1 Mardochajas meldėsi Viešpačiui, atmindamas visus Viešpaties darbus 2 ir tardamas: „Viešpatie Dieve, visagalis Karaliau, Visata tavo galioje! Nėra, kas galėtų tau pasipriešinti, kai tu nori išgelbėti Izraelį. 3 Tu padarei dangų ir žemę, ir visa, kas nuostabu po dangumi. 4 Tu Visa~tos Viešpats! Viešpatie, nėra, kas galėtų tau atsispirti! 5 Tu visa žinai! Tu žinai, Viešpatie, kad ne įžūlumas, ne puikybė, ne tuščia garbė paskatino mane daryti, ką padariau, atsisakyti pulti kniūbsčiam prieš išdidųjį Hamaną. 6 Noriai būčiau bučiavęs jo kojų padus Izraeliui išgebėti. 7 Bet padariau tai, idant neiškelčiau žmogaus garbės aukščiau už Dievo garbę. Nepulsiu kniūbsčias nė prieš vieną, tik prieš tave, Viešpatie. Ne iš puikybės taip elgiuosi! 8 Tad dabar, Viešpatie Dieve, Karaliau, Abraomo Dieve, pasigailėk savo tautos, nes priešai rengia mums žūtį ir nori sunaikinti tavo senąjį paveldą. 9 Neatstumk savo dalies, kurią atpirkai iš Egipto žemės. 10 Išklausyk mano maldą, pasigailėk savo paveldo ir paversk mūsų gedulą džiaugsmu, kad išliktume gyvi, Viešpatie, ir giesme šlovintume tavo vardą. Nenutildyk burnõs tų, kurie tave šlovina!“ 11 O visas Izraelis šaukė iš visų jėgų, nes mirtis žiūrėjo jiems į akis. Esteros malda 12 Ir karalienė Estera, mirtino sielvarto apimta, šaukėsi Viešpaties. 13 Nusivilkusi puošnius drabužius, apsivilko skurdo ir gedulo apdaru. Vietoj brangių kvepalų apsidengė galvą pelenais ir atmatomis. Savo kūną nepaprastai vargino. Kiekvieną jo dalį, kurią mėgdavo puošti, apdengė sutaršytais savo plaukais. 14 Ji maldavo Viešpatį, Izraelio Dievą, tardama: „Mano Viešpatie, mūsų Karaliau, tu esi Vienintelis! Padėk man, aš esu viena, neturiu, kas man padėtų, išskyrus tave, 15 o dedu ant delnų savo gyvastį. 16 Nuo mažumės girdėjau savo šeimos prieglobstyje, kad tu, Viešpatie, išsirinkai Izraelį iš visų tautų, o mūsų tėvus ir visus jų protėvius būti tavo amžinu paveldu ir kad įvykdei visus jiems duotus pažadus. 17 Bet dabar mes esame tau nusidėję, ir tu atidavei mus mūsų priešams į rankas, 18 nes mes garbinome jų dievus. Viešpatie, tu teisus! 19 Mūsų karti vergija jų nepatenkina; jie savo stabams yra pažadėję 20 panaikinti tavo lūpomis ištartą įsaką, sunaikinti tavo paveldą, nutildyti burnas tų, kurie tave šlovina, užgesinti tavo Namų ir aukuro garbę, 21 atverti pagonių burnas jų stabų garbei ir amžinai dievinti mirtingą karalių. 22 Viešpatie, nepalik savo skeptro tiems, kurie yra niekas. Neleisk jiems džiaugtis mūsų žūtimi, atgręžk jų sąmokslą prieš juos pačius ir deramai nubausk žmogų, kuris visa tai pradėjo. 23 Pasirūpink mumis, Viešpatie! Šiuo sielvarto metu apsireikšk! Duok mums drąsos, dievų Karaliau ir visų galybių Valdove! 24 Įdėk įtikinančius žodžius į lūpas man esant pas liūtą ir nuteik jo širdį taip nekęsti mūsų priešo, kad gautų galą jis ir visi, kurie jam pritaria! 25 Išgelbėk mus savo ranka ir ateik mums padėti, nes aš esu viena ir neturiu kito, bet tik tave, Viešpatie! Tu v`isa žinai! 26 Žinai,kad nekenčiu nedorėlių garbės ir bjauriuosi lova neapipjaustytųjų ar bet kokio svetimtaučio. 27 Žinai, kad esu priversta, kad bjauriuosi didybės ženklu, būnančiu man ant galvos, kai pasirodau dvare. Bjauriuosi juo tarsi nešvariu skuduru, nenešioju jo laisvomis dienomis. 28 Tavo tarnaitė niekada nėra valgiusi prie Hamano stalo nei džiūgavusi karaliaus puotoje ar gėrusi liejamųjų aukų vyno. 29 Nuo tos dienos, kai buvau čia atvesta, iki šiol tavo tarnaitė nėra turėjusi kito džiaugsmo, išskyrus tave, Viešpatie, Abraomo Dieve. 30 Dieve, kurio galybė visus viršija, išgirsk balsą bevil~čių, išgelbėk mus iš nedorėlių rankų ir apsaugok mane nuo baimės!“ | 
