¹ Po Sauliaus mirties ­ Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs Amaleką ­ Dovydas praleido dvi dienas Ciklage. ² Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos staiga atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas, parpuolė ant žemės. ³ „Iš kur ateini?“ ­ klausė Dovydas. Jis atsakė: „Ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos.“ ⁴ „Kas atsitiko? ­ klausė Dovydas. ­ Sakyk!“ ⁵ Jis atsakė: „Kariai bėgo iš mūšio lauko, bet taip pat daug karių krito ir žuvo. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jehonatanas.“ ⁶ Tada Dovydas paklausė atnešusį žinią vaikiną: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas žuvo?“ Žinią atnešęs vaikinas tarė: „Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilbojos kalno. Žiūriu, Saulius parkritęs ant savo ieties, o prie jo artinasi kovos vežimai ir raitininkai. ⁷ Pažvelgęs atgal, jis pamatė mane ir pašaukė. ‘Aš čia!’ ­ atsakiau. ⁸ Jis manęs paklausė: ‘Kas tu?’ ‘Amalekietis’, ­ atsakiau. ⁹ Tada jis tarė man: ‘Ateik, stokis ant manęs ir pribaik mane, nes aš kankinuosi ir esu vos gyvas.’ ¹⁰ Taigi aš stojausi ant jo ir pribaigiau, nes žinojau, kad jis niekada daugiau nebepakils iš vietos, kur buvo parkritęs. Tada nuėmiau karūną jam nuo galvos bei antrankovį nuo rankos ir atnešiau čia savo viešpačiui.“

¹¹ Dovydas ėmė ir persiplėšė drabužius. Tą pat padarė visi su juo buvę vyrai. ¹² Jie raudojo ir verkė, pasninkaudami ligi vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes šie buvo kritę nuo kalavijo. ¹³ Vaikinui, atnešusiam žinią, Dovydas tarė: „Iš kur tu?“ Jis atsakė: „Aš ateivio sūnus, amalekietis.“ ¹⁴ „Kaip išdrįsai, ­ tarė jam Dovydas, ­ pakelti ranką ir užmušti VIEŠPATIES pateptąjį?“ ¹⁵ Tada, pasišaukęs vieną savo vyrų, Dovydas tarė jam: „Ateik ir užmušk jį!“ Tas smogė, ir jis numirė. ¹⁶ O Dovydas sakė: „Tekrinta tavo kraujas ant tavo galvos, nes savo paties lūpomis paliudijai prieš save: ‘Aš užmušiau VIEŠPATIES pateptąjį.’“

¹⁷ Dovydas užvedė šią raudą dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano. ¹⁸ Jis įsakė, kad Judo žmonės būtų mokomi Lanko giesmės; ji užrašyta Jašaro knygoje.

¹⁹ „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli nužudyta

tavo aukštumose!

Kaip krito galiūnai!

²⁰ Nepasakokite apie tai Gate,

neskelbkite to Aškelono gatvėse,

kad filistinų dukterys nesidžiaugtų,

kad neapipjaustytųjų dukterys nedžiūgautų.

²¹ O Gilbojos kalnai!

Tenebūna jums nei rasõs, nei lietaus,

nei derlingų laukų!

Juk ten buvo numestas galiūnų skydas,

skydas Sauliaus, nepateptas aliejumi.

²² Nuo užmuštųjų kraujo,

nuo rubuilių galiūnų

Jehonatano strėlė niekada negrįžo,

Sauliaus kalavijas niekada nebuvo veltui ištrauktas.

²³ Saulius ir Jehonatanas,

mylimi ir šaunūs!

Nei gyvendami, nei mirdami,

niekada jie nebuvo perskirti!

Jie buvo spartesni už erelius,

stipresni už liūtus.

²⁴ O Izraelio dukterys,

verkite Sauliaus,

aprengusio jus brangiu purpuru,

išpuošusio auksu jūsų apdarą!

²⁵ Kaip krito galiūnai

mūšio sūkuryje!

Jehonatanas guli nužudytas

tavo aukštumose.

²⁶ Sielvartauju dėl tavęs,

mano broli Jehonatanai!

Be galo brangus tu man buvai,

nuostabi man buvo tavo meilė,

viršijanti moters meilę.

²⁷ Kaip krito galiūnai

ir pražuvo karo ginklai!“

¹ Praėjus šiek tiek laiko, Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: „Ar turiu eiti į kurį nors Judo miestą?“ VIEŠPATS atsakė jam: „Eik!“ ­ „Į kurį turiu eiti?“ ­ toliau klausė Dovydas. Jis atsakė: „Į Hebroną.“ ² Tada Dovydas nuėjo ten drauge su dviem savo žmonomis ­ Ahinoama iš Jezreelio ir Nabalo iš Karmelio našle Abigaile. ³ Dovydas pasiėmė ir su juo buvusius vyrus, kiekvieną su šeima. Jie apsigyveno miestuose prie Hebrono. ⁴ Tada atėję Judo žmonės ten patepė Dovydą Judo karaliumi.

Dovydą pasiekė žinia, kad Jabeš Gileado žmonės palaidojo Saulių. ⁵ Dovydas išsiuntė pas juos pasiuntinius ir tarė jiems: „Būkite VIEŠPATIES palaiminti, nes parodėte ištikimą meilę savo valdovui Sauliui ir palaidojote jį! ⁶ Dabar teparodo jums VIEŠPATS tikrą ištikimą meilę! Ir aš dosniai jums atlyginsiu, kad tai padarėte. ⁷ Todėl tebūna stiprios jūsų rankos ir būkite narsūs! Jūsų valdovas Saulius žuvo, bet Judo namai jau patepė mane savo karaliumi.“

Išbošetas ­ Izraelio karalius

⁸ Tačiau Sauliaus kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras paėmė Sauliaus sūnų Išbošetą ir nugabeno jį į Mahanaimus. ⁹ Paskui jis padarė jį Gileado, ašūriečių, Jezreelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio karaliumi. ¹⁰ Sauliaus sūnus Išbošetas turėjo keturiasdešimt metų, kai tapo Izraelio karaliumi, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judo namai palaikė Dovydą. ¹¹ Būdamas Judo karaliumi, Dovydas iš viso Hebrone praleido septynerius metus ir šešis mėnesius.

Brolžudiški karai

¹² Kartą Nero sūnaus Abnero ir Sauliaus sūnaus Išbošeto kariai atžygiavo iš Mahanaimų į Gibeoną. ¹³ Cerujos sūnus Joabas ir Dovydo kariai taip pat atžygiavo ir susitiko su jais prie Gibeono tvenkinio. Vienas būrys buvo viename tvenkinio krante, kitas ­ kitame. ¹⁴ Abneras tarė Joabui: „Prašau leisti vaikinams stoti į dvikovą ir pažaisti mūsų akivaizdoje.“ „Testoja!“ ­ atsakė Joabas. ¹⁵ Jie pakilo stoti į dvikovą, pašaukti po lygiai ­ dvylika iš Benjamino bei Sauliaus sūnaus Išbošeto ir dvylika iš Dovydo karių. ¹⁶ Kiekvienas griebė savo priešininką už galvos ir smeigė kalaviju priešininkui į šoną. Taip jie visi parkrito. Todėl ta vieta Gibeone buvo pavadinta Kalavijo ašmenų lauku.

¹⁷ Tą dieną įvyko labai nuožmus mūšis. Dovydo kariai sumušė Abnerą ir Izraelio vyrus. ¹⁸ Ten buvo visi trys Cerujos sūnūs ­ Joabas, Abišajas ir Asaelis. Asaelis buvo greitakojis tarsi laukų stirna. ¹⁹ Užtat Asaelis lėkė paskui Abnerą ir, vydamasis jį, nesuko nei į dešinę, nei į kairę. ²⁰ Žvilgterėjęs atgal, Abneras sušuko: „Ar tai tu, Asaeli?“ ­ „Taip, tai aš!“ ­ atsakė. ²¹ Abneras tarė jam: „Pasuk į dešinę ar kairę, pasigauk vieną vaikinų ir paimk iš jo grobio.“ Bet Asaelis nenorėjo nuo jo pasitraukti. ²² Abneras vėl prašė Asaelį: „Nustok mane vytis! Kodėl turėčiau tave paguldyti ant žemės? Kaipgi galėsiu tuomet pasirodyti tavo broliui Joabui?“ ²³ Bet tas atsisakė liautis jį vytis. Tada Abneras taip smogė jam į pilvą ieties drūtgaliu, kad ietis išlindo pro nugarą. Jis parkrito ir toje vietoje numirė. Atėję prie vietos, kur jis buvo parkritęs ir numiręs, visi sustodavo. ²⁴ Bet Joabas ir Abišajas toliau vijosi Abnerą. Saulei leidžiantis, jie pasiekė Gibeat Amą, esančią priešais Giachą prie kelio į Gibeono tyrus.

²⁵ Benjamino giminės žmonės susitelkė už Abnero, sudarydami vieną būrį, ir pasiruošė gintis ant kalvos viršūnės. ²⁶ Tada Abneras pašaukė Joabą: „Argi amžinai turi siausti kalavijas? Nejau tu nežinai, kad galas bus kartus! Kiek ilgai dar delsi įsakyti kariams nustoti vytis savo brolius?“ ²⁷ Joabas atsakė: „Kaip gyvas Dievas, jeigu nebūtumei prakalbėjęs, kariai būtų liovęsi vytis savo brolius tik kitą rytą.“ ²⁸ Joabas papūtė ragą, ir visi kariai sustojo, liovėsi vytis Izraelį ir daugiau nebekovojo.

²⁹ Abneras ir jo vyrai žygiavo visą tą naktį per Arabą, perėjo Jordaną ir, keliavę visą priešpietį, atėjo į Mahanaimus. ³⁰ O Joabas, nustojęs vytis Abnerą, surinko visus savo karius. Be Asaelio, iš Dovydo kareivių dar trūko devyniolikos vyrų. ³¹ Bet Dovydo kariai buvo užmušę iš benjaminų tris šimtus šešiasdešimt Abnero vyrų. ³² Asaelis buvo nuneštas į Betliejų ir palaidotas tėvo kape. Joabas ir jo vyrai žygiavo visą naktį. Diena jiems prašvito Hebrone.

¹ Karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų tęsėsi ilgai. Dovydas ilgainiui darėsi vis galingesnis, tuo tarpu Sauliaus namai vis silpnėjo.

² Hebrone Dovydui gimė šie sūnūs: pirmagimis ­ Amnonas iš Ahinoamos Jezreelietės, ³ antras ­ Kilabas iš Abigailės, Nabalo iš Karmelio našlės, trečias ­ Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus, ⁴ ketvirtas ­ Hagitos sūnus Adonijas, penktas ­ Abitalės sūnus Šefatija ⁵ ir šeštas ­ Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Jie Dovydui gimė Hebrone.

Abneras Dovydo pusėje

⁶ Per karą tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų Abneras įsigalėjo Sauliaus namuose. ⁷ Saulius buvo turėjęs sugulovę ­ Ajos dukterį, vardu Ricpą. Išbošetas tarė Abnerui: „Kodėl tu ėjai pas mano tėvo sugulovę?“ ⁸ Abneras labai įširdo dėl Išbošeto žodžių. Jis tarė: „Ar aš šuns galva Judui? Tarnauju ištikimai tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei bičiuliams, neišdaviau tavęs Dovydui į rankas, o tu meti man kaltę dėl tos moters! ⁹ Tepadaro Dievas Abnerui ir teprideda, jei neįvykdysiu Dovydui, ką VIEŠPATS yra jam prisiekęs, ­ ¹⁰ perkelti karalystę iš Sauliaus namų ir pastatyti Dovydo sostą Izraeliui ir Judui nuo Dano ligi Beer Šebos.“ ¹¹ Bijodamas Abnero, Išbošetas daugiau nieko negalėjo jam sakyti.

¹² Abneras tuojau pat išsiuntė pasiuntinius į Hebroną pas Dovydą, tardamas: „Kam priklauso kraštas? Sudaryk su manimi sandorą. Štai mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį.“ ­ ¹³ „Gerai, ­ atsakė Dovydas, ­ aš sudarysiu sandorą su tavimi. Bet reikalauju iš tavęs vieno dalyko: niekada nepasirodysi mano akivaizdoje, nebent, ateidamas pas mane, atvestumei Sauliaus dukterį Mikalę.“ ¹⁴ Dovydas išsiuntė pasiuntinius ir pas Sauliaus sūnų Išbošetą, tardamas: „Atiduok man mano žmoną Mikalę, už kurią aš sumokėjau nuotakos kainą ­ šimtą filistinų apyvarpio odų.“ ¹⁵ Išbošetas pasiuntė paimti ją nuo jos vyro Laišo sūnaus Paltielio. ¹⁶ Jos vyras ėjo su ja ir, sekdamas paskui, verkė iki pat Bahurimų. Tada Abneras įsakė jam: „Grįžk namo!“ Ir jis nuėjo atgal.

¹⁷ Abneras buvo siuntęs žodį Izraelio seniūnams, tardamas: „Visą laiką norėjote, kad Dovydas būtų jūsų karalius. ¹⁸ Dabar tai įvykdykite, nes VIEŠPATS yra Dovydui pažadėjęs: ‘Per savo tarną Dovydą aš išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų rankų ir visų priešų.’“ ¹⁹ Abneras kalbėjo tiesiai ir su benjaminais. Tada Abneras nuėjo į Hebroną pasakyti Dovydui, kas gera viso Izraelio akyse ir kas gera visų Benjamino namų akyse.

²⁰ Atėjus Abnerui su dvidešimčia vyrų pas Dovydą į Hebroną, Dovydas iškėlė Abnerui ir jo vyrams vaišes. ²¹ Abneras Dovydui tarė: „Aš eisiu ir subursiu pas savo valdovą karalių visą Izraelį. Su tavimi jie sudarys sandorą, kad galėtumei visa valdyti, kaip trokšta tavo širdis.“ Dovydas išleido Abnerą, ir jis išėjo susitaikęs.

Abnero mirtis

²² Kaip tik tuo metu Dovydo kariai ir Joabas sugrįžo iš žygio ir parnešė daug grobio. Bet Abnero pas Dovydą Hebrone nebebuvo, nes Dovydas jį išleido, ir jis išėjo susitaikinęs. ²³ Joabui ir visam jo būriui atvykus, jam buvo pranešta: „Nero sūnus Abneras atėjo pas karalių. Jis paleido jį, ir jis išėjo susitaikinęs.“ ²⁴ Joabas nuėjo pas karalių ir tarė: „Ką tu padarei? Abneras atėjo pas tave. Kam jį paleidai? Jis jau paspruko! ²⁵ Nejau nežinai, kad Nero sūnus Abneras atėjo tik tavęs apgauti, stebėti, kada ateini ir kada išeini, ir sužinoti visa, ką darai?“

²⁶ Palikęs Dovydą, Joabas išsiuntė pasiuntinius vytis Abnero, ir jie parvedė jį atgal nuo Siros vandens talpyklos. Bet Dovydas to nežinojo. ²⁷ Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį į šalį miesto vartuose vienu du pasikalbėti. Ten jis smeigė jam į pilvą. Taip Abneras mirė už pralietą Joabo brolio Asaelio kraują.

²⁸ Apie tai išgirdęs, Dovydas tarė: „Aš ir mano karalystė amžinai nekalti VIEŠPAČIUI dėl Nero sūnaus Abnero kraujo. ²⁹ Tekrinta kaltė ant Joabo galvos ir visų jo tėvo namų! Niekada tenebūna Joabo namai be kenčiančio sėklos išsiliejimą, be sergančio raupsais, be laikančio verpstę, be žuvusio nuo kalavijo, be stokojančio duonos!“ ³⁰ Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą už tai, kad jis buvo užmušęs jų brolį Asaelį Gibeone.

³¹ Tada Dovydas tarė Joabui ir visiems su juo buvusiems žmonėms: „Persiplėškite drabužius, apsijuoskite ašutinėmis ir raudokite Abnero.“ Karalius ėjo paskui karstą. ³² Abneras buvo palaidotas Hebrone. Karalius verkė balsu prie Abnero kapo, verkė ir visi žmonės. ³³ Karalius užvedė raudą dėl Abnero, sakydamas:

„Argi turėjo Abneras mirti, kaip miršta storžievis?

³⁴ Tavo rankos nebuvo surištos,

tavo kojos nebuvo supančiotos.

Tu kritai, kaip krinta nedorėlių nužudytas.“

Visi žmonės jo dar labiau verkė.

³⁵ Tada visi žmonės jau dieną ėjo raginti Dovydą valgyti, bet Dovydas prisiekė, tardamas: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu ragaučiau duonos ar ko nors prieš nusileidžiant saulei!“ ³⁶ Visi žmonės tai pastebėjo ir pritarė. Visa, ką darė karalius, patiko visiems žmonėms. ³⁷ Taigi visi žmonės ir visas Izraelis suprato, kad karalius neprisidėjo prie Nero sūnaus Abnero nužudymo. ³⁸ Karalius tarė savo tarnams: „Nejau nežinote, kad šiandien Izraelyje krito didžiūnas ir garbingas vyras? ³⁹ Dabar aš bejėgis, nors ir pateptas karaliumi. Tie vyrai, Cerujos sūnūs, man per aršūs. Teatmoka VIEŠPATS darančiam pikta pagal jo nedorumą!“

¹ Išgirdęs, kad Abneras mirė Hebrone, Sauliaus sūnus Išbošetas nuleido rankas. Visas Izraelis susirūpino. ² Sauliaus sūnus turėjo du būrių vadus. Vieno vardas buvo Baana, kito ­ Rechabas. Jiedu buvo sūnūs Rimono ­ benjamino iš Beerotų, nes Beerotai buvo laikomi Benjamino dalimi. ³ Beerotų žmonės pabėgo į Gitaimus ir kaip ateiviai tebegyvena ten iki šios dienos.

⁴ Sauliaus sūnus Jehonatanas turėjo sūnų sužalotomis kojomis. Jis buvo penkerių metų, kai žinia apie Saulių ir Jehonataną pasiekė Jezreelį. Auklė, pasiėmusi jį, bėgo. Atsitiko taip, kad, jai skubant bėgti, jis parkrito ir tapo raišas. Jo vardas buvo Mefi Bošetas.

⁵ Beerotiečio sūnūs Rechabas ir Baana leidosi į kelionę ir pasiekė Išbošeto namus pačiame dienos įkarštyje, kai jis buvo atgulęs pokaičio. ⁶ Jiedu įėjo į vidų, tarsi norėdami paimti kviečių, ir smogė jam į pilvą. Taigi Rechabas ir jo brolis Baana atsėlino, ⁷ įėjo į namus, smogė jam, miegančiam lovoje savo miegamajame, užmušę nukirto galvą. Pasiėmę galvą, jiedu keliavo per Arabą visą naktį. ⁸ Atnešę Išbošeto galvą į Hebroną pas Dovydą, tarė karaliui: „Štai galva Išbošeto, sūnaus tavo priešo Sauliaus, ieškojusio tavo gyvybės. Šiandien VIEŠPATS Sauliui ir jo palikuoniui įvykdė kerštą už mano viešpatį karalių.“

⁹ Dovydas atsakė Rimono Beerotiečio sūnums Rechabui ir Baanai: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų negandų! ¹⁰ Vyrą, kuris man pranešė: ‘Štai Saulius negyvas’ ­ ir manė atnešąs man gerą žinią, sulaikiau ir užmušiau Ciklage. Toks buvo atlygis, kurį daviau jam už jo žinią! ¹¹ Juo labiau, kad nedori vyrai užmušė teisų žmogų lovoje jo paties namuose! Argi dabar nereikalausiu jo kraujo iš jūsų rankos ir nepašalinsiu jūsų nuo žemės?“ ¹² Dovydas įsakė savo kariams, ir tie juos užmušė. Nukirtę rankas ir kojas, pakabino jų kūnus prie tvenkinio Hebrone. O Išbošeto galvą jie nunešė ir palaidojo Abnero kape Hebrone.

¹ Visos Izraelio giminės atėjo į Hebroną pas Dovydą ir tarė: „Mes ­ tavo kūnas ir kraujas. ² Jau anksčiau, Sauliui esant mūsų karaliumi, tu išvesdavai į žygį ir parvesdavai iš žygio Izraelį. Tau VIEŠPATS tarė: ‘Tu būsi mano tautos Izraelio ganytojas, tu būsi Izraelio karalius.’“ ³ Visi Izraelio seniūnai atėjo į Hebroną pas karalių. Karalius Dovydas sudarė su jais sandorą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi. ⁴ Dovydui buvo trisdešimt metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo jis keturiasdešimt metų. ⁵ Hebrone jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius, o Jeruzalėje karaliavo visam Izraeliui ir Judui trisdešimt trejus metus.

⁶ Karalius ir jo vyrai nužygiavo į Jeruzalę prieš jebusiečius, tos vietovės gyventojus. Jie sakė Dovydui: „Niekad čia neįžengsi! Net akli ir raiši privers tave pasitraukti,“ ­ manydami: „Dovydas negali čia įžengti.“ ⁷ Nepaisant to, Dovydas paėmė Siono tvirtovę; dabar tai Dovydo miestas. ⁸ Tą dieną Dovydas buvo pasakęs: „Kas nori nugalėti jebusiečius, telipa pro vandens šulinį pulti raišųjų ir aklųjų ­ tų, kurių Dovydas nekenčia.“ Užtat ir sakoma: „Aklas ir raišas neįžengs į Namus.“ ⁹ Dovydas paėmė tvirtovę ir pavadino ją Dovydo miestu. Miesto dalį nuo Milojo iki rūmų Dovydas įtvirtino. ¹⁰ Dovydas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, nes su juo buvo Galybių VIEŠPATS.

¹¹ Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus. ¹² Tada Dovydas suprato, kad VIEŠPATS buvo patvirtinęs jį Izraelio karaliumi ir išaukštinęs jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.

¹³ Atėjęs iš Hebrono, Jeruzalėje Dovydas paėmė daugiau sugulovių ir žmonų. Dovydui gimė daugiau sūnų ir dukterų. ¹⁴ Štai vardai gimusių jam Jeruzalėje: Šamūva, Šobabas, Natanas, Saliamonas, ¹⁵ Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija, ¹⁶ Elišama, Eljada ir Elifeletas.

¹⁷ Išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, visi filistinai leidosi į žygį Dovydo ieškoti. Bet Dovydas, apie tai sužinojęs, nuėjo į tvirtovę. ¹⁸ O filistinai buvo atžygiavę ir pasklidę Refajų slėnyje. ¹⁹ Dovydas teiravosi VIEŠPATIES: „Ar eiti man prieš filistinus? Ar atiduosi juos man į rankas?“ VIEŠPATS Dovydui atsakė: „Eik, nes aš tikrai atiduosiu filistinus tau į rankas.“ ²⁰ Dovydas nužygiavo į Baal Peracimus ir ten juos nugalėjo. Jis sakė: „VIEŠPATS prasiveržė tarp mano priešų pirma manęs tarsi staigus potvynis.“ Užtat ta vieta vadinama Baal Peracimais. ²¹ Filistinai paliko ten savo stabus, o Dovydas ir jo vyrai juos nusinešė.

²² Filistinai dar kartą atžygiavo ir pasklido Refajų slėnyje. ²³ Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, ir jis atsakė: „Neik iš priekio, bet apeik užnugarin ir užklupk juos priešais balzamo medžius. ²⁴ Kai išgirsi žygio šlamesį balzamo medžių viršūnėse, pradėk puolimą, nes VIEŠPATS eis pirma tavęs filistinų kariuomenės pulti.“ ²⁵ Dovydas padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs, ir sumušė filistinus nuo Gebos ligi pat Gezero.