¹ Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:

² „Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį,

ar nebūsi užgautas?

Bet kas galėtų dabar tylėti?

³ Štai tu mokei daugelį,

stiprinai jų silpnas rankas,

⁴ tavo žodžiai drąsino svyruojančius,

tu sutvirtinai drebančius kelius.

⁵ Bet kai dabar tai nutinka tau,

tu netenki kantrybės;

kai tave patį tai paliečia,

tu būni priblokštas!

⁶ Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas,

o tavo tobulas elgesys ­ tavo viltis?

⁷ Prisimink, ar kas kada, būdamas nekaltas, pražuvo?

Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?

⁸ Kalbu iš patirties:

kas pikta aria ir bėdą sėja,

tas tai ir pjauna.

⁹ Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva,

nuo jo įniršio gūsio sunyksta.

¹⁰ Nutyla liūto riaumojimas,

žvėrių karaliaus staugimas,

ir ištrupa liūtų jauniklių dantys.

¹¹ Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio,

o jo jaunikliai išsiblaško.

¹² Mane slapčiomis pasiekė žodis,

mano ausis pagavo tylų šnabždesį.

¹³ Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų,

kai gilus miegas apima mirtinguosius,

¹⁴ mane pagavo baimė ir šiurpulys,

drebėjo visi mano kaulai.

¹⁵ Tuomet vėjas pūstelėjo į mane,

ir man ant kūno pasišiaušė plaukai.

¹⁶ Jis stabtelėjo,

bet aš jo neatpažinau.

Tik pavidalas buvo prieš mano akis,

ir įsiviešpatavo tyla.

Tuomet išgirdau balsą:

¹⁷ ‘Argi gali žmogus

būti teisesnis už Dievą?

Argi gali mirtingasis

būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?

¹⁸ Štai jis net savo tarnais nepasitiki

ir angelus kaltina klaida!

¹⁹ Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose,

kurių pamatai ­ dulkės?

Jie sutraiškomi lengviau negu kandys,

²⁰ nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes.

Nepastebėti jie žūva amžinai.

²¹ Kai jų palapinės virvelė išplėšiama iš jų^[i1],

argi jie nemiršta nepažinę išminties?’