¹ Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:

² „Mano mintys verčia į tai atsakyti,

todėl tiesiog nekantrauju.

³ Girdžiu priekaištą, kuris mane užgauna,

bet žinau, kaip tau atsakyti.

⁴ Argi nežinai, jog nuo senovės,

nuo to laiko, kai žemėje buvo sukurtas žmogus,

⁵ nedorėlių laimė trumpa

ir nusidėjėlių džiaugsmas ­ tik akimirka?

⁶ Net jeigu ūgiu dangų pasiektų

ir galva debesis liestų,

⁷ jis pražus amžinai kaip dulkės.

Tie, kurie jį pažinojo, klaus: ‘Kur jis dabar?’

⁸ Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi,

jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.

⁹ Akis, kuri jį matydavo, daugiau jo nebematys,

niekada nebeišvys jo savo buveinėje.

¹⁰ Vargšams atsiteisti turės jo sūnūs,

jų rankos sugrąžins jo turtus.

¹¹ Jo kaulai, kadaise pilni jaunystės jėgų,

atguls su juo į dulkes.

¹² Nors blogis jam saldus,

nors jis ir laiko jį paslėpęs po liežuviu,

¹³ nors ir nenori jo atsisakyti

ir visa laiko savo burnoje,

¹⁴ maistas jo pilve keičiasi

ir pavirsta angių tulžimi.

¹⁵ Turtus nedorėlis prarijo ir vėl išvemia;

Dievas priverčia juos išvemti iš pilvo.

¹⁶ Angių nuodus nedorėlis čiulpia,

ir gyvatės geluonis jį gelia.

¹⁷ Ne jam matyti aliejaus upes,

medumi ir pienu tekančius srautus.

¹⁸ Jis turės grąžinti savo triūso vaisius,

jų neparagavęs; savo verslo pelnu jis nepasinaudos.

¹⁹ Juk jis engdavo ir blogai elgdavosi su vargšais,

užgrobdavo namus, kurių nebuvo statęs.

²⁰ Nors jis buvo gobšus be soties,

turtais savęs neišgelbės.

²¹ Kadangi niekas neišvengė jo gobšumo,

jo laimė neišsilaikys.

²² Kai tik turės visko, ko nori,

užklups jį skurdas, apniks visokios nelaimės.

²³ Tevalgo jis viską, ką tik nori!

Dievas siunčia jam savo pykčio liepsnas,

leidžia į jį strėlių lietų.

²⁴ Bėgdamas nuo geležies kalavijo,

jis bus pervertas strėlės smaigalio.

²⁵ Iš jo nugaros kyšo strėlė,

blizgantis strėlės smaigalys pervėrė tulžį.

Apims jį siaubas,

²⁶ visiška tamsybė jo laukia,

žmogaus neįžiebta ugnis jį prarys.

²⁷ Dangus atidengs jo kaltę,

ir žemė prieš jį stosis piestu.

²⁸ Potvynis nuneš jo namus vandens srautais,

kurie teka Dievo rūstybės dieną.

²⁹ Tokia Dievo duota dalis nedoram žmogui,

toks jam skirtas Dievo paveldas.“

¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Dėkitės į širdį mano žodžius,

ir tebūna tai jūsų paguoda man.

³ Man kalbant, pakęskite mane,

o kai pakalbėsiu, galėsite tyčiotis!

⁴ Argi mano skundas nukreiptas prieš žmogų?

Kodėl neturėčiau netekti kantrybės?

⁵ Pažvelkite į mane ir apstulbkite,

užsiimkite rankomis burnas!

⁶ Kai apie tai pagalvoju, išsigąstu;

drebulys apima mano kūną.

⁷ Kodėl nedorėliai ilgai gyvena,

sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?

⁸ Jų vaikai įsikuria jiems gyviems esant

ir mato savo vaikų vaikus.

⁹ Jų namai saugūs, be baimės;

Dievo rykštė jų neištinka.

¹⁰ Jų jautis sėkmingai apvaisina,

karvės neišsimeta ir atsiveda.

¹¹ Savo mažylius jie siunčia bėgioti kaip avių kaimenę;

jų vaikai šoka,

¹² dainuoja, pritariant būgneliui su žvangučiais ir lyrai,

linksminasi, aidint fleitos garsams.

¹³ Nedorėliai užbaigia savo dienas gerovėje

ir į Šeolą nužengia ramūs.

¹⁴ Dievui jie sako: ‘Atstok nuo mūsų!

Mes nenorime tavo kelių pažinti.

¹⁵ Kas tas Visagalis, kad jam tarnautume?

Kokia mums nauda, jei melsimės jam?’

¹⁶ Argi jų gerovė iš tikrųjų nėra jų rankose?

Nedorėlių galvosena mane atstumia.

¹⁷ Ar dažnai atsitinka,

kad nedorėlių žibintas būtų užgesintas,

ar kad neganda juos ištiktų,

arba supykęs Dievas juos kančia apdalytų?

¹⁸ Ar dažnai jie būna kaip šiaudai vėjyje

arba kaip vėtros nešami pelai?

¹⁹ Sakote: ‘Dievas savo bausmę jo sūnums tausoja.’

Tebūna atmokėta jam pačiam,

kad jis iš to pasimokytų!

²⁰ Tepamato jo paties akys savo žūtį,

tegeria jis pats Visagalio pykčio vaisius!

²¹ Juk kas jam rūpi jo namai po mirties,

kai jo mėnesių skaičius bus pasibaigęs?

²² Argi gali kas išminties pamokyti Dievą ­

tą, kuris teisia iš tokių aukštybių?

²³ Vienas žmogus miršta pilnas jėgų,

visiškai ramus ir saugus;

²⁴ jo šlaunys aptekusios taukais,

o kaulų smegenys sultingos.

²⁵ Kitas žmogus miršta apkartusia siela,

niekada neragavęs laimės.

²⁶ Jiedu drauge atgula į dulkes,

ir kirmėlės juos abu apninka.

²⁷ O, gerai žinau, ką jūs mąstote

ir kad ketinate mane įskaudinti!

²⁸ Juk sakote: ‘Kur to didiko namai?

Kur ta palapinė, kurioje gyveno nedorėlis?’

²⁹ Argi niekad nesiteiravote keleivių?

Nejau netikite jų liudijimu,

³⁰ kad nedoras žmogus negandos dieną apsaugomas,

o pykčio dieną išvaduojamas?

³¹ Kas jį apkaltins į akis už jo elgesį,

kas atmokės jam už jo darbus?

³² Jis nunešamas į kapines,

ir budima prie jo kapo.

³³ Jam lengvas slėnio žvirgždas,

tūkstančiai eina jo laidotuvių eisenoje.

³⁴ Tad kaip mane paguosite savo tauškalais?

Jūsų atsakymai ­ tik melo likučiai.“

¹ Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:

² „Argi gali žmogus būti Dievui naudingas?

Žinoma, išmintingas žmogus gali būti naudingas sau.

³ Ką Visagalis gauna, jei tu teisus?

Kokia jam nauda, jei tu gyveni be priekaištų?

⁴ Argi jis dėl tavo pamaldumo tave kaltina

ir stoja su tavimi į teismą?

⁵ Argi ne dėl to, kad didelis tavo nedorumas,

kad tavo nuodėmėms nėra galo?

⁶ Juk tu neteisingai pasilaikydavai savo brolių užstatą,

apnuogindavai juos, nuvilkdavai jiems drabužius.

⁷ Pavargusiam neduodavai vandens atsigerti,

išalkusiam atsisakydavai duoti duonos.

⁸ Tarsi stipriajam priklausytų žemė

ir tik išrinktieji joje tegyventų!

⁹ Išvarydavai našles tuščiomis rankomis,

atstumdavai našlaičių rankas.

¹⁰ Todėl spąstai ir supa tave iš visų pusių,

tave apima ūmus siaubas

¹¹ arba tokia tamsa, kad negali matyti,

ir potvynis tave skandina.

¹² Argi Dievas negyvena dangaus aukštybėse?

Pažvelk į aukščiausias žvaigždes! Kokios jos didingos!

¹³ O tu sakai: ‘Ką Dievas gali žinoti?

Jį slepia tamsus debesis. Kaip jis gali mus teisti?

¹⁴ Debesys jį taip dengia, kad jis nebemato,

ir vaikšto jis ant dangaus skliauto.’

¹⁵ Argi laikysiesi senojo kelio,

kurį nedori vyrai pramynė?

¹⁶ Pirma laiko juos pagavo mirtis,

tarsi potvynis nunešė pastatą.

¹⁷ Dievui jie sakė: ‘Atstok nuo mūsų!’

ir: ‘Ką gali Visagalis mums padaryti?’

¹⁸ Tačiau jis pripildė jų namus gėrybių!

(Nedorėlių galvosena man atstumianti!)

¹⁹ Teisieji, tai matydami, džiaugiasi;

nekaltieji iš jų tyčiojasi:

²⁰ ‘Iš tikrųjų jų turtai sunaikinti,

o likučius prarijo ugnis.’

²¹ Susitaikyk su Dievu ir būk ramus;

šitaip sulauksi gero.

²² Priimk pamokymą iš jo lūpų

ir dėkis jo žodžius į širdį.

²³ Sugrįžk nusižeminęs pas Visagalį,

pašalink neteisingumą iš savo palapinių,

²⁴ elkis su auksu kaip su dulkėmis

ir su Ofyro auksu kaip su upės vagos akmenėliais.

²⁵ Tebūna Visagalis tavo auksas,

tebūna jis tau brangus sidabras!

²⁶ Tada džiūgausi Visagalyje

ir pakelsi veidą į Dievą.

²⁷ Kai melsiesi jam, jis tave išklausys,

ir savo įžadus įvykdysi.

²⁸ Ką nuspręsi daryti, tai įvyks,

ir tavo takas bus apšviestas.

²⁹ Juk Dievas pažemina išdidžiuosius,

bet išgelbsti kukliuosius.

³⁰ Net kaltąjį jis gelbės;

dėl savo rankų švarumo jis bus išgelbėtas.“