¹ Blogiems žmonėms nepavydėk

ir su jais bendrauti nenorėk,

² nes jų širdis mąsto apie smurtą,

o lūpos kalba apie žalą.

³ Namai statomi išmintimi,

sutvirtinami supratimu,

⁴ ir patirtimi jų kambariai pripildomi

visokiausių brangių ir gražių daiktų.

⁵ Būti išmintingam geriau, negu būti stipriam;

patirtis svarbesnė už jėgą.

⁶ Juk tik išmintingai vadovaujant galima kariauti,

o pergalė priklauso nuo patarėjų gausumo.

⁷ Išminties posakiai per gilūs kvailiui;

prie miesto vartų jis neišsižioja.

⁸ Kas įnikęs nuolat daryti pikta,

tas bus pramintas sukčiumi.

⁹ Sukčiaus kėslai nuodėmingi,

o pašaipūnu žmonės bjaurisi.

¹⁰ Jei susidūręs su sunkumais, netenki drąsos,

nes trūksta jėgų,

¹¹ jeigu susilaikei gelbėjęs pasmerktuosius mirti

ir gynęs vedamus į žūtį,

¹² jeigu sakai: „Mes nieko apie tai nežinojome!“ ­

tai argi tas, kuris sveria širdis, to nepastebi?

Tas, kuris saugo tavo gyvastį, žinos

ir atlygins kiekvienam pagal jo darbus.

¹³ Mano vaike, valgyk medaus, nes jis geras,

ir medaus lašai iš korio bus saldūs tavo gomuriui.

¹⁴ Tokia, žinok, yra išmintis tavo gyvasčiai.

Jeigu jos įgysi, turėsi ateitį,

ir tavo viltys nenueis niekais.

¹⁵ Nerenk pasalų kaip plėšikas prie teisiojo buveinės,

nenuniokok pirkios, kur gyvena teisusis.

¹⁶ Juk nors teisusis septynis kartus parpuola,

jis vėl atsikelia,

o nedorėlį užklumpa nelaimė.

¹⁷ Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas,

tenedžiūgauja tavo širdis, kai jis parpuola,

¹⁸ kad VIEŠPATS, tai matydamas, nebūtų nepatenkintas tavimi

ir neatitrauktų savo pykčio nuo tavo priešo.

¹⁹ Nesikarščiuok dėl piktadarių,

nepavydėk nedorėliams,

²⁰ nes nedoras žmogus neturi ateities,

ir nedorėlių žibintas užgęsta.

²¹ Mano vaike, bijok VIEŠPATIES ir gerbk karalių;

nesusidėk su tais, kurie prieš juos maištauja,

²² nes nelaimė iš jų ateina ūmai,

ir kas gali žinoti, ar ta pražūtis iš vieno ar iš kito?

Antras išminčių posakių rinkinys

²³ Štai ką dar sako išminčiai.

Rodyti šališkumą teisme negera.

²⁴ Kas sako kaltam: „Tu nekaltas“, ­

tą žmonės keiks, tautos juo bjaurėsis;

²⁵ o kas pasmerkia kaltą, tas bus gerbiamas,

ant jo nužengs palaiminimas ir gerovė.

²⁶ Sąžiningas atsakymas ­

lyg bučinys į lūpas.

²⁷ Atlik savo darbus lauke,

paruošk kaip reikiant dirvą,

paskui statykis namus.

²⁸ Neliudyk prieš savo artimą be rimto reikalo

ir neapgauk jo savo lūpomis.

²⁹ Nesakyk: „Jam darysiu, ką jis man darė.

Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!“

³⁰ Praėjau pro tinginio lauką,

pro vynuogyną žmogaus, kuris buvo kvailas.

³¹ Žiūriu, jis visas apaugęs erškėčiais,

žemė pilna dilgėlių,

ir akmeninė tvora išgriauta.

³² Stebėjau ir dėjausi į širdį;

žvalgiausi ir mokiausi.

³³ „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti,

truputį rankas sudėjus pailsėti“ ­

³⁴ ir skurdas užklups tave kaip plėšikas,

o nepriteklius ­ kaip ginkluotas karys.

¹ Štai dar Saliamono patarlių, kurias surinko Judo karaliaus Ezekijo vyrai.

² Dievui teikia garbę paslaptys,

o karaliams ­ esmės atskleidimas.

³ Kaip dangaus aukštybės bei žemės gelmės,

taip ir karalių širdis neištiriama.

⁴ Pašalinęs nuodegas nuo sidabro,

sidabrakalys turi medžiagos indui.

⁵ Pašalinus nedorėlį nuo karaliaus,

jo sostas bus grįstas teisumu.

⁶ Nesiaukštink karaliaus akivaizdoje

ir neužimk didžiūnų vietos.

⁷ Juk geriau, kad tau būtų sakoma: „Slinkis aukščiau!“ ­

negu būti pažemintam kilmingųjų akivaizdoje.

Ką tavo akys matė,

⁸ neskubėk nešti į teismą, bet pagalvok,

ką vėliau darysi, kai tavo artimas tave sugėdins?

⁹ Svarstyk savo atvejį su artimu,

bet kito žmogaus paslapties neatskleisk,

¹⁰ kad jis, tai nugirdęs, tavęs nesugėdintų,

ir tu neįgytum blogo vardo amžinai.

¹¹ Mintis, šmaikščiai laiku išreikšta,

kaip sidabru inkrustuoti aukso obuoliai.

¹² Kaip aukso žiedas ar aukso puošmena

yra išminčiaus papeikimas paklusniai ausiai.

¹³ Kaip sniego vėsa pjūties meto kaitroje

yra patikimas pasiuntinys jį siuntusiam;

jis pakelia šeimininko dvasią.

¹⁴ Kaip debesys ir vėjas, kurie neatneša lietaus,

yra žmogus, kuris pažada dovaną, bet jos neduoda.

¹⁵ Kantrumu teisėjas gali būti palenktas,

o lipšnus liežuvis gali perlaužti kaulą.

¹⁶ Kai užtinki medaus, valgyk tik tiek, kiek reikia,

antraip persisotinęs turėsi jį išvemti.

¹⁷ Į savo kaimyno namus kojos dažnai nekelk,

kad jam neįgristum ir netaptum nekenčiamu.

¹⁸ Kaip vėzdas, kalavijas ar aštri strėlė

yra žmogus, melagingai liudijantis prieš artimą.

¹⁹ Kaip klibąs dantis ar raiša koja

yra pasitikėjimas apgaviku nelaimėje.

²⁰ Kaip actas ant žaizdos

yra žmogus, dainuojantis dainas kenčiančiai širdžiai.

Kaip kandis drabužį ar kirmėlė medį,

taip skausmas graužia žmogaus širdį.

²¹ Jei tavo priešas alkanas, pavalgydink jį duona;

jei ištroškęs, pagirdyk vandeniu;

²² nes taip jam krausi žarijas ant galvos, ir VIEŠPATS tau atlygins.

²³ Šiaurys supučia lietų,

o apkalbantis liežuvis ­ piktus žvilgsnius.

²⁴ Geriau gyventi kampe ant stogo,

negu erdviuose namuose su priekabia žmona.

²⁵ Kaip šaltas vanduo išdžiūvusiai gerklei,

taip gera žinia iš tolimo krašto.

²⁶ Doras žmogus, krūpčiojantis prieš nedorėlį,

yra kaip sudrumsta versmė ar užterštas šaltinis.

²⁷ Negera valgyti per daug medaus

nė ieškoti vis didesnės garbės.

²⁸ Kaip atviras miestas be apsaugos

yra žmogus, kuriam trūksta savitvardos.

¹ Kaip sniegas vasarą ar lietus pjūties metu,

taip nepageidautina garbė kvailiui.

² Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo,

taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį.

³ Botagas ­ arkliui, kamanos ­ asilui,

o lazda ­ kvailių nugarai!

⁴ Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,

kad netaptumei į jį panašus.

⁵ Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,

kad jis netaptų išmintingas savo akyse.

⁶ Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį,

pjauna savo koją ir daro sau nuostolį.

⁷ Patarlė kvailio lūpose kliba

kaip šlubio kojos.

⁸ Duoti kvailiui garbės vietą

yra tas pat, kas įrišti akmenuką į svaidyklę.

⁹ Patarlė kvailio lūpose kliba

kaip erškėčio šaka girtuoklio rankoje.

¹⁰ Samdyti kvailį ar girtuoklį

yra tas pat, kas kalaviju žeisti praeivius.

¹¹ Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo,

taip kvailys kartoja savo kvailystę.

¹² Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas?

Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo.

¹³ „Plėšrūnas ant kelio!­ sako tinginys.

­ Liūtas lauke!“

¹⁴ Durys sukinėjasi ant savo vyrių,

o tinginys ­ savo lovoje.

¹⁵ Tinginys kiša ranką į dubenį,

bet per daug pavargęs, kad pakeltų jį prie burnos.

¹⁶ Tinginys tariasi esąs išmintingesnis

už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.

¹⁷ Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą,

panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.

¹⁸ Kaip pamišėlis,

svaidantis liepsnojančius nuodėgulius ir mirtinas strėles,

¹⁹ elgiasi žmogus, kuris apgauna artimą,

o paskui sako: „Aš tik pajuokavau!“

²⁰ Nepridedant malkų, užgęsta ugnis,

o nesant liežuvautojo, nutyla ginčas.

²¹ Anglys ­ žarijoms, malkos ­ ugniai,

o priekabingas žmogus ­ kivirčui užkurti.

²² Liežuvautojo žodžiai ­ tarsi skanėstai;

jie pasiekia pačią vidurių gelmę.

²³ Kaip glazūra, dengianti molinį indą,

yra lipšnios piktaširdžio lūpos.

²⁴ Žmogus, kupinas neapykantos, žodžiais jos neparodo,

bet širdyje rengia apgaulę.

²⁵ Kai jo kalba pataikaujanti, nepasitikėk juo,

nes jo širdyje glūdi septynios baisenybės;

²⁶ nors jo neapykanta gudriai paslėpta,

nedorumas atsivers sueigoje.

²⁷ Kas kasa duobę, tas į ją įkris;

akmuo užrieda ant to, kuris jį parita.

²⁸ Melagingas liežuvis nekenčia savo aukų,

o pataikaujanti burna veda į pražūtį.

¹ Nesididžiuok rytdiena,

nes nežinai, ką rytojus gali atnešti.

² Tegu kitas giria, o ne tavo paties burna,

kas nors kitas, o ne tavo paties lūpos.

³ Akmuo sveria, smėlis sunkus,

o už juos abu sunkesnis kvailio apmaudas.

⁴ Pyktis nuožmus, įtūžis nenugalimas,

bet kas gali atsispirti pavydui?

⁵ Geriau atviras papeikimas,

negu slepiama meilė.

⁶ Draugo smūgiai siekia gero,

o priešo bučiniai ­ kaip peiliai.

⁷ Sotus žmogus niekina medų,

o alkanam žmogui net kartus dalykas atrodo saldus.

⁸ Kaip paukštis, skraidantis toli nuo savo lizdo,

yra žmogus, klajojantis toli nuo savo namų.

⁹ Kaip kvepalai ir smilkalai džiugina širdį,

taip draugo nuoširdumas stiprina žmogaus dvasią.

¹⁰ Neužmiršk savo draugo ar tėvo bičiulio;

ištikus nelaimei, neik į savo brolio namus:

„Geriau artimas kaimynas, negu tolimas brolis.“

¹¹ Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį,

kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi.

¹² Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo,

o neišmanėliai žengia priekin ir nudega nagus.

¹³ Paimk drabužį žmogaus, laidavusio už atėjūną;

ir pasilaikyk jį kaip užstatą, nes jis laidavo už svetimšalę.

¹⁴ Kas ankstų rytą garsiai sveikina kaimyną,

tas bus laikomas panašiu į besikeikiantį žmogų.

¹⁵ Nuolatinis lašėjimas lietingą dieną

ir priekabi žmona yra panašūs;

¹⁶ nutildyti ją reiškia nutildyti vėją

ar ranka suimti aliejų.

¹⁷ Kaip geležis paaštrina geležį,

taip žmogus paaštrina savo artimo nuovoką.

¹⁸ Kas prižiūri figmedį, tas valgo jo vaisius,

o kas rūpinasi savo šeimininku, tas bus pagerbtas.

¹⁹ Kaip vanduo atspindi veidą,

taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.

²⁰ Šeolas ir Prapulties vieta nepasotinami,

niekada nepasisotina nė žmogaus akys.

²¹ Lydykla ­ sidabrui, krosnis ­ auksui,

o žmogus išbandomas gyrimu.

²² Nors ir grūstuvėje sutrintumei kvailį

grūstuvu drauge su grūdais,

kvailumo iš jo neišvarysi.

²³ Rūpinkis savo kaimenių būkle,

gerai prižiūrėk savo bandas,

²⁴ nes turtai neamžini,

ir net vainikas neišlieka per visas kartas.

²⁵ Kai žolė nušienauta, pasirodo atolas,

ir pašaras suneštas nuo kalvų šlaitų,

²⁶ avys parūpins tau drabužių,

o ožiai­ pinigų laukui pirkti.

²⁷ Bus pakankamai ožkos pieno maitintis tau,

tavo šeimai ir tarnaitėms išlaikyti.