¹ Abraomas buvo senyvo amžiaus ir pagyvenęs. O VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai. ² Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: „Padėk savo ranką po mano šlaunimi, ³ ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu, ⁴ bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę, ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui.“ ⁵ Tarnas atsakė jam: „O jei moteris nesutiktų sekti mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?“ ⁶ Abraomas tarė jam: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus! ⁷ VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’, jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi ten žmoną mano sūnui. ⁸ O jei moteris nesutiktų sekti tave, tu būsi laisvas nuo šios priesaikos, bet mano sūnaus ten nevesk!“ ⁹ Tarnas padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.

¹⁰ Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių, pasiėmęs iš šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram Naharaimuose. ¹¹ Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens. ¹² Jis meldėsi: „VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę man šiandien ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui. ¹³ Aš stoviu čia, prie šulinio, o miestiečių dukterys antai ateina vandens semtis. ¹⁴ Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį ir duoti man atsigerti’, atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Taip aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui.“

¹⁵ Vos jam baigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties. ¹⁶ Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergelė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo. ¹⁷ Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio.“ ­ ¹⁸ „Gerk, mano viešpatie“, ­ atsakė ji ir, skubiai nuleidusi ąsotį ant rankos, davė jam gerti. ¹⁹ Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų.“ ²⁰ Skubiai išpylusi ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems kupranugariams. ²¹ Tuo tarpu anas vyras stebėjo ją tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

²² Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį nosies žiedą, sveriantį pusšekelį, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt auksinių šekelių. ²³ „Prašyčiau pasakyti, ­ klausė jis, ­ kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“ ²⁴ Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“. ²⁵ Ir tęsė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei.“ ²⁶ Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, ²⁷ tardamas: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekada nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes atvedė mane tiesiai į mano šeimininko brolio namus.“

²⁸ Tuomet mergaitė nubėgo ir visa papasakojo savo motinos šeimynai. ²⁹ Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio, ³⁰ vos pamatęs nosies žiedą bei apyrankes ant savo sesers rankų ir išgirdęs savo sesers Rebekos žodžius: „Taip tas vyras man kalbėjo.“ Atėjęs pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio. ³¹ „Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl tebestovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?“ ³² Vyras užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, buvusiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti. ³³ Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė: „Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti.“ Labanas atsiliepė: „Kalbėk!“

³⁴ „Esu Abraomo tarnas, ­ pradėjo jis. ­ ³⁵ VIEŠPATS apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas. Davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų. ³⁶ Mano šeimininko žmona Sara, būdama senyvo amžiaus, pagimdė šeimininkui sūnų, kuriam šis paskyrė visa, ką turi. ³⁷ Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: ‘Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu, ³⁸ bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui.’ ³⁹ Aš sakiau savo šeimininkui: ‘O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?’ ⁴⁰ Bet jis man atsakė: ‘VIEŠPATS, kurio keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų. ⁴¹ Nuo priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo priesaikos.’

⁴² Atvykęs šiandien prie šaltinio, meldžiausi: ‘VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą! ⁴³ Aš stoviu čia, prie vandens šaltinio. Tegul ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu: ‘Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio’ ⁴⁴ ir kuri man atsakys: ‘Atsigerk tu pats, o aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams’, būna ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui.’

⁴⁵ Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su ąsočiu ant peties. Ji nusileido prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: ‘Prašyčiau man duoti atsigerti.’ ⁴⁶ Ji skubiai nukėlė ąsotį nuo peties ir tarė: ‘Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius.’ Aš atsigėriau, o ji pagirdė ir mano kupranugarius. ⁴⁷ Tuomet jos ir paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ O ji atsakė: ‘Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė.’ Užkabinau jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes. ⁴⁸ Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukterį jo sūnui. ⁴⁹ O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, tai sakykite, ir jeigu ne, tai sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę.“

⁵⁰ Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: „Reikalas VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už. ⁵¹ Žiūrėk, Rebeka stovi prieš tave, pasiimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo.“

⁵² Išgirdęs šiuos žodžius Abraomo tarnas parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ. ⁵³ Po to tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybių bei drabužių ir įteikė juos Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.

⁵⁴ Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė. Jie ten ir pernakvojo. Kai atsikėlė ryto metą, jis tarė: „Leiskite mane atgal pas savo šeimininką.“ ⁵⁵ Bet jos brolis ir motina sakė: „Tepabūna mergaitė su mumis dar valandėlę, bent dešimt dienų, o paskui tegu keliauja.“ ­ ⁵⁶ „Neužlaikykite manęs, ­ prašė jis, ­ nes VIEŠPATS padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo šeimininką.“ ⁵⁷ Jie atsakė: „Pasišaukime mergaitę ir paklauskime, ką ji sakys.“ ⁵⁸ Pasišaukę Rebeką, jie klausė: „Ar nori eiti su šiuo vyru?“ Ji atsakė: „Eisiu.“ ⁵⁹ Tuomet savo seserį Rebeką kartu su žindyve jie išleido su Abraomo tarnu ir jo vyrais. ⁶⁰ Laimindami Rebeką, jie sakė jai:

„Tu, mūsų seserie,

tapk tūkstančiais miriadų!

Tepaima tavo palikuonys

savo priešų vartus.“

⁶¹ Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, sėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas paėmė Rebeką ir išvyko.

⁶² O Izaokas buvo ką tik grįžęs iš Beer Lahai Roijo apylinkės ir apsigyvenęs Negebe. ⁶³ Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo laukuose ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius. ⁶⁴ Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario, ⁶⁵ ji klausė tarno: „Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?“ Tarnas tarė: „Tai mano šeimininkas.“ Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.

⁶⁶ Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką buvo atlikęs. ⁶⁷ Izaokas tuomet nusivedė ją į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas mylėjo ją ir rado paguodos po savo motinos mirties.

¹ Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketūra. ² Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. ³ Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašūriečiai, letušai ir leumai. ⁴ Midjano palikuonys buvo Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Jie visi buvo Ketūros palikuonys.

⁵ Visa, ką turėjo, Abraomas paliko savo sūnui Izaokui. ⁶ O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo galvos, prieš išsiųsdamas juos tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.

Abraomo mirtis

⁷ Abraomas gyveno iš viso šimtą septyniasdešimt penkerius metus. ⁸ Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo sujungtas su savo gimine. ⁹ Jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis palaidojo jį Machpelos oloje, hetito Coharo sūnaus Efrono lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, ¹⁰ tame lauke, kurį Abraomas pirko iš hetitų. Ten buvo palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara. ¹¹ Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer Lahai Roijo vietovės.

Izmaelio palikuonys

¹² Štai Abraomo sūnaus Izmaelio, kurį Abraomui pagimdė Saros vergė, egiptietė Hagara, palikuonys. ¹³ Štai Izmaelio sūnų vardai pagal jų gimimo eilę: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, Kedaras, Adbeelis, Mibsamas, ¹⁴ Mišma, Dūma, Masa, ¹⁵ Hadadas, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma. ¹⁶ Tokie tat Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal gyvenvietes ir stovyklas ­ dvylika vadų pagal gentis.

¹⁷ (Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Atsikvėpęs paskutinį kartą ir miręs, jis buvo sujungtas su savo gimine.)

¹⁸ Jie klajojo nuo Havilos prie Šūro, esančio netoli Egipto, iki pat Ašūro. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.

Ezavo ir Jokūbo gimimas

¹⁹ Štai Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas. ²⁰ Izaokas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį ir aramėjo Labano seserį. ²¹ Izaokas maldavo VIEŠPATĮ dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia. ²² Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, tai kam aš dar gyvenu?“ Tad ji nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti. ²³ O VIEŠPATS atsakė jai:

„Dvi gentys yra tavo įsčiose,

dvi atskiros tautos kils iš tavęs.

Bet viena tauta bus stipresnė už kitą;

vyresnioji tarnaus jaunesniajai.“

²⁴ Atėjus metui gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai! ²⁵ Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas ­ tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Ezavu. ²⁶ Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.

²⁷ Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas ­ tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių. ²⁸ Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.

²⁹ Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. ³⁰ Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu.) ³¹ „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, ­ atsakė Jokūbas. ³² Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ ³³ Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. ³⁴ Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.

¹ Krašte kilo badas, skirtingas nuo ankstesnio bado, kilusio Abraomo dienomis, ir Izaokas išsikėlė į Gerarą pas filistinų karalių Abimelechą. ² VIEŠPATS buvo jam pasirodęs ir sakęs: „Neik į Egiptą. Įsikurk krašte, kurį tau nurodysiu. ³ Gyvenk tame krašte kaip ateivis. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave. Tau ir tavo palikuonims atiduosiu visus šiuos kraštus, idant įvykdyčiau priesaiką, duotą tavo tėvui Abraomui. ⁴ Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą ⁵ dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus.“

⁶ Todėl Izaokas ir apsigyveno Gerare. ⁷ Kai vietiniai vyrai imdavo teirautis apie jo žmoną, jis sakydavo: „Ji mano sesuo.“ Mat jis baiminosi sakyti: „Mano žmona“, manydamas sau: „Šie vietiniai vyrai gali mane užmušti dėl Rebekos, nes ji tokia graži.“ ⁸ Atsitiko taip, kad, jam ten ilgesnį laiką pagyvenus, karalius Abimelechas kartą, žiūrėdamas pro langą, pamatė jį glamonėjant savo žmoną Rebeką. ⁹ Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: „Tikrai ji tavo žmona! Kodėl tat sakei: ‘Ji mano sesuo’?“ Izaokas jam atsakė: „Todėl, kad maniau per ją galįs netekti gyvybės.“ ¹⁰ O Abimelechas tarė: „Ką tu padarei! Kas nors iš žmonių galėjo su tavo žmona sugulti, ir tu būtum užtraukęs mums kaltę!“ ¹¹ Todėl Abimelechas įspėjo visus žmones, tardamas: „Kas užgautų šį vyrą ar jo žmoną, tas bus nubaustas mirtimi.“

¹² Izaokas tame krašte sėjo javus ir tais metais susilaukė šimteriopo derliaus. VIEŠPATS laimino jį, ¹³ ir žmogus praturtėjo. Jam vis labiau ir labiau sekėsi. Jis tapo labai turtingas, ¹⁴ įsigijo tiek avių bei galvijų kaimenių ir tokią gausią šeimyną, kad filistinai jam pavydėjo. ¹⁵ Užpildami žemėmis, filistinai buvo užvertę visus šulinius, kuriuos iškasė jo tėvo tarnai Abraomo dienomis. ¹⁶ Ir Abimelechas sakė Izaokui: „Pasitrauk nuo mūsų, nes pasidarei daug stipresnis už mus.“

¹⁷ Todėl Izaokas iš ten ir pasitraukė. Pasistatė palapines Geraro slėnyje ir ten apsigyveno. ¹⁸ Izaokas atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis ­ filistinai buvo juos užvertę po Abraomo mirties ­ ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas. ¹⁹ Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį, ²⁰ Geraro kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami: „Tas vanduo mūsų!“ Todėl jis pavadino tą šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi. ²¹ Po to jie iškasė kitą šulinį. Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna. ²² Jis iš ten išsikėlė ir išsikasė dar vieną šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo. Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas: „Šį kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai vietos daugintis.“

²³ Iš čia jis nukeliavo į Beer Šebą. ²⁴ Tą pačią naktį pasirodė jam VIEŠPATS ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.

Nebijok, nes aš esu su tavimi!

Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis

dėl savo tarno Abraomo.“

²⁵ Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES. Ten pasistatė ir palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.

Sandora su Abimelechu

²⁶ Ir Abimelechas atėjo pas jį iš Geraro su savo patarėju Achuzatu bei kariuomenės vadu Picholu. ²⁷ Izaokas paklausė jų: „Ko atėjote pas mane, jei manęs nekenčiate ir atstūmėte nuo savęs?“ ²⁸ Jie atsakė: „Dabar mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS buvo su tavimi, todėl siūlome sudaryti sutartį su priesaika tarp mūsų abiejų ­ tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą, ²⁹ kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes tavęs neužgavome, visada su tavimi tik gerai elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES palaimintasis!“ ³⁰ Jis iškėlė jiems vaišes, jie valgė ir gėrė. ³¹ Rytą jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais atsisveikino, ir jie išsiskyrė taikiai. ³² Atsitiko taip, kad tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo pas jį su žinia apie jų iškastą šulinį ir pranešė jam: „Radome vandens!“ ³³ Jis pavadino jį Šiba. Todėl iki šios dienos ir miesto vardas yra Beer Šeba.

³⁴ Ezavas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Beerio Hetito dukterį Juditą ir Elono Hetito dukterį Basmatą. ³⁵ Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

¹ Kai Izaokas jau buvo senas, o jo akys taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir tarė jam: „Mano sūnau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia.“ ² Anas tarė jam: „Matai, jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos. ³ Taigi imk savo ginklus ­ strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. ⁴ Tuomet paruošk man gardų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man pavalgyti, idant prieš mirdamas palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu.“

⁵ O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Ezavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos, ⁶ Rebeka tarė sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Ezavui: ⁷ ‘Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant prieš mirdamas tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje.’ ⁸ O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu. ⁹ Nueik prie kaimenės ir parnešk iš ten du rinktinius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kokį jis mėgsta. ¹⁰ Tu nuneši jį tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas.“ ¹¹  ­ „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, ­ atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, ­ o aš juk plikas! ¹² Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“ ¹³ O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir parnešk juos man.“

¹⁴ Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kokį jo tėvas mėgo. ¹⁵ Tuomet Rebeka paėmė namie paliktus geriausius vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius ir apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą. ¹⁶ Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. ¹⁷ Po to padavė sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.

¹⁸ Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ ­ „Aš čia, ­ atsiliepė šis. ­ Kas tu, mano sūnau?“ ¹⁹ Jokūbas tėvui atsakė: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant mane palaimintum savo sielos palaiminimu.“ ²⁰ Bet Jokūbas paklausė savo sūnų: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę.“ ²¹ Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu mano sūnus Ezavas ar ne.“ ²² Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, šis apčiupinėjo jį ir tarė: „Balsas ­ kaip Jokūbo, bet rankos ­ kaip Ezavo.“ ²³ Taigi neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos kaip ir jo brolio Ezavo. Todėl ir palaimino jį.

²⁴ Jis paklausė: „Ar tai tu mano sūnus Ezavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš“, ­ ²⁵ jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu.“ Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė. ²⁶ Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane.“ ²⁷ Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas:

„Ak, kvapas mano sūnaus

tarsi kvapas laukų,

kuriuos VIEŠPATS palaimino. ²⁸ Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,

iš žemės derlingumo

ir apsčiai grūdų bei vyno. ²⁹ Tetarnauja tau tautos,

ir tesilenkia tau gentys.

Valdovu būk savo broliams,

tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.

Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,

tebūna palaimintas, kas tave laimina!“

³⁰ Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas. ³¹ Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, ­ tarė savo tėvui, ­ ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu.“ ³² Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ ­ „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, ­ atsakė šis. ³³ Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“ ³⁴ Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ ³⁵ Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą.“ ³⁶ Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ ³⁷ Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“ ³⁸ Ezavas maldavo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ Ezavas ėmė garsiai verkti.

³⁹ Tuomet jo tėvas Izaokas atsakė jam:

„Štai tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus

ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus. ⁴⁰ Iš kalavijo gyvensi

ir savo broliui tarnausi.

Bet kai sukilsi,

nusimesi jo jungą nuo sprando.“

⁴¹ Tad Ezavas nekentė Jokūbo už palaiminimą, kuriuo tėvas buvo jį palaiminęs. Ezavas galvojo: „Artinasi tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą“. ⁴² Bet vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė jaunesnįjį sūnų ir pasakė jam: „Žiūrėk, tavo brolis Ezavas niršta, norėdamas tave nužudyti. ⁴³ Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną. ⁴⁴ Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis, ⁴⁵ kol atslūgs tavo brolio įniršis prieš tave, ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti jūsų tą pačią dieną!“

⁴⁶ Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“

¹ Tada Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! ² Keliauk tuojau pat į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir ten paimk sau žmoną iš motinos brolio Labano dukterų. ³ Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija. ⁴ Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą ­ tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, ­ kraštą, kurį Dievas davė Abraomui.“ ⁵ Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir šis iškeliavo į Padan Aramą pas Betuelio Aramėjo sūnų Labaną, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.

⁶ O Ezavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan Aramą ieškoti žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“ ⁷ ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, buvo iškeliavęs į Padan Aramą. ⁸ Ezavas pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui. ⁹ Tada Ezavas nuėjo pas Izmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Betelio

¹⁰ Jokūbas paliko Beer Šebą ir leidosi Harano link. ¹¹ Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. ¹² Jis sapnavo. Žiūri, stovi laiptai ant žemės, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn. ¹³ Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą. ¹⁵ Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.“

¹⁶ Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ ¹⁷ Drebulio krečiamas, jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai.“

¹⁸ Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo viršaus aliejaus. ¹⁹ O tą vietą pavadino Beteliu, nors ankstesnis to miesto vardas buvo Lūzas. ²⁰ Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, ²¹ idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai VIEŠPATS bus mano Dievas, ²² ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę.“