¹ Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. ² Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys. ³ Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.

⁴ Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais. ⁵ Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje.“ Taip Jobas elgdavosi visuomet.

⁶ Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas. ⁷ VIEŠPATS klausė Šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, ­ atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, ­ ėjau joje sargybą.“ ⁸ VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ ­ ⁹ „Argi veltui Jobas bijo Dievo, ­ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. ­ ¹⁰ Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. ¹¹ Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ ¹² VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, ­ tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada Šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos.

Pirmas Jobo išbandymas

¹³ Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, ¹⁴ atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, ­ tarė jis. ­ ¹⁵ šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ ¹⁶ Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, ­ tarė jis, ­ krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ ¹⁷ Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, ­ tarė jis, ­ trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ ¹⁸ Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, ­ tarė jis, ­ ¹⁹ ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“

²⁰ Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias, ²¹ jis tarė:

„Nuogas išėjau iš motinos įsčių,

nuogas sugrįšiu ten;

VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!

Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“

²² Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.

¹ Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas tarnauti VIEŠPAČIUI. ² „Kur buvai?“ ­ klausė VIEŠPATS Šėtoną. „Klajojau po žemę, ­ atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, ­ ėjau joje sargybą.“ ³ VIEŠPATS paklausė Šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. Jis vis laikosi savo dorumo. Vadinasi, be reikalo sukurstei mane jį sunaikinti.“ ­ ⁴ „Oda už odą, ­ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. ­ Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę. ⁵ Bet ištiesk ranką, paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“ ⁶ VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai jis ­ tavo rankose. Tik jo gyvybės neliesk!“

⁷ Tada Šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos ir ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio. ⁸ Sėdėdamas pelenuose, jis gramdėsi šuke.

⁹ Žmona tarė jam: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ ¹⁰ Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą.

¹¹ Trys Jobo bičiuliai, išgirdę apie visas nelaimes, kurios buvo jį ištikusios, leidosi į kelionę kiekvienas iš savo namų ­ Elifazas Temanas, Bildadas Šuachas ir Cofaras Naamatietis. Jie susitiko ir keliavo drauge atjausti ir paguosti. ¹² Pamatę iš tolo, jie negalėjo jo pažinti ir pradėjo garsiai verkti. Persiplėšę drabužius, jie barstėsi galvas dulkėmis. ¹³ Jie sėdėjo ant žemės su juo septynias dienas ir septynias naktis. Nė vienas Jobui netarė nė žodžio, nes matė, kad jis labai kenčia.

¹ Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs. ² Jis pertraukė tylą, tardamas:

³ „Tepranyksta diena, kurią gimiau,

naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’

⁴ O, ta diena! Tebūna ji tamsa!

Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse,

teneišaušta jai šviesa!

⁵ Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis,

teapgaubia debesys,

tegąsdina ją saulės užtemimas.

⁶ O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa!

Tenebūna ji įskaityta į metų dienas,

tenepatenka nė į vieną mėnesį.

⁷ Taip! Ta naktis tebūna bevaisė,

tenebūna girdėti joje jokio džiugaus balso.

⁸ Tekeikia ją keikiantys dieną ir

gebantys pažadinti Leviataną.

⁹ Teaptemsta aušros žvaigždė,

tesiilgi ji šviesos, bet tenesulaukia;

tenemato ji ryto spindulių dėl to,

¹⁰ kad nenorėjo uždaryti įsčių durų ir

paslėpti vargą nuo mano akių.

¹¹ Kodėl aš nemiriau gimdamas,

kodėl, išėjęs iš įsčių, nežuvau?

¹² Kam gi buvau pasisodintas ant kelių

ir duota man žįsti krūtį?

¹³ Gulėčiau dabar ramybėje;

miegočiau ir ilsėčiausi

¹⁴ drauge su žemės karaliais ir patarėjais,

statančiais sau kapavietes,

¹⁵ ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso,

pripildžiusiais savo rūmus sidabro.

¹⁶ Kodėl gi nebuvau palaidotas

tarsi nelaikšis kūdikis,

tarsi mažyliai, niekada nematę šviesos?

¹⁷ Ten, žemai, nedorėliai liaujasi siausti,

ten pavargusieji ilsisi.

¹⁸ Ten belaisviai nesupančioti,

jie nebegirdi engėjo balso.

¹⁹ Ten mažas ir didelis ­ lygūs, vergas laisvas nuo savo šeimininko.

²⁰ Kodėl gi jis duoda šviesą nelaimingiesiems,

o gyvybę ­ sielvartaujantiesiems?

²¹ Jie laukia mirties,

bet ji neateina,

jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno;

²² jie labai džiūgauja

ir smagiai jaučiasi, suradę kapą.

²³ Kam gi duota šviesa vyrui,

negalinčiam matyti kelio,

Dievo iš visų pusių apsuptam? ²⁴ Juk dejonė man tarsi duona,

o aimanos liejasi man tarsi vanduo.

²⁵ Ko tik bijau, tas mane pasiveja,

ir ko tik vengiu, tai mane ištinka.

²⁶ Neturiu nei ramybės, nei paliovos,

nei atvangos, nes užgriuvo kančia.“