¹ Pagrobtą Dievo Skrynią filistinai nugabeno iš Eben Ezero į Ašdodą. ² Tada filistinai paėmė Dievo Skrynią, įnešė į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono. ³ Atsikėlę anksti kitą rytą ašdodiečiai rado Dagoną gulintį kniūbsčią žemėje priešais VIEŠPATIES Skrynią. Pakėlę Dagoną, pastatė vėl į vietą. ⁴ Bet jiems atsikėlus anksti kitą rytą, Dagonas buvo pargriuvęs kniūbsčias priešais VIEŠPATIES Skrynią. Dagono galva ir abi rankos nukirstos ir gulėjo ant slenksčio. Vien Dagono liemuo buvo likęs. ⁵ Todėl net iki šios dienos Dagono kunigai ir visi, einantys į Dagono šventyklą, neužmina Dagono slenksčio Ašdode.

⁶ VIEŠPATIES ranka buvo sunki ašdodiečiams. Jis niokojo juos ­ Ašdodą ir jo žemes, ­ ištikdamas skauduliais. ⁷ Matydami tokią padėtį, Ašdodo gyventojai kalbėjo: „Izraelio Dievo Skrynios negalime laikyti pas save, nes jo ranka sunki mums ir mūsų dievui Dagonui.“ ⁸ Tad sušaukę pas save visus filistinų didžiūnus, jie teiravosi: „Ką turime daryti su Izraelio Dievo Skrynia?“ Šie atsakė: „Tebūna Izraelio Dievo Skrynia perkelta į Gatą.“ Taigi Izraelio Dievo Skrynia buvo nugabenta į Gatą. ⁹ Bet perkėlus ją į Gatą, pakilo prieš miestą VIEŠPATIES ranka, sukeldama baisų siaubą. Jis taip skaudžiai palietė miesto gyventojus, jaunus ir senus, kad juos ištiko skauduliai. ¹⁰ Tada jie išsiuntė Izraelio Dievo Skrynią į Ekroną. Bet Dievo Skryniai pasiekus Ekroną, ekroniečiai šaukė: „Pas mus perkėlė Izraelio Dievo Skrynią mums ir mūsų giminei išžudyti!“ ¹¹ Todėl, sušaukę pas save visus filistinų didžiūnus, jie sakė: „Neškite iš čia Izraelio Dievo Skrynią! Tegrįžta ji į savo vietą, kad neišžudytų mūsų ir mūsų giminės!“ Visą miestą buvo apėmusi mirtina baimė. VIEŠPATIES ranka ten buvo labai sunki. ¹² Vyrai, išvengę mirties, buvo ištikti skaudulių. Miesto dejonės kilo iki pat dangaus.

¹ VIEŠPATIES Skrynia išbuvo filistinų žemėje septynis mėnesius. ² Tada filistinai sušaukė savo kunigus bei būrėjus ir klausė: „Ką turime daryti su VIEŠPATIES Skrynia? Pasakykite mums, kaip turėtume ją pasiųsti atgal į jos vietą.“ ³ Jie tarė: „Jei norite siųsti atgal Izraelio Dievo Skrynią, nesiųskite jos vienos. Turite būtinai jam atsilyginti atnaša už kaltę. Tuomet būsite išgydyti. Kai būsite išsipirkę, kodėl jo ranka neturėtų atsitraukti nuo jūsų?“ ⁴ Jie klausė: „Kokia ta kaltės atnaša, kuria turime jam atsilyginti?“ Jie atsakė: „Penki aukso skauduliai ir penkios aukso pelės pagal filistinų didžiūnų skaičių, nes ta pati bėda ištiko visus jus ir jūsų didžiūnus. ⁵ Turite padirbti savo skaudulių atvaizdus ir pelių, kurios niokoja kraštą, atvaizdus ir pagarbinti Izraelio Dievą. Galbūt jis atitrauks savo ranką nuo jūsų, nuo jūsų dievų ir nuo jūsų krašto? ⁶ Kodėl turėtumėte užkietinti savo širdis, kaip savo širdis užkietino egiptiečiai ir faraonas? Argi netiesa, kad, jam pasityčiojus iš jų, jis turėjo leisti izraelitams išeiti, ir tie išėjo? ⁷ Tad imkitės darbo, padirbkite naują vežimą ir paimkite dvi melžiamas karves, dar niekada nekinkytas į jungą. Karves pakinkykite į vežimą, bet uždarykite iš paskos sekančius jų veršius. ⁸ Paėmę VIEŠPATIES Skrynią, įkelkite ją į vežimą. Šalia jos dėžėje padėkite auksinius atvaizdus, kuriuos grąžinate kaip kaltės atnašą. Pavarykite ją, tegu ji eina savo keliu. ⁹ Bet žiūrėkite! Jei ji kils į Bet Šemešą ­ keliu į savo žemę, tai jis bus mus užgavęs ta baisia nelaime. O jei ne, tai žinosime, kad ne jo ranka bus mus ištikusi. Tik atsitiktinai būsime buvę užgauti.“

¹⁰ Vyrai taip ir padarė. Paėmę dvi melžiamas karves, įkinkė jas į vežimą, o jų veršius uždarė namie. ¹¹ Jie įkėlė į vežimą VIEŠPATIES Skrynią ir dėžę su aukso pelėmis ir savo skaudulių atvaizdais. ¹² Karvės ėjo tiesiai į priekį Bet Šemešo link, ėjo vis tuo pačiu keliu baubdamos, nesukdamos nei į dešinę, nei į kairę. O filistinų didžiūnai ėjo paskui jas iki pat Bet Šemešo ribos.

¹³ Bet Šemešo žmonės slėnyje pjovė kviečius. Pakėlę akis, jie pamatė Skrynią. Matydami ją, jie džiūgavo. ¹⁴ Vežimas įvažiavo į Jozuės iš Bet Šemešo lauką ir ten sustojo. Sukapoję vežimą, jie atnašavo karves VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Ten buvo didelis akmuo. ¹⁵ Nukėlę VIEŠPATIES Skrynią ir šalia jos buvusią dėžę, kurioje buvo auksiniai daiktai, levitai sudėjo visa ant didžiojo akmens. Po to Bet Šemešo žmonės tą dieną atnašavo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ir kitokias aukų atnašas. ¹⁶ Tai stebėję penki filistinų didžiūnai tą pačią dieną sugrįžo į Ekroną.

¹⁷ Štai aukso skauduliai, kuriuos filistinai atidavė VIEŠPAČIUI kaip atnašą už kaltę: vieną už Ašdodą, vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą, vieną už Ekroną. ¹⁸ Ir aukso pelių ­ pagal skaičių visų penkiems filistinų didžiūnams priklausančių miestų, įtvirtintų miestų ir atvirų gyvenviečių skaičių. Didysis akmuo, ant kurio buvo padėta VIEŠPATIES Skrynia, iki šios dienos tebėra Jozuės iš Bet Šemešo lauke.

¹⁹ Nedžiūgavo VIEŠPATIES ištikti Bet Šemešo žmonės, pasitikę VIEŠPATIES Skrynią. VIEŠPATS užmušė septyniasdešimt iš jų. Žmonės raudojo, nes VIEŠPATS buvo ištikęs juos baisia nelaime. ²⁰ Bet Šemešo vyrai klausė: „Kas gali stoti tarnauti VIEŠPAČIUI, šiam šventajam Dievui? Pas ką jis eis iš mūsų?“ ²¹ Jie išsiuntė pasiuntinius pas Kirjat Jearimų gyventojus pranešti: „Filistinai sugrąžino VIEŠPATIES Skrynią. Ateikite ir pasiimkite ją.“

¹ Kirjat Jearimų žmonės atėjo, paėmė VIEŠPATIES Skrynią ir nunešė į Abinadabo namus ant kalvos. Jo sūnų Eleazarą jie pašventino rūpintis VIEŠPATIES Skrynia.

Samuelis ­ teisėjas

² Praslinko daug laiko ­ dvidešimt metų ­ nuo tos dienos, kai Skrynia buvo įkurdinta Kirjat Jearimuose. Visi Izraelio namai ilgėjosi VIEŠPATIES. ³ Samuelis tarė visiems Izraelio namams: „Jei grįžtate pas VIEŠPATĮ visa savo širdimi, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartes, atiduokite širdį VIEŠPAČIUI ir tik jam vienam tarnaukite. Tada jis išgelbės jus iš filistinų rankų.“ ⁴ Tad izraelitai pašalino Baalus bei Astartes ir tarnavo tik VIEŠPAČIUI.

⁵ Tada Samuelis tarė: „Surinkite visą Izraelį į Micpą. Aš maldausiu VIEŠPATĮ jūsų labui.“ ⁶ Jie susirinko Micpoje, sėmėsi vandens ir liejo ant žemės priešais VIEŠPATĮ. Tą dieną jie pasninkavo ir išpažino: „Esame nusidėję VIEŠPAČIUI.“ O Samuelis elgėsi Micpoje kaip izraelitų teisėjas.

⁷ Išgirdę, kad izraelitai susirinko Micpoje, filistinų didžiūnai išžygiavo prieš Izraelį. O tai išgirdę izraelitai drebėjo iš baimės. ⁸ Izraelitai maldavo Samuelį: „Nepalik mūsų, nenustok šauktis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad išgelbėtų mus iš filistinų rankų.“ ⁹ Samuelis ėmė žinduklį ėriuką ir atnašavo jį VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Izraelio labui Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS jį išklausė. ¹⁰ Atsitiko taip, kad Samueliui atnašaujant deginamąją auką, filistinai pradėjo mūšį su Izraeliu. Bet VIEŠPATS tą dieną baisiai sugriaudėjo prieš filistinus. Jis sukėlė tarp jų tokį sąmyšį, kad izraelitai juos nugalėjo. ¹¹ Izraelio vyrai išėjo iš Micpos ir vijosi filistinus, niokodami juos iki pat anapus Bet Karo.

¹² Samuelis paėmė akmenį ir, pastatęs tarp Micpos ir Šeno, pavadino jį Eben Ezeru. Jis sakė: „Iki šiol VIEŠPATS mums padėjo.“ ¹³ Filistinai buvo prislėgti ir daugiau nebesiveržė į Izraelio žemę. VIEŠPATIES ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas. ¹⁴ Miestai, kuriuos filistinai buvo atėmę iš Izraelio, nuo Ekrono iki Gato, buvo sugrąžinti Izraeliui. Izraelis atgavo iš filistinų visas savo žemes. Be to, buvo taika tarp Izraelio ir amoritų.

¹⁵ Samuelis buvo Izraelio teisėjas visą savo gyvenimą. ¹⁶ Kasmet jis apeidavo Betelio, Gilgalo ir Micpos sritį ir būdavo Izraelio teisėjas visose tose vietose. Po to sugrįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Ir ten jis būdavo Izraelio teisėjas; ten jis pastatė aukurą VIEŠPAČIUI.

¹ Žmonės prašo karaliaus Savo žiloje senatvėje Samuelis Izraelio teisėjais paskyrė savo sūnus. ² Jo pirmagimio sūnaus vardas buvo Joelis, o antrojo ­ Abija. Jiedu buvo teisėjai Beer Šeboje. ³ Sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą.

⁴ Todėl susibūrę visi Izraelio seniūnai atėjo pas Samuelį į Ramą ⁵ ir tarė: „Žiūrėk, tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose.“ ⁶ Samueliui nepatiko, kad jie sakė: „Duok mums karalių, kad mus valdytų.“ Užtat Samuelis kreipėsi malda į VIEŠPATĮ, ⁷ ir VIEŠPATS atsakė Samueliui: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius. ⁸ Kaip darė man nuo tos dienos, kai išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams, taip jie daro ir tau. ⁹ Tad dabar klausyk jų balso! Tačiau turi juos rimtai įspėti ir pasakyti apie teises karaliaus, kuris juos valdys.“

¹⁰ Samuelis perdavė visus VIEŠPATIES žodžius žmonėms, kurie buvo prašę iš jo karaliaus. ¹¹ Jis tarė: „Tokios bus teisės karaliaus, kuris jus valdys. Jis ims jūsų sūnus ir skirs juos į savo vežimus ­ ar savo raiteliais, ar bėgti palydovais pirma jo vežimo. ¹² Jis skirs iš jų tūkstantininkus ir penkiasdešimtininkus, arba jie turės arti jo laukus, nuiminėti jo derlių, dirbti jam karo reikmenis ir vežimų padargus. ¹³ Jis ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis ir kepėjomis. ¹⁴ Jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams. ¹⁵ Jis paims dešimtadalį jūsų grūdų bei vynuogių derliaus ir atiduos savo pareigūnams ir dvariškiams. ¹⁶ Jis paims jūsų vergus bei verges, geriausius jūsų galvijus bei asilus ir paskirs juos prie savo darbų. ¹⁷ Jis paims dešimtadalį jūsų kaimenių, ir jūs tapsite jo vergais. ¹⁸ Ateis diena, kai skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę. Bet tą dieną VIEŠPATS jūsų neišklausys.“

¹⁹ Žmonės atsisakė klausyti Samuelio balso. Jie sakė: „Ne! Mums turi būti karalius, ²⁰ kad ir mes galėtume būti kaip kitos tautos. Tevaldo mus karalius, tegu mus veda, tekovoja mūsų kovas.“ ²¹ Išklausęs visus žmonių žodžius, Samuelis pakartojo juos į VIEŠPATIES ausis. ²² VIEŠPATS tarė Samueliui: „Klausyk jų balso ir paskirk karalių, kad juos valdytų.“ Tada Samuelis tarė Izraelio vyrams: „Eikite kiekvienas į savo miestą.“

¹ Tarp Benjamino vyrų buvo vyras, vardu Kišas, Afiacho sūnaus Bechorato sūnaus Ceroro sūnaus Abielio sūnus, benjaminas, pasiturintis žmogus. ² Jis turėjo sūnų, šaunų jauną vyrą, vardu Saulius. Tarp izraelitų nebuvo šaunesnio vyro už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus vyrus.

³ Kartą pasiklydo Sauliaus tėvo Kišo asilės. Tada tėvas tarė savo sūnui Sauliui: „Pasiimk vieną iš tarnų ir eik ieškoti asilių.“ ⁴ Perėjo Efraimo aukštumas, perėjo Šališos sritį, bet nesurado. Jie perėjo ir Šaalimų sritį, bet nė ten jų nebuvo. Galop perėjo ir visą Benjamino žemę, bet vis tiek nerado.

⁵ Pasiekus Cūfo sritį, Saulius kalbėjo su juo einančiam tarnui: „Eikš, grįžkime namo, kad mano tėvas, metęs rūpintis asilėmis, nepradėtų rūpintis mumis.“ ⁶ Bet tarnas atsakė: „Klausyk! Šiame mieste yra Dievo žmogus. Tas žmogus labai gerbiamas. Ką tik jis pasako, tai visuomet ir įvyksta. Užeikime ten. Galbūt jis parodys mums kelią, kuriuo turėtume eiti.“ ­ ⁷ „Žiūrėk, ­ tarė Saulius tarnui, ­ jei užeisime, tai ką galėtume tam žmogui nunešti? Duona mūsų maišeliuose išsibaigusi, nėra jokios dovanos, kurią galėtume nunešti. Ką mes turime?“ ⁸ Tarnas atsakė Sauliui: „Va, aš kaip tik turiu sidabro šekelio ketvirtį. Galiu duoti jį Dievo žmogui, kad jis mums nurodytų kelią.“ ⁹ Seniau Izraelyje, kas tik eidavo teirautis Dievo, sakydavo: „Eikit šen, eikime pas regėtoją“, ­ nes kas dabar vadinama pranašu, seniau vadinta regėtoju. ¹⁰ Saulius tarė tarnui: „Gerai sakai! Eime!“ Tad jiedu leidosi į miestą, kuriame gyveno Dievo žmogus.

¹¹ Kopdami šlaitu į miestą, jiedu sutiko keletą merginų, išeinančių vandens semtis, ir pasiteiravo: „Ar regėtojas čia?“ ¹² „Taip, ­ atsakė jos, ­ kaip tik čia jis ir yra. Paskubėk, nes jis ką tik atėjo į miestą dėl to, kad žmonės šiandien atnašauja auką aukštumos alke. ¹³ Įžengę į miestą, rasite jį dar neišėjusį į aukštumos alką valgyti. Žmonės nevalgys, kol jis neateis. Tik po to, kai jis palaimins auką, pakviestieji svečiai pradės valgyti. Eikite nedelsdami ir tuojau pat rasite.“ ¹⁴ Tad jie nuėjo į miestą. Įžengdami į miestą, jie pamatė priešais iš miesto ateinantį Samuelį pakeliui į aukštumos alką.

¹⁵ Vieną dieną prieš Sauliui ateinant VIEŠPATS buvo Samueliui pasakęs: ¹⁶ „Rytoj šiuo laiku aš atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, ir tu patepsi jį mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų rankos, nes aš mačiau savo tautos kančią, jų dejavimas mane pasiekė.“ ¹⁷ Kai tik Samuelis pamatė Saulių, VIEŠPATS tarė jam: „Žiūrėk, štai vyras, apie kurį tau sakiau: ‘Jis valdys mano tautą.’“ ¹⁸ Saulius priėjo prie Samuelio vartuose ir tarė: „Prašyčiau pasakyti, kur regėtojo namai?“ ¹⁹ Samuelis atsakė jam: „Aš esu regėtojas. Kopk pirma manęs į aukštumos alką, nes šiandien turi kartu su manimi valgyti. O rytą, prieš tave išleisdamas, pasakysiu visa, kas tau guli ant širdies. ²⁰ Dėl asilių, pasiklydusių prieš tris dienas, nebesirūpink, nes jos jau surastos. Į ką gi nukreiptas visas Izraelio troškimas? Argi ne į tave ir tavo protėvių namus?“ ²¹ Saulius atsakė: „Aš tik benjaminas iš vienos mažiausių Izraelio giminių, ir mano kiltis menkiausia tarp Benjamino giminės kilčių! Tad kodėl sakai man tokius dalykus?“

²² Tada Samuelis paėmė Saulių bei jo tarną ir, nuvedęs į menę, pasodino juos pirmoje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt. ²³ O virėjui Samuelis tarė: „Duok jam tą dalį, kurią padaviau, aną, kurią liepiau atidėti į šalį.“ ²⁴ Virėjas paėmė šlaunį bei visa, kas ant jos, ir padėjo Sauliui. O Samuelis tarė: „Žiūrėk, kas atidėta į šalį, padėta tau. Valgyk, nes tai laikyta tau iki paskirto laiko, kad valgytumei su svečiais.“ Tą dieną Saulius valgė su Samueliu.

²⁵ Jiems nusileidus nuo aukštumos alko į miestą, Sauliui buvo paklotas guolis ant namų stogo, ir jis atsigulė miegoti. ²⁶ Auštant Samuelis pašaukė Saulių, miegantį ant stogo, tardamas: „Kelkis, palydėsiu tave į kelionę.“ Saulius atsikėlė ir juodu abu, Samuelis ir jis, drauge išėjo laukan.

²⁷ Jiems artinantis prie miesto pakraščio, Samuelis tarė Sauliui: „Liepk tarnui paėjėti pirma mūsų, o kai jis bus paėjėjęs, stabtelk valandėlę, kad galėčiau tau perduoti žodį iš Dievo.“