¹ Dovydui buvo pranešta: „Žiūrėk, filistinai puola Keilą ir plėšia klojimus.“ ² Dovydas klausė VIEŠPATIES, teiraudamasis: „Ar turiu eiti ir pulti tuos filistinus?“ VIEŠPATS atsakė Dovydui: „Eik filistinų pulti ir išgelbėk Keilą.“ ³ Bet Dovydo vyrai sakė jam: „Žiūrėk, mes bijome net čia, Judo žemėje! O kas bus tada, kai nueisime į Keilą kovoti su filistinais?“ ⁴ Tada Dovydas vėl teiravosi VIEŠPATIES. VIEŠPATS jam atsakė: „Taip! Tuojau pat žygiuok į Keilą, nes aš įduosiu filistinus tau į rankas.“ ⁵ Dovydas ir jo vyrai nuėjo į Keilą ir kovojo su filistinais. Jis išsivarė jų galvijus ir laimėjo prieš juos didelę pergalę. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.

⁶ Atbėgęs pas Dovydą į Keilą, Ahimelecho sūnus Abjataras atėjo su efodu rankoje.

⁷ Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra atėjęs į Keilą. „Dievas įdavė man jį į rankas, ­ sakė sau Saulius, ­ nes įeidamas į miestą su vartais ir velkėmis, jis užsidarė narve.“ ⁸ Saulius pašaukė visas karines pajėgas prie ginklų ­ žygiuoti į Keilą ir apsupti Dovydą ir jo vyrus. ⁹ Sužinojęs, kad Saulius rengia jam pikta, Dovydas paliepė kunigui Abjatarui: „Atnešk efodą!“ ¹⁰ Tuomet Dovydas tarė: „O, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir dėl manęs sunaikinti miestą. ¹¹ Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas yra girdėjęs? O, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, maldauju tave, pasakyk savo tarnui.“ ­ „Ateis,“ ­ atsakė VIEŠPATS. ¹² Tuomet Dovydas klausė: „Ar Keilos didžiūnai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?“ ­ „Išduos,“ ­ atsakė VIEŠPATS. ¹³ Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, tuojau paliko Keilą ir klajojo iš vienos vietos į kitą. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis nutraukė žygį.

¹⁴ Dovydas gyveno Judo dykumos tvirtovėse; gyveno Zifo dykumos aukštumose. Saulius nuolat jo ieškojo, bet Dievas neįdavė Dovydo jam į rankas.

¹⁵ Būdamas Horešoje, Zifo dykumoje, Dovydas sužinojo, kad Saulius išėjęs tykoti jo gyvybės. ¹⁶ Kartą Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo į Horešą pas Dovydą ir pastiprino jo ranką Dievo vardu. ¹⁷ Sakė jam: „Nebijok, nes mano tėvo Sauliaus ranka niekada tavęs nepalies. Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs. Net mano tėvas Saulius žino, kad taip yra.“ ¹⁸ Tada jiedu sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje. Dovydas pasiliko Horešoje, o Jehonatanas sugrįžo į namus.

Zifo gyventojų klasta

¹⁹ Keletas Zifo gyventojų atėjo pas Saulių į Gibėją ir tarė: „Dovydas slapstosi tarp mūsų Horešos tvirtovėse prie Hachilos kalvos į pietus nuo Ješimono. ²⁰ Tad, karaliau, kada tik panorėsi ateiti, ateik! Mes savo ruožtu įduosime jį karaliui į rankas.“ ²¹ Saulius atsakė: „Būkite VIEŠPATIES palaiminti už man parodytą užuojautą! ²² Prašau grįžti ir dar kartą ištirti. Tiksliai sužinokite, kur yra jo lankoma lindynė ir kas jį ten matė, nes man pranešta, kad jis labai klastingas. ²³ Apžiūrėkite ir sužinokite visas lindynes, kuriose jis yra slapstęsis, ir sugrįžkite pas mane, kai būsite tikri. Tada aš eisiu su jumis ir, jei jis yra toje srityje, suieškosiu jį tarp visų Judo kilčių.“ ²⁴ Jie tuojau iškeliavo į Zifą pirma Sauliaus.

Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, Araboje, į pietus nuo Ješimono. ²⁵ Sauliui ir vyrams atėjus jo ieškoti, apie tai buvo pranešta Dovydui. Jis nusileido prie uolos Maono dykumoje. Tai išgirdęs, Saulius vijosi Dovydą į Maono dykumą. ²⁶ Saulius skynėsi sau kelią vienu kalno šlaitu, o Dovydas ir jo vyrai buvo kitoje kalno pusėje. Dovydui skubant pabėgti nuo Sauliaus, o Sauliui ir jo vyrams stengiantis apsupti Dovydą bei jo vyrus ir juos sugauti, ²⁷ pas Saulių atėjo pasiuntinys ir tarė: „Skubėk į žygį, nes filistinai užpuolė kraštą!“ ²⁸ Tad Saulius liovėsi vytis Dovydą ir nužygiavo prieš filistinus. Užtat ta vieta ir buvo pavadinta Pabėgimo uola.

¹ Iš ten Dovydas užkopė į En Gedį ir apsistojo jo kalnų tvirtovėse. ² Kai, nuvijęs filistinus, Saulius sugrįžo, jam buvo pranešta: „Žiūrėk, Dovydas yra En Gedžio dykumoje.“ ³ Tada Saulius, pasiėmęs iš viso Izraelio tris tūkstančius rinktinių vyrų, išėjo ieškoti Dovydo bei jo vyrų Laukinių ožkų uolų kryptimi. ⁴ Jis atėjo prie avidžių šalia kelio. Ten buvo ola, ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti. O Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gale.

⁵ Dovydo vyrai tarė jam: „Žiūrėk, štai diena, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: ‘Aš įduosiu tavo priešą tau į rankas. Gali pasielgti su juo, kaip tau patinka.’“ Dovydas prislinko ir vogčiomis atpjovė Sauliaus skraistės skverną. ⁶ Bet po to Dovydui gėlė širdis, kam jis nupjovė Sauliaus skraistės skverną. ⁷ „Tegu VIEŠPATS mane apsaugo, ­ sakė jis savo vyrams, ­ kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui ­ VIEŠPATIES pateptajam, pakeldamas ranką prieš jį. Juk jis ­ VIEŠPATIES pateptasis!“ ⁸ Tais žodžiais Dovydas smarkiai sudraudė savo vyrus ir Sauliaus užpulti jiems neleido.

Saulius paliko olą ir nuėjo savo keliu. ⁹ Po to ir Dovydas pakilo ir, išėjęs iš olos, pašaukė Saulių: „Mano valdove, karaliau!“ Sauliui atsigręžus pasižiūrėti, Dovydas su didžia pagarba žemai nusilenkė. ¹⁰ Sauliui Dovydas tarė: „Kodėl klausai žodžių žmonių, kurie sako: ‘Žiūrėk, Dovydas nori tau pikta padaryti’? ¹¹ Savo akimis gali dabar matyti, kad VIEŠPATS šiandien oloje buvo įdavęs tave man į rankas. Nors jie ir ragino tave užmušti, aš tavęs pasigailėjau. Tariau sau: ‘Rankos prieš savo valdovą nepakelsiu, nes jis VIEŠPATIES pateptasis.’ ¹² Žiūrėk, mano tėve, gerai pasižiūrėk į savo skraistės skverną mano rankoje, nes, pjaudamas skverną nuo tavo skraistės, aš tavęs neužmušiau! Tad gali tikrai žinoti ir matyti, kad mano rankose nėra nieko pikta ir maištinga. Aš nesu tau nusidėjęs, nors tu mane ir vejiesi, norėdamas užmušti. ¹³ Tebūna VIEŠPATS mūsų teisėjas! Tegu jis pats tau atkeršija už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave! ¹⁴ Kaip sako sena patarlė: ‘Nedori darbai ateina iš nedorėlių!’ Mano ranka nebus pakelta prieš tave. ¹⁵ Prieš ką stojo Izraelio karalius? Ką jis vejasi? Nustipusį šunį ar vienišą blusą? ¹⁶ Tad tebūna VIEŠPATS teisėjas, tegu teisia mane ir tave! Tegu jis įsidėmi, tegu mano bylą apgina ir tegu mane prieš tave pateisina!“

¹⁷ Dovydui baigus sakyti Sauliui visus tuos dalykus, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius balsu pravirko. ¹⁸ „Ne aš, bet tu teisus, ­ tarė jis Dovydui, ­ nes man atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu. ¹⁹ Taip, tu ką tik parodei, kaip kilniai elgeisi su manimi, nes, VIEŠPAČIUI įdavus mane tau į rankas, tu manęs neužmušei. ²⁰ Kai žmogus užklumpa savo priešą, argi jis leidžia jam eiti sveikam savo keliu? Tegu VIEŠPATS atlygina tau gerumu už tai, ką tu man šiandien padarei. ²¹ Dabar, tikėk manimi, aš žinau, kad tu tikrai tapsi karaliumi ir kad karaliavimas Izraelyje pereis į tavo rankas. ²² Tad prisiek man VIEŠPAČIU, kad po manęs nesunaikinsi mano palikuonių ir neištrinsi iš mano tėvo namų mano vardo.“ ²³ Dovydas prisiekė Sauliui.

Tada Saulius sugrįžo į namus, o Dovydas ir jo vyrai užkopė į kalnų tvirtovę.

¹ Samuelis mirė, ir visas Izraelis susirinko jo apraudoti. Jis buvo palaidotas savo namuose prie Ramos.

Tada Dovydas nuėjo į Parano dykumą.

² Maone gyveno žmogus, kurio nuosavybė buvo Karmelyje. Tas žmogus buvo labai turtingas. Jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Tuo metu jis kirpo avis Karmelyje. ³ Žmogaus vardas buvo Nabalas, o jo žmonos vardas ­ Abigailė. Moteris buvo protinga ir graži, bet vyras buvo šiurkštus žmogus ir nedorėlis. Jis buvo iš Kalebo kilties. ⁴ Būdamas dykumoje, Dovydas išgirdo, kad Nabalas kerpa savo avis. ⁵ Dovydas pasiuntė dešimt vaikinų. Vaikinams Dovydas nurodė: „Pakilkite į Karmelį. Nuėję pas Nabalą, pasveikinkite jį mano vardu. ⁶ Sakykite taip: ‘Ilgiausių metų! Ramybė tau, tavo namams ir viskam, ką turi! ⁷ Girdžiu, kad dabar kerpi avis. Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol buvo Karmelyje. ⁸ Prašom paklausti savo vaikinų, ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vaikinai malonę tavo akyse, nes atėjome šiuo ypatingu metu. Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui.’“

⁹ Dovydo vaikinai nuėję pakartojo visus tuos žodžius Nabalui Dovydo vardu. Jiems nutilus, ¹⁰ Nabalas Dovydo tarnams atsakė: „Kas tas Dovydas? Kas tas Jesės sūnus? Dabar daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų. ¹¹ Nejau imsiu duoną, vandenį bei mėsą, kurią paskerdžiau savo kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?“ ¹² Dovydo vaikinai grįžo nueitu keliu. Sugrįžę jam visa tai papasakojo. ¹³ Dovydas tarė savo vyrams: „Visi prisisekite kalavijus!“ Kiekvienas jų prisisegė kalaviją, ir pats Dovydas prisisegė kalaviją. Apie keturis šimtus vyrų leidosi eiti su Dovydu, o du šimtai pasiliko prie daiktų.

¹⁴ Nabalo žmonai Abigailei vienas iš Nabalo vaikinų pasakė: „Žiūrėk, Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius pasveikinti mūsų šeimininką, o jis juos labai įžeidė. ¹⁵ Tačiau tie vyrai buvo mums labai geri, neskriaudė mūsų, ir mes nieko nepasigedome per visą laiką, kol klajojome su jais, būdami gamtos prieglobstyje. ¹⁶ Siena mums jie buvo ir naktį, ir dieną ­ visą laiką, kai buvome su jais, ganydami avis. ¹⁷ Tad žinok tai ir pagalvok, ką turėtumei daryti, nes nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visiems jo namams. Jis toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo susikalbėti.“

¹⁸ Abigailė skubiai paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus plokštainių iš figų. Sukrovusi ant asilų, ¹⁹ ji tarė savo vaikinams: „Eikite pirma manęs. Aš seksiu iš paskos.“ Bet savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė. ²⁰ Atsitiko taip, kad, jai jojant ant asilo ir leidžiantis žemyn kalno tarpekliu, Dovydas ir jo vyrai leidosi žemyn jos link. Ji susitiko su jais. ²¹ Dovydas buvo ką tik pasakęs: „Iš tikrųjų be reikalo taip saugojau to žmogaus nuosavybę dykumoje, kad niekas nepražuvo iš to, kas jam priklausė, nes dabar jis man atsilygino piktu už gerą! ²² Tegu Dievas tai padaro ir dar teprideda Dovydo priešams, jei, dar prieš rytui išauštant, aš palikčiau gyvą bent vieną vyriškį iš tų, kurie jam priklauso.“

²³ Pamačiusi Dovydą, Abigailė skubiai nulipo nuo asilo ir, puldama kniūbsčia prieš Dovydą, nusilenkė iki žemės. ²⁴ Parpuolusi prie jo kojų, ji maldavo: „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašau leisti tavo tarnaitei kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių. ²⁵ Prašau, mano viešpatie, nekreipti dėmesio į Nabalą ­ tą niekšingą žmogų, nes koks jo vardas, toks jis ir yra! Jo vardas reiškia ‘kvailys’, ir jis yra kvailas. O aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties vaikinų, kuriuos tu siuntei.

²⁶ Tad dabar, mano viešpatie, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip tu gyvas, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave nuo kraujo kaltės ir nuo keršto tavo paties ranka, tegu tavo priešai ir ieškantys pikta mano viešpačiui tampa kaip Nabalas. ²⁷ O dabar ši dovana, kurią tavo tarnaitė atnešė savo viešpačiui, tegu būna duota vaikinams, sekantiems mano viešpatį. ²⁸ Prašau atleisti tavo tarnaitės nusižengimą, nes VIEŠPATS tikrai suteiks mano viešpačiui išliekančius namus dėl to, kad mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir jokio pikto neturi būti rasta tavyje per visą tavo gyvenimą. ²⁹ Jei pakiltų žmogus tavęs persekioti ir tavo gyvybės ieškoti, mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį VIEŠPATIES, tavo Dievo, globoje, bet gyvybę tavo priešų jis nusvies tarsi svaidykle. ³⁰ Kai VIEŠPATS bus įvykdęs mano viešpačiui visa gera, ką yra pažadėjęs, ir bus paskyręs tave Izraelio valdovu, ³¹ mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi už be reikalo išlietą kraują ar savo ranka įvykdytą kerštą. O kai VIEŠPATS bus suteikęs mano viešpačiui sėkmę, atsimink savo tarnaitę.“

³² Dovydas tarė Abigailei: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti! ³³ Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir keršijimo savo paties ranka! ³⁴ Juk kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sulaikęs mane daryti tau pikta, jei nebūtumei skubėjusi ir atėjusi manęs pasitikti, tikrai dar prieš rytui auštant nė vieno vyriškio nebūtų išlikę Nabalui.“ ³⁵ Tada Dovydas priėmė iš jos rankų, ką ji buvo atnešusi, ir tarė jai: „Eik ramybėje į savo namus! Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso ir įvykdžiau tavo prašymą.“

³⁶ Abigailė parėjo namo pas Nabalą. Žiūri, jis kelia vaišes, tarsi karaliaus puotą, savo namuose. Nabalas buvo linksmai nusiteikęs. Jis buvo visiškai girtas. Iki ryto ji jam ničnieko nesakė. ³⁷ Kitą rytą, kai vynas buvo iš Nabalo išgaravęs, žmona papasakojo jam visa, kas buvo įvykę. Širdis jam apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo. ³⁸ Praslinkus maždaug dešimt dienų, VIEŠPATS ištiko Nabalą, ir jis numirė. ³⁹ Išgirdęs, kad Nabalas mirė, Dovydas tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris atlygino Nabalui už man padarytą įžeidimą ir savo tarną sulaikė nuo pikto! VIEŠPATS grąžino Nabalo nedorus darbus jam pačiam ant galvos.“ Tada Dovydas išsiuntė pas Abigailę pasiuntinius prašyti jos rankos, imti ją žmona. ⁴⁰ Atėję pas Abigailę į Karmelį, Dovydo tarnai tarė jai: „Dovydas pasiuntė mus pas tave paimti tave jam žmona.“ ⁴¹ Ji pakilo ir, nusilenkusi veidu ligi žemės, tarė: „Laikykite savo tarnaitę verge plauti mano viešpaties tarnų kojas.“ ⁴² Abigailė skubiai atsikėlė, sėdusi ant asilo, išjojo drauge su savo penkiomis tarnaitėmis paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.

⁴³ Dovydas buvo paėmęs žmona Ahinoamą iš Jezreelio. Tad abi jos tapo jo žmonomis. ⁴⁴ Saulius savo dukterį Mikalę ­ Dovydo žmoną ­ buvo atidavęs žmona Laišo sūnui Palčiui iš Galimų.

¹ Zifo žmonės atėjo pas Saulių į Gibėją ir sakė: „Dovydas slapstosi Hachilos kalvoje priešais Ješimoną.“ ² Saulius tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose. ³ Stovyklą Saulius įsirengė prie kelio ant Hachilos kalvos priešais Ješimoną. O Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Pastebėjęs, kad Saulius atžygiavo į dykumą jo ieškoti, ⁴ Dovydas pasiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atvykęs. ⁵ Tada pats Dovydas nuėjo į vietą, kur buvo Sauliaus stovykla. Dovydas išžvalgė vietą, kur miegojo Saulius drauge su Nero sūnumi Abneru, savo kariuomenės vadu. Saulius miegojo užkardos viduje, o kariai buvo išsidėstę aplink jį.

⁶ Dovydas kreipėsi į hetitą Ahimelechą ir Cerujos sūnų Abišają, Joabo brolį, tardamas: „Kas nusileis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajas atsakė: „Aš leisiuosi su tavimi.“ ⁷ Dovydas ir Abišajas atėjo prie karių nakčia ir žiūri: Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneras ir kariai miega aplink jį. ⁸ „Šiandien VIEŠPATS įdavė tau į rankas tavo priešą! ­ tarė Abišajas Dovydui. ­ Leisk man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk smogti man nereikės.“ ⁹ Bet Dovydas atsakė Abišajui: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“ ¹⁰ Dovydas tęsė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, pats VIEŠPATS ištiks jį arba kai ateis jo diena mirti, arba kai nužygiuos į mūšį ir žus. ¹¹ Tesaugo mane VIEŠPATS, kad aš nepakelčiau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. Tad paimk ietį, esančią jam prie galvos, bei vandens ąsotį, ir eikime sau.“ ¹² Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.

¹³ Perėjęs į kitą šlaitą, Dovydas atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis. ¹⁴ Dovydas pašaukė karius ir Nero sūnų Abnerą, tardamas: „Abnerai! Ar neatsiliepsi?“ Atsiliepdamas Abneras sušuko: „Kas tu esi, kad rėkauji karaliui?“ ¹⁵ Dovydas tarė Abnerui: „Tu vyras ar ne? Kito, kaip tu, nėra Izraelyje! Tad kodėl nebudėjai prie savo viešpaties karaliaus? Juk vienas iš karių atėjo karaliaus, tavo viešpaties, užmušti! ¹⁶ Ką padarei, nėra gera! Kaip gyvas VIEŠPATS, esate verti mirties bausmės, nes nebudėjote prie savo viešpaties ­ prie VIEŠPATIES pateptojo. Apsižvalgyk! Kur karaliaus ietis ar vandens ąsotis, buvęs jam prie galvos?“

¹⁷ Pažinęs Dovydo balsą, Saulius klausė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ ­ „Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie,“ ­ atsakė Dovydas ¹⁸ ir pridūrė: „Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau? ¹⁹ Prašau viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS sukurstė tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes taip toli mane išvarė, kad šiandien aš negaliu turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde, tarsi man sakytų: ‘Eik ir tarnauk kitiems dievams.’ ²⁰ Tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti vienos blusos, tarsi medžioti kurapkos kalvose.“

²¹ O Saulius atsakė: „Nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai; daugiau niekada tau pikta nedarysiu, žinodamas, kad šiandien tu branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą.“ ²² Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti. ²³ VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS įdavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. ²⁴ Žiūrėk, kaip šiandien tavo gyvastis buvo brangi mano akyse, taip brangi tebūna mano gyvastis VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti jis mane iš visų pavojų.“ ²⁵ Saulius tarė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!“

Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo.