¹ Saulius kalbėjo savo sūnui Jehonatanui ir visiems dvariškiams apie Dovydo užmušimą. O Sauliaus sūnus Jehonatanas buvo labai pamėgęs Dovydą. ² Tad Jehonatanas pasakė Dovydui: „Mano tėvas Saulius žūtbūt nori tave užmušti. Prašau rytoj rytą būti atsargų. Dink iš akių ir nesirodyk! ³ O aš išėjęs stovėsiu šalia tėvo lauke, kur ir tu būsi, ir kalbėsiu apie tave. Jei ką nors sužinosiu, pasakysiu tau.“ ⁴ Savo tėvui Sauliui apie Dovydą Jehonatanas kalbėjo gerai. Sakė jam: „Karalius neturėtų nusidėti savo tarnui Dovydui, nes jis nėra tau nusidėjęs. Priešingai, jo žygiai buvo tau labai naudingi. ⁵ Jis statė savo gyvybę į pavojų ir užmušė filistiną, o VIEŠPATS per jį suteikė didelę pergalę visam Izraeliui. Pats matei ir džiaugeisi. Tad kodėl, užmušdamas Dovydą be priežasties, turėtumei užsitraukti kaltę, praliedamas nekalto žmogaus kraują?“ ⁶ Saulius paklausė Jehonatano balso ir prisiekė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, jis nebus užmuštas!“ ⁷ Jehonatanas pasišaukė Dovydą ir visa tai jam pasakė. Tada Jehonatanas nuvedė Dovydą pas Saulių, ir jis tarnavo kaip pirma.

⁸ Vėl kilus karui, Dovydas išžygiavo kovoti su filistinais. Jis taip smarkiai juos puolė, kad jie bėgo nuo jo. ⁹ Todėl pikta dvasia iš VIEŠPATIES apėmė Saulių. Tuo metu jis sėdėjo savo namuose su ietimi rankoje, o Dovydas grojo lyra. ¹⁰ Saulius bandė prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet Dovydas išvengė Sauliaus smūgio, ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas ištrūko ir tą naktį išsigelbėjo.

¹¹ Saulius siuntė pasiuntinius prie Dovydo namų tykoti jo ir ryto metą užmušti. Tačiau Dovydo žmona Mikalė tarė jam: „Jei šiąnakt savo gyvasties negelbėsi, rytoj būsi užmuštas.“ ¹² Mikalė nuleido Dovydą žemyn pro langą. Jis išsigelbėjo ir pabėgo. ¹³ Tada Mikalė, paėmusi namų stabą, paguldė jį lovoje, padėjo prie galvos ožkų vilnos pagalvę ir apklojo drabužiais. ¹⁴ Kai Saulius atsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti, ji sakė: „Jis serga.“ ¹⁵ Tačiau Saulius išsiuntė pasiuntinius atgal, kad jie patys pamatytų Dovydą. „Atneškite jį pas mane lovoje, ­ įsakė jis, ­ aš jį užmušiu!“ ¹⁶ Įėję pasiuntiniai lovoje rado namų stabą su pagalve iš ožkų vilnos prie galvos. ¹⁷ Saulius tarė Mikalei: „Kodėl mane taip apgavai? Tu padėjai mano priešui pabėgti!“ „Todėl, ­ atsakė Mikalė, ­ kad jis sakė: ‘Padėk man pabėgti, antraip tave užmušiu.’“

¹⁸ Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Atėjęs pas Samuelį į Ramą, jis papasakojo visa, ką Saulius buvo jam padaręs. Jis ir Samuelis nuėjo ir apsistojo prie Najotų. ¹⁹ Sauliui buvo pranešta: „Dovydas yra prie Najotų Ramoje.“ ²⁰ Tada Saulius išsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti. Pamačius būrį pranašų, kalbančių dvasios pagavoje ir su Samueliu, stovinčiu tarp jų kaip vadu, Sauliaus pasiuntinius apėmė Dievo dvasia, ir jie kalbėjo dvasios pagavoje. ²¹ Kai Sauliui buvo apie tai pranešta, Saulius išsiuntė kitus pasiuntinius, bet ir jie kalbėjo dvasios pagavoje. Saulius siuntė vėl ­ trečią kartą ­ pasiuntinius, bet ir jie kalbėjo dvasios pagavoje. ²² Tada jis pats nuėjo į Ramą. Atėjęs prie didžiosios talpyklos, esančios Sechuve, jis klausė: „Kur Samuelis ir Dovydas?“ Jam buvo pasakyta, kad jie prie Najotų Ramoje. ²³ Jis ėjo ten, Najotų Ramoje link, ir jį apėmė Dievo dvasia. Eidamas jis kalbėjo dvasios pagavoje, kol pasiekė Najotus Ramoje. ²⁴ Nusivilkęs drabužius, ir jis kalbėjo dvasios pagavoje Samuelio akivaizdoje. Jis gulėjo nuogas visą tą dieną ir naktį. Todėl ir sakoma: „Argi ir Saulius yra tarp pranašų?“

¹ Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jehonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis tyko mano gyvybės?“ ² Šis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko ­ nei svarbaus, nei nesvarbaus, ­ man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“ ³ Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: ‘Jonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų.’ Iš tikrųjų kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis skiria mane nuo mirties!“

⁴ Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Ką tik sakysi, aš dėl tavęs padarysiu.“ ­ ⁵ „Žiūrėk, rytoj jaunatis, ­ sakė Dovydas Jehonatanui, ­ ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime. ⁶ Jei tavo tėvas manęs pasigestų, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką.’ ⁷ Jei jis sakytų: ‘Puiku!’ ­ tavo tarnas saugus, bet jei įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta. ⁸ Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane pats, bet atgal pas savo tėvą eiti manęs neversk.“ ­ ⁹ „Jokiu būdu taip nekalbėk! ­ atsakė Jehonatanas. ­ Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, tikrai tau pasakysiu!“ ¹⁰ Dovydas klausė Jehonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas šiurkščiai tau atsakytų?“ ­ ¹¹ „Eikš, ­ tarė Jehonatanas Dovydui, ­ eime į lauką!“

Jiems atėjus į lauką, ¹² Jehonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt, ir, tikėk manimi, jei jis Dovydui palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir pranešiu. ¹³ Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, taip VIEŠPATS tepadaro Jehonatanui ir dar teprideda, jeigu apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip būdavo su mano tėvu! ¹⁴ Man gyvam esant, elkis su manimi su ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus, ¹⁵ nenugręžk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekada, net po to, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus žemėje.“ ¹⁶ Taip Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“ ¹⁷ Iš meilės Dovydui Jehonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip patį save.

¹⁸ Jehonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia. ¹⁹ Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens. ²⁰ Aš paleisiu tris strėles į jo šoną, tarsi šaudamas į taikinį, ²¹ ir paliepsiu berniukui: „Nueik ir surask strėles!“ Jei berniukui sakysiu: ‘Žiūrėk, strėlės šiapus tavęs, surink jas!’ ­ tai ateik, nes tau bus saugu ir nebus jokio pavojaus, kaip gyvas VIEŠPATS! ²² Bet jei jaunuoliui sakysiu: ‘Ei, strėlės toliau už tavęs!’ ­ tai eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia. ²³ O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai.“

²⁴ Dovydas pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, karalius sėdosi dalytis šventės valgiu. ²⁵ Karaliui užėmus įprastą vietą krėsle prie sienos, Jehonatanas stovėjo, Abneras atsisėdo šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.

²⁶ Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, ­ pagalvojo sau, ­ jis turbūt nešvarus ir dar neapsivalęs.“ ²⁷ Bet kitą dieną po jaunaties ­ antrą dieną ­ Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: „Kodėl Jesės sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?“ ²⁸ Jehonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų. ²⁹ Jis sakė: ‘Prašau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis mane į ją pakvietė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man išsprukti ir aplankyti savo gimines.’ Todėl jis ir neatėjo prie karaliaus stalo.“

³⁰ Saulius įtūžo ant Jehonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! ­ šaukė jis. ­ Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? ³¹ Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Tad pašauk dabar jį ir atvesk pas mane, nes jis pasmerktas mirti!“ ³² Jehonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“ ³³ Bet Saulius metė į jį ietį, norėdamas nudurti. Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą. ³⁴ Pykčio įkarštyje Jehonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.

³⁵ Kitą rytą Jehonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu. ³⁶ Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu.“ Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau negu buvo berniukas. ³⁷ Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jehonatano strėlė, Jehonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė toliau!“ ³⁸ Jehonatanas vėl pašaukė berniuką: „Paskubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jehonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui. ³⁹ Berniukas nieko neįtarė. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo apie susitarimą. ⁴⁰ Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui, liepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą.“ ⁴¹ Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau.

⁴² Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: ‘Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai.’“

¹ Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą. ² Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. „Kodėl tu ateini vienas? ­ tarė jis. ­ Kodėl nėra nieko kito su tavimi?“ ­ klausė. ³ Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: „Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu ar apie tau duotą įsakymą.’ Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje. ⁴ O dabar ­ ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti.“ ⁵ Kunigas atsakė Dovydui: „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų.“ ⁶ Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: „Laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė pašventinama ginklais!“ ⁷ Tad kunigas davė jam pašventintos duonos, nes kitos duonos nebuvo, tiktai padėtinė duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.

⁸ Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomitas. Jis buvo Sauliaus vyriausiasis skerdžius.

⁹ Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti.“ ¹⁰ „Žiūrėk, ­ atsakė kunigas, ­ ten, už efodo, į drabužį įvyniotas kalavijas Galijoto ­ filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra.“ Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“

¹¹ Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą. ¹² Achišo dvariškiai sakė jam: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius:

‘Saulius užmušė tūkstančius,

o Dovydas ­ dešimtis tūkstančių’?“

¹³ Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo. ¹⁴ Užtat kada tik būdavo tarp jų, apsimesdavo bepročiu ir, jiems bandant jį sutramdyti, elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Tad kodėl reikėjo jį pas mane atvesti? ¹⁵ Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks įeiti į mano namus?“

¹ Dovydas iš ten išėjo ir pabėgo į Adulamo olą. Išgirdę apie tai jo broliai ir visi tėvo namai suėjo ten pas jį. ² Kas tik buvo nuskurdęs ar prasiskolinęs, ar apkartintos širdies, dėjosi prie jo. Jis tapo jų vadu. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų.

³ Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Micpę. Moabo karaliui jis tarė: „Prašyčiau leisti mano tėvui ir motinai ateiti pas tave, kol sužinosiu, ką Dievas nori man daryti.“ ⁴ Jis paliko juos pas Moabo karalių, ir jie gyveno pas jį visą laiką, kol Dovydas buvo savo tvirtovėje. ⁵ Tačiau pranašas Gadas tarė Dovydui: „Nesėdėk tvirtovėje! Tuojau pat eik į Judo žemę!“ Taigi Dovydas paliko tvirtovę ir nuėjo į Hereto mišką.

⁶ Saulius išgirdo, kad Dovydas ir su juo buvę vyrai aptikti. Tuomet Saulius sėdėjo Gibėjoje po tamariksu ant kalvos su ietimi rankoje, apsuptas visų savo dvariškių. ⁷ Aplink stovintiems dvariškiams Saulius tarė: „Klausykite, benjaminai! Ar Jesės sūnus duos kiekvienam iš jūsų laukų ir vynuogynų? Ar padarys jus visus tūkstantininkais ir šimtininkais? ⁸ Ar tai dėl to prieš mane susimokėte? Juk niekas man nepasako, kad mano sūnus susidėjo su Jesės sūnumi, nė vienas iš jūsų nesirūpina manimi ir nepasako, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs iš pasalų, kaip šiandien jis ir daro.“ ⁹ Doegas Edomitas, stovėjęs tarp Sauliaus dvariškių, atsiliepdamas tarė: „Aš mačiau Jesės sūnų, atėjusį į Nobą pas Ahitubo sūnų Ahimelechą. ¹⁰ Jo labui jis teiravosi VIEŠPATIES, aprūpino jį maistu ir atidavė filistino Galijoto kalaviją.“

¹¹ Karalius pasiuntė pašaukti Ahitubo sūnų Ahimelechą ir visus kunigus, priklausiusius jo tėvo namams Nobe. Jie visi atėjo pas karalių. ¹² Tada karalius tarė: „Klausykis atidžiai, Ahitubo sūnau!“ ­ „Aš čia, mano viešpatie!“ ­ atsiliepė šis. ¹³ Saulius klausė jo: „Kodėl prieš mane susimokėte, tu ir Jesės sūnus? Tu davei jam duonos bei kalaviją ir teiravaisi Dievo jo labui, kad jis prieš mane sukiltų ir tykotų manęs iš pasalų, kaip šiandien jis ir daro!“

¹⁴ Atsakydamas karaliui, Ahimelechas tarė: „Kuris iš visų tavo dvariškių yra toks ištikimas kaip Dovydas? Jis karaliaus žentas, tavo asmens sargybos vadas ir gerbiamas tavo namuose. ¹⁵ Ar pirmąkart aš teiravausi Dievo jo labui? Jokiu būdu ne! Tegu karalius neprikiša kaltės savo tarnui ar kam nors iš mano tėvo namų, nes tavo tarnas nieko ­ nei mažai, nei daug ­ apie tai nežinojo.“ ¹⁶ Bet karalius tarė: „Ahimelechai, tu mirsi! Tu ir visi tavo namai!“ ¹⁷ Ir karalius įsakė aplink jį stovinčiai asmens sargybai: „Pulkite! Užmuškite VIEŠPATIES kunigus, nes ir jų rankos su Dovydu! Jie žinojo, kad jis bėglys, bet man nepranešė.“ Bet karaliaus tarnai nenorėjo pakelti rankos prieš VIEŠPATIES kunigus. ¹⁸ Tuomet karalius tarė Doegui: „Tu, Doegai, išdrįsk! Pulk kunigus!“ Doegas Edomitas paėjėjo pirmyn ir pats puolė kunigus. Tą dieną jis užmušė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą. ¹⁹ Nobą ­ kunigų miestą ­ jis ištiko kalaviju; vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, asilus ir avis ­ visa jis ištiko kalaviju.

²⁰ Bet vienas Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, vardu Abjataras, išsigelbėjo ir nubėgo pas Dovydą. ²¹ Kai Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė VIEŠPATIES kunigus, ²² Dovydas tarė Abjatarui: „Tą dieną ten buvo Doegas Edomitas; aš žinojau, jog jis tikrai išduos Sauliui. Laikau save kaltu už visų gyvybę tavo tėvo namuose. ²³ Gyvenk su manimi ir nebijok, nes kas ieškotų tavo gyvasties, turės ieškoti ir mano gyvasties. Su manimi būsi saugus.“