¹ Ilgainiui Abšalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti. ² Abšalomas keldavosi anksti ir stodavosi prie kelio į miesto vartus. Kai tik žmogus turėdavo bylą, kuriai reikėdavo karaliaus nuosprendžio, Abšalomas šaukdavo, klausdamas: „Iš kurio miesto esi?“ O pastarajam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“, ­ ³ Abšalomas sakydavo: „Štai tavo ieškiniai geri ir tikri, bet nėra nė vieno, kas karaliaus vardu tave išklausytų.“ ⁴ Abšalomas dar pridurdavo: „O kad aš būčiau teisėjas šioje šalyje! Tada kiekvienas galėtų ateiti pas mane su byla ar reikalu, ir aš priimčiau nuosprendį.“ ⁵ Kai tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbą, Abšalomas ištiesdavo ranką, apkabindavo ir pabučiuodavo. ⁶ Taip Abšalomas darydavo kiekvienam izraelitui, atėjusiam pas karalių į teismą. Tokiu būdu Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis.

⁷ Baigiantis ketvirtiems metams, Abšalomas tarė karaliui: „Prašyčiau leisti man vykti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį esu padaręs VIEŠPAČIUI. ⁸ Tavo tarnas, būdamas Aramo Gešūre, padarė įžadą: ‘Jei VIEŠPATS iš tikrųjų parves mane į Jeruzalę, pagarbinsiu VIEŠPATĮ Hebrone.’“ ⁹ „Eik ramybėje!“ ­ tarė jam karalius. ¹⁰ O Abšalomas išsiuntė slapta pasiuntinius į visas Izraelio gimines pasakyti: „Kai tik išgirsite rago balsą, šaukite: ‘Abšalomas tapo karaliumi Hebrone!’“ ¹¹ Du šimtai vyrų iš Jeruzalės lydėjo Abšalomą. Jie buvo pakviesti svečiais ir ėjo garbingai, nieko nežinodami. ¹² Atnašaudamas aukas, Abšalomas pasiuntė pašaukti Ahitofelį Gilojietį, Dovydo patarėją iš Gilojo miesto. Sąmokslas brendo, ir prie Abšalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių.

Dovydas bėga iš Jeruzalės

¹³ Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir tarė: „Izraelitų širdys pakrypo į Abšalomą.“ ¹⁴ Tada Dovydas visiems savo dvariškiams, buvusiems su juo Jeruzalėje, tarė: „Bėkime tuojau pat, antraip nė vienas iš mūsų neišsigelbės nuo Abšalomo. Skubėkite! Antraip jis mus pasivys, atneš mums pražūtį, o miestą sunaikins kalaviju.“ ¹⁵ Karaliaus dvariškiai sakė karaliui: „Tavo tarnai pasirengę daryti visa, ką tik viešpats mūsų karalius nutars.“ ¹⁶ Karalius leidosi į kelionę, lydimas visos savo šeimynos, išskyrus dešimt sugulovių, kurias karalius paliko rūpintis rūmais. ¹⁷ Tad leidosi karalius į kelionę, lydimas visų dvariškių, ir jie sustojo prie paskutinių namų. ¹⁸ Visi dvariškiai praėjo pro jį, visi keretai bei peletai ir visi gatiečiai ­ šeši šimtai vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato ­ praėjo pro karalių.

¹⁹ Tada karalius tarė Itajui Gatiečiui: „Kam gi tau eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk svetimšalis ir tremtinys iš savo namų. ²⁰ Tik vakar atkeliavai, nejau šiandien aš galiu versti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę.“ ²¹ Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas ­ ar mirti, ar gyventi.“ ²² Dovydas tarė Itajui: „Tad eik ir žygiuok!“ Itajas Gatietis nuėjo drauge su visais savo vyrais ir visais vaikais. ²³ Žmonėms einant, visi gyventojai verkė balsu. Karalius perėjo Kidrono slėnį, ir visi žmonės ėjo toliau keliu dykumos link.

²⁴ Atėjo Abjataras, pasirodė ir Cadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės. ²⁵ Tada karalius tarė Cadokui: „Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę. ²⁶ Bet jei jis sakytų: ‘Tu man nepatinki’, ­ tikėk manimi, aš pasiruošęs. Tedaro jis su manimi, kas gera jo akyse!“ ²⁷ Kunigui Cadokui karalius kalbėjo: „Ar supranti? Grįžk į miestą ramybėje, tu ir Abjataras su savo dviem sūnumis ­ tavo sūnumi Ahimaacu ir Abjataro sūnumi Jehonatanu. ²⁸ Aš palūkuriuosiu prie perėjų į dykumą, kol ateis iš jūsų žodis.“ ²⁹ Tad Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.

³⁰ Tuo tarpu Dovydas kopė Alyvų kalno šlaitu. Kopdamas verkė. Galva buvo pridengta, jis ėjo basas. Ir visi žmonės, buvę su juo, prisidengė galvas ir kopdami verkė. ³¹ Dovydui buvo pranešta, kad Ahitofelis su Abšalomu esą tarp sąmokslininkų. „VIEŠPATIE, ­ meldėsi Dovydas, ­ prašau paversti niekais Ahitofelio patarimą!“

³² Dovydui pasiekus kalno viršūnę, kur būdavo garbinamas Dievas, Hušajas Archas atėjo jo pasitikti, persiplėšęs drabužį ir žemėmis apsibarstęs galvą. ³³ Dovydas tarė jam: „Jei eitum su manimi, būtum man našta. ³⁴ Bet jei grįžtum į miestą ir sakytum Abšalomui: ‘Aš būsiu tavo tarnas, karaliau! Kaip anksčiau buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu tavo’, ­ niekais paverstum Ahitofelio patarimą. ³⁵ Kunigai Cadokas ir Abjataras ten bus su tavimi. Tad visa, ką girdėsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Cadokui ir Abjatarui. ³⁶ Du jų sūnūs ­ Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas ­ bus su tavimi. Per juos praneši man visa, ką išgirsi.“ ³⁷ Taip Dovydo draugas Hušajas pasiekė miestą tuo metu, kai Abšalomas įžengė į Jeruzalę.

¹ Dovydui paėjėjus šiek tiek anapus viršūnės, jį pasitiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora pabalnotų asilų, apkrautų dviem šimtais kepalų duonos, šimtu saikų razinų, šimtu vasaros vaisių ir vynmaišiu vyno. ² Karalius kla´usė Cibos: „Ką darysi su jais?“ Ciba atsakė: „Asilai ­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vasaros vaisiai ­ vaikinams valgyti, o vynas ­ dykumoje nuvargusiems atsigerti.“ ³ „O kur tavo šeimininko sūnus?“ ­ paklausė karalius. „Jis lieka Jeruzalėje, ­ atsakė Ciba, ­ ir sako: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano senelio karalystę.’“ ⁴ Karalius tarė Cibai: „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo dabar tavo.“ ­ „Aš puolu kniūbsčiomis! ­ tarė Ciba. ­ Leisk man rasti malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“

⁵ Karaliui atėjus į Bahurimus, išėjo iš ten žmogus, vardu Šimis, Geros sūnus iš tos pačios kilties kaip Sauliaus šeima, šaukdamas keiksmą po keiksmo. ⁶ Jis mėtė į Dovydą ir visus karaliaus Dovydo dvariškius akmenis, nors visi kariai ir galiūnai buvo jo dešinėje ir kairėje. ⁷ Šimis keikė, šaukdamas: „Išeik! Išeik! Žmogžudy! Niekše! ⁸ VIEŠPATS keršija tau už Sauliaus, vietoj kurio karaliavai, namų visą pralietą kraują. VIEŠPATS atiduoda karalystę į tavo sūnaus Abšalomo rankas. Tikėk manimi, nelaimė užgriuvo tave, nes tu žmogžudys!“

⁹ Cerujos sūnus Abišajas tarė karaliui: „Kodėl šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą.“ ¹⁰ Bet karalius atsakė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs? Jeigu jis keikia tik dėl to, kad VIEŠPATS jam pasakė: ‘Keik Dovydą!’ ­ kas galėtų sakyti: ‘Kodėl taip darai?’“ ¹¹ Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: „Žiūrėkite, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško mano gyvasties, juo labiau tai gali benjaminas! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti. ¹² Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir atlygins man geru už šiandien ištartus jo keiksmus.“ ¹³ Dovydas ir jo vyrai ėjo toliau savo keliu, o Šimis ėjo kalvos pakraščiu priešais jį, keikdamas, svaidydamasis akmenimis ir mėtydamasis žemėmis. ¹⁴ Karalius ir visi su juo esantieji kareiviai pasiekė Jordaną nuvargę. Ten jie sustojo atgaivai.

¹⁵ Tuo tarpu Abšalomas ir visi žmonės, Izraelio vyrai, atvyko į Jeruzalę. Ahitofelis buvo su juo. ¹⁶ Atėjęs pas Abšalomą, Dovydo draugas Hušajas Archas tarė: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“ ¹⁷ Bet Abšalomas kalbėjo Hušajui: „Ar tai tokia tavo ištikimybė draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“ ¹⁸ Hušajas atsakė Abšalomui: „Aš nėjau, ­ atsakė Hušajas, ­ nes ką VIEŠPATS, visi šie žmonės ir visi Izraelio vyrai išsirinko, tam aš priklausau ir su juo būsiu! ¹⁹ Be to, kam turėčiau tarnauti, jei ne Dovydo sūnui? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip ir tau tarnausiu.“

²⁰ Tada Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Apsvarstykite, ką mums daryti?“ ²¹ Ahitofelis atsakė Abšalomui: „Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos.“ ²² Ant stogo Abšalomui buvo pastatyta palapinė, ir Abšalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse. ²³ Tomis dienomis Ahitofelio duotas patarimas buvo priimamas tarsi iš Dievo gautas žodis; taip vertino bet kokį Ahitofelio patarimą ir Dovydas, ir Abšalomas.

¹ Be to, Ahitofelis tarė Abšalomui: „Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir leistis šiąnakt į žygį vytis iš paskos Dovydą. ² Aš pasivysiu jį nuvargusį ir nuleidusį rankas, įvarysiu jam siaubą. Kai visi su juo esantys žmonės pabėgs, užmušiu tik karalių. ³ Tada visą tautą sugrąžinsiu tau tartum nuotaką, grįžtančią pas savo vyrą. Tu tik vieno žmogaus gyvasties teieškai, kad visa tauta būtų taikoje.“ ⁴ Patarimas patiko Abšalomui ir visiems Izraelio seniūnams.

⁵ Tada Abšalomas tarė: „Prašyčiau pašaukti ir Hušają Archą, kad galėtume išgirsti, ką jis pasakys.“ ⁶ Hušajui atėjus, Abšalomas tarė: „Šitaip kalbėjo Ahitofelis. Ar darysime, kaip jis pataria? Jeigu ne, ką tu sakai?“ ­ ⁷ „Šį kartą patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras“, ­ atsakė Hušajas Abšalomui. ⁸ Hušajas tęsė: „Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs galiūnai. Jie įniršę kaip meška, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas prityręs kare ir nakties nepraleis su kariais. ⁹ Tikėk manimi, net dabar jis pasislėpęs kur nors oloje ar kokioje kitoje vietoje. Ir jei kas nors iš mūsų karių kristų pirmo puolimo metu, kas tik apie tai išgirs, sakys: ‘Abšalomo kariuomenė buvo išskersta.’ ¹⁰ Tuomet net narsus karys, kurio širdis tarsi liūto, nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas galiūnas, o su juo esantys kariai ­ narsūs vyrai. ¹¹ Todėl aš patariu, kad visas Izraelis nuo Dano ligi Beer Šebos ­ toks gausus kaip jūros smiltys ­ būtų surinktas prie tavęs, ir tu pats žygiuotumei į mūšį. ¹² Taip mes užpulsime jį, kad ir kur jis būtų, ir krisime ant jo, kaip rasa krinta ant žemės. Nė vienas jų neišliks gyvas ­ nei jis pats, nei joks su juo esantis vyras. ¹³ O jei jis pasitrauktų kur nors į miestą, tada visas Izraelis atsineš virves prie to miesto ir tol vilks jo akmenis į slėnį, kol neliks ten nė akmenėlio.“ ¹⁴ Abšalomas ir visas Izraelis sutiko, kad Hušajo Archo patarimas geresnis už Ahitofelio patarimą. VIEŠPATS buvo nusprendęs paversti niekais gudrų Ahitofelio patarimą, kad atneštų Abšalomui nelaimę.

¹⁵ Tada Hušajas pasakė kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Taip ir taip patarė Ahitofelis Abšalomui ir Izraelio seniūnams. Taip ir taip patariau aš. ¹⁶ Tad tučtuojau pasiųskite žodį Dovydui: ‘Nenakvok prie perėjų į dykumą, bet tuoj pat pereik. Antraip karalius ir su juo esantys žmonės bus sunaikinti.’“ ¹⁷ Jehonatanas ir Ahimaacas laukė prie En Rogelio. Tarnaitė nueidavo ir nunešdavo jiems žodį, o jie savo ruožtu nueidavo ir nunešdavo žodį Dovydui, nes patys nedrįso pasirodyti ir įžengti į miestą. ¹⁸ Bet vienas vaikinas pamatė juos ir pranešė Abšalomui. Tad juodu tučtuojau pakilo ir nuskubėjo į Bahurimus, prie namų vieno žmogaus, kieme turinčio šulinį, ir nusileido į jį. ¹⁹ O to vyro žmona, paėmusi dangalą, užklojo šulinio angą ir taip apskleidė grūdais, kad nebūtų galima pastebėti. ²⁰ Atėję pas moterį prie namų, Abšalomo tarnai klausė: „Kur Ahimaacas ir Jehonatanas?“ Moteris atsakė jiems: „Jiedu prieš valandėlę praėjo ir nuėjo upės link.“ Paieškoję ir neradę, jie sugrįžo į Jeruzalę.

²¹ Vos jiems nuėjus, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėjo pranešti Dovydui. Jie sakė Dovydui: „Pakilk! Tučtuojau pereik upę, nes tokį ir tokį patarimą prieš jus davė Ahitofelis.“ ²² Dovydas ir visi su juo buvę žmonės tuojau pat leidosi į kelionę ir perėjo Jordaną. Iki aušros nebuvo likę nė vieno, neperėjusio Jordano.

²³ Matydamas, kad jo patarimas nevykdomas, Ahitofelis pasibalnojo asilą ir išjojo namo į savo miestą. Sutvarkęs namų reikalus, jis pasikorė. Palaidotas jis buvo savo tėvo kape.

²⁴ Dovydas buvo pasiekęs Mahanaimus, kai Abšalomas ir visi su juo buvę Izraelio vyrai perėjo Jordaną. ²⁵ Kariuomenės vadu vietoj Joabo Abšalomas buvo paskyręs Amasą. Amasa buvo sūnus izraelito, vardu Itra, kuris buvo paėmęs žmona Nahašo dukterį Abigalę, Joabo motinos Cerujos seserį. ²⁶ Izraelitai ir Abšalomas pasistatė stovyklą Gileado žemėje.

²⁷ Dovydui pasiekus Mahanaimus, Nahašo sūnus Šobis iš Rabat Amono, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas Gileadietis iš Rogelimų ²⁸ atgabeno guolių, dubenų ir molinių indų, taip pat kviečių, miežių, miltų, pagruzdintų grūdų, pupelių ir lęšių, ²⁹ medaus ir varškės, avių ir sūrio iš kaimenės Dovydui ir su juo esantiems žmonėms valgyti. Jie sakė sau: „Dykumoje žmonės tikriausiai alkani, išvargę ir kenčia troškulį.“

¹ Tada Dovydas atliko su juo esančių pajėgų apžiūrą ir paskyrė tūkstantininkus bei šimtininkus. ² Dovydas padalijo kariuomenę į tris dalis: vieną trečdalį pavedė Joabui, kitą ­ Joabo broliui Cerujos sūnui Abišajui ir trečią ­ Itajui Gatiečiui. Karalius kalbėjo kariams: „Ir aš pats su jumis žygiuosiu.“ ­ ³ „Tu nežygiuosi į mūšį, ­ atsakė kariai, ­ nes jei mes ir bėgtume, jei net pusė mūsų žūtų, likusieji į mus dėmesio nekreips. O tu atstoji dešimt tūkstančių tokių kaip mes! Todėl tau geriau padėti mums iš miesto.“ ⁴ Karalius jiems atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia.“ Tad karalius stovėjo šalia miesto vartų, kai kariuomenė išžygiavo būriais po šimtą ir po tūkstantį. ⁵ Joabui, Abišajui ir Itajui karalius įsakė, tardamas: „Dėlei manęs elkitės švelniai su jaunuoju Abšalomu.“ Visi kariai girdėjo karalių, duodantį įsakymą didžiūnams dėl Abšalomo.

⁶ Tad kariuomenė išėjo į lauką prieš Izraelį. Mūšis vyko Efraimo miške. ⁷ Ten Izraelio pajėgos buvo Dovydo šalininkų nugalėtos, tą dieną įvyko didelės skerdynės, ir žuvo dvidešimt tūkstančių vyrų. ⁸ Mūšis išsiplėtė į visą tą sritį; tą dieną miškas surijo daugiau aukų negu kalavijas.

⁹ Su Dovydo šalininkais Abšalomas susidūrė netikėtai. Abšalomas jojo ant mulo, ir mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio sėdėjo, nuėjo sau. ¹⁰ Tai pamatęs, vienas vyrų pranešė Joabui: „Ką tik mačiau Abšalomą, pakibusį po ąžuolu.“ ¹¹ Joabas tarė tam pranešusiam vyrui: „Tad kodėl neprismeigei jo ten prie žemės? Būčiau davęs tau dešimt sidabro šekelių ir diržą.“ ¹² Bet tas vyras Joabui atsakė: „Net jei rankoje jausčiau tūkstančio sidabro šekelių svorį, prieš karaliaus sūnų rankos nekelčiau, nes karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Dėlei manęs saugokite jaunąjį Abšalomą!’ ¹³ Net jeigu ir būčiau susiviliojęs, nuo karaliaus nėra nieko paslėpta, o tu būtumei laikęsis nuošaliai.“ ¹⁴ „Negaliu su tavimi tiek laiko gaišti!“ ­ atsakė Joabas. Pasiėmęs tris ietis, įsmeigė jas į dar gyvo Abšalomo, kabančio po ąžuolu, širdį. ¹⁵ Po to dešimt jaunų Joabo ginklanešių, apsupę Abšalomą, puolė ir užmušė jį.

¹⁶ Tada Joabas papūtė ragą, ir kariai izraelitų toliau nebesivijo, nes Joabas sulaikė karius. ¹⁷ Paėmę Abšalomą, jie įmetė jį į gilią duobę miške ir sukrovė ant jo labai didelę krūvą akmenų. Tuo tarpu visi izraelitai išbėgiojo į namus.

¹⁸ Dar gyvas būdamas, Abšalomas buvo padirbęs ir pasistatęs sau paminklą Karaliaus slėnyje. „Neturiu sūnaus, ­ sakė jis, ­ kuris išlaikytų mano vardo atminimą.“ Paminklą pavadino savo vardu, užtat ir šiandien jis vadinamas Abšalomo paminklu.

¹⁹ Cadoko sūnus Ahimaacas tarė: „Prašau leisti man nubėgti ir nunešti žinią karaliui, kad VIEŠPATS išlaisvino jį iš priešų rankos.“ ²⁰ Bet Joabas jam sakė: „Šiandien žinios neneši. Kada nors kitą dieną galėsi nešti žinią, bet šiandien to nedarysi, nes mirė karaliaus sūnus!“ ²¹ Tuomet Joabas tarė vienam kušitui: „Eik ir pranešk karaliui, ką matei.“ Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo. ²² O Cadoko sūnus Ahimaacas vėl tarė Joabui: „Trūks plyš, prašau leisti ir man bėgti paskui kušitą.“ Joabas kalbėjo: „Kam gi tau bėgti, mano sūnau? Atlygio negausi už žinią!“ ­ ²³ „Trūks plyš, ­ užsispyrusiai tvirtino jis, ­ aš bėgsiu.“ „Tai bėk!“ ­ tarė Joabas. Tada Ahimaacas nubėgo Lygumos keliu ir aplenkė kušitą.

²⁴ O Dovydas sėdėjo tarp dvejų vartų. Sargybinis buvo palypėjęs ant vartų stogo prie miesto sienos. Jis dairėsi ir pamatė vyrą, bėgantį vieną. ²⁵ Sargybinis sušuko ir pranešė karaliui. Karalius tarė: „Jei jis vienas, tai jo lūpose žinia.“ Jam artėjant, ²⁶ sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir pašaukė nuo vartų, tardamas: „Žiūrėk, ir kitas vyras bėga vienas!“ Karalius tarė: „Ir šis atneša žinią.“ ²⁷ O sargybinis tarė: „Man regis, kad pirmasis bėga, kaip bėga Cadoko Ahimaacas.“ Karalius atsakė: „Jis geras vyras ir su gera žinia ateina.“

²⁸ Ahimaacas šaukė karaliui: „Ramybė!“ Parpuldamas kniūbsčias prieš karalių veidu ant žemės, jis tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė vyrus, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių.“ ²⁹ Karalius klausė: „Ar mano vaikas Abšalomas sveikas?“ Ahimaacas atsakė: „Joabui išsiunčiant tavo tarną, mačiau didelį sąmyšį, bet kas ten vyko, nežinau.“ ³⁰ ­ „Paėjėk į šalį ir palauk čia“, ­ tarė jam karalius. Jis paėjėjo ir laukė.

³¹ Kaip tik tuo metu atėjo kušitas. „Gera žinia mano viešpačiui karaliui, ­ tarė kušitas, ­ nes šiandien VIEŠPATS apgynė tave nuo visų, kurie buvo sukilę prieš tave!“ ­ ³² „Ar sveikas mano vaikas Abšalomas?“ ­ klausė kušitą karalius. „Teįvyksta taip, kaip tam jaunuoliui, visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, maištaujantiems prieš tave ir siekiantiems pikta!“

¹ Karalius buvo labai susijaudinęs. Jis užlipo į kambarį viršum vartų ir verkė. Ir lipdamas raudojo: „O mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“

² Joabui buvo pranešta: „Karalius verkia ir rauda Abšalomo.“ ³ Tos dienos pergalė visai kariuomenei pavirto gedulu, nes kariai girdėjo tą dieną sakant: „Karalius aimanuoja dėl sūnaus.“ ⁴ Kariuomenė tą dieną įsėlino į miestą vogčiomis, kaip gėdydamiesi įsėlina vogčiomis iš mūšio pabėgę kariai. ⁵ Tuo tarpu karalius, prisidengęs veidą, nesiliovė visu balsu šaukti: „O mano sūnau Abšalomai! O Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“ ⁶ Tada Joabas įėjo į vidų pas karalių ir tarė: „Šiandien tu privertei rausti iš gėdos visus savo tarnus, išgelbėjusius tavo gyvybę, tavo sūnų ir dukterų gyvybę, žmonų ir sugulovių gyvybę, ⁷ rodydamas meilę tiems, kurie tavęs nekenčia, o neapykantą tiems, kurie tave myli. Tu šiandien aiškiai parodei, kad vadai ir kariai tau nieko nereiškia. Dabar suprantu, kad tavo akyse būtų teisinga, jeigu šiandien Abšalomas būtų gyvas, o mes būtume žuvę. ⁸ Tad kelkis, išeik ir kalbėk savo tarnams į širdis! Prisiekiu VIEŠPAČIU, jeigu neišeisi, nepasiliks nė vienas vyras pas tave nakčiai. O tai būtų tau didesnė nelaimė negu bet kokia kita nelaimė, ištikusi tave nuo jaunystės iki dabar.“ ⁹ Tada karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems kariams buvo paskelbta: „Žiūrėkite, karalius sėdi soste miesto vartuose!“ Visa kariuomenė atėjo pas karalių.

¹⁰ Visose Izraelio giminėse visi žmonės ginčijosi. Kai kurie sakė: „Karalius išgelbėjo mus iš priešų rankos, išlaisvino iš filistinų nagų ir turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.

Dovydo sugrįžimas

Tuo tarpu visi izraelitai buvo išbėgioję į namus.¹¹ Bet Abšalomas, kurį patepėme sau karaliumi, mirė mūšyje. Tad kodėl nieko nesakote apie karaliaus sugrąžinimą?“

¹² Viso Izraelio šnekos apie tai pasiekė karalių jo būste. Tad Dovydas pasiuntė žodį kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Sakykite Izraelio seniūnams: ‘Kodėl turėtumėte būti paskutiniai, sugrąžindami karalių į jo rūmus? ¹³ Esate mano broliai, mano kūnas ir mano kraujas! Tad kodėl turėtumėte būti paskutiniai, sugrąžindami karalių?’ ¹⁴ O Amasai sakykite: ‘Argi tu nesi mano kūnas ir mano kraujas? Tepadaro man tai Dievas ir dar teprideda, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu mano akivaizdoje nuo dabar vietoj Joabo.“ ¹⁵ Amasa paveikė visų kaip vieno Judo žmonių širdis, ir jie pasiuntė žodį karaliui: „Sugrįžk ir tu, ir visi tavo tarnai.“ ¹⁶ Tad karalius leidosi į kelionę atgal ir nuėjo prie Jordano, o Judo žmonės atėjo į Gilgalą karaliaus pasitikti ir pervesti jo per Jordaną.

¹⁷ Geros sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimų, atskubėjo su Judo žmonėmis pasitikti Dovydo, ¹⁸ lydimas tūkstančio žmonių iš Benjamino giminės. Ir Sauliaus namų tarnas Ciba drauge su savo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų atskubėjo prie Jordano pirma karaliaus, ¹⁹ kad keliantis per upę padėtų karaliaus šeimynai, pasiruošęs jam patarnauti. Geros sūnus Šimis puolė ant kelių prieš karalių, kai šis rengėsi pereiti Jordaną. ²⁰ Jis tarė karaliui: „Tenelaiko mano viešpats manęs kaltu ir teneatsimena, kaip tavo tarnas nusikalto tą dieną, kai mano viešpats karalius paliko Jeruzalę! Teneima karalius to į širdį! ²¹ Tavo tarnas žino, kad jis nusidėjo, todėl štai šiandien pirmas iš visų Juozapo namų atėjau pasitikti savo viešpaties karaliaus.“ ²² Tada Cerujos sūnus Abišajas prašneko: „Argi Šimis neturi būti nubaustas mirtimi už tai, kad keikė VIEŠPATIES pateptąjį?“ ²³ Bet Dovydas tarė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs, kad jūs turėtumėte šiandien man priešais tapti? Nejau šiandien bus kas nors baudžiamas mirtimi Izraelyje? Argi aš nežinau, kad šiandien vėl esu Izraelio karalius?“ ²⁴ Tada karalius tarė Šimiui: „Tu nemirsi!“ Karalius jam prisiekė.

²⁵ Ir Sauliaus vaikaitis Mefi Bošetas atėjo pasitikti karaliaus. Jis nebuvo nei kojų pirštų nagų karpęs, nei barzdos kirpęs, nei drabužių plovęs nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki tos dienos, kada karalius saugiai sugrįžo. ²⁶ Jam atėjus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius jį klausė: „Kodėl nėjai su manimi, Mefi Bošetai?“ ²⁷ „Mano viešpatie karaliau, ­ atsakė jis, ­ mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas jam paliepė: ‘Pabalnok man asilą, kad galėčiau sėsti ant jo ir vykti su karaliumi’, ­ nes tavo tarnas raišas. ²⁸ Ciba apšmeižė tavo tarną mano viešpačiui karaliui. Bet mano viešpats karalius yra tarsi Dievo angelas. Tad daryk, kas gera tavo akyse. ²⁹ Juk nors visi mano tėvo namai buvo tik mirties verti, tu pasodinai savo tarną tarp valgančių prie tavo stalo. Tad kokią teisę turiu dar šauktis karaliaus?“ ³⁰ Karalius jam atsakė: „Kam gi kalbėti daugiau apie tavo reikalus? Aš nusprendžiau: tu ir Ciba pasidalysite nuosavybę.“ ­ ³¹ „Tegu jis ir visą pasiima, ­ tarė Mefi Bošetas karaliui, ­ nes mano viešpats karalius sugrįžo saugus į savo rūmus.“

³² Barzilajas Gileadietis buvo atėjęs iš Rogelimų. Jis paėjėjo su karaliumi iki Jordano, norėdamas palydėti per Jordaną. ³³ Barzilajas buvo labai senas ­ turėjo aštuoniasdešimt metų ­ ir buvo aprūpinęs karalių maistu, jam būnant Mahanaimuose, nes buvo labai turtingas žmogus. ³⁴ Karalius tarė Barzilajui: „Pereik upę su manimi; aš pasirūpinsiu tavimi senatvėje.“ ³⁵ Bet Barzilajas atsakė karaliui: „Kiek metų man dar liko gyventi, kad eičiau su karaliumi į Jeruzalę? ³⁶ Dabar man aštuoniasdešimt metų. Argi aš galiu atskirti, kas gera ir kas pikta? Argi begali tavo tarnas skonėtis tuo, ką valgo ir geria? Argi aš dar galiu klausytis dainuojančių vyrų ir moterų? Tad kam gi tavo tarnas turėtų dar apsunkinti savo viešpatį karalių? ³⁷ Tavo tarnas vos galėtų pereiti Jordaną su karaliumi! Už ką turėtų karalius man atlyginti tokiu dosniu atlygiu? ³⁸ Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėtų mirti savo mieste, arti savo tėvo ir motinos kapų. Bet štai tavo tarnas Kimhamas. Tepereina jis upę su mano viešpačiu karaliumi! Daryk jam, kas gera tavo akyse.“ ³⁹ Karalius atsakė: „Kimhamas pereis upę su manimi, ir aš darysiu jam, kas gera tavo akyse. Ko tik iš manęs nori, padarysiu!“ ⁴⁰ Visi žmonės perėjo Jordaną. Karalius, pasiruošus pereiti upę, pabučiavo Barzilają ir atsisveikino. Tada Barzilajas sugrįžo į namus. ⁴¹ O karalius nuėjo Gilgalo link, ir Kimhamas ėjo su juo. Visi Judo giminės kariai ir pusė Izraelio kariuomenės palydėjo karalių per upę.

⁴² Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių. „Kodėl, ­ klausė jie karalių, ­ mūsų broliai, Judo giminės vyrai, užvaldė tave, pervedė per Jordaną karalių ir jo šeimyną drauge su visais Dovydo vyrais?“ ⁴³ Judo vyrai Izraelio vyrams atsakė: „Todėl, kad karalius mūsų artimas giminaitis. Ko pykstate dėl to? Ar mes suvalgėme ką nors, kas priklauso karaliui? Ar davė jis mums kokių dovanų?“ ⁴⁴ O Izraelio vyrai Judo vyrams sakė: „Mes turime dešimt dalių karaliuje ir Dovyde turime daugiau už jus! Tad kodėl su mumis nesiskaitote? Argi ne mes pirmi siūlėme, kad mūsų karalius būtų sugrąžintas.“ Bet Judo vyrų žodžiai buvo griežtesni už Izraelio vyrų žodžius.