¹ Jokūbo palikuonys Egipte Štai vardai Izraelio sūnų, atsikėlusių su Jokūbu į Egiptą. Kiekvienas jų atsikėlė su savo šeimyna: ² Rubenas, Simeonas, Levis ir Judas; ³ Isacharas, Zabulonas ir Benjaminas; ⁴ Danas ir Naftalis, Gadas ir Ašeras. ⁵ Asmenų, gimusių pačiam Jokūbui, iš viso buvo septyniasdešimt. Juozapas jau buvo Egipte.

⁶ Numirė Juozapas, išmirė ir visi jo broliai bei visa ana karta. ⁷ Bet izraelitai buvo vaisingi ir daugiavaikiai. Jie taip dauginosi, ir jų tiek padaugėjo, kad buvo pilna visame krašte.

⁸ Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo. ⁹ „Žiūrėkite, ­ sakė jis savo žmonėms, ­ izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus. ¹⁰ Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų. Antraip karo atveju jie gali susidėti su mūsų priešais, kovoti prieš mus ir pasitraukti iš krašto.“ ¹¹ Todėl buvo paskirti prižiūrėtojai engti juos lažo darbais. Jie statė faraonui sandėlių miestus ­ Pitomą ir Ramzį. ¹² Bet juo labiau jie buvo engiami, juo labiau jų daugėjo, ir jie taip išplito, kad egiptiečiai pradėjo izraelitų bijoti.

¹³ Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraelitų darbus ¹⁴ ir kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų bei įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi.

¹⁵ Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas, kurių viena buvo vardu Šifra, o kita ­ Pūva, ¹⁶ sakydamas: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą: jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva.“ ¹⁷ Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus. ¹⁸ Tuomet Egipto karalius pasišaukė pribuvėjas ir klausė jų: „Kodėl taip padarėte ir palikote berniukus gyvus?“ ¹⁹ Pribuvėjos atsakė faraonui: „Todėl, kad hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės: jos tvirtos. Jos pagimdo, pribuvėjai nespėjus ateiti!“ ²⁰ Užtat Dievas buvo geras pribuvėjoms. O tauta augo ir tapo labai stipri. ²¹ Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis davė ir joms gausias šeimas.

²² Tada faraonas įsakė visiems savo žmonėms: „Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus, o mergaites palikite gyvas.“

¹ Vienas vyras iš Levio giminės paėmė sau žmona vieną iš Levio giminės moterų. ² Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad tai gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė. ³ Nebegalėdama ilgiau jo slėpti, paėmė papiruso pintinę ir apglaistė ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje. ⁴ Jo sesuo atsistojo atokiau pažiūrėti, kas atsitiks.

⁵ Prie Nilo maudytis nusileido faraono duktė. Tuo tarpu jos palydovės vaikštinėjo Nilo pakrante. Pastebėjusi tarp nendrių pintinę, ji pasiuntė savo palydovę jos atnešti. ⁶ Atidariusi pintinę, pamatė kūdikį. Žiūri, berniukas verkia! Jai pagailo jo. „Tai turi būti vienas iš hebrajų vaikų“, ­ tarė ji. ⁷ Tada kūdikio sesuo kreipėsi į faraono dukterį: „Gal man nueiti ir parūpinti žindyvę iš hebrajų moterų pažindyti vaiką?“ ⁸ „Puiku, nueik!“ ­ atsakė faraono duktė. Mergaitė nuėjo ir pašaukė paties kūdikio motiną. ⁹ Faraono duktė tarė jai: „Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu.“ Moteris paėmė kūdikį ir žindė. ¹⁰ Kai kūdikis paaugo, atnešė jį faraono dukteriai, o ši priėmė jį kaip savo sūnų. Ji pavadino jį Moze, paaiškindama: „Aš ištraukiau jį iš vandens.“

Mozė pabėga į Midjaną

¹¹ Vieną kartą, kai Mozė jau buvo suaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrają ­ vieną jo giminių. ¹² Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis užmušė egiptietį ir paslėpė smėlyje. ¹³ Kai vėl nuėjo kitą dieną, žiūri, mušasi du hebrajai! „Kodėl muši savo bičiulį hebrają?“ ­ paklausė kaltąjį. ¹⁴ O šis atkirto: „Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?“ Mozė nusigando ir pagalvojo: „Aišku, tas dalykas jau žinomas!“ ¹⁵ Apie tai išgirdęs faraonas stengėsi nužudyti Mozę.

Mozė pabėgo nuo faraono. Atkeliavo į Midjano kraštą ir atsisėdo prie vieno šaltinio. ¹⁶ Midjano kunigas turėjo septynias dukteris. Jos atėjo pasisemti vandens ir pripildyti lovius tėvo kaimenei pagirdyti. ¹⁷ Tuo tarpu atėjo keletas piemenų ir nuvarė jas į šalį. Mozė pakilo, apgynė jas ir pagirdė jų kaimenę. ¹⁸ Kai jos sugrįžo pas savo tėvą Reuelį, tėvas paklausė: „Kodėl šiandien taip anksti parskubėjote?“ ¹⁹ Jos atsakė: „Vienas egiptietis išgelbėjo mus nuo piemenų rankų. Jis net vandens mums pasėmė ir pagirdė kaimenę!“ ²⁰ „Kur jis? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį duonos laužyti.“ ²¹ Mozė sutiko gyventi su tuo žmogumi, o jis davė Mozei žmona savo dukterį Ciporą. ²² Ji pagimdė jam sūnų, ir jis pavadino jį Geršomu, nes galvojo: „Aš buvau ateivis, gyvenantis svetimame krašte.“

Degantis krūmas

²³ Po to praslinko daug laiko. Mirė Egipto karalius. Izraelitai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo ligi Dievo. ²⁴ Išgirdęs jų dejonę, Dievas atsiminė savo Sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. ²⁵ Dievas pažvelgė į izraelitus ir atkreipė į juos dėmesį.

¹ Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo ­ Dievo kalno. ² Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė. ³ Mozė tarė sau: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega.“

Dievas pašaukia Mozę

⁴ VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti. Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ ­ „Aš čia!“ ­ atsiliepė tas. ⁵ Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! ⁶ Aš esu tavo tėvo Dievas, ­ toliau kalbėjo jis, ­ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“ Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

⁷ O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, ⁸ nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių. ⁹ Taip, izraelitų šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos engia egiptiečiai. ¹⁰ O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą ­ izraelitus iš Egipto.“ ¹¹ Bet Mozė atsakė Dievui: „Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto?“ ¹² O jis tarė: „Aš būsiu su tavimi! Ir tai bus tau ženklas, kad aš tave siunčiau: kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui prie šio kalno.“

Dievas apreiškia savo vardą

¹³ „Betgi, ­ Mozė sakė Dievui, ­ kai nueisiu pas izraelitus ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus’, o jie manęs klaus: ‘Koks jo vardas?’ ­ ką aš jiems pasakysiu?“ ¹⁴ Dievas tarė Mozei: „Aš esu, kuris esu.“ Ir tęsė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus.’“ ¹⁵ Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraelitams: ‘VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas ­ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas ­ atsiuntė mane pas jus.’ Tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.

¹⁶ Eik ir sušauk Izraelio seniūnus, pasakyk jiems: ‘VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas ­ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas ­ pasirodė man ir tarė: ‘Aš tikrai stebėjau jus ir tai, kas jums daroma Egipte. ¹⁷ Aš pažadu išvesti jus iš Egipto kančios į kraštą kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių, į kraštą, tekantį pienu ir medumi.’’ ¹⁸ Jie paklausys tavo balso. Tu ir Izraelio seniūnai nueisite pas faraoną ir pranešite: ‘VIEŠPATS, hebrajų Dievas, apsireiškė mums. Tebūna leista mums nueiti trijų dienų kelią į dykumą, idant galėtume atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui.’ ¹⁹ Bet aš žinau, kad Egipto karalius neleis jums išeiti tol, kol nebus galingos rankos priverstas. ²⁰ Todėl ištiesiu ranką ir ištiksiu Egiptą visais nuostabiais darbais, kuriuos jame padarysiu. Tada jis leis jums išeiti. ²¹ Netgi duosiu šiai tautai tokią malonę egiptiečių akyse, kad jūs išeisite netuščiomis rankomis. ²² Kiekviena moteris paprašys savo kaimynę ar bet kokią moterį, gyvenančią kaimynės namuose, sidabro bei aukso brangenybių ir drabužių. Jais apvilksite savo sūnus ir dukteris, apiplėšdami Egiptą.“

¹ Mozė atsakė, tardamas: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: ‘VIEŠPATS tau nepasirodė!’?“ ² VIEŠPATS paklausė jo: „Ką laikai savo rankoje?“ ­ „Lazdą“, ­ atsakė jis. ³ „Mesk žemėn,“ ­ paliepė Dievas. Jis metė ją žemėn, ir ji pavirto gyvate. Mozė atšoko nuo jos. ⁴ Tuomet VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką ir nutverk jai už uodegos.“ Jis ištiesė ranką, nutvėrė, ir ji vėl pavirto lazda jo rankoje. ⁵ „Taip įvyks, kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas ­ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“

⁶ VIEŠPATS vėl paliepė jam: „Įkišk ranką į savo užantį.“ Jis įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri ­ jo ranka raupsuota, balta tarsi sniegas. ⁷ „Įkišk dar sykį ranką į užantį,“ ­ vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri ­ ji tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas. ⁸ „Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, tai patikės antruoju ženklu. ⁹ Bet jeigu jie nepatikėtų nė šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju.“

¹⁰ Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus ­ nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus.“ ¹¹ Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS? ¹² O dabar eik! Aš būsiu su tavo lūpomis ir pamokysiu, ką turi sakyti.“ ¹³ Tačiau Mozė atsakė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą.“ ¹⁴ Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis. ¹⁵ Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo lūpas, o aš būsiu su tavo lūpomis ir su jo lūpomis ir pamokysiu judu, ką daryti. ¹⁶ Iš tikrųjų jis žmonėms kalbės už tave: jis bus tau kaip lūpos, o tu jam būsi kaip Dievas. ¹⁷ Paimk į savo ranką šią lazdą; ja turėsi daryti ženklus.“

Mozė grįžta į Egiptą

¹⁸ Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: „Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar gyvi.“ Jetras atsakė Mozei: „Eik ramybėje!“ ¹⁹ Midjane Mozei VIEŠPATS tarė: „Grįžk į Egiptą, nes visi žmonės, ieškoję tavo gyvybės, išmirė.“ ²⁰ Taigi Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Ir Dievo lazdą Mozė pasiėmė.

²¹ O VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. ²² Tuomet tu sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. ²³ Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų.’“

²⁴ Atsitiko taip, kad kelionės metu nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. ²⁵ Bet Cipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpio odą ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu iš tikrųjų esi man kraujo sužadėtinis!“ ²⁶ O kai [VIEŠPATS] nuo jo pasitraukė, ji pridūrė: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu.“

²⁷ VIEŠPATS tarė Aaronui: „Nueik į dykumą Mozės pasitikti.“ Aaronas nuėjo, pasitiko Mozę prie Dievo kalno ir pabučiavo. ²⁸ Mozė apsakė Aaronui visa, ką VIEŠPATS siųsdamas jį buvo pasakęs, ir visus jam pavestus ženklus. ²⁹ Tada Mozė ir Aaronas nuėjo ir sušaukė visus izraelitų seniūnus. ³⁰ Aaronas pakartojo visa, ką VIEŠPATS buvo sakęs Mozei, o Mozė padarė ženklus visų žmonių akivaizdoje. ³¹ Žmonės įsitikino. Išgirdę, kad VIEŠPATS parodė rūpinimąsi izraelitais ir pamatė jų kančią, jie parpuolė kniūbsti ir pagarbino.