¹ Aukso veršis Matydami, kad Mozė uždelsė nusileisti nuo kalno, žmonės susirinko prie Aarono ir sakė jam: „Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei ­ tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės.“ ² Aaronas tarė jiems: „Nuimkite aukso auskarus, kuriuos nešioja įkabintus į ausis jūsų žmonos, sūnūs bei dukterys, ir atneškite juos man.“ ³ Visi žmonės nusiėmė aukso auskarus, kabojusius ausyse, ir atnešė juos Aaronui. ⁴ Jis, paėmęs iš jų rankų auksą, jį išlydė ir išskobė veršį. Tada jie sušuko: „Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ ⁵ Tai pamatęs, Aaronas pastatė priešais jį aukurą ir paskelbė: „Rytoj bus VIEŠPATIES šventė.“ ⁶ Kitą dieną žmonės pakilo anksti, aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, po to kėlėsi ūžauti.

⁷ VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė“. ⁸ Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam, sakydami: ‘Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’“ ⁹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. ¹⁰ Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis jiems įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą.“

¹¹ Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka? ¹² Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. ¹³ Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai.’“ ¹⁴ VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

¹⁵ Tada Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamasis rankose dvi Sandoros plokštes ­ plokštes, prirašytas abiejose pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos. ¹⁶ Plokštės buvo Dievo darbas, o raštas ­ Dievo raštas, įrėžtas plokštėse. ¹⁷ Išgirdęs žmonių šauksmus, Jozuė tarė Mozei: „Karo šauksmas stovykloje!“ ¹⁸ Bet šis atsakė: „Tai ne pergalės šauksmas,

tai ne pralaimėjimo klyksmas.

Girdžiu tik ūžaujančių balsus...“

¹⁹ Prisiartinęs prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje. ²⁰ Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbėrė į vandenį ir pagirdė juo izraelitus.

²¹ Mozė tarė Aaronui: „Ką tau ši tauta padarė, kad užtraukei jiems tokią sunkią nuodėmę?“ ²² Aaronas atsakė: „Neniršk, mano viešpatie! Tu žinai, kad ši tauta linkusi į pikta. ²³ Jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris mus vestų, nes mes nežinome, kas nutiko Mozei ­ vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės.’ ²⁴ Tada aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!’ Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!“

²⁵ Mozė, pamatęs, kad žmonės elgėsi palaidai ­ Aaronas buvo leidęs jiems palaidai elgtis savo priešų pajuokai, ­ ²⁶ atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį. ²⁷ Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai stovyklos, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį.’“ ²⁸ Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. ²⁹ Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai, nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ar brolį, šiandien gavote sau palaiminimą.“

³⁰ O kitą dieną Mozė tarė žmonėms: „Nusidėjote sunkia nuodėme. Bet dabar aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ. Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę.“ ³¹ Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: „Deja! Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! ³² O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... Bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“ ³³ Tačiau VIEŠPATS tarė Mozei: „Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos. ³⁴ Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Bet kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę.“

³⁵ Tada VIEŠPATS pasiuntė tautai rykštę už tai, kad privertė Aaroną padirbti jiems veršį.

¹  VIEŠPATS kalbėjo Mozei:

„Eik, palik šią vietą, tu ir tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, ir keliauk į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Tavo palikuonims jį duosiu.’ ²  Siųsiu pirma tavęs angelą ir išvarysiu kanaaniečius, amoritus, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius. ³ Keliauk į kraštą, tekantį pienu ir medumi. Bet aš pats nekeliausiu su jūsų gretomis, kad nesunaikinčiau jūsų, nes esate kietasprandė tauta.“

⁴ Išgirdę šiuos aštrius žodžius, žmonės apsivilko gedulo drabužiais. Niekas nesipuošė papuošalais. ⁵ Mat VIEŠPATS buvo pasakęs Mozei: „Sakyk izraelitams: ‘Jūs esate kietasprandė tauta. Jei eičiau su jūsų gretomis nors vieną akimirką, sunaikinčiau jus. Tad dabar nusiimk savo papuošalus; aš dar nuspręsiu, ką turiu su tavimi daryti.’“ ⁶ Todėl izraelitai, keliaudami tolyn nuo Horebo, nebesipuošė savo papuošalais.

Susitikimo Palapinė

⁷ Mozė imdavo Palapinę ir pastatydavo ją už stovyklos, toli nuo stovyklos. Ji buvo vadinama Susitikimo Palapine. Norėdamas pasitarti su VIEŠPAČIU, eidavo į Susitikimo Palapinę, buvusią už stovyklos. ⁸ Kai tik Mozė eidavo į Susitikimo Palapinę, visi žmonės pakildavo ir stovėdavo, kiekvienas prie savo palapinės angos, ir lydėdavo akimis Mozę, kol jis įeidavo į Palapinę. ⁹ Mozei įėjus į Palapinę, nusileisdavo debesies stulpas ir sustodavo prie Palapinės įėjimo, o VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze. ¹⁰ Kai žmonės pamatydavo debesies stulpą prie Palapinės įėjimo, visi pakildavo ir puldavo kniūbsti, kiekvienas prie savo palapinės angos. ¹¹ VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu. Po to jis sugrįždavo į stovyklą, bet jo jaunas padėjėjas Jozuė, Nūno sūnus, nepajudėdavo iš Palapinės.

¹² Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Štai tu man liepei: ‘Vesk į priekį šią tautą’, bet nepasakei, ką pasiųsi su manimi. Be to, tu sakei: ‘Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse.’ ¹³ Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse. Juk štai šie žmonės yra tavo tauta.“ ¹⁴ Jis atsakė: „Palengvindamas tau naštą, aš pats eisiu su tavimi.“ ¹⁵ O Mozė jam atsakė: „Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos. ¹⁶ Juk kaip kitaip būtų žinoma, kad radome malonę tavo akyse ­ aš ir tavo tauta, ­ jeigu neitum kartu su mumis? Argi ne tuo mes ­ tavo tauta ir aš ­ būsime paženklinti tarp visų tautų, esančių žemėje?“

¹⁷ Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Padarysiu ir tai, ko prašai, nes tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse, ir tave aš pažįstu vardu.“ ¹⁸ Tada Mozė tarė: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę.“ ¹⁹ O jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘VIEŠPATS’; aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu. ²⁰ Bet, ­ tarė jis, ­ mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas.“ ²¹ Ir VIEŠPATS tęsė: „Žiūrėk, netoli manęs yra vieta. Atsistok ant uolos. ²² Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu. ²³ Tuomet nukelsiu ranką, ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti.“

¹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Nusitašyk iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias. Aš įrašysiu plokštėse žodžius, buvusius ant pirmųjų plokščių, kurias tu sudaužei. ² Pasirenk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir atsistok ten kalno viršūnėje prie manęs. ³ Tenekopia niekas kitas su tavimi, tenesirodo niekas kitas niekur ant kalno; net tenebūna paleisti ganytis ties kalnu avys ir galvijai.“ ⁴ Tad Mozė atsiskėlė iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias, ir, atsikėlęs anksti rytą, pakilo kopti į Sinajaus kalną, nešinas dviem akmens plokštėmis, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. ⁵ Nužengęs debesyje, VIEŠPATS buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „VIEŠPATS“. ⁶ Ir VIEŠPATS praėjo pro jį, tardamas:

„VIEŠPATS, VIEŠPATS,

esu gailestingas ir maloningas Dievas,

lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, ⁷ lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos,

atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę,

tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės,

bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus

ir vaikų vaikus

lig trečios ir ketvirtos kartos.“

⁸ Mozė tuojau pat nusilenkė ligi žemės ir pagarbino. ⁹ Jis tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, prašyčiau, Viešpatie, eiti su mumis, nors ši tauta ir yra kietasprandė. Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą.“

¹⁰ [VIEŠPATS] atsakė: „Štai aš sudarau Sandorą. Visai tavo tautai regint, padarysiu tokius nuostabius darbus, kokių nėra buvę padaryta visoje žemėje ir jokioje tautoje. Visi žmonės, tarp kurių gyveni, pamatys VIEŠPATIES darbus, nes tai, ką tau darysiu, yra baimę keliantis dalykas.

¹¹ Tad gerai įsidėmėk, ką šiandien tau įsakau. Tikėk manimi, išvarysiu tavo akivaizdoje amoritus, kanaaniečius, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius. ¹² Todėl saugokis ir nesudaryk sandoros su gyventojais krašto, į kurį eini, idant jie netaptų jums žabangomis. ¹³ Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, iškirskite jų šventuosius stulpus. ¹⁴ Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas. ¹⁵ Nesudaryk sandoros su krašto gyventojais, kad, jiems ištvirkaujant su savo dievais ir aukojant savo atnašas, vienas jų nepasikviestų tavęs ir tu nevalgytum jų aukų. ¹⁶ O jei imsi žmonas savo sūnums iš jų dukterų, ištvirkaudamos su savo dievais jų dukterys privers ir tavo sūnus ištvirkauti su jų dievais.

¹⁷ Nedirbsi sau jokių liedinamų dievų.

¹⁸ Švęsi Neraugintosios duonos šventę. Septynias dienas, kaip tau įsakiau, valgysi neraugintą duoną abibo mėnesį paskirtu metu, nes abibo mėnesį tu išėjai iš Egipto.

¹⁹ Kas tik pirmąkart atveria įsčias, man priklauso: visi tavo galvijų patinai ­ ar tai būtų karvės, ar avies pirmagimiai.

²⁰ Asilo pirmagimis turi būti išpirktas avimi. O jei jo neišperki, turi nusukti jam sprandą. Pirmagimį savo sūnų turėsi išpirkti.

Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis. ²¹ Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis. Net arimo ir pjūties metu turi ilsėtis. ²² Švęsi Savaičių šventę, kviečiapjūtės pirmienas, ir, metams baigiantis, Derliaus nuėmimo šventę. ²³ Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES Dievo, Izraelio Dievo, akivaizdoje. ²⁴ Kadangi aš iškeldinsiu tautas prieš tau ateinant ir išplėsiu tavo ribas, niekas negeis tavo krašto, tau einant pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje tris kartus per metus.

²⁵ Neatnašausi mano aukos kraujo su kuo nors raugintu, nepaliksi Paschos aukos iki rytojaus.

²⁶ Rinktines savo žemės pirmienas atneši į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus.

Nevirsi ožiuko jo motinos piene.“

²⁷ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu.“ ²⁸ Jis išbuvo ten su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nė duonos, negerdamas nė vandens. Jis užrašė ant plokščių Sandoros žodžius ­ Dešimt Įsakymų.

Mozė nusileidžia nuo kalno

²⁹ Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno. Nusileidęs nuo kalno su dviem Sandoros plokštėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, kad buvo kalbėjęsis su Dievu. ³⁰ Pamatę švytinčią jo veido odą, Aaronas ir visi izraelitai bijojo prie jo prisiartinti. ³¹ Bet Mozei juos pašaukus, Aaronas ir visi bendrijos vadovai priėjo. Mozė su jais kalbėjosi. ³² Tada prisiartino visi izraelitai, ir jis perdavė jiems visa, ką VIEŠPATS buvo jam kalbėjęs ant Sinajaus kalno. ³³ Baigęs su jais kalbėtis, Mozė užsidengė veidą gobtuvu. ³⁴ Bet eidamas pas VIEŠPATĮ kalbėtis su juo, Mozė nusiimdavo gobtuvą, kolei būdavo pas VIEŠPATĮ. O kai išeidavo ir sakydavo izraelitams, kas jam buvo įsakyta, ³⁵ izraelitai matydavo, kad jo veido oda švyti. Tada Mozė vėl užsidengdavo veidą gobtuvu, kol vėl eidavo kalbėtis su VIEŠPAČIU.

¹ Mozė surinko visą izraelitų bendriją ir sakė jiems: „Štai ką VIEŠPATS įsakė jums daryti: ² ‘Šešias dienas bus dirbama, o septintoji diena bus jums visiško poilsio šabas, šventas VIEŠPAČIUI. Kas jo metu dirbtų bet kokį darbą, turi būti nubaustas mirtimi. ³ Šabo dieną niekur savo gyvenvietėse nekursite ugnies.’“

Aukos šventajai Padangtei

⁴ Mozė sakė visai izraelitų bendrijai: „Štai ką VIEŠPATS įsakė: ⁵ ‘Padarykite tarp savųjų rinkliavą VIEŠPAČIUI. Kiekvienas, dosnios širdies skatinamas, teatneša VIEŠPAČIUI auką: aukso, sidabro ir vario, ⁶ mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlų ir plonos drobės, ožkos vilnos, ⁷ išdirbtų avikailių ir akacijos medienos, ⁸ aliejaus šviesai, kvepalų patepimo aliejui ir kvapiajam smilkalui, ⁹ lazurito akmenų bei brangakmenių efodui ir krūtinės dėklui.

¹⁰ Kas tik iš jūsų yra nagingas, teateina ir tepadaro visa, ką VIEŠPATS įsakė: Padangtę, ¹¹ jos Palapinę su apdangalu, sagtimis, lentomis, skersiniais, stulpais ir pastovais, ¹² skrynią su kartelėmis, malonės sostą ir uždangą pertvarai, ¹³ stalą su kartelėmis bei visais reikmenimis ir padėtine duona, ¹⁴ žvakidę apšvietimui su jos reikmenimis bei žibintais ir aliejų šviesai, ¹⁵ aukurą smilkalams su kartelėmis, patepimo aliejų bei kvapųjį smilkalą ir užuolaidą prie įėjimo ­ įėjimo į Palapinę, ¹⁶ deginamųjų aukų aukurą su variniais pinučiais, kartelėmis bei visais reikmenimis, praustuvą su pastovu, ¹⁷ kiemo uždangas, stulpus bei pastovus ir užuolaidą kiemo vartams, ¹⁸ Padangtės kuolelius ir kiemo kuolelius su virvėmis, ¹⁹ drabužius, dėvimus tarnaujant šventykloje, šventuosius drabužius Aaronui ir drabužius jo sūnums kunigiškajai tarnybai.“

²⁰ Tada izraelitų bendrija pasitraukė nuo Mozės, ²¹ o atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami VIEŠPAČIUI auką Susitikimo Palapinės statybai, visai jos tarnybai ir šventiesiems drabužiams. ²² Vyrai ir moterys ­ visi, kurie buvo dosnios širdies ­ atnešė ir sagų, ir auskarų, ir žiedų, ir karolių, visokių auksinių daiktų. Kiekvienas, kas tik galėjo, atnešė VIEŠPAČIUI aukso atnašą. ²³ O visi tie, kurie turėjo ar mėlynų, ar violetinių, ar tamsiai raudonų siūlų, ar plonos drobės, ar ožkos vilnos, ar išdirbtų avikailių, ar švelnios odos, atnešė jų. ²⁴ Kiekvienas, kas tik galėjo duoti sidabro ar vario atnašą, davė ją kaip VIEŠPATIES atnašą; kiekvienas, kas tik turėjo akacijos medžio, tinkamo statybai, atnešė jo. ²⁵ Visos nagingos moterys verpė rankomis ir atnešė, ką buvo suverpusios ­ mėlynų, violetinių bei tamsiai raudonų siūlų ir plonų lininių siūlų; ²⁶ o moterys, nagingai verpiančios ožkos vilną, širdies skatinamos, verpė ožkos vilną. ²⁷ Giminių galvos atnešė lazurito akmenų ir brangakmenių efodui ir krūtinės dėklui, ²⁸ kvepalų ir aliejaus apšvietimui, patepimo aliejui bei kvapiajam smilkalui. ²⁹ Taigi vyrai ir moterys, kuriuos širdis paskatino ką nors atnešti VIEŠPATIES per Mozę įsakytiems darbams atlikti, atnešė tai VIEŠPAČIUI kaip savanorišką auką.

Šventyklos meistrai

³⁰ Tada Mozė tarė izraelitams: „Štai VIEŠPATS vardu pašaukė Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės, ³¹ pripildė jį dieviškos dvasios ­ išminties, proto, pažinimo ir sugebėjimo ³² gaminti dirbinius iš aukso, sidabro bei vario, ³³ gludinti ir įtverti brangakmenius, drožinėti iš medžio, išmanyti bet kokį dailės amatą. ³⁴ Jis suteikė jiedviem ­ jam ir Oholiabui, Ahisamacho sūnui iš Dano giminės ­ gebėjimą ir kitus pamokyti. ³⁵ Juodu jis pripildė išminties atlikti darbą ir meistro, ir apmatų sumanytojo, ir siuvinėtojo mėlynais, violetiniais, tamsiai raudonais siūlais ir plonais lininiais siūlais, ir audėjo ­ bet kokio amatininko ir meistro.