¹ Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. ² Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys. ³ Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.

⁴ Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais. ⁵ Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje.“ Taip Jobas elgdavosi visuomet.

⁶ Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas. ⁷ VIEŠPATS klausė Šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, ­ atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, ­ ėjau joje sargybą^[i1].“ ⁸ VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ ­ ⁹ „Argi veltui Jobas bijo Dievo, ­ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. ­ ¹⁰ Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. ¹¹ Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ ¹² VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, ­ tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada Šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos.

Pirmas Jobo išbandymas

¹³ Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, ¹⁴ atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, ­ tarė jis. ­ ¹⁵ šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ ¹⁶ Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, ­ tarė jis, ­ krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ ¹⁷ Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, ­ tarė jis, ­ trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ ¹⁸ Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, ­ tarė jis, ­ ¹⁹ ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“

²⁰ Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias, ²¹ jis tarė:

„Nuogas išėjau iš motinos įsčių,

nuogas sugrįšiu ten^[i2];

VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!

Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“

²² Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.