1 Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs. 2 Jis pertraukė tylą, tardamas: 3 „Tepranyksta diena, kurią gimiau, naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’ 4 O, ta diena! Tebūna ji tamsa! Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse, teneišaušta jai šviesa! 5 Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis, teapgaubia debesys, tegąsdina ją saulės užtemimas. 6 O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa! Tenebūna ji įskaityta į metų dienas, tenepatenka nė į vieną mėnesį. 7 Taip! Ta naktis tebūna bevaisė, tenebūna girdėti joje jokio džiugaus balso. 8 Tekeikia ją keikiantys dieną[i1] ir gebantys pažadinti Leviataną.[i2] 9 Teaptemsta aušros žvaigždė, tesiilgi ji šviesos, bet tenesulaukia; tenemato ji ryto spindulių dėl to, 10 kad nenorėjo uždaryti įsčių durų ir paslėpti vargą nuo mano akių. 11 Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl, išėjęs iš įsčių, nežuvau? 12 Kam gi buvau pasisodintas ant kelių ir duota man žįsti krūtį? 13 Gulėčiau dabar ramybėje; miegočiau ir ilsėčiausi 14 drauge su žemės karaliais ir patarėjais, statančiais sau kapavietes, 15 ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso, pripildžiusiais savo rūmus sidabro. 16 Kodėl gi nebuvau palaidotas tarsi nelaikšis kūdikis, tarsi mažyliai, niekada nematę šviesos? 17 Ten, žemai, nedorėliai liaujasi siausti, ten pavargusieji ilsisi. 18 Ten belaisviai nesupančioti, jie nebegirdi engėjo balso. 19 Ten mažas ir didelis lygūs, vergas laisvas nuo savo šeimininko. 20 Kodėl gi jis duoda šviesą nelaimingiesiems, o gyvybę sielvartaujantiesiems? 21 Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno; 22 jie labai džiūgauja ir smagiai jaučiasi, suradę kapą. 23 Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam? 24 Juk dejonė man tarsi duona, o aimanos liejasi man tarsi vanduo. 25 Ko tik bijau, tas mane pasiveja, ir ko tik vengiu, tai mane ištinka. 26 Neturiu nei ramybės, nei paliovos, nei atvangos, nes užgriuvo kančia.“ | 
