¹  Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės, ² tarė: „Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite keltis ir keliauti toliau savo keliu.“ Bet jie atsakė: „Ne. Praleisime naktį aikštėje.“

³ O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įžengė į jo namus. Tada jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jiedu papietavo. ⁴ Bet jiems dar neatgulus, miesto vyrai ­ Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio ­ apsupo namus ⁵ ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti.“ ⁶ Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs paskui save duris, ⁷ kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! ⁸ Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įžengė mano stogo pavėsin.“ ⁹ Bet jie atsakė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, ­ šaipėsi jie, ­ atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!“ Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti. ¹⁰ Bet anie vyrai iškišo rankas, įsitraukė Lotą į vidų ir uždarė duris. ¹¹ O žmones, buvusius prie namų durų ­ jaunus ir senus ­ jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris.

¹² Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų ­ išvesk juos iš šios vietos, ¹³ nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti.“ ¹⁴ Lotas išėjo tada ir kalbėjosi su žentais, ketinusiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, eikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą.“ Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

¹⁵ Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk žmoną ir abi čia esančias dukteris, kad nepražūtumėte dėl miesto kaltės.“ ¹⁶ Bet jis vis delsė. Tad anie vyrai paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų ­ VIEŠPATS buvo jam gailestingas ­ ir išvedė jį saugiai už miesto. ¹⁷ Kai jau buvo išvedę, vienas jų tarė: „Bėgte gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“ ¹⁸ O Lotas atsakė jam: „O ne, mano viešpatie! ¹⁹ Štai tavo tarnas susilaukė malonės tavo akyse, ir tu parodei didelį gerumą, išgelbėdamas man gyvybę! Tačiau gelbėtis, bėgdamas į kalnus, aš nepajėgiu iš baimės, kad užklups mane nelaimė ir aš numirsiu. ²⁰ Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti ­ tai tokia maža vieta, ar ne? ­ ir išliksiu ten gyvas!“ ²¹ Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu. ²² Skubėk, gelbėkis ten, nes negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi.“ Todėl anas miestas ir buvo pavadintas Coaru. ²³ Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą.

²⁴ Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. ²⁵ Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija. ²⁶ O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.

²⁷ Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ ²⁸ ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi iš krosnies.

²⁹ Taigi, naikindamas Lygumos miestus ir sugriaudamas miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.

Loto dukterys

³⁰ Lotas pakilo iš Coaro ir apsigyveno kalnuose su dviem dukterimis. Coare pasilikti bijojo. Tad gyveno su dviem dukterimis oloje. ³¹ Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje sueiti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje. ³² Eikš, nugirdykime tėvą vynu ir gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo.“

³³ Tą naktį juodvi nugirdė tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė. ³⁴ Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Žiūrėk, praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo.“ ³⁵ Taigi juodvi nugirdė tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė. ³⁶ Taip abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo. ³⁷ Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu; jis yra šiandienių moabitų protėvis. ³⁸ Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben Amio vardą; jis yra šiandienių amonitų protėvis.

¹ Iš ten Abraomas iškeliavo Negebo srities link ir įsikūrė tarp Kadešo ir Šūro. Gyvendamas Gerare kaip ateivis, ² Abraomas sakė apie savo žmoną: „Ji mano sesuo.“ Užtat Geraro karalius Abimelechas ją parsigabeno sau. ³ Naktį sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir sakė jam: „Tu mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes tai ištekėjusi moteris.“ ⁴ O Abimelechas dar nebuvo jos palietęs, todėl tarė: „Viešpatie, argi tu pražudytum nekaltą žmogų? ⁵ Argi ne jis pats man sakė: ‘Ji mano sesuo’? Ir ji pati patvirtino: ‘Jis mano brolis.’ Kai tai padariau, mano širdis buvo dora ir rankos nekaltos.“ ⁶ Tuomet sapne Dievas atsakė jam: „Taip, aš žinojau, kad tu tai darai dora širdimi ir nekaltomis rankomis. Be to, aš pats sulaikiau tave, kad nenusidėtum, todėl ir neleidau tau jos paliesti. ⁷ Dabar sugrąžink vyrui žmoną; jis pranašas, todėl tave užtars, ir liksi gyvas. Bet jei nesugrąžinsi, žinok, kad tikrai mirsi; pražūsi pats ir visa, kas tau priklauso.“

⁸ Abimelechas atsikėlė anksti rytą, susišaukė visus tarnus ir papasakojo jiems visa, kas buvo įvykę. Žmonės buvo baimės priblokšti. ⁹ Tuomet Abimelechas pasišaukė Abraomą ir tarė jam: „Ką tu padarei! Kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei tokią didelę kaltę man ir mano karalystei? Padarei man dalykų, kurie neturėtų būti daromi. ¹⁰ Ką gi tu galvojai, ­ klausė Abimelechas, ­ darydamas tokį dalyką?“ ¹¹ „Aš pamaniau, ­ atsakė Abraomas, ­ kad šioje vietoje visiškai nėra Dievo baimės, ir jie mane užmuš dėl mano žmonos. ¹² Be to, ji iš tikrųjų mano sesuo ­ mano tėvo, nors ir ne mano motinos duktė. Ji tapo mano žmona. ¹³ Kai Dievas išvedė mane iš tėvo namų toli klajoti, aš jai sakiau: ‘Prašyčiau tavęs padaryti man malonę: kad ir į kokią vietą nueitume, visur apie mane sakyk: jis mano brolis.’“

¹⁴ Abimelechas paėmė avių ir jaučių, vergų ir vergių ir davė juos Abraomui. Sugrąžino jam ir Sarą, jo žmoną. ¹⁵ „Mano kraštas prieš tavo akis, ­ tarė Abimelechas, ­ apsigyvenk, kur tik tau patiks.“ ¹⁶ O Sarai sakė: „Žiūrėk! Duodu tavo broliui tūkstantį sidabro gabalų. Tai bus tau apginti prieš visus, esančius su tavimi; tu esi visiškai išteisinta.“ ¹⁷ Tuomet Abraomas užtarė Dievui, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną bei verges, idant vėl galėtų gimdyti, ¹⁸ nes dėl Abraomo žmonos Saros VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas.

¹ VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs. ² Sara pastojo ir pagimdė Abraomui senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs. ³ Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą. ⁴ Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip buvo įsakęs Dievas. ⁵ Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas. ⁶ O Sara sakė: „Dievas iškrėtė man juoką;

kas tik apie tai išgirs,

juoksis su manimi.“

⁷ Ir pridūrė: „Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui,

kad Sara žindys vaikus?

O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų senatvėje.“

⁸ Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.

⁹ Pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį ši buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos sūnumi Izaoku, Sara ¹⁰ sakė Abraomui: „Išvaryk šią vergę su sūnumi, nes tos vergės sūnus nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!“ ¹¹ Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes tai lietė jo paties sūnų. ¹² Bet Dievas tarė Abraomui: „Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys. ¹³ Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis.“

¹⁴ Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, išsiuntė ją drauge su vaiku. Išėjusi ji klajojo Beer Šebos dykumoje.

¹⁵ Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji padėjo vaiką po krūmu, ¹⁶ paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais maždaug per lanko šūvį, sakydama: „Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta.“ Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis.

¹⁷ Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas: „Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą iš ten, kur jis yra. ¹⁸ Eikš, pakelk berniuką ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą“. ¹⁹ Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.

²⁰ Dievas buvo su berniuku, jam augant. Jis gyveno dykumoje ir tapo įgudusiu lankininku. ²¹ Parano dykuma buvo jo namai. Jo motina gavo jam žmoną iš Egipto žemės.

²² Atsitiko taip, kad tuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sakė Abraomui: „Dievas yra su tavimi, kad ir ką tu darytum. ²³ Todėl dabar Dievo vardu prisiek man šioje vietoje, kad su manimi ar mano pažįstamais ir giminėmis nesielgsi apgaulingai, bet su manimi ir su kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis, elgsiesi taip palankiai, kaip aš elgiausi su tavimi.“ ²⁴ Abraomas atsakė: „Prisiekiu!“

²⁵ Kai Abraomas pareiškė skundą Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį buvo užgrobę Abimelecho tarnai, ²⁶ Abimelechas atsakė: „Nežinau, kas tai padarė. Iš tikrųjų man nieko apie tai nepranešei, ir aš iki šios dienos apie tai nebuvau girdėjęs.“ ²⁷ Abraomas paėmė avių ir jaučių, davė juos Abimelechui, ir juodu sudarė sutartį. ²⁸ Tuomet Abraomas atskyrė iš kaimenės septynis ėriukus. ²⁹ Abimelechas klausė Abraomą: „Ką reiškia šie septyni atskirtieji ėriukai?“ ³⁰ Jis atsakė: „Tu priimsi šiuos septynis ėriukus iš mano rankų, idant būtum liudytojas, kad aš iškasiau šį šulinį.“ ³¹ Todėl ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jiedu padarė priesaiką.

³² Taigi, sudarę Beer Šeboje sutartį, Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas pakilo ir sugrįžo į filistinų kraštą. ³³ O [Abraomas] pasodino Beer Šeboje tamariksą ir ten vardu šaukėsi VIEŠPATIES, Dievo Amžinojo. ³⁴ Filistinų krašte Abraomas ilgą laiką gyveno kaip ateivis.

¹ Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Šis atsiliepė: „Aš čia!“ ­ ² „Paimk savo sūnų, ­ tęsė jis, ­ savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“

³ Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievas. ⁴ Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. ⁵ „Pabūkite čia su asilu, ­ paliepė jis tarnams, ­ berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus.“

⁶ Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose. Jiedu tęsė kelionę. ⁷ Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ ­ „Aš čia, mano sūnau“, ­ atsiliepė šis. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ ⁸ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Ir jiedu drauge ėjo toliau.

⁹ Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. ¹⁰ Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudyti. ¹¹ Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ ­ „Aš čia!“ ­ atsiliepė jis. ¹² „Nekelk rankos prieš berniuką, ­ tęsė, ­ nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.“ ¹³ Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. ¹⁴ O tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“ vardu, kaip ir nūdien sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta.“

¹⁵ VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ¹⁶ ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienturčio sūnaus, ¹⁷ aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir ¹⁸ visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui.“

¹⁹ Po to Abraomas sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge nuėjo į Beer Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer Šeboje.

²⁰ Atsitiko taip, kad po šių įvykių Abraomas gavo žinią: „Milka irgi pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui: ²¹ pirmagimį Ucą, jo brolį Būzą, Aramo tėvą Kemuelį, ²² Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį“. ²³ Betueliui gimė Rebeka. Anuos aštuonis Abraomo broliui Nahorui pagimdė Milka. ²⁴ O jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė vaikų: Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

¹ Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus. ² Sara mirė Kirjat Arbos mieste (tai yra Hebrone), Kanaano krašte. Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą. ³ Pasitraukdamas nuo savo mirusiosios, jis kreipėsi į hetitus: ⁴ „Nors esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite man vietą kapui pas jus, kad galėčiau nunešti savo mirusiąją ir palaidoti.“ ⁵ Hetitai atsakė Abraomui: ⁶ „Viešpatie, klausykis mūsų! Tu esi tarp mūsų Dievo išrinktasis. Laidok savo mirusiąją rinktinėse mūsų kapinėse. Niekas iš mūsų neatsakys kapo tavo mirusiajai palaidoti.“ ⁷ Abraomas pakilo, nusilenkė hetitams, krašto gyventojams, ⁸ ir tarė jiems: „Jeigu sutinkate, kad aš nuneščiau savo mirusiąją palaidoti, tai paklausykite manęs ir užtarkite mane Coharo sūnui Efronui. ⁹ Teparduoda jis man Machpelos olą, kuri jam priklauso. Ji yra jo lauko pakraštyje. Teparduoda man ją už visą kainą kapavietei tarp jūsų.“ ¹⁰ O Efronas sėdėjo tarp hetitų. Efronas Hetitas atsakė Abraomui, girdint visiems hetitams ­ visiems, ėjusiems pro jo miesto vartus, ­ tardamas: ¹¹ „O ne, mano viešpatie, klausykis manęs! Aš duodu tau tą lauką ir duodu tau olą, esančią jame. Aš duodu tau ją savo tautiečių akivaizdoje. Palaidok savo mirusiąją.“ ¹² Tuomet Abraomas nusilenkė krašto gyventojams ¹³ ir tarė Efronui, girdint visiems krašto gyventojams: „O, kad tu manęs paklausytum! Aš duosiu tau lauko kainą. Priimk ją iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją.“ ¹⁴ Efronas atsakė Abraomui: ¹⁵ „Mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemės laukas vertas keturių šimtų sidabrinių šekelių ­ kas tai mudviem, ar ne tiesa? Eik ir laidok savo mirusiąją.“ ¹⁶ Abraomas susiderėjo su Efronu dėl kainos. Tada Abraomas atsvėrė Efronui sidabrą, kurį buvo išsilygęs hetitams girdint, ­ keturis šimtus sidabrinių šekelių pagal įprastinius pirklių svarsčius.

¹⁷ Taip Efrono laukas Machpeloje priešais Mamrę ­ laukas su ola ir visais tame lauke buvusiais medžiais ­ perėjo ¹⁸ Abraomui kaip jo nuosavybė hetitų akivaizdoje ­ akivaizdoje visų, ėjusių pro miesto vartus. ¹⁹ Po to Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje priešais Mamrę (tai yra Hebroną), Kanaano krašte. ²⁰ Laukas ir ola iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kaip kapavietė.