¹ Dievo Skrynią atnešus ir padėjus palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs, atnašautos deginamosios aukos ir bendravimo aukos. ² Baigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo aukas, Dovydas palaimino žmones VIEŠPATIES vardu ³ ir padalijo visiems izraelitams, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, po kepalą duonos, gabalą jautienos ir razinų plokštainį.

⁴ Be to, jis paskyrė iš levitų tarnus prie Skrynios, kad maldautų, dėkotų ir šlovintų VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą: ⁵ Asafas buvo jų galva, Zacharija ­ pavaduotojas, Jejelis, Šemiramotas, Jehielis, Matitija, Eliabas, Benajas, Obed Edomas ir Jejelis su arfomis ir lyromis; Asafas turėjo skambinti cimbolais, ⁶ o kunigai Benajas ir Jehazielis buvo nuolatiniai Dievo Sandoros Skrynios trimitininkai.

⁷ Tuomet Dovydas pirmą kartą pavedė Asafui ir jo broliams šlovinti VIEŠPATĮ:

⁸ „Dėkokite VIEŠPAČIUI,

šaukitės jo vardo,

skelbkite jo darbus tautoms!

⁹ Giedokite jam,

šlovinkite jį giesme,

pasakokite apie jo nuostabius darbus!

¹⁰ Didžiuokitės jo šventu vardu;

tedžiūgauja širdis tų,

kurie ieško VIEŠPATIES.

¹¹ Pasitikėkite VIEŠPAČIU ir jo galybe,

be paliovos jo veido ieškokite!

¹² Atsiminkite, kokius nuostabius darbus

jis yra padaręs,

kokius ženklus ir kokius nuosprendžius

jis yra paskelbęs,

¹³ jūs, jo tarno Izraelio palikuonys,

Jokūbo vaikai,

jo išrinktieji! ¹⁴ Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas;

visoje žemėje galioja jo žodžiai.

¹⁵ Atsiminkite per amžius jo Sandorą,

pažadą, duotą tūkstančiui kartų~,

¹⁶ Sandorą, kurią jis sudarė su Abraomu,

prisiekė Izaokui

¹⁷ ir patvirtino įstatu Jokūbui ­

Izraeliui kaip amžiną Sandorą,

¹⁸ tardamas: ‘Duosiu tau Kanaano kraštą,

kaip jums paskirtą paveldą.’

¹⁹ Tada buvote negausūs, tik saujelė,

tiktai pakeliui,

²⁰ klajodami iš tautos į tautą,

iš vienos karalystės į kitą.

²¹ Niekam jis neleido jų engti,

dėl jų barė karalius,

²² tardamas: ‘Nelieskite mano pateptųjų,

neužgaukite mano pranašų!’

²³ Giedok VIEŠPAČIUI, visa žeme,

skelbkite jo pergalę per dienų dienas!

²⁴ Pasakokite apie jo šlovę tautose,

apie jo nuostabius darbus visiems žmonėms.

²⁵ Juk didis yra VIEŠPATS

ir be galo šlovintinas, šiurpulingesnis, negu visi kiti dievai.

²⁶ Juk visi tautų dievai ­ tik stabai,

o VIEŠPATS padarė dangų;

²⁷ jo priekyje ­ garbė ir didybė,

jo buveinėje ­ jėga ir džiaugsmas.

²⁸ Pripažinkite VIEŠPAČIUI, tautų šeimos,

pripažinkite VIEŠPAČIUI garbę ir jėgą!

²⁹ Teikite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę,

imkite atnašą ir eikite pas jį,

garbinkite VIEŠPATĮ šventą ir didį!

³⁰ Drebėk prieš jį, visa žeme!

Iš tikro tvirtai stovi pasaulis;

niekada nebus pajudintas.

³¹ Tesilinksmina dangus, tedžiūgauja žemė,

tesako tautos: ‘VIEŠPATS yra karalius!’

³² Jūra ir visa, kas joje, teūžauja,

laukai ir visa, kas juose, tedžiūgauja!

³³ Visi miško medžiai iš džiaugsmo

teošia VIEŠPAČIUI,

nes jis ateina valdyti žemės.

³⁴ Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

nes jo ištikimoji meilė amžina!

³⁵ Sakykite: ‘Gelbėk mus, Dieve, mūsų išganytojau!

Surink mus ir išlaisvink iš tautų,

kad dėkotume tavo šventajam vardui

ir džiūgautume tavo šlovėje.

³⁶ Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

nuo amžių per amžius!“

Tada visi žmonės tarė: „Amen!“ ir šlovino VIEŠPATĮ.

³⁷ Dovydas paliko ten, prie VIEŠPATIES Sandoros Skrynios, Asafą bei jo brolius nuolatinei tarnybai prie Skrynios pagal kasdienius nuostatus, ³⁸ taip pat Obed Edomą drauge su jo šešiasdešimt aštuoniais broliais. Jeditūno sūnus Obed Edomą ir Hosą paliko vartininkais.

³⁹ Bet kunigui Cadokui ir jo broliams kunigams jis įsakė pasilikti prie VIEŠPATIES Padangtės, kuri buvo aukštumų alke Gibeone, ⁴⁰ atnašauti VIEŠPAČIUI nuolatinių ryto ir vakaro deginamųjų aukų ant deginamųjų atnašų aukuro pagal visa, kas įsakyta Izraeliui VIEŠPATIES duotame Įstatyme. ⁴¹ Su jais buvo Hemanas, Jedutūnas ir kiti rinktiniai vyrai, pagal vardus paskirti išreikšti padėką VIEŠPAČIUI, nes jo ištikimoji meilė yra amžina. ⁴² Hemanas ir Jedutūnas turėjo trimitus bei cimbolus groti ir muzikos instrumentus šventajai giesmei pritarti. O Jedutūno sūnūs buvo paskirti vartų sergėti.

⁴³ Tada visi žmonės išsiskirstė, kiekvienas į savo namus, ir Dovydas nuėjo namo savo šeimynos palaiminti.

¹ Atsitiko taip, kad Dovydas, įsikūręs savo rūmuose, tarė pranašui Natanui: „Žiūrėk, aš gyvenu kedro rūmuose, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis.“ ­ ² „Daryk visa, ką turi širdyje, ­ atsakė Natanas Dovydui, ­ nes Dievas su tavimi.“

³ Bet tą pačią naktį Nataną pasiekė Dievo žodis: ⁴ „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Namų man gyventi tu nestatysi. ⁵ Juk aš negyvenau Namuose nuo to laiko, kai išvedžiau Izraelį, iki šios dienos, bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos padangtės į kitą. ⁶ Klajodamas kartu su visu Izraeliu, argi aš prikaišiojau kuriam nors Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, klausdamas: „Kodėl nepastatėte man kedro Namų?“ ⁷ Tad dabar pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, kad būtum mano tautos Izraelio valdovas; ⁸ buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau nuo kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą tokį garsų, kaip didžiūno vardą žemėje. ⁹ O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant saugiai ten gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje, ¹⁰ nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų.’

Be to, pareiškiu tau, kad VIEŠPATS pastatys tau namus: ¹¹ ’Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu vietoj tavęs įpėdinį, vieną tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. ¹² Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną. ¹³ Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtako. ¹⁴ Aš amžinai įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje, kad jo sostas būtų amžinai tvirtas.’“

¹⁵ Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.

¹⁶ Tada Dovydas nuėjo ir atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje, tardamas: „Kas aš, VIEŠPATIE Dieve, ir kas mano namai, kad taip toli mane atvedei? ¹⁷ Bet ir tai per maža tavo akyse, Dieve, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus ir tolimoje ateityje. Tu laikai mane įžymiu žmogumi, VIEŠPATIE Dieve. ¹⁸ Ką daugiau gali Dovydas pridėti prie tavo tarno pagerbimo? Tu savo tarną pažįsti! ¹⁹ Tu, VIEŠPATIE, savo širdies polėkiu padarei savo tarnui nepaprastą dalyką ir apreiškei šiuos nepaprastus darbus. ²⁰ VIEŠPATIE, nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visada esame girdėję. ²¹ Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto? ²² Tu padarei savo tautą Izraelį amžinai ypatingą tautą, ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.

²³ Tad dabar, VIEŠPATIE, tebūna amžinai tvirtas tavo pažadas, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, ką esi pažadėjęs. ²⁴ Tebūna jis tvirtas, kad tavo vardas būtų amžinai šlovinamas šiais žodžiais: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas!’ Tebūna tvirti tavo tarno namai tavo akivaizdoje! ²⁵ Dėl to, kad tu, mano Dieve, apreiškei savo tarnui, jog pastatysi jam namus, tavo tarnas išdrįso tau taip melstis. ²⁶ Taip, VIEŠPATIE, tu tikrai esi Dievas, ir tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą. ²⁷ Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus amžinai palaiminti.“

¹ Po kiek laiko Dovydas nugalėjo ir pavergė filistinus. Jis atėmė iš filistinų Gatą ir jam pavaldžias gyvenvietes. ² Jis užkariavo Moabą. Moabitai tapo jam pavaldūs ir davė duoklę.

³ Dovydas nugalėjo Coba Hamato karalių Hadadezerą, kai šis žygiavo statyti savo pergalės paminklo prie Eufrato upės. ⁴ Dovydas paėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, septynis tūkstančius raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Bet Dovydas įsakė visus kovos vežimų arklius suluošinti, išskyrus vieną šimtą, kuriuos pasiliko sau. ⁵ Damasko aramėjams atžygiavus Cobos karaliui Hadadezerui į pagalbą, Dovydas nukovė dvidešimt du tūkstančius aramėjų. ⁶ Tada Dovydas įrengė Damasko Arame įgulas, aramėjai tapo pavaldūs Dovydui ir davė jam duoklę. Be to, VIEŠPATS suteikė Dovydui pergalę visur, kur tik jis ėjo.

⁷ Dovydas paėmė aukso skydus, kuriuos nešiojo Hadadezero palyda, ir pargabeno juos į Jeruzalę. ⁸ Iš Hadadezero miestų Tibhato ir Kūno Dovydas paėmė didelį kiekį vario. Saliamonas iš jo padirbo vario jūrą, stulpus ir vario reikmenis.

⁹ Hamato karalius Touvas, išgirdęs, kad Dovydas nugalėjo visą Cobos karaliaus Hadadezero kariuomenę, ¹⁰ nusiuntė savo sūnų Hadoramą pas karalių Dovydą palinkėti jam sveikatos ir pasveikinti, nes Dovydas kariavo su Hadadezeru ir nugalėjo, o Hadadezeras dažnai kariavo su Touvu. Jis nusiuntė Dovydui ir įvairių aukso, sidabro ir vario dirbinių. ¹¹ Ir juos karalius Dovydas paskyrė VIEŠPAČIUI kartu su auksu ir sidabru, paimtais iš visų tautų ­ Edomo, Moabo, Amono, filistinų ir Amaleko.

¹² Ir Cerujos sūnus Abšajas nugalėjo aštuoniolika tūkstančių edomitų Druskos slėnyje. ¹³ Edome jis įrengė įgulas, ir visi edomitai tapo pavaldūs Dovydui. VIEŠPATS suteikė Dovydui pergalę visur, kur tik jis ėjo.

¹⁴ Taigi Dovydas buvo viso Izraelio karalius. Dovydas vykdė tikrą teisingumą visiems savo žmonėms. ¹⁵ Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas ­ raštinės viršininkas, ¹⁶ Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Abimelechas ­ kunigai, Šavša ­ raštininkas; ¹⁷ Jehojados sūnus Benaja vadovavo keretams ir peletams, o Dovydo sūnūs buvo vyriausi pareigūnai karaliaus tarnyboje.

¹ Po kiek laiko mirė Amono karalius Nahašas, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus. ² Dovydas sakė sau: „Aš turiu būti ištikimai geras Nahašo sūnui Hanūnui, nes jo tėvas buvo man ištikimai geras.“ Tad Dovydas išsiuntė pasiuntinius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. ³ Dovydo dvariškiams atvykus į amonitų kraštą pas Hanūną jo paguosti, Amono didžiūnai kalbėjo Hanūnui: „Nejau tu manai, kad Dovydas pas tave atsiuntė guodėjus, norėdamas tavo tėvą pagerbti? Argi jo dvariškiai neatėjo pas tave tirti, kelti maišto ir šnipinėti krašto?“ ⁴ Tad Hanūnas suėmė Dovydo dvariškius ir, nuskutęs jiems barzdas bei nukirpęs pusę drabužių iki šlaunų, išsiuntė atgal. ⁵ Ir jie išvyko. Kai Dovydui buvo apie tuos vyrus pranešta, jis nusiuntė kitus jų pasitikti, nes tie vyrai jautėsi labai įžeisti. Karalius liepė: „Pabūkite Jeriche, kol jums ataugs barzdos. Tada sugrįžkite.“

⁶ Amonitai suprato užsitraukę Dovydo pyktį. Hanūnas ir Amonas pasiuntė tūkstantį sidabro talentų pasamdyti kovos vežimų ir raitelių iš Aram Naharaimų, Aram Maakos ir Cobos. ⁷ Jie pasamdė trisdešimt du tūkstančius kovos vežimų ir Maakos karalių su jo kariuomene. Jis atžygiavo ir pasistatė stovyklą priešais Medebą. Ir amonitai buvo pašaukti prie ginklų iš savo miestų, ir jie atėjo kovoti. ⁸ Tai sužinojęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais. ⁹ Amonitai išėjo ir sustojo į kovos gretas prie įėjimo į miestą, o atėjusieji karaliai buvo atskirai atvirame lauke.

¹⁰ Joabas matė, kad kovos rikiuotė buvo prieš jį ir iš priekio, ir už nugaros. Tad, surinkęs būrį iš geriausių Izraelio vyrų, išrikiavo juos prieš aramėjus, ¹¹ o kitus karius, pavedęs vadovauti savo broliui Abšajui, surikiavo į kovos rikiuotę prieš amonitus. ¹² Jis tarė: „Jeigu aramėjai bus stipresni už mane, tu ateisi į pagalbą, bet jeigu amonitai bus stipresni už tave, aš ateisiu tau padėti. ¹³ Būk narsus! Būkime ryžtingi dėl savo tautos ir dėl mūsų Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ ¹⁴ Taigi Joabas ir su juo buvę kariai žengė pirmyn į mūšį su aramėjais. Tie bėgo nuo jo. ¹⁵ Matydami, kad aramėjai bėga, amonitai irgi bėgo nuo Joabo brolio Abšajo, traukdamiesi į miestą. Tada Joabas sugrįžo į Jeruzalę.

¹⁶ Matydami, kad jie Izraelio nugalėti, aramėjai išsiuntė pasiuntinius atvesti aramėjų, gyvenusių Užupyje. Jų vadas buvo Hadadezero kariuomenės vadas Šofachas. ¹⁷ Apie tai buvo pranešta Dovydui. Sutelkęs visą Izraelį, jis perėjo Jordaną, nužygiavo jų link ir išsirikiavo mūšiui prieš juos. Dovydui išsirikiavus mūšiui su aramėjais, jie kovojo su juo. ¹⁸ Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų. Nukovė taip pat jų kariuomenės vadą Šofachą. ¹⁹ Hadadezerui pavaldūs karaliai, pamatę, kad juos Izraelis nugalėjo, sudarė taiką su Dovydu ir tapo jam pavaldūs. Tada aramėjai daugiau nebenorėjo amonitų gelbėti.

¹ Pavasarį, kai karaliai paprastai eina į karo žygį, Joabas, išvedęs kariuomenę, nuniokojo Amono kraštą, nuėjo ir apgulė Rabą. O Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Paėmęs Rabą, Joabas ją sunaikino. ² Dovydas nuėmė vainiką nuo jų karaliaus galvos. Paaiškėjus, kad vainikas sveria aukso talentą ir turi brangakmenį, jis buvo uždėtas Dovydui ant galvos. Jis išgabeno iš miesto ir labai daug grobio. ³ Išvaręs gyventojus, jis pristatė juos dirbti su pjūklais, geležiniais kapliais ir kirviais. Taip Dovydas pasielgė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

⁴ Po to kilo karas su filistinais prie Gezero. Tuomet Sibechajas Hušietis nukovė Sipają, kuris buvo vienas iš refajų palikuonių. Jie buvo nugalėti. ⁵ Vėl kilo karas su filistinais. Jayro sūnus Elhananas nukovė Galijoto Gatiečio brolį Lachmį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjų riestuvas. ⁶ Dar kartą vyko karas prie Gato. Ten gyveno milžinas vyras, kuris turėjo dvidešimt keturis pirštus ­ po šešis ant kiekvienos rankos ir po šešis ant kiekvienos kojos. Ir jis buvo kilęs iš refajų. ⁷ Kai jis tyčiojosi iš Izraelio, Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonatanas nukovė jį. ⁸ Šie buvo kilę iš refajų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankos.