¹ Sužinojęs, kad Jozuė paėmė Ają bei skyrė jį sunaikinti ir pasielgė su Aju bei jo karaliumi, kaip buvo pasielgęs su Jerichu bei jo karaliumi, ir, be to, kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu ir gyvena tarp jų, ² Jeruzalės karalius Adoni Cedekas baisiai išsigando. Mat Gibeonas, vienas karališkųjų miestų, buvo didelis miestas, iš tikrųjų didesnis už Ają, o visi jo vyrai buvo galiūnai. ³ Tad Jeruzalės karalius Adoni Cedekas pasiuntė Hebrono karaliui Hohamui, Jarmuto karaliui Piramui, Lachišo karaliui Jafijai ir Eglono karaliui Debyrui tokį pranešimą: ⁴ „Ateikite pas mane ir padėkite man nugalėti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraelitais.“

⁵ Penki amoritų karaliai ­ Jeruzalės karalius, Hebrono karalius, Jarmuto karalius, Lachišo karalius ir Eglono karalius ­ sutelkė savo pajėgas ir atvyko kiekvienas su savo kariuomene. Jie apgulė Gibeoną ir kariavo su juo.

⁶ O gibeoniečiai pasiuntė Jozuei į stovyklą prie Gilgalo pranešimą: „Neapleisk savo tarnų! Atskubėk pas mus ir išgelbėk! Padėk mums, nes visi aukštumų srities amoritų karaliai susibūrė prieš mus!“ ⁷ Tad Jozuė ­ jis ir visos jo ginkluotosios pajėgos, visi galiūnai ­ iškeliavo iš Gilgalo.

⁸ VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok, nes atiduosiu juos tau į rankas. Nė vienas jų nepajėgs tau pasipriešinti!“ ⁹ Žygiavęs visą naktį iš Gilgalo, Jozuė užklupo juos netikėtai. ¹⁰ VIEŠPATS apstulbino juos išgąsčiu Izraelio akivaizdoje. Izraelitai sutriuškino juos prie Gibeono ir vijosi Bet Horono šlaito keliu, niokodami iki pat Azekos ir Makedos. ¹¹ Jiems bėgant nuo Izraelio žemyn Bet Horono šlaitu, VIEŠPATS svaidė ant jų iš dangaus didžiulius akmenis iki pat Azekos, ir jie žuvo. Daugiau žuvo nuo krušos, negu izraelitai užmušė kalaviju.

¹² Tą dieną, kai VIEŠPATS atidavė amoritus izraelitams, Jozuė kreipėsi į VIEŠPATĮ. Visų izraelitų akivaizdoje jis tarė:

„Sustok, saule, virš Gibeono

ir tu, mėnuli, virš Ajalono slėnio!“

¹³ Saulė sustojo,

ir mėnulis stovėjo,

kol tauta atkeršijo savo priešams.

Argi tai neužrašyta Jašaro knygoje? Saulė sustojo viduryje dangaus skliauto ir neskubėjo leistis bemaž visą dieną. ¹⁴ Nei prieš tai, nei po to nebuvo tokios dienos, kaip ši, VIEŠPAČIUI paklausius žmogaus balso! Tikrai VIEŠPATS kovojo už Izraelį!

¹⁵ Tada Jozuė drauge su visu Izraeliu sugrįžo į stovyklą prie Gilgalo.

Karaliai Makedos oloje

¹⁶ Tuo tarpu anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos. ¹⁷ Jozuei buvo pranešta: „Pastebėti tie penki karaliai, pasislėpę oloje prie Makedos.“ ¹⁸ Jozuė paliepė: „Užriskite olos angą keletu didelių akmenų ir pastatykite vyrus jų saugoti. ¹⁹ Patys ten nestovėkite. Lipkite priešams ant kulnų ir pulkite juos iš užnugario. Neleiskite jiems pasitraukti į savo miestus, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra juos atidavęs jums į rankas.“

²⁰ Galop, kai Jozuė ir izraelitai buvo sudavę jiems mirtiną smūgį ir jie buvo sudoroti, išskyrus į savo miestus pasitraukusius bėglius, ²¹ visa kariuomenė sugrįžo pas Jozuę į stovyklą prie Makedos. Niekas nebedrįso murmėti prieš izraelitus!

²² Dabar Jozuė paliepė: „Atidarykite olos angą ir atveskite pas mane tuos penkis karalius.“ ²³ Tai padarę, jie atvedė pas jį iš olos penkis karalius ­ Jeruzalės karalių, Hebrono karalių, Jarmuto karalių, Lachišo karalių ir Eglono karalių. ²⁴ Atvedus pas Jozuę tuos karalius, Jozuė sušaukė visus izraelitus ir vadams galiūnų, kurie buvo ėję su juo, tarė: „Prieikite ir minkite kojomis šiems karaliams ant sprandų.“ Jie priėjo ir mynė kojomis jiems ant sprandų. ²⁵ O Jozuė tarė jiems: „Nebijokite ir nenuogąstaukite! Būkite stiprūs ir ryžtingi, nes VIEŠPATS taip padarys visiems jūsų priešams, su kuriais kovojate!“ ²⁶ Po to Jozuė įsakė juos užmušti ir pakabinti ant penkių medžių. Jie kabojo ant medžių ligi vakaro. ²⁷ Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuimti juos nuo medžių ir sumesti į olą, kurioje jie slėpėsi. Olos anga buvo užversta didžiuliais akmenimis, kurie išliko ten iki šios dienos.

Pietų Kanaano užkariavimas

²⁸ Tuo pačiu metu Jozuė paėmė Makedą, ištiko ją ir jos karalių kalaviju. Miestą ir visus žmones jis skyrė sunaikinti, nė vieno nepaliko gyvo. Su Makedos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.

²⁹ Iš Makedos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Libną ir kovojo su Libna. ³⁰ Ir ją bei jos karalių VIEŠPATS atidavė Izraeliui į rankas. Miestą ir visus žmones Jozuė ištiko kalaviju, nė vieno nepaliko gyvo. Su Libnos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.

³¹ Iš Libnos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Lachišą, apgulė ir puolė. ³² VIEŠPATS atidavė Lachišą Izraeliui į rankas. Miestą jis paėmė kitą dieną ir ištiko jį bei visus žmones kalaviju, kaip buvo padaręs Libnoje.

³³ Tada Gezero karalius Horamas atėjo į pagalbą Lachišui, bet Jozuė nugalėjo jį ir jo pajėgas ir nepaliko nė vieno gyvo.

³⁴ Iš Lachišo Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Egloną. Jie surengė miesto apgulą, puolė ³⁵ ir, paėmę tą pačią dieną, ištiko jį kalaviju. O visus žmones tą pačią dieną skyrė sunaikinti, kaip buvo padaręs Lachišui.

³⁶ Iš Eglono Jozuė nukeliavo su visu Izraeliu į Hebroną ir puolė jį. ³⁷ Paėmę miestą, ištiko jį kalaviju ­ karalių, visus jam pavaldžius miestus ir visus žmones. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padaręs Eglonui, taip skyrė sunaikinti ir Hebroną bei visus jo žmones.

³⁸ Tada Jozuė ir visas Izraelis pasuko Debyro link ir puolė jį. ³⁹ Paėmė jį, jo karalių ir visus pavaldžius miestus, ištiko kalaviju ir skyrė sunaikinti visus jo žmones. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padarę Hebronui ir Libnai bei jos karaliui, taip padarė ir Debyrui bei jo karaliui.

⁴⁰ Taip Jozuė nugalėjo visą kraštą: aukštumų sritį, Negebą, Šefelą ir šlaitus su visais jų karaliais. Jis nepaliko nė vieno gyvo, bet skyrė sunaikinti visa, kas alsuoja, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo įsakęs. ⁴¹ Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš Barnėjos ligi Gazos, visą Gošeno kraštą ligi pat Gibeono. ⁴² Visus tuos karalius ir jų kraštą Jozuė paėmė vienu kartu, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kovojo už Izraelį. ⁴³ Tada Jozuė sugrįžo su visu Izraeliu į stovyklą prie Gilgalo.

¹ Apie tai sužinojęs, Hacoro karalius Jabinas davė žinią Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui ² ir kitiems karaliams šiaurėje, aukštumų srityje, Araboje į pietus nuo Kinaroto, lygumos srityje ir Doro srityje vakaruose, ³ kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams bei jebusiečiams aukštumų srityje ir hivams Hermono papėdėje, Micpos krašte. ⁴ Jie išėjo į mūšį su didele kariuomene, lydimi visų savo pajėgų, tokių gausių, kaip smiltys pajūryje, su daugybe žirgų ir kovos vežimų. ⁵ Visi šie karaliai sujungė savo pajėgas, nužygiavo prie Meromo vandenų ir čia pasistatė stovyklą kovoti su Izraeliu.

⁶ O VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus.“ ⁷ Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir puolė. ⁸ VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas. Izraelitai nugalėjo juos ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot Maimų, o rytų link ­ iki pat Micpės slėnio. Jie tol puolė juos, kol nė vieno neliko gyvo. ⁹ Jozuė pasielgė su jais, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino.

¹⁰ Tada Jozuė pasuko ir užėmė Hacorą, o jo karalių nužudė kalaviju. Hacoras anksčiau buvo visų anų karalysčių galva. ¹¹ Jie skyrė sunaikinti ir išžudė kalaviju visus jo žmones. Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o pats Hacoras sudegintas. ¹² Jozuė paėmė visus anuos karališkuosius miestus ir jų karalius. Skirdamas sunaikinti jis nužudė juos kalaviju, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs. ¹³ Tačiau Izraelis nesunaikino nė vieno iš miestų, pastatytų ant supiltų kalvų, išskyrus Hacorą, kurį Jozuė sudegino. ¹⁴ Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus gyventojus jie žudė kalaviju, kol visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. ¹⁵ Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Užkariavimo suvestinė

¹⁶ Jozuė užėmė visą tą kraštą: Judo aukštumas, Negebą, visą Gošeno sritį, Šefelą, Arabą, Izraelio aukštumas ir pajūrio lygumą ¹⁷ nuo Halako kalno, kuris dunkso virš Seyro srities, iki pat Baal Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Visus jų karalius jis sugaudė ir išžudė. ¹⁸ Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais anais karaliais. ¹⁹ Nebuvo miesto, sudariusio taiką su izraelitais, išskyrus hivus ­ Gibeono gyventojus. Jie visi paimti mūšiuose, ²⁰ nes VIEŠPATS buvo nutaręs taip užkietinti jų širdis, kad, išeidami kovoti su Izraeliu, jie būtų skirti sunaikinti ir, neradę pasigailėjimo, išnaikinti, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

²¹ Tuo pačiu metu Jozuė įsiveržė į aukštumų sritis ir ten išnaikino anakiečius iš Hebrono, Debyro, Anabo, iš visų Judo ir Izraelio aukštumų. Jozuė skyrė sunaikinti juos ir jų miestus. ²² Izraelitų krašte anakiečių nebeliko; tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų užsiliko.

²³ Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, kaip VIEŠPATS buvo sakęs Mozei. Tada Jozuė atidavė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas. Karas krašto nebevargino.

¹ Štai krašto karaliai, kuriuos izraelitai nugalėjo ir užėmė jų žemes.

Į rytus nuo Jordano, nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno, įskaitant rytinę Arabos dalį ­ ² amoritų karalius Sihonas, gyvenęs Hešbone ir valdęs Gileado dalį nuo Aroero Arnono slėnio pakraštyje ir paties slėnio iki Jaboko slėnio bei Amono krašto ribos ³ ir rytinę Arabą iki Kinereto jūros, o pietų link, per Bet Ješimotus Pisgos šlaitų papėdėje rytiniame šone, žemyn iki Arabos jūros, tai yra Druskos jūros. ⁴ Taip pat Bašano karalius Ogas, vienas paskutinių refajų, gyvenęs Aštarote ir Edrėjyje ⁵ ir valdęs Hermono kalną, Salchą, visą Bašaną iki gešūriečių bei maakų ribos ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono ribos. ⁶ Juos nugalėjo VIEŠPATIES tarnas Mozė ir izraelitai; VIEŠPATIES tarnas Mozė atidavė jų kraštą kaip paveldą Rubeno ir Gado giminių bei pusės Manaso giminės žmonėms.

⁷ Štai krašto karaliai, kuriuos Jozuė ir izraelitai nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje ­ nuo Baal Gado Libano slėnyje iki Halako kalno, dunksančio virš Seyro srities. (Izraelio giminėms kaip paveldą pagal jų padalas ⁸ aukštumų srityje, Šefeloje, Araboje, šlaituose, dykumoje ir Negebe Jozuė atidavė žemę hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių) . Jų buvo: ⁹ Jericho karalius ­ vienas, Ajo (netoli Betelio) karalius ­ vienas, ¹⁰ Jeruzalės karalius ­ vienas, Hebrono karalius ­ vienas, ¹¹ Jarmuto karalius ­ vienas, Lachišo karalius ­ vienas, ¹² Eglono karalius ­ vienas, Gezero karalius ­ vienas, ¹³ Debyro karalius ­ vienas, Gedero karalius ­ vienas, ¹⁴ Hormos karalius ­ vienas, Arado karalius ­ vienas, ¹⁵ Libnos karalius ­ vienas, Adulamo karalius ­ vienas, ¹⁶ Makedos karalius ­ vienas, Betelio karalius ­ vienas, ¹⁷ Tapuacho karalius ­ vienas, Hefero karalius ­ vienas, ¹⁸ Afeko karalius ­ vienas, Lašarono karalius ­ vienas, ¹⁹ Madono karalius ­ vienas, Hacoro karalius ­ vienas, ²⁰ Šimron Merono karalius ­ vienas, Achšafo karalius ­ vienas, ²¹ Taanacho karalius ­ vienas, Megido karalius ­ vienas, ²² Kedešo karalius ­ vienas, Jokneamo Karmelyje karalius ­ vienas, ²³ Doro Nafat Dore karalius ­ vienas, Goimų Galilėjoje karalius ­ vienas, ²⁴ Tircos karalius ­ vienas.

Iš viso ­ trisdešimt vienas karalius.

¹ Jozuė paseno ir sulaukė senyvo amžiaus. VIEŠPATS tarė jam: „Pasenai ir sulaukei senyvo amžiaus, bet dar yra likę labai daug žemės, kuri turi būti paveldėta. ² Štai žemė, kuri dar nepaveldėta: visos filistinų ir gešūriečių sritys, ³ žemė nuo Šihoro į rytus nuo Egipto iki ribos Ekrono šiaurėje, laikoma kanaaniečių žeme, nors ji valdoma penkių filistinų valdovų, būtent Gazos, Ašdodo, Aškelono, Gato ir Ekrono, taip pat avų sritys ⁴ pietuose, be to, visas kanaaniečių kraštas nuo sidoniečių Mearos iki Afeko prie amoritų ribos, ⁵ gebaliečių kraštas su visu Libanu nuo Baal Gado Hermono kalno papėdėje iki Lebo Hamato rytuose ⁶ su visais aukštumų gyventojais nuo Libano iki Misrefot Maimų, būtent su visais sidoniečiais. Aš pats tas tautas išvarysiu prieš izraelitams ateinant, tau reikės tik padalyti jų žemes Izraeliui burtų keliu, kaip esu tau įsakęs. ⁷ Dabar padalyk šią žemę kaip paveldą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės.“

Užjordanė

⁸ Rubeno ir Gado giminės su kita Manaso giminės puse jau buvo gavę paveldą, kurį Mozė davė jiems Užjordanėje, rytų pusėje. Dievo tarnas Mozė jiems davė paveldą: ⁹ Aroerą ant Arnono slėnio kranto ir miestą pačiame slėnyje, visą plokščiakalnį nuo Medebos iki pat Dibono, ¹⁰ visus miestus amoritų karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone, iki pat Amono ribos, ¹¹ be to, Gileadą ir visas gešūriečių bei maakų žemes, visą Hermono kalną ir visą Bašaną iki pat Salchos ­ ¹² visą karalystę Ogo, valdžiusio Bašaną iš Aštaroto ir Edrėjo. (Jis buvo paskutinis išlikęs refajas) . Mozė nugalėjo juos ir išvarė. ¹³ Bet gešūriečių ir maakų izraelitai neišvarė; Gešūras ir Maakatas išliko Izraelyje iki šios dienos.

¹⁴ Tik Levio giminei Mozė nedavė paveldo, nes ugninės atnašos VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, yra jų paveldas, kaip [VIEŠPATS] yra sakęs.

¹⁵ Mozė davė paveldą Rubeno giminei pagal jos kiltis. ¹⁶ Jų žemė buvo nuo Aroero ant Arnono slėnio kranto, bei miesto pačiame slėnyje iki Medebos ­ visas plokščiakalnis ¹⁷ su Hešbonu ir visais jam pavaldžiais plokščiakalnio miestais: Dibonu, Bamot Baalu, Bet Baal Meonu, ¹⁸ Jahacu, Kedemotais, Mefaatu, ¹⁹ Kirjataimais, Sibma, Ceret Šaharu ant kalvos slėnyje, ²⁰ Bet Peoru ant Pisgos šlaitų ir Bet Ješimotais, ²¹ taigi visus miestus, esančius plokščiakalnyje ir visą karalystę amoritų karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone. (Mozė nugalėjo jį ir Midjano vadus ­ Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą, Sihono didžiūnus, įsikūrusius krašte. ²² Beoro sūnų žynį Bileamą izraelitai nužudė kalaviju drauge su kitais.) ²³ Rubeno giminės riba buvo Jordanas ir jo krantai. Tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės buvo Rubeno žmonių paveldas pagal jų kiltis.

²⁴ Mozė davė paveldą ir Gado giminei pagal jos kiltis. ²⁵ Jų žemė buvo Jazeras, visi Gileado miestai, pusė Amono krašto iki Aroero priešais Rabą ²⁶ nuo Hešbono iki Ramat Micpės bei Betonimų ir nuo Mahanaimų iki Debyro žemės, ²⁷ o Slėnyje ­ Bet Haramas, Bet Nimra, Sukotai ir Cafonas, likusioji Hešbono karaliaus Sihono karalystės dalis ­ Jordanas ir jo krantai iki pat žemutinio Kinereto jūros pakraščio rytų pusėje anapus Jordano. ²⁸ Tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės buvo Gado giminės paveldas pagal jos kiltis.

²⁹ Mozė davė paveldą ir pusei Manaso giminės. Jis buvo paskirstytas pagal jos kiltis. ³⁰ Jų žemė apėmė Mahanaimus, visą Bašaną ­ visą Bašano karaliaus Ogo karalystę ­ ir visas Jayro gyvenvietes Bašane, šešiasdešimt miestų. ³¹ Pusė Gileado, įskaitant Aštarotą ir Edrėją ­ karališkuosius Ogo miestus Bašane, ­ priklauso Manaso sūnaus Machyro palikuonims, pusei Machyro palikuonių pagal jų kiltis.

³² Taigi tokios yra paveldo dalys, kurias Mozė padalijo, būdamas Moabo lygumose, Užjordanėje į rytus nuo Jericho. ³³ Tačiau Levio giminei Mozė paveldo nedavė; pats VIEŠPATS, Izraelio Dievas, yra jų paveldas, kaip [VIEŠPATS] yra sakęs.

¹ O štai izraelitų paveldo dalys Kanaano krašte, kurį jiems padalijo kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir izraelitų giminių protėvių šeimų galvos. ² Paveldas jiems atiteko burtų keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę duoti devynioms su puse likusių giminių. ³ Mat Mozė jau buvo davęs paveldo dalis dviem su puse giminių anapus Jordano; tarp jų esantiems levitams paveldo dalies jis nedavė. ⁴ Iš tikrųjų Juozapo palikuonys sudarė dvi gimines ­ Manasą ir Efraimą, o levitams nebuvo jokios dalies krašte, išskyrus miestus jiems gyventi ir ganyklas jų galvijams ir kaimenėms. ⁵ Kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, taip izraelitai ir darė, dalydami kraštą.

⁶ Kai Judo giminės žmonės atėjo pas Jozuę prie Gilgalo, Jefunės sūnus kenazas Kalebas tarė jam: „Tu žinai, ką VIEŠPATS kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane prie Kadeš Barnėjos. ⁷ Aš buvau keturiasdešimtmetis, kai VIEŠPATIES tarnas Mozė siuntė mane iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti krašto ir daviau jam sąžiningą ataskaitą. ⁸ Bet mano bendrininkai, ėję su manimi, prislėgė žmonių širdis. O aš likau ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui. ⁹ Tą dieną Mozė pažadėjo, prisiekdamas: ‘Ta žemė, kurią tavo kojos mindžiojo, bus tikrai tavo ir tavo vaikų amžinas paveldas, nes tu buvai ištikimas VIEŠPAČIUI, mano Dievui.’ ¹⁰ Kaip matai, VIEŠPATS išlaikė mane gyvą, kaip buvo pažadėjęs. Jau keturiasdešimt penkeri metai praėjo nuo to laiko, kai VIEŠPATS, Izraeliui keliaujant per dykumą, kalbėjo apie tai Mozei. Šiandien man jau aštuoniasdešimt penkeri metai! ¹¹ Esu toks pat stiprus, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė. Kokios tuomet buvo mano jėgos, tokios ir dabar: ir mūšyje, ir išeinant iš namų, ir pareinant į namus. ¹² Tad duok man tą aukštumų sritį, apie kurią kalbėjo VIEŠPATS tą dieną, nes pats tą dieną girdėjai, kad ten yra anakiečiai ir galingi įtvirtinti miestai. Jei tik VIEŠPATS bus su manimi, išvarysiu juos, kaip VIEŠPATS yra sakęs.“

¹³ Tad Jozuė palaimino jį ir atidavė Hebroną Jefunės sūnui Kalebui kaip paveldą. ¹⁴ Taip Hebronas tapo Jefunės sūnaus kenazo Kalebo paveldas iki šios dienos, nes jis buvo ištikimas VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. ¹⁵ Hebrono vardas pirmiau buvo Kirjat Arba. Tasai Arba buvo iškiliausias vyras tarp anakiečių.

Po karo kraštas buvo ramus.