¹ Skėriai Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną. Juk aš sukietinau jo širdį ir jo pareigūnų širdis, idant parodyčiau per juos savo ženklus ² ir tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, kaip aš išjuokiau egiptiečius ir kokius ženklus jiems padariau, idant ir jūs žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS.“

³ Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Kaip ilgai atsisakinėsi nusižeminti prieš mane? Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! ⁴ Rytoj aš atvesiu skėrius į tavo kraštą, jeigu atsisakysi leisti mano tautai eiti. ⁵ Jie taip apguls žemės paviršių, kad niekas nebegalės nė žemės matyti. Jie surys visa, kas jums išliko nuo ledų krušos, surys visus jūsų medžius, vėl dygstančius laukuose. ⁶ Be to, jie užplūs tavo rūmus ir visų tavo pareigūnų bei visų egiptiečių namus, ko nei tavo tėvai, nei tėvų tėvai nematė nuo tos dienos, kai pasirodė žemėje, iki šiandien.’“ Tai pasakęs, jis apsisuko ir paliko faraoną.

⁷ Faraono pareigūnai sakė jam: „Kiek ilgai jis regs mums pinkles? Leisk tiems žmonėms eiti pagarbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą! Nejau dar nematai, kad Egiptas žūsta?“ ⁸ Mozė ir Aaronas buvo vėl pašaukti pas faraoną. Jis tarė jiems: „Eikite, garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą! Bet kas gi iš jūsų turi eiti?“ ⁹ Mozė atsakė: „Mes eisime su savo jaunuoliais ir seneliais, sūnumis ir dukterimis, kaimenėmis ir bandomis, nes turime švęsti iškilmę VIEŠPATIES garbei.“ ¹⁰ Bet faraonas tarė jiems: „VIEŠPATS iš tikrųjų bus su jumis, jei kada nors leisiu eiti jūsų vaikams su jumis! Aišku, jūs ką nors pikta turite galvoje! ¹¹ Ne, niekada! Teeina vien jūsų vyrai ir tegarbina VIEŠPATĮ, nes to jūs ir prašote.“ Ir jie buvo pavaryti nuo faraono.

¹² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką viršum Egipto žemės, kad ją užpultų skėriai ir surytų visą augaliją krašte ­ visa, kas likę nuo ledų krušos.“ ¹³ Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. ¹⁴ Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę; skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nei anksčiau nebuvo buvę, nei kada nors vėl bus. ¹⁵ Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad žemė pajuodo. Jie surijo visą laukų augaliją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio ­ jokių medžių, jokių augalų laukuose. ¹⁶ Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir tarė jiems: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. ¹⁷ Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį.“ ¹⁸ Mozė išėjo ir meldėsi VIEŠPAČIUI. ¹⁹ VIEŠPATS pakeitė aną vėją į galingą vakarį vėją, kuris pakėlė skėrius ir nupūtė juos į Nendrių jūrą. ²⁰ Nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis neleido eiti izraelitams.

Tamsa

²¹ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, kad Egipto kraštą apgaubtų tamsa ­ tamsa, kurią būtų galima pajusti.“ ²² Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. ²³ Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraelitai, buvo šviesu. ²⁴ Faraonas pasišaukė Mozę ir sakė: „Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ. Tik jūsų kaimenės ir bandos turi čia pasilikti. Net jūsų vaikai gali eiti su jumis.“ ²⁵ Bet Mozė tarė: „Tu pats turi parūpinti mums atnašų aukoms ir deginamosioms aukoms atnašauti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui. ²⁶ Ir mūsų galvijai turi eiti su mumis. Neliks čia nė nago, nes iš jų privalome parinkti, kuo pagarbinti VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir dar nežinome, ką panaudoti mūsų VIEŠPAČIUI pagarbinti, kol ten nenueisime.“ ²⁷ Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jiems leisti eiti. ²⁸ Tada faraonas suriko: „Nešdinkis nuo manęs! Saugokis pamatyti mano veidą, nes tą dieną, kai pamatysi mano veidą, mirsi.“ ²⁹ Mozė atsakė: „Tebūna, kaip sakai! Aš tavo veido niekad daugiau nebematysiu.“

¹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia. Iš tikrųjų, leisdamas jums išeiti, jis iš čia jus varyte išvarys! ² Nurodyk žmonėms, kad pasiprašytų kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės sidabrinių ir auksinių daiktų.“ ³ VIEŠPATS suteikė žmonėms malonę egiptiečių akyse. Be to, pats Mozė buvo įžymus vyras Egipto krašte, faraono pareigūnų ir žmonių akyse.

⁴ Mozė tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Maždaug apie vidurnaktį aš pereisiu Egiptą. ⁵ Egipto krašte mirs visi pirmagimiai, nuo faraono, sėdinčio savo soste, pirmagimio ligi vergės, esančios prie girnų, pirmagimio, ir visi galvijų pirmagimiai. ⁶ Tada visame Egipte kils toks didelis klyksmas, kokio niekada nėra nei buvę, nei kada nors bus. ⁷ Bet izraelitų nė šuo neurzgtelės nei ant žmogaus, nei ant gyvulio, kad žinotumėte, jog VIEŠPATS daro skirtumą tarp Egipto ir Izraelio. ⁸ Tada visi tavo pareigūnai ateis pas mane ir, puldami kniūbsti prieš mane, sakys: ‘Išeik nuo mūsų tu ir visa tauta, kuri tave seka! Tada aš išeisiu.’“ Ir, degdamas pykčiu, Mozė paliko faraoną.

⁹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraonas jūsų nepaklausys, idant mano nuostabieji darbai būtų gausūs Egipto žemėje.“ ¹⁰ Mozė ir Aaronas padarė visus šiuos nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, todėl jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto.

¹ VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui Egipto žemėje: ² „Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią; jis bus jums pirmas metų mėnuo. ³ Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį ­ vieną avinėlį šeimai. ⁴ Jei šeima visam avinėliui per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad įsigytų avinėlį, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie turės jį valgyti. ⁵ Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis; galite jį paimti iš avių ar iš ožkų. ⁶ Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas vakare, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai. ⁷ Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas. ⁸ Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus iškeptas ant ugnies ir valgomas su nerauginta duona bei karčiosiomis žolėmis. ⁹ Nevalgysite iš jo nieko nei žalio, nei virto vandenyje, bet valgysite keptą ant ugnies ­ galvą, kojas ir vidurius. ¹⁰ Nepaliksite iš jo nieko iki ryto; jei kas iš jo liktų iki ryto, sudeginsite. ¹¹ Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai VIEŠPATIES Pascha. ¹² Juk tą pačią naktį aš pereisiu Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto ne tik žmonių, bet ir gyvulių pirmagimius, padarysiu teismą visiems Egipto dievams ­ aš, VIEŠPATS! ¹³ Bet kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto kraštą.

¹⁴ Ši diena bus jums priminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę VIEŠPAČIUI per kartų kartas, švęsite ją kaip amžiną įsaką. ¹⁵ Septynias dienas valgysite neraugintą duoną; jau pirmą dieną pašalinsite raugą iš savo namų, nes kas valgys raugintą duoną nuo pirmos iki septintos dienos, bus atkirstas nuo Izraelio. ¹⁶ Pirmąją dieną švęsite iškilmingą sueigą ir septintąją dieną švęsite iškilmingą sueigą. Tomis dienomis negalima dirbti jokio darbo, išskyrus paruošimą maisto, kurio kiekvienam reikia pavalgyti.

¹⁷ Švęskite Neraugintosios duonos šventę, nes tą dieną išvedžiau jūsų gretas iš Egipto žemės; švęskite tą dieną per kartų kartas kaip amžiną įsaką. ¹⁸ Pirmą mėnesį nuo keturioliktos dienos vakaro iki dvidešimt pirmos dienos vakaro valgysite neraugintą duoną. ¹⁹ Septynias dienas jokio raugo neturi būti jūsų namuose, nes kas valgys raugintą duoną, ar jis būtų ateivis ar krašto gyventojas, bus atkirstas nuo Izraelio bendrijos. ²⁰ Jūs nevalgysite nieko rauginto; visose gyvenvietėse valgysite tik neraugintą duoną.“

Paschos paskelbimas

²¹ Tada Mozė sušaukė visus Izraelio seniūnus ir tarė jiems: „Eikite, parinkite savo šeimoms avinėlius ir papjaukite Paschos avinėlį. ²² Paėmę yzopo šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančiu krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto. ²³ Juk praeis VIEŠPATS, užmušdamas egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris VIEŠPATS apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti. ²⁴ Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams. ²⁵ Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. ²⁶ O kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ ­ ²⁷ atsakysite: ‘Tai Paschos auka VIEŠPAČIUI, nes jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus.’“ Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsti pagarbinti. ²⁸ Izraelitai išsiskirstė ir padarė, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems įsakę.

Pirmagimių mirtis

²⁹ Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius ­ nuo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio ­ ir visus gyvulių pirmagimius. ³⁰ Naktį atsikėlė faraonas ­ jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte buvo girdėti didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio. ³¹ Naktį jis pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: „Tučtuojau palikite mano žemes ­ judu ir izraelitai su jumis! Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ, kaip sakėte. ³² Varykitės ir savo kaimenes, ir savo bandas, kaip reikalavote. Nešdinkitės! Ir palaiminkite mane!“

³³ Egiptiečiai skatino žmones kuo greičiau išeiti iš krašto, sakydami: „Mes visi išmirsime!“ ³⁴ Taigi žmonės nešėsi ant pečių dar neraugintą tešlą, minkymo dubenis, įvyniotus apsiaustuose. ³⁵ Izraelitai buvo padarę, kaip Mozė jiems buvo liepęs; jie buvo paprašę iš egiptiečių sidabrinių ir auksinių brangenybių bei drabužių. ³⁶ O VIEŠPATS buvo padaręs, kad žmonės rastų tiek malonės egiptiečių akyse, kad šie duotų jiems, ko tik jie prašė. Taip izraelitai apiplėšė egiptiečius.

Išėjimas iš Egipto

³⁷ Izraelitai iš Ramzio leidosi kelionėn Sukoto link, maždaug šeši šimtai tūkstančių vyrų pėsčiomis, neskaičiuojant vaikų. ³⁸ Be to, kartu su jais pakilo eiti padrika minia ir labai daug galvijų ­ kaimenių ir bandų. ³⁹ Jie kepėsi neraugintus papločius iš tešlos, kurią nešėsi iš Egipto. Ji buvo nerauginta, nes jie buvo varomi iš Egipto ir negalėjo delsti. Maistu kelionei jie nebuvo apsirūpinę. ⁴⁰ Izraelitai Egipte buvo išbuvę keturis šimtus trisdešimt metų.

⁴¹ Keturi šimtai trisdešimtųjų metų gale tą pačią dieną visos VIEŠPATIES gretos išėjo iš Egipto žemės. ⁴² Tai buvo VIEŠPATIES budėjimo naktis, kai jis išvedė juos iš Egipto žemės. Taigi tą pačią naktį visi izraelitai turi švęsti kaip budėjimą VIEŠPAČIUI per visas kartas.

Paschos apeigos

⁴³ VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Štai Paschos įstatai: nė vienas svetimtautis jo nevalgys. ⁴⁴ Bet kiekvienas už pinigus pirktas vergas gali juo dalytis tada, kai būsi jį apipjaustęs. ⁴⁵ Įnamys ir samdytas tarnas jo nevalgys. ⁴⁶ Jis turi būti valgomas viename ir tame pačiame name. Nieko iš jo mėsos neišmesite laukan. Nesulaužysite nė vieno jo kaulo. ⁴⁷ Visa Izraelio bendrija turi jį švęsti. ⁴⁸ Jeigu pas tave gyvenantis ateivis nori VIEŠPAČIUI švęsti Paschą, visi jo vyriškiai turi būti apipjaustyti. Tada bus jam leista švęsti, ir jis pats bus kaip čiabuvis krašte. Bet joks neapipjaustytas asmuo avinėlio nevalgys. ⁴⁹ Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų.

⁵⁰ Visi izraelitai padarė, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems liepę. ⁵¹ Tą pačią dieną VIEŠPATS išvedė izraelitus iš Egipto žemės greta po gretos.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: ² „Pašvęsk man visus pirmagimius! Kas tik tarp izraelitų pirmas atveria motinos įsčias, žmogaus ar gyvulio vaikas, tas yra mano.“

³ Mozė tarė žmonėms: „Atsiminkite tą dieną, kai išėjote iš Egipto, iš vergijos namų, nes VIEŠPATS iš ten išvedė jus savo rankos galia. Rauginta duona nebus valgoma. ⁴ Šiandien, abibo mėnesį, jūs išeinate! ⁵ Kai VIEŠPATS atves tave į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių kraštą, kurį duoti prisiekė jūsų protėviams, kraštą, tekantį pienu ir medumi, atliksi šį mėnesį tokias apeigas.

⁶ Septynias dienas valgysi neraugintą duoną. Septintą dieną bus iškilmė VIEŠPAČIUI. ⁷ Nerauginta duona bus valgoma septynias dienas; raugintos duonos neturi turėti ir nieko rauginto neturi būti visoje tavo žemėje. ⁸ Tą dieną paaiškinsi savo sūnui: ‘Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto.’

⁹ Tai tarnaus tau kaip ženklas ant rankos ir kaip priminimas ant kaktos, kad VIEŠPATIES įstatymas būtų tavo lūpose, nes VIEŠPATS galinga ranka išvedė tave iš Egipto. ¹⁰ Atliksi šias įsakytas apeigas metai iš metų joms skirtu laiku.

¹¹ Kai VIEŠPATS įves tave į kanaaniečių kraštą, kaip buvo prisiekęs tau ir tavo protėviams, ir atiduos jį tau, ¹² tu atskirsi VIEŠPAČIUI visa, kas pirmąkart atveria motinos įsčias. Visi jūsų galvijų pirmagimiai patinėliai priklausys VIEŠPAČIUI. ¹³ Kiekvieną pirmagimį asiliuką išpirksi avimi; o jeigu neišpirksi, turi jam nusukti sprandą. Kiekvieną vyriškį pirmagimį iš savo vaikų turi išpirkti. ¹⁴ Kai ateityje tavo sūnus klaus: ‘Ką tai reiškia?’ ­ tu jam atsakysi: ‘Galinga ranka VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto, iš vergijos namų. ¹⁵ Kai faraonas kietaširdiškai užsispyrė neleisti mums išeiti, VIEŠPATS užmušė Egipto žemėje visus pirmagimius ­ ir žmonių pirmagimius, ir gyvulių pirmagimius. Todėl aš ir aukoju VIEŠPAČIUI visa, kas yra vyriškosios lyties ir pirmąkart atveria motinos įsčias, todėl aš ir išperku savo pirmagimį sūnų.’ ¹⁶ Tai tarnaus tau kaip ženklas ant rankos ir juostelė ant kaktos, nes galinga ranka VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto.“

Nendrių jūros link

¹⁷ Kai faraonas leido žmonėms išeiti, Dievas nevedė jų filistinų krašto keliu, nors jis ir buvo arčiau, nes Dievas mąstė: „Jei tautai tektų kariauti, ji pradės gailėtis ir sugrįš į Egiptą.“ ¹⁸ Todėl Dievas vedė žmones aplinkiniu dykumos keliu Nendrių jūros link. Izraelitai iš Egipto leidosi kelionėn mūšio gretomis. ¹⁹ Mozė pasiėmė kaulus Juozapo, kuris buvo iškilmingai prisaikdinęs izraelitus, tardamas: „Dievas tikrai ateis jūsų aplankyti. Tada turite iš čia neštis mano kaulus.“ ²⁰ Iškeliavę iš Sukoto, jie apsistojo Etame, netoli dykumos pakraščio.

²¹ Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį ­ ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. ²² Debesies stulpas dieną ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priešakyje.