¹ Vieną dieną Sauliaus sūnus Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki filistinų įgulos kitoje pusėje.“ Bet savo tėvui apie tai nepasakė. ² Saulius buvo apsistojęs Gibėjos pakraštyje po granatmedžiu prie Migrono. Su juo buvo apie šeši šimtai vyrų ³ drauge su efodą nešiojančiu Ahitubo sūnumi Ahija, Ikabodo broliu, VIEŠPATIES kunigo Šilojyje Elio sūnaus Finehaso sūnumi. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas buvo išėjęs. ⁴ Perėjoje, per kurią Jehonatanas bandė eiti iki filistinų įgulos, buvo stati uola vienoje pusėje ir stati uola kitoje pusėje, viena vadinama Bocecu, kita ­ Sene. ⁵ Viena stačioji uola buvo šiaurėje priešais Michmašą, o kita ­ pietuose priešais Gebą.

⁶ Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki tų neapipjaustytųjų įgulos. Galbūt VIEŠPATS padės mums, nes VIEŠPAČIUI nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą.“ ⁷ Ginklanešys atsiliepė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Aš su tavimi! Mano širdis ­ kaip tavo širdis!“ ⁸ Jehonatanas tarė: „Žiūrėk, mudu pereisime pas tuos vyrus ir pasirodysime jiems. ⁹ Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol pas jus ateisime!’ ­ mudu liksime stovėti savo vietoje, prie jų nelipsime. ¹⁰ Bet jei jie sakys: ‘Palypėkite pas mus!’ ­ tuomet mudu palypėsime, nes VIEŠPATS atiduoda juos mums į rankas. Tai mums bus ženklas.“ ¹¹ Tada jiedu pasirodė priešais filistinų įgulą. Filistinai sakė: „Žiūrėk, ir hebrajai lenda iš urvų, kuriuose buvo pasislėpę.“ ¹² Įgulos vyrai šūktelėjo Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: „Palypėkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!“ Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: „Lipk paskui mane, nes VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas.“ ¹³ Jehonatanas kopė rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys ­ įkandin. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys, lipdamas paskui jį, juos pribaiginėjo. ¹⁴ Šiame pirmame žygyje Jehonatanas ir jo ginklanešys pusės jungo plote užmušė apie dvidešimt vyrų. ¹⁵ Baisus siaubas sujudino kareivius stovykloje ir lauke; sargyba ir net išėjusieji niokoti krašto buvo siaubo apimti. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas.

¹⁶ Sauliaus žvalgai Benjamino Gibėjoje matė, kad priešo stovykla sklaidosi į visas puses. ¹⁷ Kariams, buvusiems su juo, Saulius įsakė: „Patikrinkite ir pažiūrėkite, kas iš mūsų yra išėjęs.“ Jie patikrino ir pamatė, kad trūksta Jehonatano ir jo ginklanešio. ¹⁸ Saulius tarė Ahijai: „Atnešk čia Dievo Skrynią“, nes Dievo Skrynia tuomet būdavo su izraelitais. ¹⁹ Sauliui kalbantis su kunigu, sąmyšis filistinų stovykloje vis didėjo ir didėjo. Tad jis tarė kunigui: „Sustok“.

²⁰ Tada Saulius ir su juo buvę kariai susitelkė ir nuskubėjo į mūšį. Jie rado filistinus didžiai sumišusius, kertančius kalavijais vieni kitus. ²¹ Ir hebrajai, pirma buvę filistinų pusėje bei atėję su jais į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, buvusių su Sauliumi ir Jehonatanu. ²² Panašiai ir visi izraelitai, slapstęsi Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, vijosi juos įkandin kovodami. ²³ Taigi tą dieną VIEŠPATS suteikė Izraeliui pergalę.

Mūšis tęsėsi anapus Bet Aveno. Visa kariuomenė buvo su Sauliumi ­ dešimt tūkstančių vyrų. Mūšis išsiplėtė Efraimo aukštumose.

²⁴ Saulius tą dieną padarė didelę klaidą. Jis buvo prisaikdinęs karius, sakydamas: „Tebūna prakeiktas vyras, kuris valgytų maisto iki vakaro, kol nebūsiu atkeršijęs savo priešams!“ Taigi nė vienas iš karių neragavo maisto.

²⁵ Kariai užtiko korį su medumi; medaus ten buvo ir ant žemės. ²⁶ Užtikę korį su medumi, kariai matė, kad varva medus, bet nė vienas jų rankos prie burnos nekėlė, nes bijojo priesaikos. ²⁷ O Jehonatanas nebuvo girdėjęs, kaip jo tėvas prisaikdino karius. Jis ištiesė rankoje laikomą lazdą, padažė galą į medaus korį ir pakėlė ranką prie burnos. Jam nušvito akys. ²⁸ Tuomet vienas iš karių tarė: „Tavo tėvas griežtai prisaikdino karius, sakydamas: ‘Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų ką nors šiandien!’ Todėl kariai yra nusilpę.“ ²⁹ Jehonatanas kalbėjo: „Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau truputėlį medaus. ³⁰ Iš tiesų, jei kariai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!“

³¹ Sumušę filistinus tą dieną nuo Michmašo iki Ajalono, kariai buvo visiškai nusilpę. ³² Tad kariai puolė prie grobio ir, pastvėrę avių, jaučių bei veršių, pjovė juos ant žemės. Kariai valgė kruviną mėsą. ³³ Sauliui buvo pranešta: „Žiūrėk, kariai nusideda VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą!“ ­ „Jūs nesilaikėte tikėjimo! ­ tarė jis. ­ Atritinkite čia didelį akmenį.“ ³⁴ Ir Saulius įsakė: „Pasisukinėkite tarp karių ir pasakykite jiems: ‘Teatveda visi jaučius ar avis pas mane, teskerdžia juos čia ir tevalgo. Bet nenusidėkite VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą.’“

Tad visi kariai atsivedė jaučius tą naktį ir ten juos pjovė. ³⁵ O Saulius pastatė VIEŠPAČIUI aukurą. Tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.

³⁶ Tada Saulius tarė: „Leiskimės vytis filistinus nakčia, plėškime juos iki aušros, nepalikime nė vieno gyvo!“ Jie atsakė: „Daryk visa, kas tau atrodo gera.“ Bet kunigas sakė: „Kreipkimės į Dievą.“ ³⁷ Tad Saulius teiravosi Dievo: „Ar man reikia leistis filistinų vytis? Ar įduosi juos į rankas Izraeliui?“ Bet jis tą dieną neatsakė. ³⁸ Tada Saulius tarė: „Ateikite čia, visi žmonių vadai! Turime ištirti ir nustatyti, kaip šiandien buvo padaryta nuodėmė. ³⁹ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris duoda pergalę Izraeliui, net jei tai būtų per mano sūnų Jehonataną, jis tikrai turės mirti!“ Bet nė vienas iš karių neatsiliepė. ⁴⁰ Jis tarė visam Izraeliui: „Atsistokite vienoje pusėje, o mano sūnus Jehonatanas atsistos kitoje pusėje.“ Kariai Sauliui atsakė: „Daryk, kas tau atrodo gera.“ ­ ⁴¹ „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, ­ tarė Saulius, ­ kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jehonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautoje Izraelyje, atsakyk Tumimais.“ Burtais buvo nurodyti Jonatanas ir Saulius. ⁴² Tuomet Saulius paliepė: „Meskite burtus man ir mano sūnui Jehonatanui.“ Nurodytas buvo Jehonatanas.

⁴³ „Sakyk, ką padarei?“ ­ Saulius klausė Jehonataną. Jehonatanas atsakė: „Tik paragavau truputį medaus nuo galo lazdos, kurią laikiau rankoje. Štai aš, pasiruošęs mirti.“ ⁴⁴ Saulius tarė: „Tedaro Dievas taip ir dar teprideda: tu tikrai turi mirti, Jehonatanai!“ ⁴⁵ Bet kariai tarė Sauliui: „Nejau turi mirti Jehonatanas ­ tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas VIEŠPATS, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu.“ Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė. ⁴⁶ Saulius liovėsi vijęsis filistinus; filistinai grįžo į savo žemę.

Sauliaus šeima

⁴⁷ Įtvirtinęs savo karaliavimą Izraelyje, Saulius kovojo su priešais iš visų pusių: Moabu, amonitais, Edomu, Cobos karaliais ir filistinais. Kur tik jis pasisukdavo, nugalėdavo. ⁴⁸ Jis buvo pergalingas, nugalėjo Amaleką ir išgelbėjo Izraelį nuo niokotojų rankų.

⁴⁹ Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva. O jo dviejų dukterų vardai šie: pirmagimės ­ Meraba, jaunesniosios ­ Mikalė. ⁵⁰ Sauliaus žmonos, Ahimaaco dukters, vardas buvo Ahinoama. O kariuomenės vado, Sauliaus dėdės Nero sūnaus vardas buvo Abneras. ⁵¹ Kišas buvo Sauliaus tėvas, o Abnero tėvas Neras buvo Abielio sūnus.

⁵² Per visas Sauliaus dienas karas su filistinais buvo nuožmus. Kai tik Saulius pastebėdavo stiprų ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą.

¹ Samuelis tarė Sauliui: „Mane VIEŠPATS siuntė patepti tave savo tautos Izraelio karaliumi. Todėl dabar klausykis VIEŠPATIES žodžių! ² Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Aš bausiu Amaleką už tai, ką jis padarė Izraeliui, jam einant iš Egipto, užpuolęs jį kelyje. ³ Dabar eik, pulk jį ir skirk sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nesigailėk nė vieno, užmušk vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus.’“

⁴ Saulius pašaukė karius ir prie Telaimų padarė jų apžiūrą: du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių karių iš Judo. ⁵ Tada Saulius nužygiavo prie pat Amaleko miesto ir slėnyje surengė pasalą. ⁶ Kainitams Saulius tarė: „Eikite šen! Pasitraukite! Tučtuojau pasišalinkite nuo amalekiečių, kad nesunaikinčiau jūsų drauge su jais, nes jūs rodėte gerumą visiems izraelitams, kai jie išėjo iš Egipto.“ Kainitams pasitraukus nuo amalekiečių, ⁷ Saulius sutriuškino amalekiečius nuo Havilos iki pat Šūro į rytus nuo Egipto. ⁸ Amaleko karalių Agagą paėmė gyvą į nelaisvę, bet visus žmones skyrė sunaikinti kalaviju. ⁹ Saulius ir kariai pasigailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, peniukšlių ir avinėlių bei viso, kas buvo vertinga. Jie nenorėjo skirti jų sunaikinti; sunaikinti jie skyrė tik tai, kas buvo menka ir niekam netiko.

¹⁰ Tada VIEŠPATIES žodis pasiekė Samuelį: ¹¹ „Gailiuosi padaręs Saulių karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų.“ Samuelis sielojosi ir maldavo VIEŠPATĮ visą naktį. ¹² Atsikėlęs anksti rytą, Samuelis išėjo susitikti su Sauliumi. Samueliui buvo pasakyta: „Saulius buvo nuėjęs į Karmelį. Savo garbei jis ten pasistatė paminklą. Po to leidosi kelionėn ir nuėjo į Gilgalą.“ ¹³ Kai Samuelis atėjo pas Saulių, Saulius tarė jam: „Telaimina tave VIEŠPATS! Aš įvykdžiau VIEŠPATIES įsakymą.“ ­ ¹⁴ „Bet ką reiškia tas avių bliovimas ir jaučių baubimas mano ausyse?“ ­ klausė Samuelis. ¹⁵ Saulius atsakė: „Jie buvo parvesti iš amalekiečių, nes kariai pasigailėjo geriausių avių ir galvijų, kad šie būtų paaukoti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui. Likusius mes skyrėme sunaikinti.“ ¹⁶ Samuelis tarė Sauliui: „Liaukis! Aš tau pasakysiu, ką VIEŠPATS kalbėjo man praėjusią naktį.“ Šis atsakė: „Kalbėk!“

¹⁷ Samuelis tarė: „Savo akyse gali atrodyti menkas, bet argi nesi Izraelio giminių galva? VIEŠPATS tave patepė Izraelio karaliumi. ¹⁸ VIEŠPATS tave pasiuntė į žygį, tardamas: ‘Eik ir skirk sunaikinti tuos nusidėjėlius amalekiečius! Kovok, kol jie bus sunaikinti.’ ¹⁹ Tad kodėl nepaklausei VIEŠPATIES balso? Kodėl puolei prie grobio ir darei, kas nedora VIEŠPATIES akyse?“ ²⁰ Saulius atsakė Samueliui: „Vis dėlto aš paklausiau VIEŠPATIES balso! Atlikau žygį, į kurį VIEŠPATS mane siuntė, parvedžiau Amaleko karalių Agagą ir skyriau amalekiečius sunaikinti. ²¹ Bet iš grobio kariai paėmė avių ir jaučių, geriausia iš to, kas turėjo būti skirta sunaikinti ­ paaukoti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, Gilgale.“

²² Į tai Samuelis atsakė:

„Argi tiek pat džiugina VIEŠPATĮ

deginamosios aukos ir kruvinos aukos,

kiek klusnumas VIEŠPATIES balsui?

Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką,

ir atsidavimas ­ už avinų taukus.

²³ Juk nepaklusnumas ­ ne mažesnė nuodėmė už būrimą,

o pasikliovimas savimi ­ tarsi stabmeldystės blogis.

Už tai, kad atmetei VIEŠPATIES žodį,

jis atmetė tave nuo karaliavimo.“

²⁴ „Nusidėjau, ­ tarė Saulius Samueliui, ­ nes, bijodamas karių ir klausydamas jų balso, nusižengiau VIEŠPATIES įsakymui ir tavo žodžiams. ²⁵ Todėl dabar prašau atleisti mano nuodėmę ir grįžti su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ.“ ²⁶ Samuelis atsakė Sauliui: „Negrįšiu su tavimi, nes tu atmetei VIEŠPATIES žodį, o VIEŠPATS atmetė tave nuo karaliavimo Izraelyje.“ ²⁷ Samueliui nusigręžus eiti, Saulius pagriebė jo skraistės skverną, ir jis atplyšo. ²⁸ O Samuelis tarė jam: „Šiandien VIEŠPATS atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė tavo artimui, kuris geresnis už tave. ²⁹ Be to, Izraelio Šlovė neapgauna ir nekeičia savo minties, nes jis nėra mirtingas, kad jam reikėtų keisti savo mintį.“ ³⁰ Bet Saulius maldavo: „Nusidėjau, bet dabar pagerbk mane prieš mano tautos seniūnus ir prieš Izraelį, grįžk su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ, tavo Dievą!“ ³¹ Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius puolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.

³² Tada Samuelis paliepė: „Atveskite pas mane Amaleko karalių Agagą.“ Agagas atėjo pas jį svyruodamas. Agagas tarė: „Ak, arti karti mirtis!“ ³³ O Samuelis tarė:

„Kaip tavo kalavijas darė moteris bevaikes,

taip tavo motina bus bevaikė tarp moterų.“

Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Gilgale VIEŠPATIES akivaizdoje.

³⁴ Tada Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius ­ į savo namus Sauliaus Gibėjoje. ³⁵ Samuelis nebematė daugiau Sauliaus iki savo mirties dienos, tačiau sielojosi dėl Sauliaus, kadangi VIEŠPATS gailėjosi padaręs jį Izraelio karaliumi.

¹ VIEŠPATS tarė Samueliui: „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripildyk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Jesę Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų.“ ­ ² „Kaip aš eisiu? ­ klausė Samuelis. ­ Jei Saulius išgirs, užmuš mane.“ VIEŠPATS tarė: „Veskis su savimi telyčią ir sakyk: ‘Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI.’ ³ Pakviesk Jesę į aukos šventę, ir aš pats parodysiu tau, ką turėsi daryti. Patepsi tą, kurį nurodysiu.“ ⁴ Samuelis darė, ką VIEŠPATS įsakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto seniūnai atėjo, drebėdami iš baimės, jo pasitikti ir teiravosi: „Ar tavo atėjimas taikingas?“ ⁵ Jis atsakė: „Taikingas. Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI. Pašventinkite save ir dalyvaukite su manimi aukos šventėje.“ Pašventinęs Jesę ir jo sūnus, jis pakvietė juos į aukos šventę.

⁶ Jiems atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: „Tikriausiai VIEŠPATIES pateptasis stovi prieš VIEŠPATĮ.“ ⁷ Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį.“ ⁸ Tada Jesė, pašaukęs Abinadabą, liepė jam praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nė to neišsirinko VIEŠPATS.“ ⁹ Tada Jesė liepė Šamai praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nė to neišsirinko VIEŠPATS.“ ¹⁰ Taip Jesė liepė septyniems savo sūnums praeiti pro Samuelį, bet Samuelis Jesei sakė: „Nė vieno iš jų neišsirinko VIEŠPATS.“

¹¹ Samuelis paklausė Jesės: „Ar tai visi tavo vaikinai?“ ­ „Dar liko jauniausias. Matai, jis gano avis!“ ­ atsakė. Samuelis tarė Jesei: „Pasiųsk ką nors jį atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis.“ ¹² Jesė pasiuntė, ir jis buvo atvestas. Jis buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos. „Stok, ­ tarė VIEŠPATS, ­ ir patepk, nes tai jis!“ ¹³ Paėmęs ragą aliejaus, Samuelis patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos VIEŠPATIES dvasia galingai užvaldė Dovydą. O Samuelis leidosi į kelionę ir parėjo į Ramą.

Dovydas Sauliaus tarnyboje

¹⁴ VIEŠPATIES dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš VIEŠPATIES pradėjo jį kankinti. ¹⁵ Sauliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Žiūrėk, tave kankina pikta dvasia iš Dievo. ¹⁶ Prašome mūsų viešpatį paliepti, ir tau tarnaujantys dvariškiai paieškos žmogaus, mokančio groti lyra. Kai tik apims tave pikta dvasia iš Dievo, jis grotų, ir tu geriau jaustumeis.“ ¹⁷ Saulius tarė savo dvariškiams: „Raskite man žmogų, mokantį gerai groti, ir atveskite pas mane!“ ¹⁸ Tada atsiliepė vienas iš jaunų dvariškių. „Aš pastebėjau, ­ sakė jis, ­ kad Jesė Betliejietis turi sūnų, mokantį groti. Jis šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios išvaizdos. Be to, su juo yra VIEŠPATS.“ ¹⁹ Todėl Saulius išsiuntė pasiuntinius pas Jesę prašyti: „Atsiųsk man savo sūnų Dovydą ­ tą, kuris gano avis.“ ²⁰ Jesė paėmė asilą, užkrovė ant jo duonos, pilną vynmaišį vyno bei ožiuką ir pasiuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą. ²¹ Taigi Dovydas atėjo pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo, ir jis tapo jo ginklanešiu. ²² Tada Saulius pasiuntė Jesei žodį: „Prašau leisti Dovydui pasilikti mano tarnyboje, nes jis rado malonę mano akyse.“ ²³ Kai tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau, ir jis imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.

¹ Filistinai sutelkė savo pajėgas mūšiui. Susibūrę prie Sochojo Judo žemėje, jie pasistatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos prie Efes Damimų. ² O Saulius ir Izraelio vyrai susitelkė ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje. Jie sustojo į kovos gretas prieš filistinus. ³ Filistinai buvo sustoję ant kalvos vienoje pusėje, Izraelis stovėjo ant kalvos kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.

⁴ Iš filistinų gretų išėjo kovotojas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių su sprindžiu aukščio vyras. ⁵ Ant galvos jis turėjo vario šalmą ir vilkėjo žvynuotą krūtinės šarvą ­ vario šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių. ⁶ Ant kojų turėjo vario antblauzdžius, o ant nugaros kabojo vario ietis. ⁷ Ieties kotas buvo tarsi audėjo riestuvas; ieties antgalis svėrė šešis šimtus geležies šekelių. Pirma jo ėjo skydnešys.

⁸ Sustojęs prieš Izraelio gretas, Galijotas šaukė joms, tardamas: „Kodėl turėtumėte stoti į kovą? Argi aš ne filistinas, o jūs argi ne Sauliaus tarnai? Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, testoja jis prieš mane. ⁹ Jei jis mane nugalės ir užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite. ¹⁰ Šiandien aš metu iššūkį Izraelio gretoms! ­ tęsė filistinas. ­ Duokite man vyrą dvikovai.“ ¹¹ Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti.

¹² Dovydas buvo vieno Judo žemės efrato iš Betliejaus, vardu Jesė, sūnus. Šis turėjo aštuonis sūnus. Sauliaus dienomis tas žmogus jau buvo senas ir pagyvenęs. ¹³ Trys Jesės vyresnieji sūnūs buvo išėję su Sauliumi į karą. Štai jo trijų išėjusių į karą sūnų vardai: pirmagimis ­ Eliabas, antrasis ­ Abinadabas ir trečiasis ­ Šama; ¹⁴ Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji buvo išėję su Sauliumi, ¹⁵ o Dovydas nueidavo nuo Sauliaus ir vėl sugrįždavo prie Betliejaus ganyti tėvo avių. ¹⁶ Tuo tarpu filistinas keturiasdešimt dienų, rytą ir vakarą, išeidavo į priekį.

¹⁷ Jesė tarė savo sūnui Dovydui: „Paimk efą šių pagruzdintų grūdų bei šiuos dešimt kepalų duonos savo broliams ir nubėk su jais pas brolius į stovyklą. ¹⁸ Nunešk šiuos dešimt sūrių jų tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir parnešk iš jų kokį nors ženklą.“

¹⁹ Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai Elos slėnyje buvo pasirengę kariauti su filistinais. ²⁰ Kitą rytą Dovydas atsikėlė anksti, palikęs avis pas sargą, paėmė maistą ir leidosi į kelionę, kaip jam buvo paliepęs Jesė. Jis pasiekė stovyklos užkardą tuo metu, kai kariai stojo į kovos gretas, šaukdami kovos šūkį. ²¹ Izraelis ir filistinai sustojo į mūšio gretas, gretos priešais gretas. ²² Palikęs daiktus prižiūrėti ryšulių sargui, Dovydas bėgo gretų link. Atbėgęs pasveikino savo brolius. ²³ Jam besikalbant su jais, kovotojas filistinas iš Gato, vardu Galijotas, išėjo į priekį iš filistinų gretų ir kalbėjo tais pačiais žodžiais kaip anksčiau. Ir Dovydas jį girdėjo.

²⁴ Pamatę tą vyrą, Izraelio vyrai bėgo nuo jo siaubo apimti. ²⁵ Vieni kitiems Izraelio vyrai sakė: „Ar matote tą išeinantį iš gretų vyrą? Jis išeina mesti iššūkį Izraeliui! Vyrą, kuris jį užmuštų, karalius padarys turtingą, duos jam savo dukterį žmona ir atleis nuo mokesčių jo tėvo namus Izraelyje.“ ²⁶ Dovydas paklausė arti jo stovėjusių vyrų: „Kaip bus atlyginta vyrui, kuris paguldytų tą filistiną ir pašalintų gėdą nuo Izraelio? Kas tas neapipjaustytas filistinas, drįstantis mesti iššūkį gyvojo Dievo gretoms?“ ²⁷ Kariai atsakė jam tais pačiais žodžiais: „Taip bus atlyginta vyrui, kuris jį užmuštų.“

²⁸ Vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantis su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Ko čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį; juk tu atėjai tik mūšio pamatyti!“ ²⁹ Bet Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik pakla´usiau!“ ³⁰ Ir, pasitraukęs nuo jo prie kito, jis paklausė to paties, o kariai davė jam tą patį atsakymą kaip anksčiau.

³¹ Klausimai, kuriuos uždavinėjo Dovydas, buvo nugirsti ir pakartoti Sauliui. Jis pasiuntė jį pašaukti. ³² Dovydas tarė Sauliui: „Tenenustoja nė vienas dėl jo drąsos! Tavo tarnas eis ir kovos su tuo filistinu.“ ³³ Bet Saulius atsakė Dovydui: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!“ ³⁴ O Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kai tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, ³⁵ vydavausi iš paskos ir kovodavau, gelbėdamas iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, griebdavau už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau. ³⁶ Tavo tarnas yra užmušęs ir liūtą, ir mešką. Anas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo gretoms. ³⁷ VIEŠPATS, ­ tęsė Dovydas, ­ kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino.“ Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik! VIEŠPATS su tavimi!“

³⁸ Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos vario šalmą ir apvilko krūtinės šarvu. ³⁹ Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė eiti, bet veltui, nes nebuvo prie jų įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Negaliu su jais paeiti, nes nesu pratęs.“ Tad jis nusivilko, ⁴⁰ pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenis, įsidėjo į piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link.

⁴¹ Tuo tarpu filistinas artinosi prie Dovydo su savo skydnešiu, einančiu pirma jo. ⁴² Apsižvalgęs ir pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik raudonskruostis ir gražios išvaizdos vaikas. ⁴³ Filistinas tarė Dovydui: „Argi aš šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Filistinas keikė Dovydą savo dievais. ⁴⁴ „Eikš šen, ­ sakė filistinas Dovydui, ­ kad galėčiau tavo kūną atiduoti padangių paukščiams ir laukų žvėrims.“ ⁴⁵ Bet Dovydas atsakė filistinui: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ­ vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. ⁴⁶ Šiandien VIEŠPATS įduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje. ⁴⁷ Visa ši bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus mums į rankas!“

⁴⁸ Filistinui vėl pajudėjus Dovydo link, Dovydas skubiai pabėgėjo gretų link filistino pasitikti. ⁴⁹ Įkišęs ranką į maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn.

⁵⁰ Taip Dovydas nugalėjo filistiną svaidykle ir akmeniu, parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo. ⁵¹ Tada Dovydas pribėgo, atsistojo šalia ir, ištraukęs iš makštų jo kalaviją, užmušė. Nukirto juo galvą.

Pamatę, kad jų kovotojas nebegyvas, filistinai ėmė bėgti. ⁵² Izraelio ir Judo vyrai pakilo su kovos šūkiu ir taip vijosi filistinus iki pat Gato ir Ekrono vartų, kad mirtinai sužeisti filistinai krito ant kelio nuo Šaaraimų iki Gato ir Ekrono. ⁵³ Paliovę vytis filistinus, izraelitai sugrįžo ir apiplėšė jų stovyklą. Paėmęs filistino galvą, Dovydas nunešė ją į Jeruzalę, o jo ginklus pasidėjo savo palapinėje.

⁵⁴ Pamatęs Dovydą einantį kovoti su filistinu, Saulius klausė savo kariuomenės vadą Abnerą: „Kieno sūnus tas vaikinas, Abnerai?“ ⁵⁵ „Kaip gyvas, karaliau, nežinau“, ­ atsakė Abneras. ⁵⁶ Karalius paliepė jam: „Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis.“ ⁵⁷ Taigi, kai Dovydas, užmušęs filistiną, pargrįžo, Abneras ėmė ir įvedė jį, laikantį filistino galvą rankoje, pas Saulių. ⁵⁸ Saulius paklausė jo: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ Dovydas atsakė: „Aš tavo tarno Jesės Betliejiečio sūnus.“

¹ Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį. ² Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus. ³ O Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį. ⁴ Jehonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu. ⁵ Dovydas eidavo į žygius, kur tik Saulius jį siųsdavo, ir jam sekėsi. Užtat Saulius padarė jį kariuomenės vadu. Tai patiko visiems kariams, net dvariškiams.

⁶ Jiems grįžtant, kai Dovydas, užmušęs filistiną, grįžo namo, iš visų Izraelio miestų išėjo moterys, dainuodamos ir šokdamos, lydimos būgnelių su žvangučiais, džiaugsmo dainų ir tarškynių, karaliaus Sauliaus pasitikti. ⁷ Džiūgaudamos moterys dainavo ir sakė:

„Saulius užmušė tūkstančius,

o Dovydas ­ dešimtis tūkstančių!“

⁸ Saulius labai įpyko, nes tie žodžiai jam nepatiko. Jis tarė: „Jos davė Dovydui dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius. Tik karaliavimo jam ir trūksta!“ ⁹ Nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis.

¹⁰ Kitą dieną pikta dvasia iš Dievo apėmė Saulių, ir jis pradėjo siausti namuose. Dovydas grojo lyra, kaip kasdien darydavo, tuo tarpu Saulius laikė rankoje ietį. ¹¹ Saulius sviedė ietį, sakydamas sau: „Prismeigsiu Dovydą prie sienos.“ Bet Dovydas du sykius nuo jo išsigelbėjo.

¹² Saulius bijojo Dovydo, nes su juo buvo VIEŠPATS, o nuo Sauliaus jis buvo pasitraukęs. ¹³ Todėl Saulius pašalino Dovydą iš savo aplinkos ir paskyrė tūkstantininku; Dovydas išeidavo ir sugrįždavo, vesdamas karius, ¹⁴ ir visi žygiai buvo sėkmingi, nes su juo buvo VIEŠPATS. ¹⁵ Matydamas, kad jam labai sekasi, Saulius kentė nuolatinę baimę. ¹⁶ Bet visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis, vesdamas juos į žygius, kartu eidavo ir kartu grįždavo.

Dovydo vedybos

¹⁷ Saulius tarė Dovydui: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba. Duosiu ją tau žmona. Tik būk mano kovotojas ir kovok VIEŠPATIES kovas.“ Mat Saulius galvojo: „Pats prieš jį rankos nekelsiu. Tepakelia ranką prieš jį filistinai!“ ¹⁸ Dovydas atsakė Sauliui: „Kas aš, kas mano giminės ir kas mano tėvo namai Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“ ¹⁹ Bet atėjus laikui, kai Sauliaus duktė Meraba turėjo būti duota Dovydui, ji buvo atiduota kaip žmona Adrieliui Meholiečiui.

²⁰ Sauliaus duktė Mikalė buvo pamilusi Dovydą. Kai apie tai buvo pasakyta Sauliui, jis buvo patenkintas. ²¹ Saulius sakė sau: „Duosiu ją jam! Ji gali būti jam žabangos, kad filistinai pakeltų prieš jį ranką.“ Todėl Saulius tarė Dovydui: „Mano žentu net dabar gali tapti per mano antrąją.“ ²² Savo dvariškiams Saulius įsakė: „Šnabždėkite Dovydui į ausį, sakydami: ‘Žiūrėk, karalius tavimi žavisi, o visi jo dvariškiai tave myli. Tad kodėl tau netapti karaliaus žentu?’“ ²³ Sauliaus dvariškiai kartojo šiuos žodžius Dovydui į ausis. Bet Dovydas sakė: „Argi manote, kad tapti karaliaus žentu lengvas dalykas? Esu tik neturtingas ir menkas žmogus.“ ²⁴ Sauliui dvariškiai pranešė: „Dovydas šitaip kalbėjo.“ ­ ²⁵ „Dovydui sakykite taip, ­ tarė Saulius. ­ ‘Karalius nereikalauja jokios dovanos už nuotaką, išskyrus šimtą filistinų apyvarpio odų, idant karaliaus priešams būtų atkeršyta.’“ Saulius tikėjosi nužudyti Dovydą filistinų rankomis. ²⁶ Dvariškiams pakartojus Dovydui šiuos žodžius, Dovydas buvo patenkintas galimybe tapti karaliaus žentu. Prieš baigiantis nustatytam laikui, ²⁷ Dovydas drauge su savo vyrais išsiruošė į žygį ir užpuolęs užmušė du šimtus filistinų. Dovydas parnešė jų apyvarpio odas ir suskaitė visą skaičių karaliui, kad galėtų tapti karaliaus žentu. Saulius davė jam savo dukterį Mikalę žmona. ²⁸ Bet Saulius matė ir suprato, kad VIEŠPATS buvo su Dovydu. Net Sauliaus duktė Mikalė jį mylėjo. ²⁹ Todėl Saulius Dovydo dar labiau bijojo ir buvo jo priešas visą savo gyvenimą.

³⁰ Filistinų didžiūnai atžygiuodavo į mūšį. Kai tik jie atžygiuodavo, Dovydui sekdavosi labiau negu visiems kitiems Sauliaus pareigūnams. Jo vardas tapo labai garsus.