¹ Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas tarnauti VIEŠPAČIUI. ² „Kur buvai?“ ­ klausė VIEŠPATS Šėtoną. „Klajojau po žemę, ­ atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, ­ ėjau^[i1] joje sargybą.“ ³ VIEŠPATS paklausė Šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. Jis vis laikosi savo dorumo. Vadinasi, be reikalo sukurstei mane jį sunaikinti.“ ­ ⁴ „Oda už odą, ­ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. ­ Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę. ⁵ Bet ištiesk ranką, paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“ ⁶ VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai jis ­ tavo rankose. Tik jo gyvybės neliesk!“

⁷ Tada Šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos ir ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio. ⁸ Sėdėdamas pelenuose, jis gramdėsi šuke.

⁹ Žmona tarė jam: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ ¹⁰ Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą.

¹¹ Trys Jobo bičiuliai, išgirdę apie visas nelaimes, kurios buvo jį ištikusios, leidosi į kelionę kiekvienas iš savo namų ­ Elifazas Temanas, Bildadas Šuachas ir Cofaras Naamatietis. Jie susitiko ir keliavo drauge atjausti ir paguosti. ¹² Pamatę iš tolo, jie negalėjo jo pažinti ir pradėjo garsiai verkti. Persiplėšę drabužius, jie barstėsi galvas dulkėmis. ¹³ Jie sėdėjo ant žemės su juo septynias dienas ir septynias naktis. Nė vienas Jobui netarė nė žodžio, nes matė, kad jis labai kenčia.