¹ Pavasarį, kai karaliai eina į žygį, Dovydas išsiuntė Joabą drauge su savo pareigūnais ir visu Izraeliu. Jie nuniokojo Amoną ir apgulė Rabą. O Dovydas pasiliko Jeruzalėje.

² Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži. ³ Dovydas pasiuntė dvariškį pasiteirauti apie moterį. Jam buvo pranešta: „Tai Eliamo duktė, Ūrijos Hetito žmona.“ ⁴ Dovydas nusiuntė pasiuntinius ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis suėjo su ja; ji buvo ką tik apsivaliusi po savo mėnesinių. Tada ji sugrįžo namo. ⁵ Moteris pastojo ir pasiuntė Dovydui žodį: „Esu nėščia.“

⁶ Tada Dovydas pasiuntė žodį Joabui: „Atsiųsk pas mane Ūriją Hetitą.“ Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą. ⁷ Ūrijai atvykus pas jį, Dovydas klausė, kaip sekasi Joabui, kaip sekasi kariams ir kaip sekasi karas. ⁸ Paskui Dovydas tarė Ūrijai: „Eik namo ir nusiplauk kojas!“ Kai Ūrija išėjo iš karaliaus rūmų, paskui jį buvo pasiųsta karaliaus dovana. ⁹ Bet Ūrija miegojo prie įėjimo į karaliaus rūmus drauge su visais savo valdovo tarnais ir į namus nėjo. ¹⁰ Kai Dovydui buvo pranešta: „Ūrija į savo namus nėjo“, ­ Dovydas tarė Ūrijai: „Argi ne iš kelionės parėjai? Tad kodėl neini į namus?“ ¹¹ Ūrija atsakė Dovydui: „Skrynia ir Izraelis bei Judas būna palapinėse. Mano viešpats Joabas ir mano valdovo tarnai yra stovykloje atvirame lauke. Nejau aš eisiu į savo namus valgyti, gerti ir sugulti su žmona? Kaip tu gyvas, prisiekiu tavo gyvastimi, tokio dalyko nedarysiu.“ ­ ¹² „Pasilik čia ir šiandien, ­ tarė Dovydas Ūrijai, ­ rytoj tave pasiųsiu atgal.“ Tad Ūrija pasiliko tą dieną Jeruzalėje. Kitą dieną ¹³ pakvietė jį valgyti ir gerti savo akivaizdoje ir nugirdė jį. Vakare jis nuėjo atsigulti į guolį su savo valdovo tarnais, bet į savo namus nėjo.

¹⁴ Ryto metą Dovydas parašė laišką Joabui ir pasiuntė jį per Ūrijos rankas. ¹⁵ Laiške jis rašė: „Pastatykite Ūriją mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama, ir pasitraukite nuo jo, kad būtų parblokštas ir mirtų.“ ¹⁶ Apguldamas miestą, Joabas pastatė Ūriją į vietą, kur žinojo esant stiprių karių. ¹⁷ Miesto vyrai iššoko ir kovojo prieš Joabą, ir keletas Dovydo tarnų tarp karių krito. Ūrija Hetitas buvo tarp žuvusiųjų.

¹⁸ Joabas pasiuntė Dovydui išsamų pranešimą apie mūšį. ¹⁹ Jis įsakė pasiuntiniui, tardamas: „Kai būsi baigęs sakyti karaliui visas žinias apie mūšį, ²⁰ jeigu karalius imtų pykti ir sakytų: ‘Kam gi ėjote kovoti taip arti miesto? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienos? ²¹ Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris metė nuo sienos ant jo viršutinę girnapusę, nuo kurios jis ir mirė Tebece? Kam gi ėjote taip arti sienos?’ ­ tada pasakysi taip: ‘Ir tavo tarnas Ūrija yra tarp užmuštųjų.’“

²² Pasiuntinys leidosi į kelionę. Atėjęs perdavė Dovydui visa, ką Joabas buvo liepęs pasakyti. ²³ Pasiuntinys tarė Dovydui: „Iš pradžių pergalė buvo tų vyrų pusėje, jie puolė mus lauke, bet mes atstūmėme juos atgal prie miesto vartų. ²⁴ Tada lankininkai šaudė į tavo tarnus nuo sienos. Keletas karaliaus tarnų krito. Krito ir tavo tarnas hetitas Ūrija.“ ²⁵ Dovydas tarė pasiuntiniui: „Taip pasakysi Joabui: ‘Nesikamuok dėl to dalyko, nes kalavijas suryja tai vieną, tai kitą. Ryžtingai tęsk miesto puolimą ir sunaikink jį!’ Padrąsink jį.“

²⁶ Sužinojusi, kad vyras mirė, Ūrijos žmona apraudojo jį. ²⁷ Praėjus gedulo laikui, Dovydas nusiuntė parvesti jos į savo rūmus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų.

Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse.

¹ Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, šis tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. ² Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, ³ o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią buvo nusipirkęs. Ją užaugino; ji užaugo su juo ir jo vaikais; dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. ⁴ Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo imti savo avies ar galvijo valgiui parengti atėjusiam keleiviui, paėmė skurdžiaus avelę ir parengė ją svečiui.“ ⁵ Ant to žmogaus labai įširdęs Dovydas tarė Natanui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! ⁶ Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai, nes padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo.“

⁷ Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų. ⁸ Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei tai būtų buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs. ⁹ Tad kodėl paniekinai VIEŠPATIES žodį ir darei, kas nedora jo akyse? Tu užmušei Ūriją Hetitą kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Amonitų kalaviju jį užmušei. ¹⁰ Užtat kalavijas niekada nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei Ūrijos Hetito žmoną sau žmona.’ ¹¹ Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje. ¹² Tu tai padarei slapta, o aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje.’“

¹³ Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI!“ Natanas atsakė Dovydui: „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. ¹⁴ Bet kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ, tau gimęs kūdikis mirs.“

¹⁵ Natanas nuėjo namo, o VIEŠPATS ištiko kūdikį, kurį buvo pagimdžiusi Batšeba, ir jis mirtinai susirgo. ¹⁶ Dovydas maldavo VIEŠPATĮ dėl berniuko. Dovydas nieko nevalgė ir parėjęs praleisdavo naktį, gulėdamas ant žemės. ¹⁷ Rūmų seniūnai stengėsi prikalbinti atsikelti nuo žemės, bet jis atsisakė ir nieko nevalgė. ¹⁸ Septintą dieną vaikas mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas mirė, manydami: „Mes kalbėjome, dar vaikui gyvam esant, bet jis nenorėjo mūsų klausyti. Tad kaip galime jam pasakyti, kad vaikas mirė? Jis gali sau padaryti ką nors baisaus!“ ¹⁹ Pamatęs, kad tarnai tarpusavyje kalbasi pašnabždomis, Dovydas suprato, jog vaikas miręs. Dovydas paklausė tarnų: „Ar vaikas mirė?“ ­ „Taip, mirė“, ­ atsakė jie.

²⁰ Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, išsimaudė, išsikvėpino ir persivilko drabužius. Nuėjęs į VIEŠPATIES Namus, puolė kniūbsčias. Paskui parėjo į rūmus. Jam paprašius, buvo padėta valgių, ir jis valgė. ²¹ O dvariškiai klausė: „Ką tai reiškia, ką tu darai? Vaikui gyvam esant, pasninkavai ir verkei, o mirus, atsikėlei ir valgai!“ ²² Jis atsakė: „Vaikui dar gyvam esant, aš pasninkavau ir verkiau, nes galvojau: ‘Kas žino? Gal VIEŠPATS bus man maloningas, ir vaikas liks gyvas.’ ²³ O dabar, jam mirus, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi galėčiau jį vėl sugrąžinti? Aš pas jį nueisiu, bet jis pas mane nesugrįš.“

²⁴ Dovydas guodė Batšebą, savo žmoną. Nuėjęs, suėjo su ja. Ji pagimdė jam sūnų, ir jis davė jam Saliamono vardą. VIEŠPATS mylėjo jį ²⁵ ir atsiuntė žodį per pranašą Nataną. Užtat dėl VIEŠPATIES jis pavadino jį Jedidija.

Pergalė prieš amonitus

²⁶ Kovodamas prieš amonitų Rabą, Joabas paėmė karališkąjį miestą. ²⁷ Joabas nusiuntė pas Dovydą pasiuntinius pasakyti: „Puoliau Rabą ir jau paėmiau vandens šaltinio tvirtovę. ²⁸ Tad dabar sutelk likusius karius, apgulk miestą ir paimk jį. Antraip aš pats paimsiu miestą, ir jis bus vadinamas mano vardu.“ ²⁹ Taigi Dovydas sutelkė visus karius ir, nužygiavęs į Rabą, apgulė jį, kovojo ir paėmė jį. ³⁰ Jis nuėmė Milkomui nuo galvos karūną su brangakmeniais, sveriančią aukso talentą. Ji buvo uždėta ant galvos Dovydui. Jis pasiėmė su savimi ir labai daug grobio. ³¹ Išvedė iš miesto gyventojus ir pristatė juos dirbti pjūklais, geležiniais kapliais ir geležiniais kirviais arba pasiuntė plytų gaminti. Taip jis padarė visiems amonitų miestams. Tada Dovydas ir visa jo kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

¹ Amnonas ir Tamara Praėjo šiek tiek laiko. Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Dovydo sūnus Amnonas ją aklai įsimylėjo. ² Amnonas taip kankinosi, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros, nes ji buvo mergelė, ir Amnonui atrodė neįmanoma ką nors jai padaryti. ³ Amnonas turėjo draugą, vardu Jehonadabą, Dovydo brolio Šimnos sūnų. Jehonadabas buvo labai gudrus vyras. ⁴ Jis pakalbino Amnoną: „Karaliaus sūnau, kodėl tu kas rytą toks nuvargęs? Ar nepasakysi man?“ Amnonas jam atsakė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį.“ ⁵ Jehonadabas tarė jam: „Atsigulk į lovą ir apsimesk sergantis. Kai tėvas ateis tavęs aplankyti, sakyk: ‘Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paraginti mane valgyti. Jei ji pataisytų ką nors gardaus mano akyse, man žiūrint, iš jos rankų aš valgyčiau.’“

⁶ Amnonas atsigulė ir apsimetė sergantis. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas tarė: „Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paruošti porą keptų kukulių mano akyse, tada iš jos rankų valgysiu.“ ⁷ Dovydas pasiuntė žodį Tamarai į rūmus, tardamas: „Nueik į savo brolio Amnono namus ir pataisyk jam valgyti.“ ⁸ Tamara nuėjo į savo brolio Amnono namus, o jis gulėjo lovoje. Paėmusi tešlos, išminkė, paruošė kukulius jo akyse ir iškepė. ⁹ Bet kai ji paėmė keptuvę ir padėjo prieš jį kukulius, jis atsisakė valgyti. Amnonas tarė: „Teišeina visi nuo manęs.“ Visiems išėjus, ¹⁰ Amnonas tarė Tamarai: „Atnešk valgį į miegamąjį ir pamaitink mane.“ Tamara paėmė kukulius, kuriuos buvo pataisiusi, ir nunešė į savo brolio Amnono kambarį. ¹¹ Bet jai paduodant valgyti, Amnonas nutvėrė ją. „Eikš, mano seserie, ­ tarė jis jai, ­ sugulk su manimi.“ ¹² Ji atsakė: „Ne, mano broli, neprievartauk manęs! Tokie dalykai nedaromi Izraelyje! Nedaryk tokio begėdiško dalyko! ¹³ Kur aš dingsiu su savo gėda? O tu būsi kaip bet koks niekšas Izraelyje! Tad maldauju pasikalbėti su karaliumi; jis neatsisakys tau mane atiduoti.“ ¹⁴ Bet jis nenorėjo jos klausyti ir, būdamas stipresnis, suėjo su ja prievarta.

¹⁵ Dabar Amnonas pajuto jai labai stiprią neapykantą. Iš tikrųjų jo neapykanta buvo kur kas didesnė už aistrą, kurią jautė jai. Amnonas tarė: „Kelkis ir nešdinkis!“ ¹⁶ O ji maldavo: „Ne, mano broli, nedaryk to, nes išvaryti mane būtų dar didesnė skriauda negu ana, kurią man padarei.“ Bet jis nenorėjo jos klausyti. ¹⁷ Pasišaukęs jauną tarną, tarė: „Išvaryk šią moterį laukan ir užsklęsk paskui ją duris.“ ¹⁸ Ji buvo apsivilkusi tunika ilgomis rankovėmis, nes tokiais drabužiais ankstesniais laikais vilkėdavo karaliaus mergelės dukterys. Tarnas išvarė ją ir užsklendė paskui ją duris. ¹⁹ Tamara apsibarstė galvą pelenais. Persiplėšusi tuniką ilgomis rankovėmis, kuria vilkėjo, ji susiėmė rankomis galvą ir nuėjo. Eidama visą laiką balsu verkė.

²⁰ Jos brolis Abšalomas tarė jai: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Dabar apie tai tylėk, mano seserie. Jis tavo brolis. Neimk to į širdį.“ Tamara, nelaiminga moteris, pasiliko savo brolio Abšalomo namuose. ²¹ Apie visa tai išgirdęs karalius Dovydas labai įtūžo, bet savo sūnaus Amnono bausti nenorėjo, nes mylėjo jį, kadangi tai buvo jo pirmagimis. ²² O Abšalomas nesakė Amnonui nei gera, nei pikta, nes nekentė Amnono už tai, kad šis buvo išprievartavęs jo seserį Tamarą.

Abšalomo kerštas

²³ Praslinkus dvejiems metams, Abšalomas rengėsi kirpti avis Baal Hacore prie Efraimo. Abšalomas pakvietė visus karaliaus sūnus. ²⁴ Atėjęs pas karalių, Abšalomas tarė: „Tavo tarnas rengiasi kirpti avis. Ar nemalonėtų karalius drauge su palyda vykti su savo tarnu?“ ²⁵ Bet karalius atsakė Abšalomui: „Ne, mano sūnau. Neprašyk, kad visi eitume ir būtume tau našta.“ Nors jis ir primygtinai prašė, karalius eiti nesutiko, bet davė jam savo palaiminimą. ²⁶ Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, tai prašyčiau leisti mano broliui Amnonui eiti su mumis.“ Karalius klausė: „Kam gi jis turėtų su tavimi eiti?“ ²⁷ Bet Abšalomas primygtinai prašė, ir jis leido Amnonui ir visiems karaliaus sūnums eiti su juo. Abšalomas surengė puotą kaip tinka karaliui.

²⁸ Savo tarnams Abšalomas įsakė, tardamas: „Būkite budrūs! Kada Amnono širdis bus tapusi smagi nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Smokite Amnonui!’ ­ užmuškite jį! Nebijokite, nes aš pats duodu jums šį įsakymą. Elkitės ryžtingai kaip narsūs vyrai!“ ²⁹ Abšalomo tarnai pasielgė su Amnonu, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo. ³⁰ Dar jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė gandas, kad Abšalomas išžudė visus karaliaus sūnus, ir nė vienas neišliko gyvas. ³¹ Karalius atsistojo, persiplėšė drabužius ir krito ant žemės. Ir visi prie jo buvę dvariškiai persiplėšė drabužius. ³² O Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonadabas tarė: „Tenemano mano valdovas, kad visi jauni karaliaus sūnūs užmušti. Tik Amnonas yra miręs. Tai Abšalomas buvo nusprendęs nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą. ³³ Tad mano viešpats karalius teneima į širdį to gando, kad visi karaliaus sūnūs mirę, nes miręs tėra vien Amnonas!“

³⁴ Tuo tarpu Abšalomas pabėgo.

Sargybinis žvalgydamasis pamatė didelį būrį žmonių, ateinančių nuo Horonaimų kalno šlaito keliu. ³⁵ Jehonadabas tarė karaliui: „Žiūrėk, parėjo karaliaus sūnūs! Kaip tavo tarnas sakė, taip ir įvyko.“ ³⁶ Vos jam tai ištarus, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pravirko balsu. Ir Dovydas, ir visi jo dvariškiai verkė karčiomis ašaromis.

Abšalomo sugrįžimas

³⁷ O Abšalomas buvo pabėgęs. Jis pabėgo pas Gešūro karalių Amihūro sūnų Talmają. Dovydas ilgą laiką raudojo savo sūnaus. ³⁸ Pabėgęs į Gešūrą, Abšalomas išbuvo ten trejus metus. ³⁹ Ilgėdamasis Abšalomo, karalius Dovydas liovėsi širsti, nes po Amnono mirties jau buvo aprimęs.

¹ Cerujos sūnus Joabas jautė, kad karaliaus širdis palanki Abšalomui. ² Tad Joabas pasiuntė į Tekoją žmones, kad atvestų iš ten išmintingą moterį. „Prašau apsimesti, kad tau gedulas, ­ jis tarė jai, ­ apsivilk gedulo drabužiais ir nesitepk aliejumi. Elkis, kaip elgiasi moteris, ilgą laiką gedinti mirusio. ³ Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk.“ Ir Joabas nurodė ką jai sakyti.

⁴ Atėjusi pas karalių, tekojietė moteris puolė veidu ant žemės, išreikšdama pagarbą, ir tarė: „Karaliau, gelbėk!“ ⁵ Karalius klausė jos: „Kokia tavo bėda?“ Ji atsakė: „Vargas man! Esu našlė. Mano vyras miręs. ⁶ Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Jiedu susimušė laukuose ir, kadangi nebuvo kas juos perskirtų, vienas jų smogė savo broliui ir užmušė jį. ⁷ Tikėk manimi, visa kiltis sukilusi prieš tavo tarnaitę. Jie reikalauja: ‘Duok šen vyrą, užmušusį savo brolį, kad jį užmuštume už gyvastį brolio, kurį jis užmušė. Mes turime sunaikinti ir įpėdinį!’ Taip jie užgesins man paskutinę likusią žariją, nepalikdami mano vyrui nei vardo, nei likučio visoje žemėje.“

⁸ Karalius tarė moteriai: „Eik namo. Aš duosiu įsakymą tavo labui.“ ⁹ O tekojietė moteris karaliui atsakė: „Mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir mano protėvių namų! Karalius ir jo sostas tebūna nekalti!“ ¹⁰ Karalius pridūrė: „Jei kas tau ką nors daugiau sakytų, atvesk jį pas mane. Tavęs jis daugiau niekada nepalies.“ ¹¹ Tada ji atsakė: „Prašyčiau karalių turėti mintyje VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad kraujo keršytojas nepadarytų didesnės žalos ir mano sūnaus neužmuštų.“ Jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, nuo tavo sūnaus galvos nė vienas plaukas nenukris ant žemės.“

¹² Tada moteris tarė: „Prašau leisti savo tarnaitei dar šį tą pasakyti mano viešpačiui karaliui.“ „Kalbėk!“ ­ tarė jis. ¹³ Moteris kalbėjo: „Kodėl sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Juk duodamas tokį nuosprendį, karalius pasmerkia patį save, nes nesugrąžina namo savo ištremto sūnaus. ¹⁴ Iš tikrųjų visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo, kurio vėl susemti neįmanoma. Bet Dievas gyvasties neatims; jis ras būdą nelaikyti tremtinio amžinai ištremto nuo savo Artumo. ¹⁵ Atėjau kalbėti apie šį reikalą karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane išgąsdino. Tavo tarnaitė pamanė: ‘Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą. ¹⁶ Karalius išklausys ir išlaisvins savo tarnaitę iš rankų žmogaus, norinčio atkirsti ir mane, ir mano sūnų nuo Dievo palikimo.’ ¹⁷ Tavo tarnaitė pamanė: ‘Mano viešpaties karaliaus žodis suteiks man ramybę’, ­ nes mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas, suprantantis visa, gera ir pikta. Tebūna su tavimi VIEŠPATS, tavo Dievas!“

¹⁸ Atsakydamas karalius tarė moteriai: „Nenuslėpk nieko, ko aš tavęs klausiu!“ Moteris atsakė jam: „Teklausia mano viešpats karalius.“ ¹⁹ Karalius klausė: „Ar Joabo ranka su tavimi šiuo reikalu?“ Atsakydama moteris tarė: „Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius pasakė. Taip, tavo tarnas Joabas yra tas, kuris man įsakė. Jis yra tas, kuris įdėjo visus šiuos žodžius į tavo tarnaitės lūpas. ²⁰ Norėdamas pakeisti reikalo eigą, tavo tarnas Joabas tai padarė. Bet mano viešpats išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje.“

²¹ Tada Dovydas tarė Joabui: „Tikėk manimi, aš tai padarysiu. Tad eik parvesti mano jaunuolį Abšalomą.“ ²² Joabas puolė veidu ant žemės ir išreiškė pagarbą. Palaiminęs karalių, jis tarė: „Šiandien tavo tarnas suprato, kad radau malonę tavo akyse, viešpatie karaliau, nes karalius įvykdė savo tarno prašymą.“ ²³ Joabas tuojau pat leidosi į kelionę ir, nuvykęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę. ²⁴ Karalius tarė: „Teeina tiesiai į savo namus. Mano veido jis nematys.“ Tad Abšalomas nuėjo tiesiai į savo namus, karaliaus veido nepamatęs.

²⁵ Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Abšalomas. Nuo kojų pado iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo. ²⁶ Kai nusikirpdavo plaukus ­ o juos kirptis turėdavo kasmet, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, ­ jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių karališkuoju svarsčiu. ²⁷ Abšalomui gimė trys sūnūs ir viena duktė, vardu Tamara. Ji buvo graži moteris.

²⁸ Abšalomas išgyveno dvejus metus Jeruzalėje, nesirodydamas karaliaus akivaizdoje. ²⁹ Tada Abšalomas pasišaukė Joabą, norėdamas pasiųsti jį pas karalių. Bet Joabas nenorėjo pas jį eiti. Jis pašaukė jį antrą kartą, bet Joabas eiti nenorėjo. ³⁰ Tada Abšalomas tarė savo tarnams: „Žiūrėkite, Joabo laukas šalia mano. Ten jo miežiai. Nueikite ir padekite!“ Abšalomo tarnai padegė lauką. ³¹ Joabas tučtuojau atskubėjo pas Abšalomą į namus ir tarė jam: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?“ ­ ³² „Žiūrėk, ­ tarė Abšalomas Joabui, ­ aš siunčiau tau žodį, kad ateitumei pas mane. Aš norėjau pasiųsti tave pas karalių, kad už mane pasakytum: ‘Kam gi aš parėjau iš Gešūro? Jei ten dar būčiau, man būtų geriau. Užtat tebūna leista man pasirodyti karaliaus akivaizdoje, ir jei esu kaltas, tenubaudžia jis mane mirtimi!’“ ³³ Joabas nuėjo pas karalių ir jam pranešė. Karalius pasišaukė Abšalomą. Atėjo jis pas karalių ir puolė kniūbsčias veidu ant žemės prieš karalių. Karalius Abšalomą pabučiavo.