¹ Dovydo. א Neapmaudauk dėl nedorėlių,

nepavydėk tiems, kurie daro pikta.

² Juk jie veikiai išnyks kaip žolė

ir nuvys kaip žaluma. ³ב Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera,

tada gyvensi krašte ir būsi saugus.

⁴ Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU,

ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.

⁵ג Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią,

pasitikėk juo, ir jis tau padės.

⁶ Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą,

o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį.

⁷ד Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES,

neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi,

dėl žmogaus, puoselėjančio piktus kėslus.

⁸ה Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio,

neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda.

⁹ Nedorėliai bus pakirsti,

o tie, kurie laukia VIEŠPATIES,

paveldės žemę.

¹⁰ו Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus;

žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo,

bet jis jau bus dingęs.

¹¹ O romieji paveldės žemę

ir gėrėsis gausia gerove.

¹²ז Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam

ir griežia ant jo dantimis.

¹³ Bet VIEŠPATS juokiasi iš jo,

nes mato jo būsimą dieną.

¹⁴ח Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus

ir įtempia lankus,

norėdami parblokšti varguolį ir beturtį

ir žudyti dorai gyvenančius.

¹⁵ Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdis,

o jų lankai bus sutrupinti.

¹⁶ט Tas truputis, kurį turi teisusis,

vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą.

¹⁷ Nedorėlių ginklai bus sutrupinti,

o teisiuosius VIEŠPATS palaikys.

¹⁸י VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso,

ir paveldas amžinai jiems priklausys.

¹⁹ Nelaimės metu jie nebus apvilti

ir bado dienomis valgys iki soties.

²⁰כ Bet nedorėliai žus,

VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė,

išsisklaidys lyg dūmai.

²¹ל Nedorėlis skolinasi ir negrąžina,

o geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs.

²² Tie, kuriuos VIEŠPATS laimina, paveldės žemę,

o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti.

²³מ VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą,

kurio keliu džiaugiasi.

²⁴ Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti,

nes VIEŠPATS padės jam atsikelti.

²⁵נ Buvau jaunas ir pasenau,

tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo,

nei jo vaikų, prašančių duonos.

²⁶ Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina,

o jo vaikai yra tikra palaima.

²⁷ס Venk pikta ir daryk gera,

kad gyventum amžinai,

²⁸ nes VIEŠPATS myli, kas teisinga,

ir nepalieka savo ištikimųjų.

ע Jis saugo juos amžinai,

o nedorėlių palikuonys bus išvaryti.

²⁹ Teisieji paveldės kraštą

ir jame gyvens amžinai.

³⁰פ Išmintis ateina iš teisiojo lūpų,

jo liežuvis sako, kas teisinga.

³¹ Savo Dievo Įstatymą jis laiko širdyje,

jo žingsniai nuo Įstatymo nenuklysta.

³²צ Nedorėlis teisiojo tyko,

mėgina jį nužudyti.

³³ Bet VIEŠPATS nepaliks jo priešo rankose,

neleis būti pasmerktam teisme.

³⁴ק Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio;

jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę,

ir tu matysi išvaromus nedorėlius.

³⁵ר Mačiau nedorėlį valdingą,

iškilusį virš visų lyg kedrą Libano.

³⁶ Vėl ėjau pro šalį

ir, tikėk manimi, jo ten nebebuvo.

Ieškojau, bet neberadau.

³⁷ש Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą,

nes taikus žmogus turi ateitį.

³⁸ O nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti,

nedorėlių palikuonys išnaikinti.

³⁹ת Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES;

jis jų tvirtovė sunkumų metu.

⁴⁰ VIEŠPATS padeda jiems ir ištraukia iš bėdos,

išgelbsti nuo nedorėlių ir išvaduoja,

nes jie ieško jame užuovėjos.

¹ Dovydo psalmė. Priminimo aukai.

² VIEŠPATIE, nebausk manęs pykdamas,

neplak manęs niršdamas!

³ Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo

ir tavo rankos smūgiai mane ištiko.

⁴ Nėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo įpykio,

braška mano kaulai, nes nusidėjau.

⁵ Virš galvos esu apsemtas nuodėmių,

jos slegia mane lyg sunkiausia našta.

⁶ Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja

per mano kvailumą.

⁷ Susitraukęs ir jėgų netekęs,

slankioju niūrus visą dieną.

⁸ Mano strėnos pilnos deginančio skausmo,

nėra nieko sveiko mano kūne.

⁹ Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju,

nes man širdis iš nerimo plyšta.

¹⁰ Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu,

tu girdi mano vaitojimą.

¹¹ Mano širdis virpa, aš netekau jėgų,

mano akys aptemo.

¹² Mano draugai ir bičiuliai laikosi atokiai

dėl mano opų,

net mano artimieji iš tolo težiūri.

¹³ Tie, kurie mano gyvasties tyko,

spendžia spąstus,

tie, kurie nori mane nuskriausti, kalba apie smurtą

ir visą laiką brandina klastą.

¹⁴ O aš ­ lyg negirdintis kurčius,

lyg nebylys, kuris žodžio ištarti negali.

¹⁵ Aš lyg žmogus, kuris negali atsikirsti,

nes negirdi.

¹⁶ Bet tavimi aš pasitikiu, VIEŠPATIE,

ir tu, Viešpatie, mano Dieve, man atsiliepsi.

¹⁷ Juk aš meldžiuosi:

„Tik neleisk jiems džiūgauti dėl mano nelaimės,

neleisk jiems didžiuotis, kai aš parpulsiu.“

¹⁸ Esu prie pat žūties

ir nuolat kenčiu skausmą.

¹⁹ Išpažįstu savo kaltę

ir gailiuosi dėl nuodėmės.

²⁰ O mano mirtini priešai ­ sveiki ir stiprūs;

daug tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia.

²¹ Tie, kurie atmoka man piktu už gera,

kamuoja mane, nes aš siekiu to, kas gera.

²² Nepalik manęs, VIEŠPATIE!

Mano Dieve, neatsitolink nuo manęs!

²³ Skubėk man padėti,

Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!

¹ Choro vadovui. Jedutūnui. Dovydo psalmė.

² Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje,

kad nenusidėčiau liežuviu;

savo burną užčiaupsiu,

kai nedorėliai būna arti.“

³ Tylėjau ir nieko nesakiau,

susilaikiau net nuo ko nors gero.

Bet mano skausmas tik padidėjo,

⁴ širdis man užkaito krūtinėje.

Bemąstant įsiliepsnojo ugnis

ir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:

⁵ „Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu,

kokia mano dienų trukmė?

Leisk man pažinti, koks laikinas esu.“

⁶ Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo,

jo trukmė ­ beveik niekas tavo akyse.

Iš tikrųjų žmogaus būvis ­ tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.

⁷ Žmogus praeina kaip šešėlis.

Visas jo triūsas ­ tik migla;

jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!

⁸ Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis?

Tavyje mano viltis.

⁹ Išvaduok mane iš visų mano kalčių;

nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!“

¹⁰ Tyliu ir burnos neatveriu,

nes tu tai padarei.

¹¹ Nukreipk nuo manęs savo rykštę,

aš žūstu nuo tavo rankos smūgių!

¹² Kai drausmini žmogų, bausdamas už nuodėmę,

tu lyg kandis sunaikini, kas jam brangu.

Iš tikrųjų žmogus ­ tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.

¹³ Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,

klausykis mano šauksmo,

ateik į pagalbą, kai verkiu!

Juk aš tik praeinantis svečias, praeivis

kaip visi mano protėviai.

¹⁴ Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau

pirma, negu nueisiu, ir manęs nebebus.

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė. ² Kantriai laukiau VIEŠPATIES;

jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.

³ Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės,

pastatė mano kojas ant uolos

ir sutvirtino mano žingsnius.

⁴ Man į lūpas įdėjo naują giesmę,

šlovės mūsų Dievui giesmę.

Daugelis tai matys,

pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU.

⁵ Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ;

jis nesikreipia į pagonių stabus

ar netikrų dievų garbintojus.

⁶ VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei!

Nuostabūs tavo darbai ir užmojai!

Panašaus į tave nėra!

Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti,

nes jų tiek daug.

⁷ Tu davei man suprasti,

kad netrokšti kruvinos aukos ir javų atnašų,

neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.

⁸ Tada tariau: „Štai ateinu!

Raštų ritinyje man viskas nurodyta;

⁹ mano džiaugsmas ­ vykdyti tavo valią, mano Dieve,

tavo Įstatymą turiu širdyje!“

¹⁰ Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį,

netramdžiau savo lūpų;

tu, VIEŠPATIE, tai turi žinoti.

¹¹ Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau,

kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą.

Apie tavo meilę ir tiesą

didžiojoje sueigoje nenutylėjau.

¹² VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo;

tavo meilė ir tavo tiesa visada mane tesaugo!

¹³ Mane supa nesuskaičiuojami vargai,

apniko nuodėmės, nebematau;

jų daugiau negu plaukų man ant galvos, ir aš netekau drąsos.

¹⁴ VIEŠPATIE, teikis mane gelbėti!

VIEŠPATIE, skubėk man padėti!

¹⁵ Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi,

kurie tyko man gyvastį atimti.

Tepasitraukia ir tebūna sugėdinti,

kurie džiaugiasi mano nelaime.

¹⁶ Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti,

kurie sako: „Še tau! Še tau!“

¹⁷ Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,

kurie tavęs ieško,

ir tavo išganymą branginantys nuolat tekartoja:

„Koks didis VIEŠPATS!“

¹⁸ Esu vargšas ir beturtis,

tačiau Viešpats manęs nepamiršo.

Tu mano pagalba ir išgelbėjimas;

nedelsk, mano Dieve!