¹ Ahazas buvo dvidešimtmetis, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas, ² bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Jis padarė net nuliedintų atvaizdų Baalams, ³ degino smilkalus Ben Hinomo slėnyje ir atidavė ugniai savo sūnus bjauriu papročiu tautų, kurias VIEŠPATS buvo išvaręs, ateinant izraelitams. ⁴ Jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.

⁵ Todėl VIEŠPATS, jo Dievas, atidavė jį Aramo karaliui į rankas. Aramėjai nugalėjo jį ir, paėmę į nelaisvę daugybę jo žmonių, nuvarė juos į Damaską. Jis buvo atiduotas į rankas ir Izraelio karaliui, ir šis nugalėjo jį, praliedamas daug kraujo. ⁶ Remalijo sūnus Pekachas per vieną dieną nukovė šimtą dvidešimt tūkstančių karių ­ visi jie buvo narsūs vyrai, ­ nes jie buvo palikę VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą. ⁷ O Efraimo galiūnas Zichris nukovė karaliaus sūnų Maasėją, rūmų valdytoją Azrikamą ir pirmąjį pagal valdžią po karaliaus Elkaną.

⁸ Izraelitai paėmė į nelaisvę du šimtus tūkstančių savo giminaičių, įskaitant žmonas, sūnus ir dukteris. Jie paėmė iš jų taip pat labai daug grobio ir nugabeno jį į Samariją. ⁹ Ten buvo VIEŠPATIES pranašas, vardu Odedas. Išėjęs pasitikti į Samariją grįžtančios kariuomenės, Odedas tarė jiems: „Tikėkite manimi, kadangi VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, buvo supykęs ant Judo, jis atidavė juos jums į rankas, bet jūs skerdėte juos tokiu įtūžimu, kad jis pasiekė dangų. ¹⁰ Dabar ketinate padaryti Judo ir Jeruzalės žmones savo vergais ir vergėmis! Bet, tiesą sakant, argi patys nesate nusikaltę VIEŠPAČIUI, savo Dievui? ¹¹ Tad paklausykite manęs ir paleiskite belaisvius, paimtus iš savo giminaičių, antraip jus ištiks VIEŠPATIES pykčio liepsna.“ ¹² Be to, ir kai kurie Efraimo žmonių galvos ­ Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas bei Hadlajo sūnus Amasa ­ pakilo prieš grįžtančius iš žygio ¹³ ir tarė jiems: „Belaisvių čia neveskite, nes jūs ketinate užtraukti mums kaltę prieš VIEŠPATĮ, pridėdami tai prie mūsų nuodėmių ir kaltės. Juk mūsų kaltė jau gana didelė, ir pykčio liepsna gresia Izraeliui.“ ¹⁴ Tad kariai paliko belaisvius ir grobį pareigūnams bei visai bendrijai. ¹⁵ Tuomet tie vyrai, paėmę belaisvius, aprengė nuoguosius apdarais iš grobio, apvilko drabužiais, apavė sandalais, davė jiems pavalgyti bei atsigerti, patepė juos aliejumi ir užsodinę ant asilų silpnuosius, nuvedė visus pas jų giminaičius į Jerichą, palmių miestą. Tai padarę, jie sugrįžo į Samariją.

¹⁶ Tuo pačiu metu karalius Ahazas išsiuntė pasiuntinius į Asiriją, prašydamas pagalbos. ¹⁷ Mat ir edomitai vėl buvo įsiveržę, sumušę Judą ir paėmę belaisvių. ¹⁸ Ir filistinai užpuldinėjo miestus Šefeloje bei Judo Negebe. Jie buvo užėmę Bet Šemešą, Ajaloną, Gederotus, Sochoją su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis, Timną su jai pavaldžiomis gyvenvietėmis bei Gimzoją su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis ir juose apsigyvenę. ¹⁹ Taip VIEŠPATS nužemino Judą dėl Ahazo, Izraelio karaliaus, nes Jude šis elgėsi nepadoriai ir buvo neištikimas VIEŠPAČIUI. ²⁰ Užtat Asirijos karalius Tilgat Pileseras atžygiavo prieš jį ir, užuot padėjęs, nuengė jį. ²¹ Nors Ahazas ir apiplėšė VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus bei pareigūnų namus, mokėdamas duoklę Asirijos karaliui, tai nieko nepadėjo.

²² Savo vargų metais karalius Ahazas net dar labiau nusižengė VIEŠPAČIUI, ²³ atnašaudamas aukas Damasko dievams, kurie buvo jį nugalėję, nes manė: „Kadangi Aramo karalių dievai jiems padėjo, aš atnašausiu jiems aukas, kad ir man padėtų.“ Bet jie tapo pražūtimi jam ir visam Izraeliui. ²⁴ Ahazas surinko Dievo Namų reikmenis ir sukapojo. Jis uždarė Dievo Namų duris ir pastatė aukurų kiekviename Jeruzalės kampe. ²⁵ Visuose Judo miestuose jis įrengė aukštumų alkus smilkalams atnašauti kitiems dievams, vesdamas į pyktį VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.

²⁶ O kiti Ahazo darbai ir visi jo žygiai, nuo pirmo iki paskutinio, aprašyti Judo ir Izraelio Karalių knygoje. ²⁷ Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas mieste ­ Jeruzalėje, bet į Izraelio karalių kapus nebuvo nuneštas. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ezekijas.

¹ Ezekijas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Abija, Zacharijo duktė. ² Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs protėvis Dovydas.

³ Pirmų savo karaliavimo metų pirmą mėnesį jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris ir pataisė juos. ⁴ Pasišaukęs kunigus ir levitus, jis sutelkė juos rytinėje aikštėje ir tarė: ⁵ „Levitai, klausykitės manęs! Pašventinkite save, pašventinkite VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus ir išneškite purvą iš Šventyklos. ⁶ Mūsų protėviai buvo neištikimi ir darė, kas nedora VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akyse. Paliko jį, nugręžė savo veidus nuo šventosios VIEŠPATIES buveinės ir atsuko jai nugarą. ⁷ Jie ir Prieangio duris uždarė, ir žibintus užgesino; jie atsisakė atnašauti smilkalus ir deginamąsias aukas Šventykloje Izraelio Dievo garbei. ⁸ Todėl VIEŠPATIES pyktis ištiko Judą ir Jeruzalę; jis padarė juos siaubo, nustebimo ir pajuokos reginiu, kaip jūs savo akimis matote. ⁹ Mūsų tėvai krito nuo kalavijo, o mūsų sūnūs, dukterys ir žmonos atsidūrė nelaisvėje. ¹⁰ Dabar aš širdimi noriu sudaryti sandorą su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, kad jo pykčio liepsna būtų nuo mūsų nugręžta. ¹¹ Mano sūnūs, nebebūkite daugiau apsileidę, nes jus VIEŠPATS išsirinko būti savo Artume, kad jam tarnautumėte kaip jo tarnai, aukodami atnašas.“ ¹² Tada pakilo levitai: Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis iš Kehato palikuonių, iš Merario palikuonių ­ Abdžio sūnus Kišas ir Jehalėlelio sūnus Azarijas, iš geršonų ­ Zimos sūnus Joachas ir Joaho sūnus Edenas, ¹³ iš Elicafano sūnų ­ Šimris ir Jejelis, iš Asafo sūnų ­ Zacharijas ir Matanijas; ¹⁴ iš Hemano sūnų ­ Jehielis ir Šimėjas; ir iš Jedutūno sūnų ­ Šemaja ir Uzielis. ¹⁵ Surinkę savo brolius, jie save pašventino ir nuėjo, kaip karalius buvo įsakęs, valyti VIEŠPATIES Namų, laikydamiesi VIEŠPATIES įstatų.

¹⁶ Kunigai įėjo į VIEŠPATIES Namus jų valyti. Jie išnešė visus nešvarius daiktus, rastus VIEŠPATIES Namuose, į VIEŠPATIES Namų kiemą, o levitai, paėmę iš jų, nunešė į Kidrono slėnį. ¹⁷ Pirmą mėnesio dieną jie pradėjo pašventinimo darbus ir aštuntą mėnesio dieną pasiekė VIEŠPATIES Prieangį. Jie šventino VIEŠPATIES Namus aštuonias dienas, ir pirmo mėnesio šešioliktą dieną darbai buvo užbaigti. ¹⁸ Tada jie atėjo pas karalių Ezekiją ir tarė: „Išvalėme visus VIEŠPATIES Namus, deginamosios aukos aukurą bei visus jo reikmenis ir stalą padėtinės duonos eilėms bei visus jo reikmenis. ¹⁹ Visus reikmenis, kuriuos karalius Ahazas buvo subjaurojęs karaliaudamas, mes atstatėme ir pašventinome. Štai jie sudėti priešais VIEŠPATIES aukurą.“

²⁰ Tada karalius Ezekijas nedelsdamas sušaukė visus miesto didžiūnus ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. ²¹ Buvo atvesti septyni jaučiai, septyni avinai, septyni avinėliai ir septyni ožiai aukai už karalystės, Šventyklos ir Judo nuodėmę. Jis įsakė kunigams, Aarono palikuonims, atnašauti juos ant VIEŠPATIES aukuro. ²² Jaučiai buvo papjauti. Paėmę jų kraujo, kunigai pašlakstė juo aukurą. Avinai buvo papjauti, ir jų kraujas iššlakstytas ant aukuro. Ir avinėliai buvo papjauti, ir jų kraujas iššlakstytas ant aukuro. ²³ Tada pas karalių ir bendriją buvo atvesti ožiai aukai už nuodėmę. Visi uždėjo ant jų rankas. ²⁴ Papjovę juos, kunigai atnašavo auką už nuodėmę jų krauju ant aukuro, kad atlygintų už visą Izraelį, nes karalius buvo pasakęs: „Deginamoji auka ir auka už nuodėmę yra už visą Izraelį.“

²⁵ Jis paskyrė levitams vietas VIEŠPATIES Namuose su cimbolais, arfomis ir lyromis, kaip Dovydas ir karaliaus regėtojas Gadas bei pranašas Natanas buvo nurodę, nes įsakas buvo VIEŠPATIES perduotas per pranašus. ²⁶ Levitams atsistojus į vietas su Dovydo muzikos instrumentais ir kunigams su trimitais, ²⁷ Ezekijas įsakė atnašauti deginamąją auką ant aukuro. Pradėjus deginamąją auką, pasigirdo ir VIEŠPATIES giesmė bei trimitai, lydimi Izraelio karaliaus Dovydo muzikos instrumentų. ²⁸ Visa bendrija parpuolė kniūbsčia, aidėjo giesmė ir gaudė trimitai. Visa tai tęsėsi, kol nepasibaigė deginamoji auka. ²⁹ Pasibaigus deginamajai aukai, karalius ir visi su juo buvę pagarbindami parpuolė kniūbsti. ³⁰ Karalius Ezekijas ir didžiūnai įsakė levitams šlovinti VIEŠPATĮ Dovydo žodžiais ir regėtojo Asafo giesmėmis. Džiaugsmingai pašlovinę giesme, jie žemai nusilenkė ir parpuolė kniūbsti.

³¹ Tada Ezekijas tarė: „Dabar, kai esate pašventinę save VIEŠPAČIUI, eikite arčiau ir atnašaukite aukas ir bendravimo atnašas VIEŠPATIES Namams.“ Bendrija sunešė aukų ir bendravimo atnašų; visi geros širdies žmonės atgabeno deginamųjų aukų. ³² Bendrijos atgabentų deginamųjų aukų buvo septyniasdešimt jaučių, šimtas avinų ir du šimtai ėriukų. Visi jie skirti deginamosioms aukoms VIEŠPAČIUI. ³³ Pašventintų atnašų buvo šeši šimtai jaučių ir trys šimtai avių. ³⁴ Bet kunigų buvo per mažai, ir jie negalėjo nulupti visų deginamųjų aukų, todėl jų giminaičiai levitai padėjo jiems atlikti tą darbą, kol kiti kunigai save pašventino. Iš tikro levitai uoliau save šventino negu kunigai. ³⁵ Prie daugybės deginamųjų aukų buvo ir bendravimo aukų taukai bei liejamosios atnašos deginamosioms aukoms. Taip buvo atkurta VIEŠPATIES Namų pamaldų tarnyba. ³⁶ Ezekijas ir visi žmonės džiaugėsi tuo, ką Dievas buvo savo tautai padaręs, nes tai buvo įvykę taip staiga.

¹ Ezekijas išsiuntė žodį visam Izraeliui bei Judui, parašė laiškus ir Efraimui bei Manasui, kad sueitų į VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje švęsti Paschą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei. ² Mat karalius, didžiūnai ir visa bendrija Jeruzalėje buvo nutarę švęsti Paschą antrą mėnesį, ³ nes švęsti laiku negalėjo dėl to, kad nebuvo nei pakankamai save pašventinusių kunigų, nei žmonės nebuvo suėję į Jeruzalę. ⁴ Kadangi toks nutarimas atrodė tinkamas karaliui ir visai bendrijai, ⁵ jie ir išleido įsaką paskelbti per visą Izraelį, nuo Beer Šebos iki Dano, kad visi žmonės sueitų ir švęstų Paschą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei Jeruzalėje. Mat nedaugelis ją švęsdavo, kaip buvo įsakyta. ⁶ Todėl pasiuntiniai, nešini karaliaus ir didžiūnų parašytais laiškais, perėjo visą Izraelį ir Judą, kaip karalius buvo įsakęs, skelbdami: „Izraelitai! Grįžkite pas VIEŠPATĮ, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dievą, kad ir jis sugrįžtų pas likutį ­ pas jus, išsigelbėjusius iš Asirijos karalių rankos. ⁷ Nebūkite kaip jūsų protėviai ir jūsų broliai, kurie buvo tokie neištikimi VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui, kad jis atidavė juos, kaip matote, prapulčiai. ⁸ Nebūkite kietasprandžiai, kaip jūsų protėviai, bet atsiduokite VIEŠPAČIUI ir ateikite į jo Šventyklą, kurią jis amžinai pašventino, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad būtų nugręžta nuo jūsų jo pykčio liepsna. ⁹ Jeigu jūs sugrįšite pas VIEŠPATĮ, jūsų giminės ir vaikai sulauks pasigailėjimo iš tų, kurie paėmė juos į nelaisvę, ir jie sugrįš į šį kraštą, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra malonus ir gailestingas. Jis nenugręš nuo jūsų savo veido, jeigu pas jį sugrįšite.“

¹⁰ Taigi pasiuntiniai ėjo iš miesto į miestą Efraimo ir Manaso krašte, kol pasiekė Zabuloną, bet žmonės, pajuokdami juos, tyčiojosi iš jų. ¹¹ Nepaisant to, kai kurie iš Ašero, Manaso ir Zabulono nusižemino ir atėjo į Jeruzalę. ¹² O Dievo ranka palietė Judą, leisdama jiems vieningai įvykdyti tai, ką karalius ir didžiūnai įsakė pagal Dievo žodį.

¹³ Į Jeruzalę suėjo minia žmonių švęsti Neraugintosios duonos šventės antrą mėnesį. Tai buvo milžiniška sueiga. ¹⁴ Jie ėmėsi darbo ­ pašalinti Jeruzalėje esančius aukurus. Paėmę juos ir visus smilkalams deginti stovus, išmetė juos į Kidrono slėnį. ¹⁵ Paschos avinėlis buvo papjautas antro mėnesio keturioliktą dieną. Tuo tarpu kunigai ir levitai susigėdę pasišventino ir atnešė deginamąsias aukas į VIEŠPATIES Namus. ¹⁶ Užėmę savo tarnybos vietas pagal Dievo vyro Mozės Įstatymą, kunigai šlakstė jiems levitų rankomis paduotą kraują. ¹⁷ Kadangi bendrijoje buvo daug tokių, kurie nebuvo pasišventinę, levitai turėjo papjauti Paschos avinėlį kiekvienam, kuris nebuvo švarus, kad pašventintų jį VIEŠPAČIUI. ¹⁸ Mat buvo daugybė žmonių, ypač daug iš Efraimo, Manaso, Isacharo ir Zabulono, kurie nebuvo apsivalę. Nepaisant to, jie valgė Paschos avinėlį, nesilaikydami, kas parašyta. Bet Ezekijas meldėsi už juos, tardamas: „Teatleidžia gerasis VIEŠPATS ¹⁹ visiems, kurie širdimi nori ieškoti Dievo, savo protėvių VIEŠPATIES Dievo, nors jie ir nėra švarūs pagal Šventyklos įsakus.“ ²⁰ VIEŠPATS išklausė Ezekiją ir nenubaudė tautos.

²¹ Izraelitai Jeruzalėje septynias dienas džiūgaudami šventė Neraugintosios duonos šventę. Levitai ir kunigai kasdien šlovino VIEŠPATĮ, lydimi galingų VIEŠPATIES muzikos instrumentų. ²² Ezekijas žodžiu drąsino visus levitus, įgudusiai atliekančius VIEŠPATIES tarnybą. Taip žmonės valgė septynias dienas iškilmių maistą, aukodami bendravimo aukas ir dėkodami VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui.

²³ Tada visa bendrija nutarė švęsti dar septynias dienas. Taigi jie džiūgaudami šventė dar septynias dienas, ²⁴ nes Judo karalius Ezekijas davė sueigai tūkstantį jaučių ir septynis tūkstančius avių atnašoms, o didžiūnai davė sueigai tūkstantį jaučių ir dešimt tūkstančių avių. Pasišventino daug kunigų. ²⁵ Džiūgavo visa Judo bendrija, kunigai ir levitai, visa iš Izraelio atėjusi bendrija, visi svetimtaučiai, atėję iš Izraelio krašto, ir svetimtaučiai, gyvenę Jude. ²⁶ Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono dienų nieko panašaus nebuvo įvykę Jeruzalėje. ²⁷ Pakilę levitai kunigai palaimino žmones, VIEŠPATS išgirdo jų balsą, ir jų malda pasiekė jo šventąją buveinę danguje.

¹ Kai visa tai buvo atlikta, visi dalyvaujantys izraelitai, nuėję į Judo miestus, sudaužė visus paminklinius akmenis, iškirto šventuosius stulpus, išgriovė aukštumų alkus ir aukurus visame Jude ir Benjamine, ir Efraime, ir Manase. Tada visi izraelitai sugrįžo į savo miestus, kiekvienas į savo nuosavybę.

² Ezekijas atkūrė kunigų ir levitų padalas pagal jų tarnybą, kiekvieną kunigą ir levitą pagal jo tarnybą, atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo aukas, tarnauti, dėkoti ir giedojimu šlovinti VIEŠPATIES stovyklos vartuose.

³ Iš savo nuosavybės karalius paskyrė dalį deginamosioms aukoms ­ ryto bei vakaro deginamajai aukai ir šabų, jaunaties bei nustatytų švenčių deginamajai aukai, kaip parašyta VIEŠPATIES Įstatyme. ⁴ Be to, žmonėms, gyvenantiems Jeruzalėje, jis įsakė duoti kunigų ir levitų dalį, kad jie galėtų atsidėti VIEŠPATIES mokymui. ⁵ Žiniai pasklidus, izraelitai sunešė daug pirmienų ­ javų, vyno, aliejaus, medaus ir visokio žemės derliaus. Buvo atnešta iš visko dosni dešimtinė. ⁶ Izraelio bei Judo žmonės, gyvenę Judo miestuose, ir tie nešė dešimtinę galvijų ir avių, dešimtinę šventų daiktų, pašvęstų VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir dėjo į krūvas. ⁷ Krauti pradėta trečią mėnesį, o užbaigta septintą mėnesį. ⁸ Atėję ir pamatę krūvas, Ezekijas ir pareigūnai šlovino VIEŠPATĮ ir jo tautą Izraelį. ⁹ Ezekijas klausinėjo kunigus ir levitus apie krūvas. ¹⁰ Vyriausiasis kunigas Azarijas, kuris buvo iš Cadoko namų, paaiškino jam, tardamas: „Nuo to laiko, kai pradėta nešti atnašas į VIEŠPATIES Namus, mes turėjome pavalgyti iki soties, ir daug liko, nes VIEŠPATS laimino savo tautą. Šios didelės atsargos ir yra tai, kas atliko.“

¹¹ Tada Ezekijas įsakė jiems parengti sandėlius VIEŠPATIES Namuose. Kai sandėliai buvo parengti, ¹² jie sąžiningai sunešė į juos atnašas, dešimtines ir pašvęstuosius daiktus. Vyriausiuoju pareigūnu jais rūpintis buvo paskirtas levitas Konanijas, o pavaduotoju ­ jo brolis Šimis. ¹³ Jehielį, Azaziją, Nahatą, Asaelį, Jerimotą, Jehozabadą, Elielį, Išmakiją, Mahatą ir Benają karalius Ezekijas paskyrė Konanijo ir jo brolio Šimio įgaliotiniais. O Azarijas buvo vyriausiasis Dievo Namų pareigūnas. ¹⁴ Levito Imnos sūnus Korė, rytinių vartų vartininkas, rūpinosi geros valios atnašomis Dievui, dalijo VIEŠPAČIUI skirtas atnašas ir pačius švenčiausius daiktus. ¹⁵ Jo prižiūrimi kunigų miestuose buvo Edenas, Minjaminas, Ješūva, Šemajas, Amarijas ir Šechanijas, kurie sąžiningai atliko dalijimą savo giminaičiams, tiek seniems, tiek jauniems, pagal jų padalas, ¹⁶ nepriklausomai nuo jų kilmės sąrašo, vyriškiams nuo trisdešimt metų ir vyresniems ­ kiekvienam jų, einančiam į VIEŠPATIES Namus atlikti savo kasdienių pareigų ­ už tarnybą pagal pamainas ir padalas. ¹⁷ Kunigai buvo įrašyti savo šeimos kilmės sąraše pagal kiltis, o levitai ­ dvidešimt metų ir vyresni ­ pagal pamainas savo padalose. ¹⁸ Jų šeimos kilmės sąrašas apėmė visus jų mažylius, žmonas, sūnus ir dukteris ­ visus, nes šie vyrai privalėjo save vis iš naujo pašventinti. ¹⁹ O Aarono palikuonys kunigai, gyvenę jų miestams priklausančioje ganyklų žemėje, turėjo kiekviename mieste vardais paskirtus vyrus skirstyti dalį kiekvienam vyriškiui iš kunigų ir kiekvienam, kuris buvo įtrauktas į levitų kilmės sąrašą.

²⁰ Ezekijas taip darė visame Jude. Jis darė, kas gera, dora ir ištikima VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje. ²¹ Ko tik jis ėmėsi daryti Dievo Namų tarnyboje ar pagal Įstatymą ir įsakymą ieškoti savo Dievo, jis darė visa širdimi, ir jam sekėsi.