¹ Štai palikuonys Nojaus sūnų ­ Semo, Chamo ir Jafeto; vaikai jiems gimė po tvano.

² Jafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras. ³ Gomero palikuonys: Aškenazas, Rifatas ir Togarma. ⁴ Javano palikuonys: Eliša, Taršišas, Kitimai ir Rodanimas. ⁵ Iš jų pasklido salų tautos savo kraštuose su savo kalba pagal kiltis ir tautas.

⁶ Chamo palikuonys: Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas. ⁷ Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos palikuonys: Šeba ir Dedanas. ⁸ Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje. ⁹ VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, todėl sakoma: „Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas“. ¹⁰ Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas ir Akadas ­ miestai Šinaro krašte. ¹¹ Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, ten pastatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą ¹² bei Reseną tarp Ninevės ir Kelacho. Pastarasis miestas buvo sostinė. ¹³ Egiptui gimė ludai, anamimai, lehabiečiai, naftoachai, ¹⁴ patrosiečiai, kasluhai ir kaftoriečiai. Iš pastarųjų kilo filistinai.

¹⁵ Kanaanui gimė pirmagimis Sidonas ir Hetas, ¹⁶ taip pat jebusiečiai, amoritai, girgašai, ¹⁷ hivai, arkai, sinai, ¹⁸ arvadiečiai, cemarai ir hamatiečiai. Po to kanaaniečių kiltys pasklido. ¹⁹ Kanaaniečių žemė nuo Sidono driekėsi Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Ceboimų kryptimi ­ iki pat Lešos. ²⁰ Tokie tat Chamo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.

²¹ Taip pat ir Semui, visų Ebero vaikų protėviui ir vyresniam Jafeto broliui, gimė vaikų. ²² Semo palikuonys: Elamas, Asūras, Arpachšadas, Ludas ir Aramas. ²³ Aramo palikuonys: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas. ²⁴ Arpachšadui gimė Šelachas, o Šelachui ­ Eberas. ²⁵ Eberui gimė du sūnūs: pirmasis buvo vardu Pelegas, nes jo dienomis buvo padalyta žemė, o jo brolis ­ Joktanas. ²⁶ Joktanui gimė Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas, ²⁷ Hadoramas, Uzalas, Dikla, ²⁸ Obalas, Abimaelis, Šeba, ²⁹ Ofyras, Havila ir Jobabas. Tai vis Joktano palikuonys. ³⁰ Jų gyvenvietės driekėsi nuo Mešos iki pat Sefaro, iki kalnų krašto rytuose. ³¹ Tokie tat Semo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.

³² Tokios tat Nojaus sūnų kiltys pagal jų šeimas ir tautas. Po tvano iš jų pasklido tautos žemėje.

¹ Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. ² Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. ³ Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių ­ bitumą. ⁴ „Eime, ­ sakė jie, ­ pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“

⁵ O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. ⁶ Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! ⁷ Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ ⁸ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. ⁹ Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.

Nuo Semo iki Abraomo

¹⁰ Štai Semo palikuonys. Semas buvo šimtametis, kai po dvejų metų po tvano jam gimė Arpachšadas. ¹¹ Arpachšadui gimus, Semas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹² Arpachšadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelachas. ¹³ Šelachui gimus, Arpachšadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹⁴ Šelachas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Eberas. ¹⁵ Eberui gimus, Šelachas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹⁶ Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas. ¹⁷ Pelegui gimus, Eberas gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹⁸ Pelegas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Reuvas. ¹⁹ Reuvui gimus, Pelegas gyveno du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²⁰ Reuvas buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas. ²¹ Serugui gimus, Reuvas gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²² Serugas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Nahoras. ²³ Nahorui gimus, Serugas gyveno du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²⁴ Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terachas. ²⁵ Terachui gimus, Nahoras gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²⁶ Terachas buvo septyniasdešimtmetis, kai jam gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.

Teracho palikuonys

²⁷ Štai Teracho palikuonys. Terachui gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas. ²⁸ Haranas mirė gimtajame krašte ­ chaldėjų Ūre anksčiau už savo tėvą Terachą. ²⁹ Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmona buvo Saraja, o Nahoro ­ Milka, Milkos ir Iskos tėvo Harano duktė. ³⁰ Saraja buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.

³¹ Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarają, Abromo žmoną, ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję į Haraną, jie ten apsigyveno. ³² Terachas gyveno du šimtus penkerius metus. Terachas mirė Harane.

¹ VIEŠPATS tarė Abromui:

„Eik iš savo gimtojo krašto,

savo tėvo namų,

į kraštą, kurį tau parodysiu. ² Padarysiu iš tavęs didelę tautą

ir palaiminsiu tave;

išaukštinsiu tavo vardą,

ir tu būsi palaiminimas. ³ Laiminsiu tave laiminančius

ir keiksiu tave keikiančius;

visos žemės gentys ras

tavyje palaiminimą.“

⁴ Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo liepęs, ir Lotas ėjo drauge su juo. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną. ⁵ Abromas pasiėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos buvo sukaupę, ir visus žmones, kuriuos buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo. ⁶ Tarpais sustodamas, Abromas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės ąžuolo vietovės prie Sichemo. (Tuomet krašte buvo kanaaniečiai.)

⁷ VIEŠPATS pasirodė Abromui ir tarė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims.“ Ten Abromas pastatė jam pasirodžiusiam VIEŠPAČIUI aukurą. ⁸ Iš čia jis pajudėjo kalnų link į rytus nuo Betelio ir pasistatė savo palapinę; į vakarus nuo jos buvo Betelis, o į rytus ­ Ajas. Ir čia pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES. ⁹ Po to Abromas, tarpais sustodamas, keliavo Negebo link.

¹⁰ Krašte kilo badas. Abromas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus. ¹¹ Prieš pat įeinant į Egiptą, jis kreipėsi į savo žmoną Sarają: „Žinau, kokia tu graži moteris. ¹² Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: ‘Tai jo žmona.’ Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą. ¹³ Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas.“

¹⁴ Abromui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži. ¹⁵ Ją pastebėję faraono dvariškiai labai išgyrė faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną. ¹⁶ Per ją Abromui gerai sekėsi. Jis įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių.

¹⁷ Bet už Abromo žmoną Sarają VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis. ¹⁸ Faraonas pasišaukė Abromą ir sakė jam: „Ką tu padarei! Kodėl nepasakei, kad ji tavo žmona? ¹⁹ Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’? Aš paėmiau ją už žmoną. O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!“

²⁰ Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir tie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo.

¹ Drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, Abromas iš Egipto nusikėlė į Negebą. Kartu buvo ir Lotas. ² Dabar Abromas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso. ³ Iš Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Betelio ­ tos vietos, kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp Betelio ir Ajo, ⁴ tos vietos, kur pirmiau buvo padaręs aukurą. Čia Abromas vardu šaukėsi VIEŠPATIES. ⁵ Lotas, keliavęs kartu su Abromu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių. ⁶ O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, išlaikyti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo likti kartu. ⁷ Be to, kildavo vaidų tarp Abromo ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizai.

⁸ Tada Abromas tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. ⁹ Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.“ ¹⁰ Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Coaro buvo gerai drėkinama, kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė. (Tai buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.) ¹¹ Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Jiedu taip ir atsiskyrė vienas nuo kito. ¹² Abromas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų ir pasistatė savo palapines prie Sodomos. ¹³ O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.

¹⁴ Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abromui: „Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, ¹⁵ nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁶ Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti. ¹⁷ Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“. ¹⁸ Abromas išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.

¹ Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Kedorlaomero ir Goimų karaliaus Tidalo dienomis ² šie karaliai išėjo į karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimų karaliumi Šemeberu ir Belos (tai yra Coaro) karaliumi. ³ Pastarieji susirinko Sidimų slėnyje, kur dabar Druskos jūra. ⁴ Dvylika metų jie buvo vergavę Kedorlaomerui, bet tryliktaisiais metais sukilo. ⁵ Keturioliktaisiais metais Kedorlaomeras ir jam artimi karaliai atžygiavo ir numalšino refajus Aštarot Karnaimuose, zuzus Hame, emus Šave Kirjataimuose ⁶ ir horus Seyro kalnuose iki pat El Parano dykumos pakraščio. ⁷ Grįždami jie atėjo į En Mišpatą (tai yra Kadešą) ir numalšino visą amalekiečių kraštą bei amoritus, gyvenusius Hacecon Tamaroje. ⁸ Tuomet Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Ceboimų karalius ir Belos (tai yra Coaro) karalius išžygiavo ir stojo į mūšį Sidimų slėnyje ⁹ su Elamo karaliumi Kedorlaomeru, Goimų karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu ­ keturi karaliai prieš penkis. ¹⁰ O Sidimų slėnis buvo pilnas bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai bėgdami įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus. ¹¹ [Nugalėtojai] pagrobė visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas maisto atsargas ir pasitraukė, ¹² pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį Abromo brolio sūnų Lotą su jo turtais.

¹³ Bėglys atnešė žinią hebrajui Abromui, gyvenusiam prie amorito Mamrės, Eškolo ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abromo sąjungininkai. ¹⁴ Išgirdęs, kad jo brolio sūnus pagrobtas į nelaisvę, Abromas sutelkė tris šimtus aštuoniolika vyrų ­ savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje ­ ir vijosi iki pat Dano. ¹⁵ Naktį, paskirstęs prieš grobikus savo vyrus, jis ir jo tarnai juos užpuolė, nugalėjo ir nusivijo iki Hobos į šiaurę nuo Damasko. ¹⁶ Jis atėmė visus turtus, atėmė taip pat savo brolio sūnų Lotą ir jo turtus, moteris bei kitus žmones.

Abromo palaiminimas

¹⁷ Kai Abromas sugrįžo nugalėjęs Kedorlaomerą ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės (tai yra Karaliaus) slėnį. ¹⁸ O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.

¹⁹ Jis palaimino Abromą, tardamas: „Tepalaimina Abromą

Dievas Aukščiausiasis,

dangaus ir žemės Kūrėjas! ²⁰ Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis,

kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!“

Abromas jam davė nuo visko dešimtinę.

²¹ Tuomet Sodomos karalius tarė Abromui: „Duok man žmones, o turtus pasiimk sau.“ ²² Abromas atsakė Sodomos karaliui: „Aš prisiekiau VIEŠPAČIUI, Dievui Aukščiausiajam, dangaus ir žemės Kūrėjui, ²³ kad neimsiu nei siūlo galo, nei apavo dirželio, nei ko nors, kas tau priklauso, idant nesakytumei: ‘Aš padariau Abromą turtingą.’ ²⁴ Tebūna man tik tai, ką suvalgė su manimi ėjusieji vyrai, ir su manimi ėjusiųjų vyrų ­ Anero, Eškolo ir Mamrės ­ dalis. Tebūna leista jiems pasiimti savo dalį.“