¹ Belis sukiužo, Nebojas susigūžia;

jų stabai sukrauti ant asilų ir galvijų.

Tie, kurie turėtų nešti jus,

dabar kaip naštos kraunami ant nuvargusių gyvulių.

² Gūžiasi, kiūžta ir jie drauge,

nuo naštos išsigelbėti negali;

jie patys eina į nelaisvę.

³ Klausykitės manęs, Jokūbo namai,

ir jūs, kas likote gyvi iš Izraelio namų!

Nuo pat gimimo esate mano našta,

išlaikiau jus nuo pat vaikystės.

⁴ Liksiu vis tas pats,

kai jūs pasensite;

kai jūs pražilsite,

nešiosiu ir tada.

Aš ­ tas, kuris nešiojau,

aš ­ tas, kuris nešios,

aš ­ tas, kuris jus neš ir išgelbės.

⁵ Su kuo palyginsite mane

ir su kuo sulyginsite mane?

Arba su kuo sugretinsite mane,

kad būtume panašūs?

⁶ Dosnieji iš kapšio išpila auksą,

svarstyklėmis atsveria sidabrą

ir pasisamdo auksakalį,

kad iš to jiems padarytų dievą,

kurį jie garbintų, žemėn kniūbsti puldami.

⁷ Dedasi jį ant pečių,

nešiojasi visur;

kai pastato jį vieton,

jis stovi ten sustingęs

ir nepajuda iš vietos.

Nors jie šaukiasi,

jis negali atsiliepti

nei išgelbėti jų iš nelaimės.

⁸ Atminkite tai ir būkite ryžtingi,

dėkitės į širdį, nusidėjėliai!

⁹ Atminkite, kas buvo anksčiau,

senų senais laikais:

aš esu Dievas,

ir nėra kito;

aš ­ Dievas,

ir nėra tokio kaip aš.

¹⁰ Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios,

iš anksto paskelbiu,

kas dar įvyks.

Tariu: „Mano užmojis bus įvykdytas!“

Aš įvykdysiu visa,

kas sumanyta.

¹¹ Šaukiu iš rytų plėšrų paukštį,

iš tolimos šalies žmogų,

kad įvykdytų mano užmojį.

Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu,

ką užsimojau, tą ir padarysiu.

¹² Klausykitės manęs, užsispyrėliai;

jūs esate toli nuo teisumo pergalės.

¹³ Aš pats įgyvendinu savo teisumą;

jis nebetoli, mano išganymas nevėluos.

Aš pats suteiksiu išganymą Sione,

Izraeliui suteiksiu savo šlovę.

¹ „Lipk žemyn, sėskis dulkėse,

mergele, Babilono dukterie!

Tau nebėra sosto,

sėsk ant žemės, chaldėjų dukterie!

Dailiąja ir gašliąja nebūsi daugiau vadinama.

² Imk girnas ir malk grūdus!

nusidenk nuo veido šydą!

Nusimesk skraistę, apsinuogink blauzdas,

braidyk po vandenį upėse.

³ Tavo nuogumas bus iškeltas aikštėn,

bus matyti tavoji gėda.

Atkeršysiu ir nepagailėsiu“, ­

⁴ sako mūsų Atpirkėjas.

Jo vardas ­ Galybių VIEŠPATS, Izraelio Šventasis.

⁵ Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį,

chaldėjų dukterie!

Karalysčių viešpate nebūsi daugiau vadinama.

⁶ Buvau įpykęs ant savo tautos,

savo paveldą buvau išniekinęs,

tau į rankas buvau jį atidavęs.

O tu jam neparodei pagailos

ir krovei ant senelių labai sunkų jungą.

⁷ Sakei sau: „Amžinai viešpatausiu!“

Neėmei šių dalykų į širdį,

negalvojai, kuo tai galės baigtis.

⁸ Dabar išgirsk, išlepintoji,

besijaučianti jaukiai, galvojanti sau širdyje:

„Aš, ir niekas kitas!

Niekada netapsiu našle

ir neišgyvensiu vaikų netekties.“

⁹ Bet ir viena, ir kita ištiks tave

staiga, tą pačią dieną;

vaikų netektis ir našlystė

užgrius ant tavęs visu svoriu,

nepaisant tavo užkeikimų gausybės

ir visų tavo grasių kerėjimų galios.

¹⁰ Kadangi nedora būdama jauteisi saugi

ir sakei sau: „Niekas manęs nemato!“ ­

tavo išmintis ir išmanymas išvedė tave iš kelio.

Užtat ir sakei sau: „Aš, ir niekas kitas!“

¹¹ Užguls tave vargas,

ir nemokėsi jo šalin nužavėti;

užpuls tave nelaimė,

ir nepajėgsi jos nuvyti.

Staiga užklups tave galas,

apie kurį nepagalvojai.

¹² O dabar smaginkis savo kerėjimais

ir gausybe savo užkeikimų,

kuriais varginai save nuo pat jaunystės.

Gal vis dar galvoji, kad jie bus tau naudingi?

Gal jais įvarysi baimę!

¹³ Prisidarei daug vargo, turėdama tiek patarėjų!

Teateina ir tegelbėja dabar tave

dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai,

kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas tau atsitiks.

¹⁴ Štai jie jau pavirto šiaudais,

ugnis juos ryja;

neišgelbės jie nė savęs nuo rajų liepsnų.

Tai ne žarijos, prie kurių galėtum pasišildyti,

tai ne židinys, prie kurio susėstų žmonės!

¹⁵ Šitaip tau tarnauja tavo kerėtojai,

su kuriais prekiavai nuo pat jaunystės.

Kiekvienas jų klajoja savo keliu;

nėra nė vieno, kuris tave išgelbėtų.

¹ Klausykitės štai ko, Jokūbo namai,

vadinami Izraelio vardu,

kilę iš Judo sėklos,

prisiekiantys VIEŠPATIES vardu

ir besišaukiantys Izraelio Dievo

be ištikimybės ir be teisumo,

² nors vadinatės šventąja tauta

ir kliaujatės Izraelio Dievu,

kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS!

³ Kas jau įvyko, seniai buvau apreiškęs;

iš mano lūpų tai išėjo,

aš pats tai paskelbiau.

Nelauktai ėmiau vykdyti, ir visa įvyko.

⁴ Žinau, kad esi užsispyręs,

nes tavo sprandas ­ tarsi sausgyslė iš geležies,

o tavo kakta ­ iš vario,

⁵ todėl tai iš anksto tau apreiškiau

ir paskelbiau pirmiau, negu įvyko,

idant nesakytum: „Mano stabas visa tai padarė,

mano statula ­ drožtinė ar liedinta ­ tai sutvarkė.“

⁶ Dabar, kai visa išgirdai, pagalvok!

Ar neturi visa tai pripažinti?

Nuo dabar kai ką visiškai nauja skelbiu tau,

paslaptingus įvykius, kurių tu nežinai.

⁷ Dabar, o ne seniai, prieš dienų dienas, jie prasidėjo;

anksčiau apie juos negirdėjai,

kad nesakytum: „Aš jau žinojau apie juos!“

⁸ Tu apie juos nebūsi nei ką nors girdėjęs,

nei žinojęs,

nes tavo ausys nuo seno buvo kurčios.

Žinojau, koks tu apgaulingas,

nes nuo motinos įsčių buvai vadinamas sukčiumi.

⁹ Bet dėl savo vardo aš valdau pyktį,

savo šlovės dėlei susilaikau,

kad tavęs nesunaikinčiau.

¹⁰ Štai išgryninau tave,

tačiau ne kaip sidabrą;

išmėginau tave skausmo žaizdre.

¹¹ Dėl savęs, savo paties dėlei,

kad mano vardas nebūtų paniekintas, dabar tai darau.

Savo šlovės neperleisiu kitam!

¹² Išgirsk mane, Jokūbai,

Izraeli, kurį pavadinau vardu!

Aš esu tas pats,

aš pirmas, aš ir paskutinis!

¹³ Mano rankos padėjo žemės pamatus,

mano dešinė išskleidė dangus.

Kai juos pašaukiu, jie tuojau pat ateina.

¹⁴ Sueikite visi ir klausykitės!

Kas iš jų kada paskelbė ką nors panašaus?

VIEŠPATIES bičiulis įvykdys jo valią prieš Babiloną

ir Chaldėjos palikuonis.

¹⁵ Aš, aš tai paskelbiau,

aš jį pašaukiau,

aš jį atvedžiau;

jam seksis kelyje!

¹⁶ Prieikite arčiau prie manęs

ir klausykitės, ką sakau!

Nuo pat pradžios aš nekalbėjau apie tai paslapčiomis;

nuo to laiko, kai tai pradėjo vykti, aš esu čia.“

Dabar Viešpats DIEVAS ir jo Dvasia pasiuntė mane.

¹⁷ Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas,

Izraelio Šventasis:

„Aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,

mokau tave, kas tau naudinga,

ir vedu tave keliu,

kuriuo tau dera eiti.

¹⁸ O, kad klausytum mano Įsakymų!

Tavo gerovė būtų kaip upė,

o tavo teisumas ­ kaip marių bangos.

¹⁹ Tavo palikuonių būtų kaip smilčių,

o gimusių iš tavo giminės ­ kaip smėlio grūdelių.

Jų vardas nežūtų ir neišdiltų mano akyse.“

Išėjimas iš Babilono

²⁰ Eikite iš Babilono, bėkite iš Chaldėjos!

Džiaugsmingai ir garsiai tai skelbkite,

kad būtų žinoma;

neškite žinią ligi žemės pakraščių,

sakykite:

„Jokūbą, savo tarną, VIEŠPATS išpirko!

²¹ Troškulio jie nekentėjo,

vedami per sausas dykynes.

Jis liepė vandeniui ištrykšti iš uolos,

praskėlė uolą, ir tryško vandenys.“

²² „Nedorėliai neturės ramybės“, ­ sako VIEŠPATS.

¹ Išgirskite mane, salos,

atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos!

Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį,

dar motinos įsčiose tebesantį;

jis ištarė mano vardą.

² Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją

ir paslėpė savo rankos šešėlyje.

Jis padarė mane aštria strėle

ir įsidėjo į savo strėlinę.

³ „Tu mano tarnas, ­ pasakė man, ­

Izraeli, per tave apreikšiu savo šlovę!“

⁴ Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau,

tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau;

mano byla ­ pas VIEŠPATĮ,

ir mano atlygis ­ mano Dievo rankoje.

⁵ Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS,

kuris mane padarė savo tarnu dar motinos įsčiose,

kad jam parvesčiau Jokūbą,

kad Izraelis pas jį būtų surinktas.

Aš pagerbtas VIEŠPATIES akyse,

mano Dievas ­ mano jėga!“

⁶ „Per maža, ­ sako jis, ­ tau būti mano tarnu,

prikelti Jokūbo gimines

ir sugrąžinti Izraelio likutį.

Aš padarysiu tave ir tautų šviesa,

kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius.“

⁷ Taip kalba VIEŠPATS,

Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam,

kuriuo bjaurisi tautos,

valdovų tarnui:

„Karaliai atsistos, tave pamatę,

didžiūnai ir tie lenksis iki žemės

dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas,

dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko.“

Siono atstatymo pažadas

⁸ Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau,

išganymo dieną tau padedu.

Sukūriau tave, paskyriau tave Sandora tautai,

kad atstatytum kraštą ir

išdalytum nuniokotus paveldus.

⁹ Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’

ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’

Pakelėse jie ganysis,

ant plikų kalvų visur ras ganyklų.

¹⁰ Nekęs nei alkio, nei troškulio,

nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė,

nes gailestingasis juos veda

ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.

¹¹ Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus,

mano vieškeliai bus nulyginti.

¹² Žiūrėk! Jie ateina iš toli,

vieni iš šiaurės ir vakarų,

o kiti iš Sienės šalies.“

¹³ Džiūgaukite dangūs!

Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!

Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės!

Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą,

pasigailėjo savo varguolių.

¹⁴ Bet Sionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS,

užmiršo mane Dievas.“

¹⁵ Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,

būti nešvelni savo įsčių sūnui?

Net jeigu ji ir užmirštų,

aš tavęs niekada neužmiršiu.

¹⁶ Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne;

tavo mūrus nuolat turiu prieš akis.

¹⁷ Tavo atstatytojai čionai atskuba,

o tie, kurie niokojo ir alino tave,

pasitraukė nuo tavęs.

¹⁸ Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui:

jie renkasi draugėn ir eina pas tave.

Kaip gyvas aš, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

visais jais pasidabinsi kaip puošmenomis,

pasidabinsi jais lyg nuotaka.

¹⁹ Tikrai tu buvai nualinta ir nusiaubta,

griuvėsių kraštas,

bet dabar būsi per ankšta savo naujakuriams,

nors tavo engėjai ir bus pasitraukę toli.

²⁰ Vaikai, kurių buvai netekusi,

tau sakys:

‘Čia man per ankšta, man reikia daugiau vietos,

kad galėčiau įsikurti!’

²¹ Tada tu sakysi savo širdyje:

‘Kas man pagimdė juos?

Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė,

ištremta ir atstumta;

kas juos man išaugino?

Juk aš buvau likusi vienų viena,

tad iš kur jie?’“

²² Taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Štai pakelsiu ranką tautoms, duosiu ženklą gentims,

ir jos pargabens ant rankų tavo sūnus,

o dukteris parneš ant pečių.

²³ Karaliai bus tavo vaikų įtėviai,

jo karalienės ­ įmotės.

Veidu į žemę puldami, jie tave pagerbs

ir laižys dulkes nuo tavo kojų.

Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu VIEŠPATS;

tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti.“

²⁴ Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno?

Ar galima belaisvius atimti iš tirono?

²⁵ VIEŠPATS šitaip atsako: „Žinoma!

Belaisviai bus atimti iš galiūno

ir grobis išplėštas iš tirono!

Aš pats esu tavo reikalo gynėjas,

aš pats išvaduosiu tavo vaikus.

²⁶ Priversiu tavo engėjus maitintis savo pačių kūnu,

pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu vynu.

Visa žmonija žinos, kad aš esu VIEŠPATS,

tavo Išvaduotojas, tavo Atpirkėjas,

Jokūbo Galingasis.“

¹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Kur jūsų motinos skyrybų raštas,

kuriuo ją paleidau?

Kuriam gi skolintojui pardaviau jus?

Tik dėl savo nuodėmių buvote parduoti,

tik dėl savo nusižengimų buvo paleista jūsų motina.

² Kodėl nebuvo nė vieno, kai atėjau?

Kodėl niekas neatsiliepė, kai šaukiau?

Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau?

Argi man stinga jėgų, kad išvaduočiau?

Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą,

dykuma paverčiu upes!

Jose žuvys, netekusios vandens,

dvokia ir gaišta nuo troškulio.

³ Apgaubiu dangus tamsybe,

apvelku juos ašutine.“

⁴ Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį,

kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.

Kas rytą jis žadina mano ausį,

kad klausyčiausi tarsi mokinys.

⁵ Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis.

Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.

⁶ Atsukau nugarą mane plakantiems,

atkišau žandus raunantiems man barzdą,

nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

⁷ Viešpats DIEVAS man padeda,

todėl aš nesu pažemintas.

Nutaisiau veidą, kietą kaip titnagas,

ir žinau, kad nebūsiu sugėdintas.

⁸ Mano gynėjas arti;

kas drįs su manimi bylinėtis?

Stokime vienas prieš kitą teisman!

Kas kelia bylą prieš mane?

Tegu man prisistato!

⁹ Štai Viešpats DIEVAS man padeda;

kas gi mane pasmerks?

Jie visi sutrūnys kaip drabužis,

kandys juos sugrauš.“

¹⁰ Kas iš jūsų bijo VIEŠPATIES

ir paklūsta jo tarno balsui?

Kas gyvena naktyje be šviesos,

pasitikėdamas VIEŠPATIES vardu

ir neabejodamas savo Dievu?

¹¹ Visi jūs, kurie kuriatės ugnį

ir žiebiatės deglus,

gyvenkite pagal savo ugnies šviesą

ir pagal deglus, kuriuos įsižiebėte!

Nuo mano rankos tai pareina: jūs gulsite į skausmo patalą.