskė,

paliko mane priblokštą.

¹² Jis įtempė savo lanką ir pavertė mane

savo strėlių taikiniu.

¹³ה Jis paleido strėles iš savo lanko,

ir jos giliai susmigo į mano kūną.

¹⁴ Pajuoka tapau visai savo tautai,

jie visą dieną dainomis tyčiojasi iš manęs.

¹⁵ Jis pripildė mane kartybių,

pasotino metėlėmis.

¹⁶ו Jis nubrūžino man dantis žvyru,

privertė mane gūžtis pelenuose.

¹⁷ Mano gyvenimas neteko ramybės,

aš užmiršau, kas yra laimė.

¹⁸ Tariau sau: „Praėjo mano garbė ir visa,

ko tikėjausi iš VIEŠPATIES.“

¹⁹ז Atminti savo skausmą ir klajones man ­

metėlė ir tulžis!

²⁰ Aš apie tai nuolat galvoju,

ir prislėgta mano dvasia.

²¹ Bet viltis sugrįžta,

atsiminus,

²²ח kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka,

gailestingumo jam niekada nepristinga.

²³ Kas rytą jie nauji;

didelė tavo ištikimybė!

²⁴ „VIEŠPATS yra mano dalia, ­ sakau sau, ­

todėl į jį dėsiu viltis.“

²⁵ט Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia,

žmogui, kuris jo ieško.

²⁶ Gera laukti kantriai,

kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES.

²⁷ Gera žmogui jaunystėje

nešti jungą.

²⁸י Tesėdi jis vienas tyloje,

kai jungas jam sunkus.

²⁹ Teliečia dulkes lūpomis;

rasi dar yra vilties.

³⁰ Teatsuka žandą mušančiam,

tesisotina užgaule.

³¹כ Juk Viešpats

neatmeta amžinai.

³² Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili

dėl savo ištikimosios meilės gausybės.

Juk tyčia žmogaus

³³ jis nei plaka, nei liūdina.

³⁴ל Kai visi krašto belaisviai

trypiami kojomis,

³⁵ kai žmogaus teisės paminamos

Aukščiausiojo akivaizdoje,

³⁶ kai, sprendžiant bylą, skriaudžiamas žmogus, ­

nejau to Viešpats nemato?

³⁷מ Kieno įsakas buvo kada nors įvykdytas,

jei Viešpats nebuvo to norėjęs?

³⁸ Argi ne iš Aukščiausiojo lūpų ateina tai,

ką atneša nelaimės ir laimė?

³⁹ Tad kodėl žmogus, kol gyvas,

skundžiasi dėl bausmės už savo nuodėmes?

⁴⁰נ Ištirkime ir patikrinkime savo kelius,

grįžkime pas VIEŠPATĮ!

⁴¹ Pakelkime savo rankas ir širdis

į Dievą danguje!

⁴² Mes nusikaltome ir maištavome,

ir tu neatleidai.

⁴³ס Tu apsidengei įniršiu ir persekiojai mus,

žudei ir nepasigailėjai.

⁴⁴ Tu prisidengei debesimi,

kad jokia malda neprasiskverbtų.

⁴⁵ Tu padarei mus

atmatomis ir šiukšlėmis tarp tautų.

⁴⁶פ Visi mūsų priešai

žiojasi prieš mus.

⁴⁷ Siaubas ir duobė ­ mūsų dalia,

nuniokojimas ir sunaikinimas.

⁴⁸ Mano akys plūsta ašarų upėmis

dėl savo tautos pražūties.

⁴⁹ע Mano akys plūs ašaromis be perstojo,

be paguodos,

⁵⁰ kolei VIEŠPATS nepažvelgs iš dangaus

ir nepamatys.

⁵¹ Mano akys kankina mane

dėl likimo visų dukterų mano mieste.

⁵²צ Mano priešai be jokios priežasties

sugavo mane kilpa kaip paukštį.

⁵³ Jie įstūmė mane gyvą į duobę,

užvertė ant manęs akmenis.

⁵⁴ Vandenys tvino man virš galvos,

ir aš tariau: „Man galas!“

⁵⁵ק Šaukiausi tavo vardo, VIEŠPATIE,

iš duobės gelmių.

⁵⁶ Tu girdėjai mano šauksmą:

„Tenebūna kurčia tavo ausis mano pagalbos šauksmui!“

⁵⁷ Tu atėjai man pagalbon, kai aš tavęs šaukiausi,

ir tarei: „Nebijok!“

⁵⁸ר Tu gynei mano reikalą, Viešpatie,

išpirkai mano gyvastį.

⁵⁹ Tu, VIEŠPATIE, matei padarytą neteisybę,

tad apgink mano teises!

⁶⁰ Tu matai visą jų kerštingumą,

visus jų kėslus prieš mane.

⁶¹ש Tu, VIEŠPATIE, girdėjai jų užgaules,

visus jų kėslus prieš mane,

⁶² mano priešų kalbas ir užmačias

visą dieną prieš mane.

⁶³ Pasižiūrėk! Ar jie sėdi, ar stovi,

aš esu jų patyčių daina.

⁶⁴ת VIEŠPATIE, atmokėk jiems,

paisydamas jų rankų darbų!

⁶⁵ Tejaučia jie širdgėlą,

tebūna jiems tavo prakeikimas!

⁶⁶ Su įniršiu persekiok juos

ir išnaikink po VIEŠPATIES dangumi!

¹א Kaip nublanko auksas,

kaip pakito aukso grynuolis!

Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys

kiekviename gatvės kampe!

²ב Brangieji Siono vaikai,

kadaise vertingi kaip grynas auksas,

dabar laikomi moliniais indais,

puodžiaus rankų darbu!

³ג Net šakalai duoda spenį

žįsti savo jaunikliams,

bet duktė, mano tauta, tapo žiauri,

panaši į dykumos stručius.

⁴ד Kūdikiui liežuvis limpa

prie gomurio nuo troškulio;

maži vaikai prašo duonos,

bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda.

⁵ה Valgiusieji skanėstus

guli išbadėję gatvėse;

išaugintieji purpuro drabužiuose

laikosi prie šiukšlyno.

⁶ו Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė

už Sodomos nuodėmę.

O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu,

nepakėlus prieš ją rankos.

⁷ז Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą,

baltesni už pieną;

jų kūnai rausvesni už koralą,

safyro spalvos.

⁸ח Dabar jų veidai juodesni už suodžius,

gatvėse jie nebepažįstami.

Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų,

išdžiūvusi kaip medis.

⁹ט Geriau žūti nuo kalavijo,

negu nuo bado.

Išsenka jų gyvastis, tarsi sužeistųjų,

stokojant laukų derliaus.

¹⁰י Geraširdės moterys pačios išvirė

savo vaikus;

jie tapo joms maistu,

kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta.

¹¹כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,

išliejo visą degantį įniršį

ir Sione užkūrė ugnį,

surijusią jo pamatus.

¹²ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,

nei kas nors iš pasaulio gyventojų,

kad engėjas ar priešas įsiveržtų

pro Jeruzalės vartus.

¹³מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių

ir dėl jos kunigų nusižengimų,

praliejusių joje

teisiųjų kraują.

¹⁴נ Aklai jie klajojo gatvėmis,

taip susitepę krauju,

kad žmonės negalėjo paliesti

nė jų drabužių.

¹⁵ס „Eikite šalin! Nešvarieji! ­ šaukė jiems žmonės. ­

Šalin! Šalin! Nelieskite!“

Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,

nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“

¹⁶פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė

ir į juos daugiau neatsižvelgs.

Jie nerodė pagarbos kunigams

nei malonės seniūnams.

¹⁷ע Akis pražiūrėjome,

vis laukdami pagalbos, bet veltui.

Laukte laukėmė tautos,

kuri negalėjo mūsų išgelbėti.

¹⁸צ Mūsų žingsniai buvo sekami,

nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.

Artinosi mūsų galas.

Mūsų dienos buvo suskaitytos,

tikrai mums buvo atėjęs galas.

¹⁹ק Mus persekiojantieji buvo greitesni

už padangių erelius.

Jie vijosi mus per kalnus,

dykumoje mūsų tykojo.

²⁰ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis,

buvo pagautas jų spąstais,

o mes apie jį sakėme:

„Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų.“

²¹ש Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie,

gyvenanti Uco šalyje!

Bet ir tau ateis taurė,

tu pasigersi ir apsinuoginsi.

²²ת Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta,

tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys.

Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave,

parodys tavo nuodėmes.

¹ Atmink, VIEŠPATIE, kas mums atsitiko,

pažvelk ir pamatyk mūsų gėdą!

² Mūsų paveldas buvo perduotas svetimiems,

mūsų namai ­ ateiviams.

³ Mes tapome našlaičiais, esame betėviai,

mūsų motinos tarsi našlės.

⁴ Vandenį, kurį geriame, turime pirkti,

už savo malkas turime mokėti.

⁵ Ant mūsų sprando ­ varovų jungas;

jis vargina, neduoda mums pailsėti.

⁶ Mes tiesiame ranką Egiptui ir Asirijai,

kad gautume pavalgyti duonos.

⁷ Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra,

bet mes turime nešti jų kaltes.

⁸ Vergai mus valdo,

nėra kam išvaduoti mus iš jų rankų.

⁹ Duonos parsinešame, užsitraukdami pavojų gyvybei

nuo dykumos kalavijo.

¹⁰ Mūsų oda įdegusi kaip krosnis

nuo deginančio bado karščio.

¹¹ Sione jie išprievartauja moteris,

Judo miestuose ­ mergaites.

¹² Didžiūnai pakariami jų rankomis,

nėra pagarbos seniūnams.

¹³ Jaunuoliai priversti sukti girnas,

berniukai kniumba po malkų našta.

¹⁴ Seniūnai pasitraukė iš miesto vartų,

jaunuoliai ­ nuo savo muzikos.

¹⁵ Dingo mūsų širdies džiaugsmas,

gedulu virto mūsų šokiai.

¹⁶ Vainikas nukrito mums nuo galvos;

vargas mums, nes mes nusidėjome!

¹⁷ Mūsų širdys dėl to serga,

mūsų akys nuo šių dalykų aptemo,

¹⁸ Siono kalnas guli nuniokotas,

šakalai ant jo bastosi.

¹⁹ O tu, VIEŠPATIE, viešpatauji amžinai,

tavo sostas tveria per visas kartas.

²⁰ Kodėl mus visiškai užmiršai?

Kodėl mus palikai taip ilgai?

²¹ Susigrąžink mus, VIEŠPATIE,

kad galėtume sugrįžti!

Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!

²² Nebent tu būtumei mus visiškai atmetęs,

ant mūsų įpykęs be saiko?!