¹ Po to Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti atšvęsti mano iškilmę dykumoje.’“ ² Bet faraonas atsakė: „Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!“ ³ Tuomet jie tarė: „Mums apsireiškė hebrajų Dievas. Prašom leisti mums nueiti į dykumą trijų dienų kelią ir ten atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, kad kartais jis neištiktų mūsų maru ar kalaviju.“ ⁴ Bet Egipto karalius atsakė: „Moze ir Aaronai, kam gi judu atitraukiate žmones nuo darbų? Nešdinkitės prie savo lažo!“ ⁵ Faraonas tęsė: „Žiūrėkite, jie gausesni už krašto gyventojus, o judu norite atleisti juos nuo lažo!“ ⁶ Tą pačią dieną faraonas įsakė žmonių prievaizdams ir apskaitininkams: ⁷ „Nebeduokite daugiau žmonėms šiaudų plytoms dirbti, kaip iki šiol darėte. Teeina ir tepasirenka šiaudų patys! ⁸ Bet reikalaukite iš jų to paties skaičiaus plytų, kaip kad anksčiau jie padirbdavo. Skaičiaus nesumažinkite, nes jie tinginiai ir rėkauja: ‘Leisk mums eiti ir atnašauti auką mūsų Dievui!’ ⁹ Duokite vyrams daugiau darbo, tedirba ir tenepaiso melagingų pažadų.“

¹⁰ Taigi žmonių prievaizdai ir apskaitininkai išėjo ir izraelitams pasakė: „Taip kalbėjo faraonas: ‘Nebeduosiu jums jokių šiaudų. ¹¹ Patys eikite ir pasirūpinkite šiaudų, kur tik galite jų rasti. Tačiau darbas jums nė kiek nebus sumažintas.’“ ¹² Tada žmonės pasklido po visą Egipto žemę rinkti šiaudų ražienose. ¹³ O prievaizdai spaudė, sakydami: „Atlikite savo darbą! Kasdien turite padaryti tiek pat, kiek padarydavote gaudami šiaudus.“ ¹⁴ Izraelitų apskaitininkai, faraono prievaizdų paskirti juos prižiūrėti, buvo nuplakti. „Kodėl, ­ klausta jų, ­ nepadarėte nei vakar, nei šiandien nustatyto skaičiaus plytų, kaip kad pirma padarydavote?“

¹⁵ Tada izraelitų apskaitininkai nuėjo pas faraoną ir skundėsi, sakydami: „Kodėl taip elgiesi su savo tarnais? ¹⁶ Šiaudų tavo tarnams nebeduodama, tačiau įsakoma: ‘Dirbkite plytas!’ Žiūrėk, kaip tavo tarnai plakami! Tuo tarpu kalti tavo paties žmonės.“ ¹⁷ Jis atsakė: „Jūs slunkiai, jūs tinginiai! Todėl ir sakote: ‘Leisk mums eiti atnašauti auką tam VIEŠPAČIUI.’ ¹⁸ O dabar nešdinkitės prie darbo! Šiaudų jums nebebus duodama, bet vis vien turite padirbti tiek pat plytų.“ ¹⁹ Izraelitų apskaitininkai pasijuto ištikti bėdos, kai jiems buvo pasakyta: „Kasdienio plytų skaičiaus nemažinkite!“ ²⁰ Išeidami iš faraono, jie susidūrė su Moze ir Aaronu, kurie stovėjo ir laukė jų. ²¹ „VIEŠPATS tepasižiūri į jus ir teteisia! Užtraukėte mums faraono ir jo pareigūnų nemalonę, įdėjote jiems į ranką kalaviją mums nužudyti.“

Dievas pakartoja pažadą

²² Mozė vėl kreipėsi į VIEŠPATĮ, sakydamas: „O Viešpatie, kodėl taip blogai elgiesi su šia tauta? Kam iš viso mane siuntei? ²³ Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti tavo vardu, jis engia šią tautą, o tu nedarai nieko savo tautai išgelbėti.“

¹ Tuomet VIEŠPATS atsakė Mozei: „Dabar pamatysi, ką aš darysiu faraonui. Iš tikrųjų galingos rankos priverstas jis leis jiems išeiti, galingos rankos priverstas jis išvarys juos iš savo krašto.“

² Dievas kalbėjo Mozei ir sakė: „Aš esu VIEŠPATS! ³ Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, bet vardu ‘VIEŠPATS’ jiems nedaviau savęs pažinti. ⁴ Aš sudariau Sandorą su jais ­ duoti jiems Kanaano kraštą, kraštą, kuriame jie gyveno kaip ateiviai. ⁵ Aš išgirdau dejavimą izraelitų, kuriuos egiptiečiai laiko vergijoje, ir atsiminiau savo Sandorą. ⁶ Todėl sakyk izraelitams: ‘Aš esu VIEŠPATS! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis. ⁷ Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos. ⁸ Nuvesiu jus į kraštą, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jį duosiu jums kaip paveldą. Aš esu VIEŠPATS!’“ ⁹ Taip Mozė kalbėjo izraelitams, bet jie nenorėjo Mozės klausyti, nes jų dvasia buvo žiaurios vergijos palaužta.

¹⁰ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: ¹¹ „Nueik ir sakyk Egipto karaliui faraonui, kad leistų izraelitams išeiti iš jo krašto.“ ¹² Bet Mozė sakė VIEŠPAČIUI: „Žiūrėk, izraelitai manęs neklauso, negi faraonas manęs paklausys? Aš juk nesu iškalbus!“ ¹³ Bet VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui apie izraelitus ir Egipto karalių faraoną, įsakydamas jiems išvesti izraelitus iš Egipto krašto.

Mozės ir Aarono protėviai

¹⁴ Štai jų protėvių šeimų galvos. Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. Tai Rubeno kiltys. ¹⁵ Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. Tai Simeono kiltys. ¹⁶ Štai Levio sūnų vardai, pagal jų kilmės sąrašus: Geršonas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. ¹⁷ Geršono sūnūs: Libnis ir Šimėjas, pagal jų kiltis. ¹⁸ Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno šimtą trisdešimt trejus metus. ¹⁹ Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai levitų kiltys pagal jų kilmės sąrašus. ²⁰ Amramas paėmė sau žmona tėvo seserį Jochebedą. Ji pagimdė jam Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą septynerius metus. ²¹ Iccharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris. ²² Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elcafanas ir Sitris. ²³ Aaronas paėmė žmona Elišebą, Aminadabo dukterį, Nachšono seserį; ji pagimdė jam Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą. ²⁴ Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas. Tai korachų kiltys. ²⁵ Aarono sūnus Eleazaras paėmė sau žmona vieną iš Putielio dukterų, ir ji pagimdė jam Finehą. Tai levitų protėvių šeimų galvos pagal jų kiltis.

²⁶ Tai jiems, Aaronui ir Mozei, VIEŠPATS pasakė: „Išveskite izraelitus iš Egipto žemės gretą po gretos.“ ²⁷ Tai juodu ­ tas pats Mozė ir tas pats Aaronas ­ kalbėjo Egipto karaliui faraonui, kad leistų išvesti izraelitus iš Egipto.

²⁸ Tą dieną, kai VIEŠPATS kalbėjo Mozei Egipto žemėje, ²⁹ jis pasakė jam: „Aš esu VIEŠPATS! Pakartok Egipto karaliui faraonui visa, ką tau sakau.“ ³⁰ Bet Mozė atsikalbinėjo VIEŠPATIES akivaizdoje: „Žiūrėk, aš nesu iškalbus. Negi faraonas manęs klausys?“

¹ VIEŠPATS atsakė Mozei: „Žiūrėk, padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas. ² Tu pakartosi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraelitams išeiti iš jo krašto. ³ Bet aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ⁴ Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu savo ranką ant Egipto ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraelitus, iš Egipto žemės gretą po gretos. ⁵ Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai ištiesiu ranką virš Egipto ir išvesiu iš jo izraelitus.“ ⁶ Taip Mozė su Aaronu ir padarė. Jie padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. ⁷ Mozė buvo aštuoniasdešimtmetis, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų, kai juodu kalbėjosi su faraonu.

Lazda pavirsta šliužu

⁸ VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: ⁹ „Kai faraonas, kalbėdamasis su jumis, pareikalaus: ‘Padarykite stebuklą’, tada sakyk Aaronui: ‘Imk savo lazdą ir mesk ją žemėn priešais faraoną!’ Ji pavirs šliužu.“ ¹⁰ Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas metė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto šliužu. ¹¹ Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus, ir jie, Egipto kerėtojai, padarė tą pat savo kerais. ¹² Kiekvienas jų metė žemėn lazdą, ir jos pavirto šliužais, bet Aarono lazda prarijo jų lazdas. ¹³ Tačiau faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.

Vanduo pavirsta krauju

¹⁴ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraono širdis užkietėjusi. Jis atsisako leisti tautai išeiti. ¹⁵ Nueik pas faraoną rytą, kai jis eis prie vandenų, ir, laikydamas rankoje lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate, atsistok ant Nilo kranto jo pasitikti. ¹⁶ Sakyk jam: ‘VIEŠPATS, hebrajų Dievas, atsiuntė mane pas tave pasakyti: ‘Leisk mano tautai eiti, kad galėtų mane pagarbinti dykumoje’. Bet tu iki šiol manęs nepaklausei.’ ¹⁷ Taip kalba VIEŠPATS: ‘Iš to žinosi, kad aš esu VIEŠPATS! Žiūrėk, lazda, kurią laikau rankoje, suduosiu į Nilo vandenį, ir jis pavirs krauju. ¹⁸ Išgaiš žuvys upėje, ims dvokti pati upė, nebegalės egiptiečiai gerti vandens iš Nilo.’“

¹⁹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Paimk savo lazdą ir ištiesk ranką viršum Egipto vandenų ­ viršum jo upių, kanalų, kūdrų ir visų vandens telkinių, ­ kad jie pavirstų krauju. Visame Egipte bus kraujo net mediniuose ir akmeniniuose induose.’“ ²⁰ Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju. ²¹ Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti; kraujo buvo visur Egipte. ²² Bet kai Egipto kerėtojai padarė tą pat savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs. ²³ Faraonas apsisuko ir nuėjo į savo rūmus; net to jis nepaėmė į širdį. ²⁴ O visi egiptiečiai turėjo kasti visur prie Nilo, ieškodami vandens atsigerti, nes Nilo vandens nebegalėjo gerti.

Varlės

²⁵ Praėjo septynios dienos po to, kai VIEŠPATS ištiko Nilą. ²⁶ VIEŠPATS tarė Mozei: „Nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. ²⁷ Jei atsisakai juos išleisti, žiūrėk, aš plaksiu visą tavo šalį varlėmis. ²⁸ Nilas knibždės varlėmis, jos atšokuos į tavo rūmus, miegamąjį ir lovą, į tavo pareigūnų ir pavaldinių namus, krosnis ir dubenis duonai minkyti. ²⁹ Varlės šokinės ant tavęs, tavo pavaldinių ir pareigūnų.’“

¹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk ranką su lazda viršum upių, kanalų ir kūdrų, užleisk varlėmis Egipto kraštą!’“ ² Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. ³ Bet kerėtojai savo kerais padarė tą pat, ­ užleido varlėmis Egipto kraštą. ⁴ Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Prašykite VIEŠPATĮ, kad atitolintų varles nuo manęs ir mano valdinių, o aš leisiu tautai eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI.“ ⁵ Mozė faraono paprašė: „Malonėk man paskirti laiką, kada turėčiau už tave, tavo pareigūnus ir valdinius prašyti, kad varlės būtų atitolintos nuo tavęs bei tavo rūmų ir liktųsi tiktai Nilo upėje.“ ⁶ Jis atsakė: „Rytoj!“ Mozė tarė: „Tebūna kaip sakai! Kad žinotumei, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, ⁷ varlės atsitrauks nuo tavęs ir tavo rūmų, pareigūnų ir valdinių. Jų liks tiktai Nilo upėje.“ ⁸ Tada Mozė ir Aaronas pasitraukė nuo faraono. Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kuriomis jis buvo užleidęs faraoną. ⁹ O VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Varlės išdvėsė namuose, kiemuose ir laukuose. ¹⁰ Jos buvo metamos į krūvų krūvas, visas kraštas dvokė. ¹¹ Bet kai faraonas pamatė, kad jau galima atsikvėpti, jis sukietino savo širdį ir neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.

Uodai

¹² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų uodais visame Egipto krašte!’“ ¹³ Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. ¹⁴ Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių. ¹⁵ Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“ Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.

Musės

¹⁶ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, pasirodyk faraonui, kai jis eis prie vandens, ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. ¹⁷ Jei neleisi mano tautai eiti, tikėk manimi, užleisiu musių spiečiais tave, tavo pareigūnus bei valdinius ir tavo rūmus. Egiptiečių namai, net pati žemė, kurioje jie gyvena, knibždės musių spiečiais. ¹⁸ Bet tą dieną atskirsiu Gošeno šalį, kur gyvena mano tauta. Ten musių spiečių nebus, kad tu žinotumei, jog aš esu VIEŠPATS šiame krašte. ¹⁹ Padarysiu šį skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Rytoj pasirodys šis ženklas.’“ ²⁰ VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.

²¹ Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, atnašaukite savo Dievui auką šiame krašte.“ ²² Bet Mozė atsakė: „Tai daryti nedera, nes, ką mes aukojame VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis? ²³ Todėl turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsako.“ ²⁴ O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad neisite per toli. Maldaukite ir už mane.“ ²⁵ Mozė atsakė: „Žiūrėk, kai tik išeisiu, tuoj pat maldausiu VIEŠPATĮ, kad musių spiečiai rytoj pasitrauktų nuo faraono, jo pareigūnų ir valdinių. Tačiau tenesielgia faraonas vėl apgaulingai, neleisdamas tautai eiti atnašauti aukos savo VIEŠPAČIUI!“

²⁶ Mozė išėjęs meldėsi VIEŠPAČIUI. ²⁷ Ir VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino musių spiečius nuo faraono, jo pareigūnų ir valdinių. Nė vienos neliko. ²⁸ Bet ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį ir neleido tautai eiti.

¹ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! ² Jeigu neleisi jiems eiti ir toliau juos stabdysi, ³ tikėk manimi, VIEŠPATIES ranka ištiks baisiu maru tavo galvijus laukuose ­ arklius, asilus, kupranugarius, galvijų bandas ir avių kaimenes. ⁴ Bet VIEŠPATS padarys skirtumą tarp izraelitų ir egiptiečių galvijų, idant nenugaištų nė vienas iš tų, kurie priklauso izraelitams.’“ ⁵ VIEŠPATS nustatė ir laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS tai įvykdys šiame krašte!“ ⁶ Kitą dieną VIEŠPATS tai ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraelitų galvijų nė vienas nenugaišo. ⁷ Faraonas siuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraelitų galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta, ir jis neleido tautai eiti.

Votys

⁸ Tada VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje. ⁹ Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje.“ ¹⁰ Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. ¹¹ Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus, kaip ir visus egiptiečius. ¹² Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs Mozei.

Kruša

¹³ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Pasakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! ¹⁴ Antraip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, tavo pareigūnus ir valdinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip aš visoje žemėje. ¹⁵ Juk aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės paviršiaus. ¹⁶ Vis dėlto leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę. ¹⁷ Nejau tu vis dar užkirtinėsi kelią mano tautai ir neleisi jiems eiti? ¹⁸ Tikėk manimi, rytoj šiuo laiku padarysiu, kad lytų tokia ledų kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įkūrimo iki šios dienos. ¹⁹ Todėl paliepk, kad visi tavo galvijai ir visa, ką turi laukuose, būtų suvaryta po saugia pastoge. Žmonės ir gyvuliai, pasilikę atvirame lauke be pastogės, žus, kai ant jų ims kristi ledų kruša.’“ ²⁰ Kai kurie faraono pareigūnai, bijodami VIEŠPATIES žodžio, skubiai suvarė savo vergus ir galvijus į saugias pastoges. ²¹ O kiti, nepaisydami VIEŠPATIES žodžio, paliko savo vergus ir galvijus atvirame lauke.

²² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, ir tekrinta ledų kruša ant visos Egipto šalies ­ ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augalijos Egipto žemėje.“ ²³ Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS bėrė ledų krušą ant Egipto žemės. ²⁴ Kruša su nesiliaujančia žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekada nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! ²⁵ Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą ­ ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augaliją bei sutriuškino laukuose visus medžius. ²⁶ Tik Gošeno srityje, kur gyveno izraelitai, ledų krušos nebuvo.

²⁷ Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir tarė jiems: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS teisus, aš ir mano tauta esame nedori. ²⁸ Maldaukite VIEŠPATĮ! Gana jau Dievo griausmų ir krušos! Aš leisiu jums eiti. Nėra reikalo jums ilgiau pasilikti.“ ²⁹ Mozė jam atsakė: „Kai tik išeisiu už miesto, pakelsiu rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija liausis, ir ledų kruša nebekris žemėn, kad žinotumei, jog žemė priklauso VIEŠPAČIUI. ³⁰ Bet aš žinau, kad tu ir tavo pareigūnai VIEŠPATIES Dievo dar nebijote.“

³¹ Linai ir miežiai buvo nuniokoti, nes miežiai jau buvo išplaukėję, o linai žydėjo. ³² Bet kviečiai ir speltai nebuvo nuniokoti, nes jie plaukėja vėliau.

³³ Palikęs faraoną ir išėjęs iš miesto, Mozė pakėlė rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija ir ledų kruša liovėsi, nė lietus žemėn nebepylė. ³⁴ Tačiau pamatęs, kad lietus, kruša ir perkūnija liovėsi, faraonas vėl nusidėjo ir sukietino savo širdį ­ jis ir jo pareigūnai. ³⁵ Taigi faraono širdis sukietėjo, ir izraelitams eiti jis neleido, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs per Mozę.