¹ Regėjimas, kurį patyrė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.

² Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme!

Tai VIEŠPATS kalba:

„Užauginau, išauklėjau vaikus,

o jie sukilo prieš mane!

³ Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas ­ savo šeimininko ėdžias;

tik Izraelis nežino,

mano tauta nesupranta.“

⁴ Ak nuodėminga tauta,

žmonės, apsikrovę nedorybėmis,

piktadarių palikuonys,

ištvirkę vaikai!

Jie paliko VIEŠPATĮ,

atmetė Izraelio Šventąjį,

atsuko jam nugarą.

⁵ Kodėl vis dar norite būti mušami,

kodėl nesiliaujate erzinti?

Visa galva pasiligojusi,

visa širdis alpstanti.

⁶ Nuo kojų padų iki viršugalvio

neturite jūs sveikos vietos.

Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos,

nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.

⁷ Jūsų šalis ­ tyrai,

jūsų miestai sunaikinti ugnies;

svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių;

ji ­ tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma.

⁸ Siono duktė dabar

lyg trobelė vynuogyne,

lyg pašiūrė moliūgų sklype,

lyg priešų apgultas miestas.

⁹ Jeigu Galybių VIEŠPATS

nebūtų palikęs mums skurdaus likučio,

mes būtume tarsi Sodoma,

būtume panašūs į Gomorą.

¹⁰ Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,

Sodomos valdovai,

išgirskite, ko mūsų Dievas moko,

Gomoros žmonės!

¹¹ „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? ­

sako VIEŠPATS. ­

Man jau įgriso jūsų deginami avinai

ir penimų veršių taukai;

neteikia man malonumo

jaučių, avių ir ožių kraujas.

¹² Kai ateinate pamatyti mano veido,

ar to kas prašo iš jūsų?

¹³ Netrypkite daugiau mano prieangių!

Liaukitės aukoti bevertes atnašas,

smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.

Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo,

iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti.

¹⁴ Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi;

jie man našta,

kurią pailsau nešti.

¹⁵ Kai jūs tiesite rankas,

aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų.

Net jei ilgai melsitės,

aš jūsų negirdėsiu.

Jūsų rankos kruvinos!

¹⁶ Nusiplaukite ir būkite švarūs!

Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių,

liaukitės darę pikta,

¹⁷ mokykitės daryti gera.

Atsidėkite teisingumui,

padėkite engiamajam,

užstokite našlaitį,

ginkite našlės bylą.“

¹⁸ VIEŠPATS sako:

„Eikite šen, ir drauge pasvarstykime.

Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą.

Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas,

bet jos gali tapti baltos it vilna.

¹⁹ Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite,

tai valgysite krašto gėrybes,

²⁰ bet jeigu atsisakote paklusti,

tai jus sudoros kalavijas.“

Pats VIEŠPATS kalbėjo!

²¹ Deja, ištikimasis miestas, kupinas teisingumo,

tapo kekše!

Kur teisumas klestėjo,

ten dabar žmogžudžiai.

²² Tavo sidabras pavirto išdagomis,

tavo vynas atskiestas vandeniu.

²³ Tavo vadai sukčiai,

vagių bičiuliai;

kiekvienas jų mėgsta kyšius

ir vaikosi dovanų.

Jie negina našlaičio,

našlės byla niekuomet jų nepasiekia.

²⁴ Todėl sako Viešpats, Galybių DIEVAS, Izraelio Galingasis:

„Ak, atsiskaitysiu su priešgynomis,

išgiešiu apmaudą ant savo priešų!

²⁵ Pakelsiu ranką prieš tave,

išlydysiu tavo išdagas žaizdre,

sunaikinsiu visą tavo šlaką.

²⁶ Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje,

ir patarėjus, kokie buvo pradžioje.

Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu,

ištikimuoju miestu.“

²⁷ Sionas bus išgelbėtas per teismą,

o atgailautojai ­ per teisumą.

²⁸ Bet maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sutriuškinti;

tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, žus.

²⁹ Tikrai gėdysitės dėl ąžuolų,

kuriuos garbinote,

ir rausite dėl miškelių, kuriuos buvote pamėgę,

³⁰ nes būsite kaip ąžuolas

nuvytusiais lapais,

kaip sodas be vandens.

³¹ Sukrauti turtai bus kaip pakulos,

o jų krovėjas ­ kaip kibirkštis.

Abu sudegs kartu, ir nebus kam užgesinti.

¹ Žodis, kurį Amoco sūnus Izaijas matė regėjime apie Judą ir Jeruzalę.

² Ateityje atsitiks taip,

kad VIEŠPATIES Namų kalnas

stovės tvirtai iškilęs virš kalnų

ir bus aukštesnis už kalvas.

Visos tautos plūs jo link;

³ daug tautų ateis ir sakys:

„Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną,

į Jokūbo Dievo Namus,

kad jis parodytų mums savo kelius,

kad eitume jo takais.“

Iš Siono ateis mokymas

ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.

⁴ Taip jis išspręs ginčus tarp tautų,

nuspręs daugelio žmonių bylas;

jie perkals savo kalavijus į arklus,

o ietis ­ į geneklius.

Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą,

nebebus mokomasi kariauti.

⁵ O Jokūbo namai!

Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje!

⁶ Palikote savo tautos kelius, Jokūbo namai!

Juk jie pilni kerėtojų iš Rytų,

žynių kaip pas filistinus;

jie perėmė svetimšalių papročius!

⁷ Jų kraštas pilnas sidabro ir aukso,

neaprėpiami jų lobiai;

jų kraštas pilnas žirgų,

nesuskaičiuojami jų vežimai.

⁸ Jų kraštas pilnas stabų,

jie garbina savo rankų darbą ­

tai, ką jų pačių rankos padarė.

⁹ Taip marusis pažeminamas,

žmogus suniekinamas;

neatleisk jiems!

¹⁰ Lįsk giliai tarp uolų,

užsidenk dulkėmis

nuo VIEŠPATIES siaubo

ir jo šlovės žėrėjimo.

¹¹ Įžūlus marusis turės nuleisti akis,

žmonių išdidumas bus pažemintas.

Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas.

¹² Juk Galybių VIEŠPATS turi parengęs savo dieną

prieš visa, kas išdidu ir įžūlu,

kas išpuikę ir kas bus pažeminta:

¹³ prieš visus Libano kedrus, aukštus ir didingus,

ir visus Bašano ąžuolus;

¹⁴ prieš visus aukštus kalnus

ir visas didingas kalvas;

¹⁵ prieš kiekvieną tvirtą bokštą

ir kiekvieną galingą sieną;

¹⁶ prieš visus Taršišo laivus

ir visas eiklias valtis.

¹⁷ Tada bus sutramdytas mariųjų pasipūtimas,

pažemintas žmonių išdidumas.

Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas.

¹⁸ Stabai pranyks tarsi nebuvę.

¹⁹ Žmonės slėpsis kalnų olose

ir žemės urvuose

nuo VIEŠPATIES siaubo

ir jo šlovės žėrėjimo,

kai jis pakils sudrebinti žemės.

²⁰ Tą dieną žmonės

kurmiams ir šikšnosparniams

numes sidabro ir aukso stabus,

kurių prisidarė garbinti.

²¹ Jie lįs į uolų urvus

ir skardžių plyšius

nuo VIEŠPATIES siaubo

ir jo šlovės žėrėjimo,

kai jis pakils sudrebinti žemės.

²² O, liaukitės kliautis žmogumi!

Juk jis turi tik gyvybės alsavimą!

Kuo gi jis nusipelnė pagarbos?

¹ Viešpats, Galybių DIEVAS, atims

Jeruzalei ir Judui paramą ir paspirtį,

visas maisto ir vandens atsargas,

² karžygį ir karį,

teisėją ir pranašą,

žynį ir seniūną,

³ penkiasdešimtuko vadą ir didžiūną,

patarėją, įgudusį amatininką ir išmanų raganių.

⁴ Berniūkščius duosiu jiems valdovais,

viešpataus savavalė užgaida.

⁵ Žmonės engs vieni kitus,

kiekvienas skriaus savo artimą,

paaugliai bus įžūlūs su seneliais,

niekšai ­ su garbingais asmenimis.

⁶ Jeigu kas nors ir stvertų brolį

savo tėvo namuose, sakydamas:

„Tu turi drabužių! Būk mūsų valdovas,

tebūna šie griuvėsiai tavo rankose!“ ­

⁷ tą pačią dieną anas ginsis sakydamas:

„Netvarstysiu žaizdų!

Mano namuose nėra nei duonos, nei drabužių.

Nepadarysite manęs tautos valdovu!“

⁸ Jeruzalė klumpa,

ir Judas krinta,

nes savo žodžiais ir darbais

jie užgauna VIEŠPATĮ,

nepaiso jo šlovingo Artumo.

⁹ Pats jų pasipūtimas juos pasmerkia,

jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma

ir neslepia jų.

Vargas jiems!

Jie patys užsitraukia nelaimę.

¹⁰ Laimingi teisieji,

nes jiems bus gerai;

jie maitinsis savo darbų vaisiais.

¹¹ Vargas nedorėliui,

nes jam visiškai nesiseks;

pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta.

¹² Mano tauta! Vaikai ją niokoja,

moterys ją valdo!

O mano tauta, vadai tave suvedžioja,

sunaikindami takus, kuriais turėtum žengti.

¹³ VIEŠPATS pakyla vesti bylos,

stojasi teisti savo tautos.

¹⁴ VIEŠPATS ateis ir apkaltins

savo tautos seniūnus ir vadus:

„Tai jūs prarijote vynuogynus;

tai, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose.

¹⁵ Kaip jūs drįstate niokoti mano tautą,

šerti vargšams per veidus?“ ­

tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

¹⁶ VIEŠPATS sako:

„Kadangi Siono dukterys

tokios išdidžios

ir vaikšto ištempusios kaklus,

vylingai žvilgčiodamos akimis,

kojomis žvangindamos apavo papuošalus

ir meilindamosi kiekvienu žingsniu,

¹⁷ Viešpats padengs Siono dukterų

viršugalvius šašais,

VIEŠPATS apnuogins jų galvas.“

¹⁸ Tą dieną VIEŠPATS atims puošmenas: kojų papuošalus, plaukų tinklelius, mėnulėlius, ¹⁹ auskarus, apyrankes, šydus, ²⁰ kepuraites, rankogalius, juostas, kvepalines, talismanus, ²¹ žiedus, nosies grandinėles, ²² išeiginius drabužius, apsiaustus, skaras, rankinukus, ²³ skraistes, lino liemenes, turbanus ir skepetas.

²⁴ Vietoj kvepalų ­ pelėsiai,

vietoj prijuostės ­ virvė,

vietoj šukuosenos ­ plikė,

vietoj išeiginių drabužių ­ maišas.

Gėda vietoj grožio!

²⁵ Tavo vyrai kris nuo kalavijo,

karžygiai kris mūšyje.

²⁶ Aimanuos ir liūdės tavo vartai,

nuniokota tu sėdėsi ant žemės.

¹ Septynetas moterų nusitvers vieną vyrą tą dieną šaukdamos: „Savo pačių maistą valgysime, savo pačių drabužius dėvėsime, tik leisk mums vadintis tavo vardu! Nuimk nuo mūsų gėdą!“

Mesijinė atžala

² Tą dieną

VIEŠPATIES atžala

bus graži ir šlovinga,

o krašto vaisius ­ Izraelio likučių

pažiba ir šlovė.

³ Tas, kuris išliko Sione,

ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje,

visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje,

bus vadinami šventaisiais.

⁴ Nuplovęs

nuo Siono dukterų puvėsius,

ugnies ir teismo vėtra

išskalavęs Jeruzalės gatvių kraujo dėmes,

⁵ virš viso Siono kalno

ir jo sueigų vietos

dieną VIEŠPATS sukurs debesį ir dūmus,

o nakčia ­ ugnies liepsnų žėrėjimą.

Iš tikro jo šlovė bus jų pastogė ir apsauga:

paunksmė dieną nuo kepinančios kaitros,

prieglauda ir priedanga nuo audros ir lietaus.

¹ Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną:

Mano mylimasis turėjo vynuogyną

derlingos kalvos atšlaitėse.

² Jis išpureno žemę, išrinko akmenis

ir apsodino geriausiomis vynuogėmis.

Viduryje pastatė bokštą sargui

ir įrengė jame net vyno spaudyklą.

Tikėjosi auginti vynuoges,

bet prisiaugino rūgštuogių.

³ „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau

spręsti mano bylą ir mano vynuogyno.

⁴ Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui,

ko aš jame nepadariau?

Kodėl jis priaugino rūgštuogių,

nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?

⁵ Dabar jums pasakysiu,

ką ketinu daryti savo vynuogynui:

išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas,

nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.

⁶ Taip! Paversiu jį dykviete:

nebebus jis genimas nei purenamas,

apžels erškėčiais ir usnimis.

Debesims įsakysiu,

kad nelietų ant jo lietaus.“

⁷ Galybių VIEŠPATIES vynuogynas ­

Izraelio namai,

o daigai, kuriais jis gėrėjosi, ­

vyrai iš Judo.

Jis laukė teisingumo,

ir štai kraujo praliejimas!

Jis laukė teisumo,

ir štai klyksmas!

Neteisiųjų likimas

⁸ Vargas jums, kurie statote namus prie namų,

kurie jungiate lauką su lauku,

kol jums vieniems telieka vietos

gyventi žemėje!

⁹ Galybių VIEŠPATS, man girdint, prisiekė:

„Tikrai daug namų bus palikta;

erdvūs ir prabangūs namai liks be gyventojų.

¹⁰ Dešimt jungų

vynuogyno duos tik vieną batą,

o homeras sėklos ­

tik vieną efą derliaus.

¹¹ Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą,

negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų,

ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!

¹² Lyros ir arfos,

būgnelio ir fleitos lydimi,

jie mėgaujasi pokyliuose vynu,

o apie VIEŠPATIES darbus

nieko nenuvokia

ir nemato jo rankų užmojo.

¹³ Todėl, stokodama nuovokos,

mano tauta eina į tremtį,

jos didžiūnai miršta badu,

o liaudis alpsta nuo troškulio.

¹⁴ Todėl Šeolas plačiai atvers savo ryklę,

pražios savo bedugnę burną,

ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis,

jų ūžavimas ir puotavimas.

¹⁵ Taip! Marusis pažeminamas,

žmogus suniekinamas,

puikuoliai nuleidžia akis.

¹⁶ Bet Galybių VIEŠPATS išaukštinamas

savo teismu,

o Dievas Šventasis reiškiasi

savo šventu teisumu.

¹⁷ Tada ėriukai rupšnos ten tarsi lankose,

o riebūs ožiukai ganysis turtuolių rūmų griuvėsiuose.

¹⁸ Vargas tiems, kurie užsitraukia kaltę

melo virvėmis,

nuodėmę valkčio lynais,

¹⁹ tiems, kurie sako:

„Tesiskubina,

tepagreitina VIEŠPATS savo veikimą,

jeigu nori, kad jį matytume;

teįvyksta,

teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis,

jeigu nori, kad jį pažintume.“

²⁰ Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą ­ piktu,

keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą,

laikantiems karčius dalykus saldžiais,

o saldžius dalykus ­ karčiais!

²¹ Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse,

kurie, savo pačių manymu, gudrūs!

²² Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno

ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų,

²³ tiems, kurie išteisina

nedorėlį už kyšį

ir pamina nekaltojo teises!

²⁴ Tikrai, kaip ugnies liežuviai

suryja ražienas,

kaip šienas nuskęsta liepsnose,

taip jų šaknys virs puvėsiais,

o žiedai bus nupūsti lyg dulkės,

nes jie paniekino Galybių VIEŠPATIES mokymą

ir apšmeižė Izraelio Šventojo žodį.

²⁵ Tikrai kyla pyktis VIEŠPAČIUI ant savo tautos,

jis kelia prieš ją ranką, norėdamas smogti.

Kalnams drebant,

jų lavonai gulės lyg atmatos gatvėse.

Tačiau jo pyktis dar neatlyžo,

ir ranka vis dar pakelta.

Asirijos įsibrovimas

²⁶ Jis iškels karo vėliavą tolimai tautai,

švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių.

Tikrai ji atskubės žaibo greičiu!

²⁷ Tarp jų nebus klupinėjančių iš nuovargio,

snūduriuojančių ar miegančių.

Nė vienam jų nuo juosmens diržas nekrinta,

nė vienam nesutrūkę apavo dirželiai.

²⁸ Jų strėlės nusmailintos,

lankai įtempti,

žirgų kanopos atrodo lyg titnagas,

vežimų ratai ­ lyg viesulas.

²⁹ Jie riaumoja lyg liūtas,

lyg liūto jaunikliai,

jie staugia ir stveria grobį,

neša jį, ir niekas jo nebeišgelbės.

³⁰ Tą dieną riaumojimas virš jos aidės

lyg šėlstančios jūros šniokštimas.

Jei kas mes žvilgsnį žemėn,

ten tik siaubas ir tamsa,

o šviesa ­ debesų aptemdyta.