¹ Bet jam įrodžius savo ištikimybę tokiais darbais, Asirijos karalius Sanheribas, išsirengęs į žygį, įsiveržė į Judą ir apgulė įtvirtintus miestus, norėdamas juos užkariauti. ² Pamatęs, kad Sanheribas atėjo su mintimi kariauti prieš Jeruzalę, ³ Ezekijas tarėsi su savo didžiūnais bei galiūnais dėl uždarymo šaltinių, esančių už miesto sienų. Jie tam pritarė. ⁴ Sutelkę labai daug žmonių, jie uždarė visus šaltinius ir upelį, tekantį artimame slėnyje, sakydami: „Kam gi turėtų ateiti Asirijos karaliai ir rasti apsčiai vandens!“ ⁵ Ryžtingai ėmęsis darbo, Ezekijas atstatė visą išgriuvusią sieną, sustiprino bokštais ir iš lauko pusės pastatė kitą sieną. Be to, jis įtvirtino Miloją Dovydo mieste ir įsakė padirbti daugybę ginklų bei skydų. ⁶ Jis paskyrė žmonėms mūšio vadus. Tada, sutelkęs juos aplink save aikštėje prie miesto vartų, kalbėjo jiems padrąsinančiai, tardamas: ⁷ „Būkite stiprūs ir narsūs! Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių ir prieš visą jį lydinčią kariauną, nes mūsų daugiau negu jų. ⁸ Jo ­ tik trapus petys, o su mumis ­ VIEŠPATS, mūsų Dievas, padedantis mums ir kovojantis mūsų kovas.“ Žmones Judo karaliaus Ezekijo žodžiai labai padrąsino.

⁹ Po to Asirijos karalius Sanheribas, su visomis savo pajėgomis tebebūdamas Lachiše, pasiuntė savo pareigūnus į Jeruzalę pas Judo karalių Ezekiją ir visus Judo žmones, gyvenančius Jeruzalėje, tardamas: ¹⁰ „Taip kalbėjo Asirijos karalius Sanheribas: ‘Kuo jūs pasitikite, kad pasiliekate apgultoje Jeruzalėje? ¹¹ Argi nesuvedžioja jūsų Ezekijas, atiduodamas jus bado ir troškulio mirčiai, sakydamas jums: ‘VIEŠPATS, mūsų Dievas, išgelbės mus iš Asirijos karaliaus rankos?’ ¹² Argi ne tas pats Ezekijas pašalino aukštumų alkus bei aukurus ir įsakė Judui bei Jeruzalei, tardamas: ‘Prie šio vieno aukuro jūs garbinsite ir ant jo aukosite savo deginamąsias aukas?’ ¹³ Nejau nežinote, ką aš ir mano protėviai esame padarę visoms kitų kraštų tautoms? Argi pajėgė tų kraštų tautų dievai išgelbėti savo kraštą iš mano rankų? ¹⁴ Kuris iš visų dievų tų tautų, kurias mano protėviai visiškai sunaikino, pajėgė išgelbėti savo tautą? Nejau jūsų Dievas pajėgs išgelbėti jus iš mano rankų? ¹⁵ Tad neleiskite Ezekijui jūsų suklaidinti, neleiskite taip jus suvedžioti! Netikėkite juo, nes nė vienas kurios nors tautos ar karalystės dievas nėra pajėgęs išgelbėti savo tautos iš mano rankų ar iš mano protėvių rankų. Juo labiau nepajėgs jūsų Dievas išgelbėti jūsų iš mano rankų!’“

¹⁶ Jo pareigūnai kalbėjo ir toliau prieš VIEŠPATĮ Dievą ir prieš jo tarną Ezekiją. ¹⁷ Jis rašė ir laiškus, įžeidinėdamas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, apie jį sakydamas: „Kaip kitose šalyse tautų dievai neišgelbėjo savo žmonių iš mano rankos, taip ir Ezekijo Dievas neišgelbės savo tautos iš mano rankų.“ ¹⁸ Tada jie garsiai šaukė judėjų kalba Jeruzalės žmonėms, esantiems ant sienos, gąsdindami ir keldami baimę, norėdami paimti miestą. ¹⁹ Apie Jeruzalės Dievą jie kalbėjo taip, tarsi jis būtų vienas iš žemės tautų dievų, padirbtas žmonių rankomis.

²⁰ Todėl karalius Ezekijas ir pranašas Amoco sūnus Izaijas meldėsi ir šaukėsi dangaus. ²¹ O VIEŠPATS pasiuntė angelą, kuris sunaikino visus galiūnus, vadus ir pareigūnus Asirijos karaliaus stovykloje. Tad jis gėdingai sugrįžo į savo kraštą. Įėjusį į savo dievo namus, jį jo paties sūnūs nužudė kalaviju. ²² Taip VIEŠPATS išgelbėjo Ezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Sanheribo rankų ir iš visų jų priešų rankų. Jis suteikė jiems ramybę visur. ²³ Daugelis atnešė VIEŠPAČIUI atnašų į Jeruzalę ir brangių daiktų Judo karaliui Ezekijui. Nuo to laiko jis buvo garbingas visų tautų akyse.

²⁴ Tomis dienomis Ezekijas susirgo ir buvo prie mirties. Jis meldėsi VIEŠPAČIUI, ir jis išklausė jį ir davė ženklą. ²⁵ Tačiau Ezekijas neatsilygino dėkingumu už jam suteiktą malonę, nes jo širdis tapo išdidi. Todėl kilo pyktis ant jo ir ant Judo bei Jeruzalės. ²⁶ Ezekijas taip nusižemino dėl savo širdies išdidumo ­ jis ir Jeruzalės gyventojai, ­ kad VIEŠPATIES pyktis jų neištiko Ezekijo dienomis.

²⁷ Ezekijas didžiavosi turtų gausybe ir garbe. Jis įsirengė iždus sidabrui ir auksui, brangakmeniams, kvepalams, skydams ir įvairiems brangiems daiktams, ²⁸ sandėlius grūdų derliui, vynui ir aliejui, tvartus visokiems gyvuliams ir avides. ²⁹ Jis įsigijo miestų, apsčiai jaučių bandų ir avių kaimenių, nes Dievas davė jam labai daug turto. ³⁰ Tas pats Ezekijas uždarė Gihono vandenų angą ir nukreipė juos žemyn į vakarinį Dovydo miesto pakraštį. Ezekiją lydėjo sėkmė visuose jo žygiuose. ³¹ Nors kai buvo pas jį atsiųsti Babilono valdovų pasiuntiniai pasiteirauti apie tą nuostabų dalyką, įvykusį krašte, Dievas paliko jį vieną, kad išmėgintų ir sužinotų, kas jo širdyje.

³² O kiti Ezekijo karaliavimo įvykiai, jo geri darbai, aprašyti pranašo Amoco sūnaus Izaijo regėjime bei Judo ir Izraelio Karalių knygoje. ³³ Ezekijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo palikuonių kapų šlaite. Visas Judas ir Jeruzalės gyventojai, jam mirus, labai jį pagerbė. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Manasas.

¹ Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. ² Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais papročiais tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs nuo kelio izraelitams. ³ Jis atstatė aukštumų alkus, kuriuos jo tėvas Ezekijas buvo nugriovęs, pastatė aukurus Baalams, padarė šventuosius stulpus, garbino dangaus galybes ir joms tarnavo. ⁴ Jis pastatė aukurus net VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Mano vardas bus Jeruzalėje amžinai“; ⁵ aukurus visoms dangaus galybėms jis pastatė abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose. ⁶ Savo sūnų atidavė ugniai Hinomo sūnaus slėnyje, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Jis padarė daug pikta VIEŠPATIES akyse, jį pykdydamas. ⁷ Jis padarė drožtą stabą ir padėjo VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos Dievas kalbėjo Dovydui ir Saliamonui: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią aš išsirinkau iš visų Izraelio giminių, amžinai apgyvendinsiu savo vardą. ⁸ Niekada daugiau neleisiu Izraeliui iškelti kojos iš žemės, kurią paskyriau jūsų protėviams, jeigu tik jie ištikimai vykdys visa, ką esu jiems įsakęs ­ visą Įstatymą, įstatus ir įsakus, duotus per Mozę.“ ⁹ Manasas taip suvedžiojo Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie elgėsi nedoriau negu tautos, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraelitų labui.

¹⁰ VIEŠPATS kalbėjo Manasui ir savo tautai, bet jie nekreipė dėmesio. ¹¹ Todėl VIEŠPATS atvedė prieš juos Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Paėmę į nelaisvę kabliais, jie uždėjo jam grandines ir nugabeno į Babiloną. ¹² Baimės apimtas, jis maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą. ¹³ Jis meldėsi jam, ir Dievas priėmė jo maldavimą, išklausė prašymą ir sugrąžino į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad VIEŠPATS iš tikrųjų yra Dievas.

¹⁴ Po to jis pastatė Dovydo miestui slėnyje į vakarus nuo Gihono išorinę sieną, siekiančią įėjimą į Žuvų vartus; apvedė ją aplink Ofelį ir padarė daug aukštesnę. Be to, paskyrė karvedžius į visus įtvirtintus Judo miestus. ¹⁵ Pašalinęs svetimus dievus ir stabą iš VIEŠPATIES Namų ir visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs ant VIEŠPATIES Namų kalno ir Jeruzalėje, išmetė juos už miesto. ¹⁶ Be to, jis atstatė VIEŠPATIES aukurą ir atnašavo ant jo bendravimo ir šlovinimo aukas, o Judui įsakė tarnauti VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. ¹⁷ O žmonės vis dar atnašaudavo aukštumų alkuose, bet tik VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

¹⁸ O kiti Manaso darbai, jo malda savo Dievui ir žodžiai regėtojų, kalbėjusių jam VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardu, randami Izraelio karalių metraščiuose. ¹⁹ Jo malda ir kaip Dievas priėmė jo maldavimą, visa jo nuodėmė bei neištikimybė, ir vietos, kuriose jis statė aukštumų alkus ir šventuosius stulpus bei drožtus stabus iki savo nusižeminimo, aprašyta Regėtojų metraštyje. ²⁰ Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Amonas.

Amonas - Judo karalius

²¹ Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvejus metus. ²² Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Manasas buvo daręs. Amonas atnašavo aukas visiems stabams, kuriuos buvo jo tėvas padaręs, ir garbino juos. ²³ Prieš VIEŠPATĮ jis nenusižemino, kaip jo tėvas Manasas buvo nusižeminęs; priešingai, Amonas tyčia didino savo kaltę. ²⁴ Jo dvariškiai surengė sąmokslą ir nužudė jį rūmuose. ²⁵ Tačiau šalies žmonės išžudė visus, kurie buvo surengę sąmokslą prieš Amoną; vietoj jo šalies žmonės išrinko karaliumi jo sūnų Jošiją.

¹ Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus. ² Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę. ³ Aštuntais savo karaliavimo metais, dar jaunuolis tebebūdamas, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo, o dvyliktais metais pradėjo valyti iš Judo ir Jeruzalės aukštumų alkus, šventuosius stulpus ir drožtus bei liedintus stabus. ⁴ Jam prižiūrint buvo sugriauti Baalo aukurai, sutrupinti ant jų stovintys smilkalų aukurai. Šventieji stulpai ir drožti bei liedinti stabai buvo sudaužyti, sutrinti į dulkes ir išbarstyti ant kapų žmonių, atnašavusių jiems aukas. ⁵ Jis sudegino ir kaulus kunigų ant jų aukurų. Taip jis išvalė Judą ir Jeruzalę. ⁶ Panašiai pasielgė ir Manaso, Efraimo, Simeono miestuose iki pat Naftalio bei jų nuniokotuose aplinkiniuose kaimuose. ⁷ Jis nugriovė aukurus, sutrupino šventuosius stulpus ir sutrynė į dulkes, išvartė smilkalų aukurus visame Izraelio krašte. Tada sugrįžo į Jeruzalę.

⁸ Aštuonioliktais savo karaliavimo metais, išvalęs kraštą ir Namus, jis pavedė Acalijo sūnui Šafanui, miesto valdytojui Maasėjui ir karaliaus raštinės viršininkui Jehoahazo sūnui Joachui atnaujinti VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus. ⁹ Nuėję pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją, jie perdavė jam pinigus, atneštus į Dievo Namus, kuriuos levitai, slenksčio sargai, buvo surinkę iš Manaso, Efraimo bei viso Izraelio likučio ir iš viso Judo, Benjamino bei visų Jeruzalės gyventojų. ¹⁰ Jie perdavė juos VIEŠPATIES Namų prižiūrėtojams, o šie savo ruožtu naudojo juos apmokėti VIEŠPATIES Namų darbininkams, dirbantiems prie Namų atnaujinimo ir taisymo. ¹¹ Jie davė jų dailidėms ir mūrininkams pirkti akmens iš skaldyklų ir medžio sankaboms bei sijoms pastatų, kuriuos Judo karaliai buvo apleidę. ¹² Žmonės darbavosi sąžiningai. Jiems prižiūrėti buvo paskirti levitai Jahatas ir Abdijas iš Merario palikuonių drauge su Zacharija ir Mešulamu iš Kehato palikuonių. Tuo tarpu kiti levitai ­ visi įgudę groti muzikos instrumentais ­ ¹³ prižiūrėjo naštų nešėjus ir nurodinėjo darbininkams, dirbantiems įvairius darbus. Keletas levitų buvo raštininkai, apskaitininkai ir vartininkai.

¹⁴ Išimant VIEŠPATIES Namams paaukotus pinigus, kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES Įstatymo, duoto per Mozę, knygą. ¹⁵ Raštininkui Šafanui Hilkijas tarė: „Radau Įstatymo knygą VIEŠPATIES Namuose.“ Hilkijas padavė knygą Šafanui. ¹⁶ Nunešęs knygą karaliui, Šafanas kalbėjo: „Tavo tarnai vykdo visa, kas jiems pavesta. ¹⁷ Jie sulydė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir perdavė prižiūrėtojams bei darbininkams.“ ¹⁸ Paskui raštininkas Šafanas karaliui pranešė, tardamas: „Kunigas Hilkijas davė man knygą.“ Tada Šafanas iš jos paskaitė karaliui. ¹⁹ Išgirdęs Įstatymo žodžius, karalius persiplėšė drabužius. ²⁰ Tada karalius įsakė Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Michėjo sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, tardamas: ²¹ „Eikite ir pasiteiraukite VIEŠPATIES dėl manęs ir dėl išlikusiųjų Izraelyje bei Jude apie žodžius atrastos knygos, nes iš tikrųjų didelis turi būti ant mūsų išlietas VIEŠPATIES pyktis už tai, kad mūsų protėviai nesilaikė VIEŠPATIES žodžio ­ vykdyti visa, kas toje knygoje parašyta.“

²² Tada Hilkijas ir visi, kuriems karalius buvo įsakęs, nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Hasros sūnaus Tokhato sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Jie kreipėsi į ją, kaip jiems buvo nurodyta. ²³ Ji atsakė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: ²⁴ ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Iš tikrųjų atsiųsiu nelaimę šiai vietai ir jos gyventojams, visus prakeikimus, užrašytus atrastoje knygoje, kuri buvo skaityta Judo karaliaus akivaizdoje, ²⁵ už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykdydami mane visais savo rankų darbais; degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas.’ ²⁶ Bet Judo karaliui, atsiuntusiam jus VIEŠPATIES pasiteirauti, duokite tokį atsakymą: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie žodžius, kuriuos girdėjai. ²⁷ Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, girdėdamas jo žodžius apie šią vietą ir jos gyventojus; kadangi nusižeminai mano akivaizdoje, persiplėšei drabužius ir verkei mano akivaizdoje, aš ir išgirdau tave. Tai VIEŠPATIES žodis. ²⁸ Tikėk manimi, paimsiu tave pas tavo protėvius, tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys tos nelaimės, kurią atvesiu šiai vietai ir jos gyventojams.’“

Jie parnešė karaliui šį atsakymą.

²⁹ Tad karalius sušaukė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus. ³⁰ Tada karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus drauge su visais Judo žmonėmis, Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir levitais ­ su visais žmonėmis, jaunais ir senais ­ ir jiems girdint perskaitė garsiai visus žodžius Sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES Namuose. ³¹ Stovėdamas savo vietoje, karalius sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje ­ sekti VIEŠPATĮ, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų visa širdimi bei visa gyvastimi ir vykdant šioje knygoje įrašytus Sandoros žodžius. ³² Taip jis įpareigojo visus gyvenančius Jeruzalėje ir Benjamine. Jeruzalės gyventojai elgėsi pagal Dievo, savo protėvių Dievo, Sandorą. ³³ Jošijas pašalino visus bjauriuosius stabus iš visų izraelitams priklausiusių žemių ir įpareigojo visus, gyvenusius Izraelyje, garbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą. Per visą jo gyvenimą jie nenutolo nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo.

¹ Jošijas šventė Paschą, kad pašlovintų VIEŠPATĮ Jeruzalėje. Paschos auka buvo atnašaujama pirmo mėnesio keturioliktą dieną. ² Paskirstęs kunigus pareigoms, jis drąsino juos VIEŠPATIES Namų tarnyboje. ³ Levitams, pašvęstiems VIEŠPAČIUI ir mokantiems visą Izraelį, jis tarė: „Padėkite šventąją Skrynią VIEŠPATIES Namuose, kuriuos Izraelio karalius Dovydo sūnus Saliamonas pastatė. Nebebus ji daugiau našta jums ant pečių. Dabar rūpinkitės tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir jo tautai Izraeliui. ⁴ Savo kiltyse ir padalose pasiruoškite, sekdami Izraelio karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono rašytais nurodymais. ⁵ Užimkite vietas Šventykloje pagal savo giminės žmonių kilčių padalas. Tebūna levitų kiekvienai kilties padalai. ⁶ Pjaukite Paschos avinėlį, pasišventinkite ir paruoškite jį savo giminaičiams. Tebūna visa daroma pagal VIEŠPATIES žodį, duotą per Mozę.“

⁷ Tada Jošijas padovanojo visiems ten buvusiems iš kaimenės ėriukų ir ožiukų kaip Paschos atnašas ­ trisdešimt tūkstančių, o jaučių ­ tris tūkstančius. Jie visi buvo iš karaliaus nuosavybės. ⁸ Jo didžiūnai savanoriškai davė dovaną žmonėms, kunigams ir levitams. Hilkijas, Zacharijas ir Jehielis ­ vyriausieji Dievo Namų pareigūnai ­ davė kunigams Paschos atnašoms du tūkstančius šešis šimtus avinėlių bei ožiukų ir tris šimtus jaučių. ⁹ Ir Konanijas bei jo broliai Šemajas, Netanelis, Hašabijas, Jejelis ir Jehozabadas ­ levitų galvos ­ davė levitams Paschos atnašoms penkis tūkstančius avinėlių bei ėriukų ir penkis šimtus jaučių.

¹⁰ Pasiruošus pamaldoms, kunigai stovėjo savo vietose ir levitai savo padalose pagal karaliaus įsakymą. ¹¹ Paschos avinėliai buvo pjaunami, kunigai šlakstė kraują, o levitai dyrė kailius. ¹² Jie atidėjo į šalį, kas buvo skirta deginamajai aukai, išdalyti žmonių padaloms pagal kiltis, kad jie atnašautų VIEŠPAČIUI, kaip įsakyta Mozės knygoje. Lygiai taip pasielgė ir su jaučiais. ¹³ Paschos auka buvo iškepta ant ugnies, kaip įsakyta, o šventosios atnašos išvirtos puoduose, katiluose bei kaistuvuose ir skubiai išdalytos žmonėms. ¹⁴ Po to levitai parengė Paschos auką sau ir kunigams, nes kunigai buvo užimti deginamųjų aukų ir taukų atnašavimu iki pat nakties. Tad levitai aprūpino ir save, ir kunigus ­ Aarono palikuonis. ¹⁵ Giesmininkai, Asafo palikuonys, buvo savo vietose, kaip Dovydo, Asafo, Hemano ir karaliaus regėtojo Jedutūno įsakyta. Vartininkai buvo prie visų vartų. Jiems nereikėjo pasitraukti iš savo tarnybos, nes jų broliai levitai jais pasirūpino.

¹⁶ Visos VIEŠPATIES pamaldos tą dieną buvo taip sutvarkytos, kad būtų švenčiama Paschos auka ir atnašautos deginamosios aukos ant VIEŠPATIES aukuro, kaip buvo įsakęs karalius Jošijas. ¹⁷ Visi ta proga ten buvę izraelitai šventė Paschos ir Neraugintosios duonos šventę septynias dienas. ¹⁸ Nuo pranašo Samuelio dienų nebuvo švęsta jokia tokia Paschos iškilmė. Joks Izraelio karalius nebuvo šventęs Paschos iškilmės, panašios į tą, kurią šventė Jošijas, kunigai bei levitai, dalyvaujant ir visiems judėjams, ir visam Izraeliui, ir Jeruzalės gyventojams. ¹⁹ Ši Paschos iškilmė buvo švęsta aštuonioliktais Jošijo karaliavimo metais.

²⁰ Po viso to, Jošijui atnaujinus Šventyklą, Egipto karalius Nekojas leidosi į žygį prieš Karkemišą prie Eufrato. O Jošijas išėjo jam pastoti kelio. ²¹ Bet Nekojas atsiuntė pasiuntinius pas jį, tardamas: „Koks gali būti ginčas tarp manęs ir tavęs, Judo karaliau? Šiandien aš žygiuoju ne prieš tave, o prieš karalystę, kuri su manimi kariauja. Dievas įsakė man skubėti. Netrukdyk Dievui, kuris su manimi, kad jis tavęs nesunaikintų.“ ²² Tačiau Jošijas nuo jo neatsitraukė, nes ieškojo priežasties su juo kariauti, todėl ir nenorėjo klausyti Nekojo žodžių, ateinančių iš VIEŠPATIES burnos, bet stojo į mūšį Megido lygumoje. ²³ Lankininkai pašovė karalių Jošiją. Tada karalius tarė savo tarnams: „Išveskite mane, nes aš sunkiai sužeistas.“ ²⁴ Iškėlę iš kovos vežimo, tarnai perkėlė jį į pavaduotojo vežimą ir nugabeno į Jeruzalę. Ten jis mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kapuose. Visas Judas ir Jeruzalė apraudojo Jošiją. ²⁵ Ir Jeremijas sukūrė Jošijui raudą, kurią visi giesmininkai ir giesmininkės kartojo savo raudose Jošijui, kaip daroma iki šios dienos. Jos virto papročiu Izraelyje ir buvo įtrauktos į raudas.

²⁶ O kiti Jošijo karaliavimo įvykiai, jo ištikimi darbai, laikantis VIEŠPATIES Įstatymo, ²⁷ ir visi jo žygdarbiai nuo pradžios iki galo, aprašyti Izraelio ir Judo Karalių knygoje.

¹ Šalies žmonės paėmė Jošijo sūnų Jehoahazą ir vietoj jo tėvo padarė jį karaliumi Jeruzalėje. ² Jehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius. ³ Egipto karalius pašalino jį iš sosto Jeruzalėje ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę. ⁴ Tada Egipto karalius Judo ir Jeruzalės karaliumi padarė jo brolį Eljakimą, pervardydamas jį Jehojakimu. Paėmęs jo brolį Jehoahazą, Nekojas nugabeno jį į Egiptą.

⁵ Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse. ⁶ Babilono karalius Nebukadnecaras užpuolė jį ir sukaustęs grandinėmis, nugabeno į Babiloną. ⁷ Ir kai ką iš VIEŠPATIES Namų reikmenų Nebukadnecaras pargabeno į Babiloną ir padėjo savo rūmuose Babilone. ⁸ O kiti Jehojakimo karaliavimo įvykiai, jo bjaurūs pikti darbai ir kas už tai jam nutiko, aprašyta Izraelio ir Judo Karalių knygoje. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehojachinas.

⁹ Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius ir dešimt dienų. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. ¹⁰ Baigiantis metams, karalius Nebukadnecaras pasiuntė žmones atgabenti jį į Babiloną kartu su brangiaisiais VIEŠPATIES Namų reikmenimis, o jo brolį Zedekiją padarė Judo ir Jeruzalės karaliumi.

¹¹ Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. ¹² Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse, ir nenusižemino prieš VIEŠPATIES vardu kalbantį pranašą Jeremiją. ¹³ Be to, jis kėlė maištą ir prieš karalių Nebukadnecarą, kuris buvo privertęs jį prisiekti Dievu. Užsispyręs jis kieta širdimi atsisakė grįžti pas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą. ¹⁴ Panašiai visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročiais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.

Jeruzalės žūtis ir viltis

¹⁵ VIEŠPATS, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. ¹⁶ Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities. ¹⁷ Todėl jis užvedė ant jų chaldėjų karalių, ir šis išžudė jų jaunuolius kalaviju jų šventajame pastate, nepasigailėdamas nei vaikino, nei merginos, nei seno, nei silpno ­ visus juos atidavė jam į rankas. ¹⁸ Visi Dievo Namų reikmenys, dideli ir maži, Dievo Namų turtai ir karaliaus bei jo didžiūnų turtai, ­ visa buvo išgabenta į Babiloną. ¹⁹ Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. ²⁰ Išlikusius nuo kalavijo jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol neįsigalėjo persų karalystė, ²¹ kad įvyktų per Jeremiją ištartas VIEŠPATIES žodis: kol atsilygins už savo nešvęstus šabus, septyniasdešimt metų kraštas laikysis šabo nuniokotame krašte.

²² Pirmais Persijos karaliaus Kyro metais, kad išsipildytų per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visai karalystei ir žodžiu, ir raštu paskelbti tokį įsaką: ²³ „Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‘VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, ­ tebūna VIEŠPATS, jų Dievas, su jais! ­ tesileidžia kelionėn.’“