¹ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: ² „Liepk izraelitams grįžti ir apsistoti priešais Pi Hahirotus, tarp Migdolo ir jūros, priešais Baal Cefoną; įsirenkite stovyklą priešais jį prie jūros. ³ Faraonas tuomet pamanys apie izraelitus: ‘Jie klajoja be tikslo po kraštą. Dykuma jų nepaleidžia.’ ⁴ Tada aš sukietinsiu faraono širdį, ir jis vysis juos, idant būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę. O egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS.“ Taip jie ir padarė.

⁵ Kai Egipto karaliui buvo pranešta, kad žmonės pabėgo, faraonas bei jo pareigūnai apsigalvojo ir sakė: „Ką mes padarėme, atleisdami Izraelį nuo lažo!“ ⁶ Tada faraonas įsakė pakinkyti kovos vežimą ir pasiėmė su savimi kariuomenės; ⁷ pasiėmė šešis šimtus rinktinių kovos vežimų, visus Egipto kovos vežimus su galiūnais kiekviename. ⁸ VIEŠPATS sukietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis vijosi izraelitus. Izraelitai drąsiai žygiavo tolyn, ⁹ o juos vijosi egiptiečiai ­ visi faraono žirgai ir kovos vežimai, vežimų vežėjai ir kariuomenė. Egiptiečiai užklupo izraelitus, apsistojusius prie jūros ­ prie Pi Hahirotų, priešais Baal Cefoną.

Perėjimas per jūrą

¹⁰ Faraonas jau buvo arti, kai izraelitai žvalgydamiesi pamatė, kad egiptiečiai juos vejasi. Siaubo apimti izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES. ¹¹ Mozei jie skundėsi: „Nejau nebuvo kapams vietos Egipte, kad išvedei mus mirti į dykumą? Ką gi padarei, išvesdamas mus iš Egipto? ¹² Argi ne tą pat mes sakėme tau Egipte: ‘Atstok nuo mūsų! Leisk mums tarnauti egiptiečiams?’ Iš tikrųjų būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje.“ ¹³ Bet Mozė sakė žmonėms: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks. Egiptiečių, kuriuos dabar matote, daugiau niekada nebematysite. ¹⁴ Pats VIEŠPATS kovos už jus, o jūs nutilkite.“

¹⁵ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Sakyk izraelitams, kad eitų kaip ėję! ¹⁶ O tu pakelk savo lazdą, ištiesk ranką viršum jūros ir perskirk ją, kad izraelitai galėtų pereiti jūrą sausu dugnu. ¹⁷ Tada aš, sakau tau, sukietinsiu egiptiečių širdis, kad jie eitų iš paskos. Ir aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, per jo kovos vežimus ir vežėjus. ¹⁸ Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo kovos vežimus ir kovos vežimų vežėjus.“

¹⁹ Dievo angelas, ėjęs izraelitų gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų; debesies stulpas pakilo iš jų priekio ir užėmė vietą už jų. ²⁰ Jis atsirado tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos. Debesis tapo tamsus, todėl naktis praėjo taip, kad vieni prie kitų negalėjo prisiartinti per visą naktį.

²¹ Tada Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, VIEŠPATS nuseklino jūrą ir pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti, ²² izraelitai žengė į jūrą sausuma, vandenims sudarius sieną jiems iš dešinės ir iš kairės. ²³ O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi ­ faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. ²⁴ Atėjus ryto sargybos metui, VIEŠPATS metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. ²⁵ Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad tie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: „Bėkime nuo izraelitų, nes VIEŠPATS kovoja už juos su Egiptu.“

²⁶ Tada VIEŠPATS paliepė Mozei: „Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!“ ²⁷ Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Auštant jūra ėmė grįžti į savo įprastą vietą, ir egiptiečiai bėgo nuo jos. Bet VIEŠPATS nubloškė juos į jūrą. ²⁸ Vandenys sugrįžo ir paskandino jūroje kovos vežimus ir vežėjus ­ visą faraono kariuomenę, žygiavusią paskui izraelitus. Nė vienas jų neišsigelbėjo. ²⁹ O izraelitai perėjo per jūrą sausa žeme, vandenims sudarius sieną jiems iš dešinės ir iš kairės.

³⁰ Taip VIEŠPATS išgelbėjo tą dieną Izraelį nuo egiptiečių. Izraelis matė gulinčius negyvus egiptiečius ant jūros kranto. ³¹ Pamatęs galingą ranką, kurią VIEŠPATS pakėlė prieš Egiptą, Izraelis pabūgo VIEŠPATIES ir patikėjo VIEŠPAČIU ir jo tarnu Moze.

¹ Tada Mozė ir izraelitai giedojo VIEŠPAČIUI šią giesmę: „Aš giedosiu VIEŠPAČIUI,

nes jis šlovingai nugalėjo,

nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.

² VIEŠPATS mano jėga ir giesmė ­

jis mane išgelbėjo!

Aš jį garbinsiu,

jis ­ mano Dievas!

Aš jį aukštinsiu,

jis ­ mano tėvo Dievas!

³ VIEŠPATS yra Galiūnas,

VIEŠPATS jo vardas!

⁴ Faraono kovos vežimus ir kariuomenę

nubloškė į jūrą,

Nendrių jūroje paskandino

jo geriausius vadus! ⁵ Bedugnės vandenys juos užliejo,

jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo. ⁶ Tavo dešinė, VIEŠPATIE, nuostabi savo jėga,

tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE,

triuškina priešus!

⁷ Savo didybės šlove

nugalėjai priešininkus,

išliejai savo įniršį,

kuris surijo juos kaip ugnis suryja šiaudus.

⁸ Tavo nirtulio dvelktelėjimu susitelkė vandenys,

ir bangos iškilo tarsi pylimas,

bedugnės vandenys sustingo viduryje jūros. ⁹ Priešas sakė: ‘Vysiuosi ir pasivysiu,

pasidalysiu grobį,

pasisotinsiu.

Išsitrauksiu kalaviją,

mano ranka juos sunaikins.’ ¹⁰ Bet tu papūtei savo vėju,

ir jūra juos užliejo;

jie nugrimzdo tarsi švinas į gilų vandenį.

¹¹ Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE?

Kas, kaip tu, nuostabus šventumu?

Baisus darbų šlove, darantis stebuklus; ¹² kai ištiesei savo dešinę,

žemė juos prarijo.

¹³ Savo ištikima meile vedei tautą,

kurią išpirkai,

savo galia juos lydėjai

į savo šventąją buveinę. ¹⁴ Tai girdėdamos drebėjo tautos,

skausmas apėmė Filistijos gyventojus. ¹⁵ Edomo vadus pagavo išgąstis;

drebulys apėmė Moabo galiūnus;

nutirpo iš baimės visi Kanaano gyventojai. ¹⁶ Juos apėmė baimė ir siaubas;

tavo rankos galybe jie nutilo kaip akmuo,

kolei praėjo tavo tauta, VIEŠPATIE,

kolei praėjo tauta, kurią išpirkai.

¹⁷ Tu juos įvedei ir pasodinai savo paveldo kalne,

toje vietoje, VIEŠPATIE, kurią padarei savo buveine,

toje šventykloje, VIEŠPATIE, kurią pastatė tavo rankos. ¹⁸ VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius.“

¹⁹ Kai faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai įžygiavo į jūrą, VIEŠPATS užvertė juos vandenimis, o izraelitai perėjo per jūros vidurį sausa žeme.

²⁰ Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, rankomis mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius.

²¹ Mirjama užgiedojo:

„Giedokite VIEŠPAČIUI,

nes jis šlovingai nugalėjo,

nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.“

Kelionė per dykumą

²² Tada Mozė vedė Izraelį tolyn nuo Nendrių jūros. Jie ėjo gilyn į Šūro dykumą. Tris dienas keliavo dykuma, nerasdami vandens. ²³ Atėję į Marą, Maros vandens gerti negalėjo, nes jis buvo kartus. Todėl ir vietovė buvo vadinama Mara. ²⁴ Žmonės murmėjo prieš Mozę, klausdami: „Ką gi mes gersime?“ ²⁵ Jis šaukėsi VIEŠPATIES. VIEŠPATS parodė jam medžio gabalą. Kai įmetė jį į vandenį, vanduo pasidarė saldus.

Tenai VIEŠPATS juos išbandė, duodamas jiems nuostatą ir nuosprendį. ²⁶ „Jeigu iš tikrųjų klausysite VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, ­ sakė jis, ­ ir darysite, kas dora jo akyse, paisydami jo įsakymų ir laikydamiesi visų jo nuostatų, nevarginsiu jūsų jokia liga, kuriomis varginau egiptiečius, nes esu jus gydantis VIEŠPATS.“

²⁷ Paskui jie atėjo į Elimus, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių. Jie apsistojo ten prie vandens.

¹ Pakilusi iš Elimų, visa izraelitų bendrija atkeliavo į Sino dykumą, kuri yra tarp Elimų ir Sinajaus, antro mėnesio penkioliktą dieną po išėjimo iš Egipto žemės. ² Dykumoje visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. ³ Izraelitai sakė jiems: „Verčiau būtume mirę nuo VIEŠPATIES rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte į šią dykumą mus, visą bendriją, badu numarinti!“

⁴ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakau tau, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai, kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano įsakymo ar ne. ⁵ Bet šeštą dieną, kai jie ruoš, ką parsinešę, ras dvigubai tiek, kiek paprastai prirenka kitomis dienomis.“ ⁶ Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: „Vakare jūs patirsite, kad VIEŠPATS išvedė jus iš Egipto žemės, ⁷ o rytoj rytą matysite VIEŠPATIES šlovę, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš VIEŠPATĮ. O mudu ­ kas mes tokie, kad turėtumėte prieš mus murmėti? ⁸ Juk VIEŠPATS, ­ tęsė Mozė, ­ vakare duos jums mėsos valgyti, o rytoj rytą ­ duonos iki soties. VIEŠPATS išgirdo jūsų murmėjimą, kuriuo prieš jį murmėjote. O mudu ­ kas mes tokie? Jūsų murmėjimas ne prieš mus, bet prieš VIEŠPATĮ!“ ⁹ Tada Mozė tarė Aaronui: „Sakyk visai izraelitų bendrijai: ‘Artinkitės prie VIEŠPATIES, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą.’“ ¹⁰ Kai Aaronas kalbėjo visai izraelitų bendrijai, jie dairėsi į dykumą ir pamatė: debesyje pasirodė VIEŠPATIES šlovė! ¹¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: ¹² „Aš išgirdau izraelitų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Temstant valgysite mėsos, o rytoj rytą turėsite duonos iki soties. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.’“

¹³ Vakare pasirodė putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą visur aplink stovyklą buvo iškritusi didelė rasa. ¹⁴ Rasai nukritus, dykumos paviršiuje gulėjo kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius, tokio smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės. ¹⁵ Tai pamatę, izraelitai klausinėjo vieni kitų: „Kas tai?“, nes nežinojo, kas tai buvo. Mozė tarė jiems: „Tai duona, kurios VIEŠPATS davė jums valgyti. ¹⁶ Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Prisirinkite jos tiek, kiek kiekvienam pagal asmenų skaičių reikia. Kiekvienam asmeniui po vieną omerą. Kiekvienas aprūpina visus esančius savo palapinėje.’“ ¹⁷ Izraelitai darė taip, kad vieni prisirinko daug, o kiti ­ mažai. ¹⁸ Bet kai paseikėjo omeru, daugiau prisirinkusiems nebuvo per daug, o mažiau prisirinkusiems nebuvo per mažai. Visi buvo tiek prisirinkę, kiek kiekvienam reikėjo. ¹⁹ Mozė tarė jiems: „Nė vienas tenepalieka nė trupučio kitam rytui.“ ²⁰ Bet jie Mozės nepaklausė. Kai kurie pasiliko šiek tiek ir rytojui, bet ji sukirmijo ir dvokė. Ant jų Mozė supyko. ²¹ Kas rytą jie rinkdavosi jos tiek, kiek kiekvienam reikėdavo, nes, saulei įkaitinus, ji ištirpdavo.

²² Šeštą dieną jie prisirinko maisto dvigubai ­ kiekvienam po du omerus. Kai visi bendrijos vadovai atėjo pas Mozę ir jam pranešė, ²³ jis tarė jiems: „Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Rytoj ­ iškilminga poilsio diena, šventas VIEŠPATIES šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atsidėkite į šalį ir palaikykite rytojui.’“ ²⁴ Kas liko, jie atidėjo į šalį rytojui, kaip Mozė buvo liepęs, ir maistas nei dvokė, nei kirmijo. ²⁵ Mozė tarė: „Valgykite jį šiandien, nes šiandien VIEŠPATIES šabas. Šiandien ant žemės jo nerasite. ²⁶ Kitas šešias dienas jo rinksitės, bet septintą dieną, kuri yra šabas, ant žemės jo nebus.“

²⁷ Vis dėlto septintą dieną kai kurie žmonės išėjo pasirinkti, bet nieko nerado. ²⁸ Tada VIEŠPATS sakė Mozei: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis mano įsakymų ir pamokymų? ²⁹ Įsidėmėkite! VIEŠPATS davė jums šabą, todėl šeštą dieną jis duoda jums maisto dviem dienoms. Septintą dieną visi turite būti namie ir niekur neiti.“ ³⁰ Taigi septintą dieną žmonės ilsėjosi.

³¹ Izraelio namai pavadino tą duoną mana. Ji buvo panaši į koriandro sėklą ir balta, o skonis panašus į meduolių skonį. ³² Mozė tarė: „Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Tebūna vienas jos omeras laikomas per kartų kartas, idant šios galėtų pamatyti duoną, kuria aš maitinau jus dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto žemės.’“ ³³ Mozė tarė Aaronui: „Paimk indą, supilk į jį omerą manos ir padėk VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtų laikoma per kartų kartas.“ ³⁴ Aaronas vėliau padėjo jį priešais Sandorą, kad būtų laikomas, kaip Mozei įsakė VIEŠPATS. ³⁵ Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į sėslų kraštą, prie Kanaano krašto ribos. ³⁶ Omeras yra dešimtoji efos dalis.

¹ Iš Sino dykumos visa izraelitų bendrija keliavo sustodami, kaip VIEŠPATS vedė. Jie apsistojo Refidimuose, bet čia nebuvo vandens žmonėms atsigerti. ² Žmonės barėsi ant Mozės ir sakė: „Duok mums vandens atsigerti!“ Mozė atsakė jiems: „Ko mane barate? Kam gi mėginate VIEŠPATĮ?“ ³ Bet čia žmonės troško be vandens ir murmėjo prieš Mozę, sakydami: „Nejau išvedei iš Egipto troškuliu nužudyti mus ir mūsų vaikus, ir mūsų galvijus?“ ⁴ Mozė šaukėsi VIEŠPATIES ir sakė: „Ką turiu daryti su šia tauta? Dar truputį, ir jie ims mane akmenimis mušti.“ ⁵ O VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik ir atsistok prieš žmones. Pasiimk su savimi keletą Izraelio seniūnų, laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į Nilą, ir eik. ⁶ Sakau tau, aš stovėsiu ten priešais tave ant uolos prie Horebo. Suduok į uolą, ir ištekės iš jos vandens žmonėms atsigerti.“ Mozė Izraelio seniūnų akivaizdoje taip ir padarė. ⁷ Jis pavadino tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai barėsi ir mėgino VIEŠPATĮ, sakydami: „Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų, ar ne?“

Mūšis su Amaleku

⁸ Tada atžygiavo Amalekas ir kovojo su Izraeliu prie Refidimų. ⁹ Mozė tarė Jozuei: „Parink mums vyrų, išeik ir kovok su Amaleku. Rytoj aš atsistosiu ant kalvos su Dievo lazda rankoje.“ ¹⁰ Jozuė padarė, kaip Mozė jam liepė, ir kovojo su Amaleku, o Mozė, Aaronas ir Hūras tuo tarpu palypėjo ant kalvos. ¹¹ Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas. ¹² Mozės rankos taip pailso, kad jiedu paėmė akmenį, padėjo prie Mozės, ir jis ant jo atsisėdo. Aaronas ir Hūras parėmė jo iškeltas rankas, vienas ­ iš vieno šono, kitas ­ iš kito. Taip jo rankos liko tvirtos iki pat saulėlydžio. ¹³ Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalaviju.

¹⁴ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Įrašyk tai į knygą kaip priminimą ir, Jozuei girdint, perskaityk: ‘Aš visiškai išnaikinsiu po dangumi Amaleko atminimą.’“ ¹⁵ Mozė pastatė ten aukurą ir praminė jį vardu „VIEŠPATS ­ mano vėliava“. ¹⁶ Jis tarė: „VIEŠPATS ima į ranką savo vėliavą. VIEŠPATS kovos su Amaleku per kartų kartas.“

¹ Mozės uošvis Jetras, Midjano kunigas, išgirdo visa, ką Dievas buvo padaręs Mozei ir savo tautai Izraeliui ir kaip VIEŠPATS išvedė Izraelį iš Egipto. ² Tada Mozės uošvis Jetras paėmė Ciporą, Mozės žmoną, kurią buvo atsiuntęs pas jį, ³ ir du jos sūnus. Vienas buvo vardu Geršomas, nes tėvas sakė: „Aš buvau ateivis svetimame krašte“, ⁴ o kitas vardu Eliezeras, nes tėvas sakė: „Mano tėvo Dievas buvo man pagalba ir išgelbėjo mane nuo faraono kalavijo.“ ⁵ Mozės uošvis Jetras drauge su Mozės sūnumis ir žmona atėjo į dykumą prie Dievo kalno, kur buvo apsistojęs Mozė. ⁶ Jis davė Mozei žinią: „Aš, tavo uošvis Jetras, ateinu pas tave su tavo žmona ir dviem jos sūnumis.“ ⁷ Mozė išėjo uošvio pasitikti, žemai nusilenkė ir pabučiavo jį. Vienas kitą pasveikinę, jiedu nuėjo į palapinę.

⁸ Tada Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, apie visus sunkumus, kuriuos jie buvo patyrę kelionėje, ir kaip VIEŠPATS juos išgelbėdavo. ⁹ Jetras džiaugėsi visu tuo gerumu, kurį parodė VIEŠPATS Izraeliui, išvaduodamas iš egiptiečių.

¹⁰ Jetras tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris išvadavo jus iš egiptiečių ir faraono rankos, išgelbėjo savo tautą nuo Egipto jungo. ¹¹ Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS galingesnis už visus dievus, nes jis išvadavo tautą iš egiptiečių, kai tie įžūliai su ja elgėsi.“ ¹² Ir Mozės uošvis Jetras atnašavo deginamąją auką bei kitas aukas Dievui. Atėjo ir Aaronas su visais Izraelio seniūnais valgyti aukų valgio VIEŠPATIES akivaizdoje.

Paskiriami teisėjai

¹³ Kitą dieną Mozė sėdosi žmonėms teisėjauti. Stovėdami prie jo, žmonės laukė nuo ryto ligi vakaro. ¹⁴ Pamatęs visa, ką jis dėl žmonių daro, Mozės uošvis tarė: „Ką tu ten žmonėms darai? Kodėl sėdi vienas, ko visi tie žmonės, stovėdami aplink tave, laukia nuo ryto ligi vakaro?“ ¹⁵ Mozė atsakė: „Ogi dėl to, kad žmonės ateina pas mane atsiklausti Dievo. ¹⁶ Kai tik jie susiginčija, ateina pas mane, o aš išsprendžiu jų reikalą ir pasakau jiems Dievo nuostatus ir įstatymus“. ¹⁷ Mozės uošvis tarė jam: „Kaip tu darai, nėra gera. ¹⁸ Pats pervargsi ir šiuos žmones nuvarginsi. Ta pareiga tau per sunki, vienas tu jos negali atlikti. ¹⁹ Dabar paklausyk manęs. Duosiu tau patarimą, ir tebūna Dievas su tavimi! Tu turėtumei būti žmonių atstovas pas Dievą ir teikti Dievui jų reikalus. ²⁰ Mokyk juos nuostatų ir įstatymų, rodyk jiems kelią, kuriuo turi eiti, ir darbus, kuriuos turi atlikti. ²¹ Be to, turėtum paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų ­ vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų. Paskirk tokius vyrus kaip pareigūnus tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. ²² Tegu jie nuolat žmonėms teisėjauja; tepateikia tau tik ypatingus atvejus, o paprastus patys teišsprendžia. Leisdamas jiems dalytis našta su tavimi, sau palengvinsi. ²³ Jei taip padarysi ­ ir Dievas tau taip įsako, ­ pajėgsi ištesėti. O visi šie žmonės eis namo patenkinti.“

²⁴ Mozė paklausė savo uošvio ir padarė, kaip jis buvo pataręs. ²⁵ Išsirinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir paskyrė juos žmonių seniūnais ­ pareigūnais tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. ²⁶ Jie nuolat teisėjavo žmonėms, sunkius atvejus pateikdami Mozei, o lengvesnius patys išspręsdami. ²⁷ Tada Mozė išleido savo uošvį, ir jis iškeliavo į savo kraštą.